Muziejininkai

Kviečiame į Veprių miestelio šventę!

Stasio Eidrigevičiaus paroda „Keliaujanti vaizduotė“

Kviečiame į Stasio Eidrigevičiaus parodos „Keliaujanti vaizduotė“ atidarymą, kuris vyks 2024 m. lapkričio 17 d. 16 val.

Paroda „Keliaujanti vaizduotė“ pristato dalį Stasio Eidrigevičiaus knygų iliustracijų kolekcijos, kurią menininkas padovanojo Stasio Eidrigevičiaus menų centrui. Parodoje eksponuojami kūriniai, sukurti Vytautės Žilinskaitės knygai „Kelionė į Tandadriką“ (1984), Chose Muriljas „Mano draugas pelėdžiukas“ (1986) ir Ritos Repšienės „Laumių pasakoms“ (2008).

Išskirtinė keliaujančios parodos ekspozicinė architektūra. Iš ryškių „Stasiškų“ spalvų, neoninių šviesų sukurta namelio konstrukcija, kviečianti žiūrovą susipažinti ne tik su Stasio kūryba, bet ir su jo spalvinga asmenybe.

Iš kūnų supinta vaivorykštė; paukščiai, surišti sparnais; katinas, lazda ir uodega pagavęs išsigandusią gyvatę; zuikis, praradęs dešinę ausį drobės įplyšime; gėlės kuokelis, prispaudęs miniatiūrinį šunytį; žirklės, kerpančios pabalusį veidą; vaikas, apipintas juosta; kūdikiai, įsivėlę į laumės plaukus; verpstę įsikandęs kaukėtasis; varlė, tvirtai prilaikanti ištrūkti bandančią vaivorykštę... Rodos, nė vienas Stasio Eidrigevičiaus sukurtas personažas, pristatomas parodoje, negali egzistuoti kaip atskiras ar atskirtas kūnas. Jie „veikia“ čia tik susipynę su kitais kūriniais ar objektais. Visi: tiek personažai, tiek įvairūs daiktai sulipę į nedalomą vientisą organizmą. Gal menininkas reflektuoja gamtos ir žmogaus ekosistemą, tą nenutrūkstamą grandinę? Objektai ir gyviai palaiko vienas kitą. Susivijusi piešiniuose vaizduojamųjų gija atspindi nedalomą, neišskiriamą draugystę, priklausymą ar priklausomybę vienas nuo kito bei kančią, kuri atsispindi suvaržymo, suspaudimo, surišimo motyvuose.

Suvaržymo motyvas labai svarbus Stasio kūryboje. Jis reflektuoja ir savo vaikystę kaimo atskirtyje nuo visuomenės, kultūros, vaikiškų „tikrųjų“ pramogų bei gyvenimą socialistinėje priespaudoje. Tačiau parodos pavadinimas „Keliaujanti vaizduotė“ žiūrovui leidžia išsiveržti iš iliustracijose vaizduojamų pančių. Jis įgalina mus ištrūkti, pasinerti į savąją fantazijų kelionę, peržengti visas įmanomas ribas, kur egzistuoja mitologinės, antropomorfinės būtybės. Žodis „kelionės“ taip pat yra nuoroda į Stasio biografinius aspektus, kai menininkas nuo vaikystės gyveno įvairiuose Lietuvos kaimuose ir miestuose, kol galiausiai 1980 m. emigravo į Varšuvą, kur iki šiol gyvena.

Žinoma, be knygų autorių turbūt nebūtų ir šių iliustracijų. Jei skaitėte bent vieną Stasio iliustruotą knygą, turėjote pastebėti, jog menininkas tiesiogiai nevaizduoja to, ką skaitome. Anot Stasio, prieš kurdamas iliustracijas, jis visada diskutuoja su tekstų autoriais, kurie, kaip, pavyzdžiui, Vytautė Žilinskaitė, atverdavo dar platesnį lauką jo fantazijai, užuot uždariusi ar užspaudusi ją.

Parodos kuratorė Lina Albrikienė

pagal Muziejininkai

EKSPONATŲ ISTORIJOS – Paveikslas „Senoji Ukmergė“. XX a. 3-4 deš.

Paveikslas „Senoji Ukmergė“. XX a. 3-4 deš. Aut. Eugenijus Kulvietis.

Fanera, drobė, aliejus. 46x72 cm.

Saugoma dailės rinkinyje.

UkKM 1201, D-4

Eugenijus Kulvietis. Grįžtu…

„Nuostabių potėpių meistras, griežtas mokytojas, mylintis bitininkas, sodo alchemikas, puikus medžio meistras, fotografas, karys, skautas, aktyvus patriotas, keliautojas, poliglotas, be lietuvių kalbos kalbėjęs rusiškai, lenkiškai, vokiškai, prancūziškai, ispaniškai, angliškai, geras lotynų kalbos žinovas ir aktyvus esperantininkas. Žmogus ne kartą istorijos sūkurių išsviestas iš savo gyvenimo ir vėl į jį sugrąžintas, galų gale nublokštas į kitą pasaulio kraštą, pilna to žodžio prasme, ir ten sugebėjęs pradėti gyvenimą nuo nulio“ – tokiais žodžiais apibūdina savo senelį Aleksas Eugenijus Kulviẽtis.

