EKSPONATŲ ISTORIJOS – Žygimanto Augusto (1545–1572) Lietuvos dvidenaris. 1566 m.
Averse: Žygimanto Augusto monograma „SA“, virš jos – karūna, abipus monogramos – leidimo metai. Reverse: lietuviškas Vytis, po juo romėniškas skaičius „II“.
Bilonas. Skersm. – 1,4 cm.
UkKM 9866
N-1955
Bečių kapinynas (Ukmergės r.) – būdingas viduramžių Lietuvos laidojimo paminklas, kuriame aptikta daug XIV a. pab.–XVIII a. laikotarpio radinių, tarp kurių rastos 66 monetos.
Dvidenaris nukaldintas Vilniaus kalykloje Žygimanto Augusto valdymo laikotarpiu (1544–1572), kuris įvardijamas kaip LDK monetų kalybos spindesio laikai. Pradėta kaldinti daug naujų nominalų monetų, kurios turėjo palengvinti atsiskaitymus tarp LDK ir Lenkijos karalystės, nes jose kursavo skirtingos vertės monetos.
Biloniniai dvidenariai, buvo reikalingi kaip tarpininkai tarp denarų ir lietuviškų bei lenkiškų pusgrašių, kaldinti 1566, 1567, 1569 ir 1570 m. Dvidenariai kaldinti iš tokio pat sidabro kaip ir denarai, jų praba buvo apie 220.
EKSPONATŲ ISTORIJOS – Skulptūra „Šv. Antanas Paduvietis“. 1860 m.
Skulptūra „Šv. Antanas Paduvietis“. 1860 m. Aut. M. Vyšniauskas. Gauta 1959 m.
Medis, drožyba, polichromija. Aukštis – 31 cm.
UkKM 1475
D-159
Antanas Paduvietis, kurio tikrasis vardas Ferdinandas – Bažnyčios mokytojas, pamokslininkas, misionierius (1195–1231). Šventasis (1232 m., šventė – birželio 13 d., Lietuvoje vadinama Antaninėmis).
Gimęs turtingoje ir kilmingoje šeimoje Lisabonoje. 1210 m. Ferdinandas įstojo į šv. Augustino kanauninkų vienuolyną. Vėliau pranciškonas, Pranciškaus Asyžiečio mokinys ir sekėjas. Kovojo už vieningą Bažnyčią, priešinosi naujiems Biblijos aiškinimams.
Atributai – kūdikėlis Jėzus, rankoje laikoma liepsnojanti širdis ar liepsna, knyga, žydintis ar žaliuojantis kryžius, monstrancija, lelija.
EKSPONATŲ ISTORIJOS
Ukmergės krašto senoji medinė liaudies skulptūra
Šventųjų skulptūrėlės – labiausiai brangintina tradicinės liaudies skulptūros dalis. „Šventųjų buvimas namų aplinkoje, kaimo erdvėje tarsi priartindavo Dievą prie žmogaus.“
Žmonės tikėjo šventųjų ginamąja ir saugojamąja galia, laukė jų užtarimo ir globos. Tad ir prašydavo meistrų vienokia ar kitokia proga išdrožti pasirinktą šventąjį, padaryti jam skirtą koplytstulpį, kryžių, stogastulpį.
Tradicinės liaudies skulptūros prototipai – bažnytinis menas, maldaknygių iliustracijos, šventi paveikslėliai. Siužetų šaltiniai – pamokslai, šventųjų gyvenimo aprašymai, liaudies giesmės. Iš liepos, rečiau – ąžuolo skulptūras droždavo savamoksliai drožėjai – dievdirbiai. Skulptūros dažniausiai būdavo polichrominės, ryškių, kontrastingų spalvų, joms būdinga masių pusiausvyra, lakoniškos apibendrintos formos. Tradicinėje liaudies dailėje vyrauja Jėzaus Kristaus, Švč. Mergelės Marijos, šventųjų statulėlės.
Polichrominės arba nedažytos skulptūrėlės pagal aukštaitišką tradiciją Ukmergės apylinkėse buvo drožiamos gana aukštiems vienaaukščiams arba dviaukščiams (retais atvejais triaukščiams) stogastulpiams, kurie buvo statomi bažnyčių šventoriuose, miesto aikštėse, sodybose. Mėgstami vaizduoti šventieji: šv. Agota, šv. Florijonas, šv. Augustinas, šv. Barbora, šv. Jonas Nepomukas, šv. Petras, šv. Kazimieras, šv. Kristoforas, šv. Stanislovas, šv. Ona, šv. Antanas bei Jėzus Nazarietis, Marija, arkangelas Mykolas ar Nukryžiuotasis. Šventųjų figūros gana statiškos, pailgesnės nei žemaičių, veidai išsiskiria išreikšta vidine dažnai skausminga nuotaika.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomos XIX a. pab. – XX a. pr. medžio skulptūrėlės. Tai žinomų ir nežinomų autorių iš Ukmergės apylinkių kūriniai.
Žymiausi Ukmergės krašto dievdirbiai: Kazimieras Katinas (1836-1913), Mykolas Vyšniauskas (1856-1918), Juozas Zapalskis (1868-1949), Jonas Šepetys (1858–1932), Ignas Radzevičius (1871-1931), Karolis Virbalas (1870-1940), Bernardas Gezevičius (1835-~1910), Kazys Gezevičius (sūnus) (1870-1930).
Reikia džiaugtis ir didžiuotis, kad ir šiandieną turime ukmergiškių medžio drožėjų, kurie tęsia buvusių meistrų tradicijas – tai Lietuvoje žinomi kūrėjai Rimantas Zinkevičius ir Valentinas Butkus.
Daugiau skaitykite čia:
https://ukmergesmuziejus.lt/ukmerges-krasto-medzio-drozejai-ir-dievdirbiai/
https://sekunde.lt/leidinys/sekunde/jezaus-nazariecio-ir-jono-nepomuko-sergstimi/
https://www.vle.lt/straipsnis/lietuviu-liaudies-skulptura/
EKSPONATŲ ISTORIJOS – Laikraštis „Aistuva“. Nr. 6 (25). 1990-03-22
Laikraštis „Aistuva“. 1990.03.22, Nr. 6 (25). Leidėjas LPS Ukmergės apskrities taryba. Gauta 2021 m.
Redaktorių kolegija: Paulius Skuodis, Saulius Skiudulas, Julius Zareckas, Arvydas Pėšina.
Laikraštinis popierius, poligrafiniai dažai, spauda. 29,5x20,5 cm.
UkKM 25067
R-7943
EKSPONATŲ ISTORIJOS
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena.
Kodėl „Aistuva“?
Ypatingą vaidmenį lietuvių tautos nacionalinio išsivadavimo judėjime atliko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Sąjūdžio iniciatyvinė grupė susikūrė 1988 m. birželio 3 d. ir tapo visos tautos remiamu judėjimu, su kuriuo sieta Nepriklausomybės atkūrimo viltis.
Sąjūdis užėmė savarankišką politinę poziciją ir 1989 m. vasario 16 d. Kaune priėmė LPS Seimo deklaraciją, kuria viešai deklaravo, kad judėjimo pagrindinis siekis yra Nepriklausomos Lietuvos atkūrimas.
Galima teigti, kad Nepriklausomybės atkūrimą lėmė 1990 m. vasario 24 d. įvykę rinkimai į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą. Per 50 metų tai buvo pirmieji