Eugenijus Ginvill-Kulviẽtis (1883-04-10 Alunčių dvaras, Panevėžio r. – 1959-02-13 Medellín, Kolumbija) – garsus XX a. pr. klasicizmo atstovas, natiurmortų meistras, kūręs kartu su Galdiku, Šileika, Kalpoku, Šklėriu, Žmuidzinavičiumi, Varnu, tačiau dėl emigracijos į Kolumbiją pamirštas ir neturintis deramo įvaizdžio Lietuvos dailės istorijoje.

Kulviẽtis per savo gyvenimą nutapė apie 3000 paveikslų, iš kurių 1600 buvo parduoti. Jo darbų yra įsigijusios Amerikos, Anglijos, Švedijos, Prancūzijos, Italijos atstovybės, Lietuvos muziejai, garsūs žmonės Lietuvoje ir Kolumbijoje. Jis dalyvavo visose parodose 1922-1940 m. vykusiose Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Ukmergėje, Panevėžyje. Surengė nemažai personalinių parodų Lietuvoje, Amerikoje, Kolumbijoje, Vokietijoje.

„Lietuvos Tapyboje“ yra vienintelis darbas, pristatantis E. Kulviẽtį kaip daiktiškosios tapybos atstovą. Iki šiol nėra nei vieno išsamaus leidinio apie menininką, o medžiaga glūdi dar nesurasta įvairiuose archyvuose.

Ukmergei šis žmogus nemažiau reikšmingas nei Lietuvai. Jis paliko gausų Ukmergės vaizdų metraštį, kuriuo mes šiandien turime galimybės grožėtis. Be tapybinės veiklos E. Kulviẽtis apie 16 metų ugdė gimnazistus, mokė juos piešimo, vadovavo Ukmergės amatų mokyklai, Ukmergės skautų tuntui, aktyviai dalyvavo visuomenės gyvenime.

Ukmergėje, Kauno gatvėje yra išlikęs tapytojo suprojektuotas namas, kuriame jis su šeima gyveno.

2023 metų balandžio 10 dieną minėjome dailininko 140-ties gimimo metų sukaktį. Ta proga Aleksas Eugenijus Kulviẽtis – dailininko anūkas, kartu su Ukmergės kraštotyros muziejumi inicijavo šią parodą. Labai džiaugiamės ir dėkojame, kad E. Kulviẽčio giminės, Nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus ir Lietuvos meno pažinimo centras TARTLE geranoriškai paskolino saugomus tapytojo darbus parodai.

pagal Muziejininkai

EKSPONATŲ ISTORIJOS – Kumštinės pirštinės 2007 m.

Kumštinės pirštinės

Mezgė liaudies meistrė Dalia Lapkuvienė

2007 m. Ilgis – 28 cm, plotis – 9,2 cm.

Saugoma audinių rinkinyje.

UkKM 20406/1-2 Au – 797 /1-2

Kumštinės pirštinės – vienas seniausių mezginių, naudojamų iki šių dienų, rankoms apsaugoti, sušildyti ir pasipuošti. Lietuvoje pirštinės minimos XVI a. rašytiniuose šaltiniuose. Aukštaitijoje pirštinės megztos iš vilnonių siūlų. Kasdieninės dažniausiai buvo vienos arba dviejų spalvų, išeiginės (šventadieninės) – raštuotos iš 2–3 spalvų siūlų, kartais dvigubos. Aukštaičiai mėgo geometrinius, gyvūninius arba stilizuotus augalinius raštus – žvaigždutes, grėbliukus, dobiliukus.

Kumštinės pirštinės buvo dovanojamos įvairiomis progomis. Mezginiais atsidėkojama už paslaugas, pagalbą ar įvertinami geri darbai.

pagal Muziejininkai

EKSPONATŲ ISTORIJOS – Lino pluošto skulptūra „Didžioji pieta“. 1992 m.

Lino pluošto skulptūra „Didžioji pieta“. 1992 m. Aut. G. Gavenavičius. Gauta 2011 m.

Neminto lino pluoštas. 180x105 cm.

Pf-3692

Gintautas Gavenavičius (1960 m. Kaunas – 2004 m. Ukmergė) kūrė originalias religines neminto lino pluošto skulptūras ir buvo pramintas šių laikų dievdirbiu, o jo kūriniai vadinti dvasiukais.

Menininkas gimė 1960 m. gruodžio 27 d. Kaune, 1976–1980 m. mokėsi Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, įgijo medžio apdirbimo specialybę. Keletą metų kūrė avangardinius eilėraščius. Su žmona persikėlęs gyventi į Ukmergės r. atrado kūrybinę medžiagą – augalus. Iš jų gamino pirmuosius kūrinius: verbas, sodus, paukščiukus, arkliukus, žmonių figūrėles. Vėliau skulptūrinėms kompozicijoms ėmė naudoti neminto lino pluoštą.

pagal Muziejininkai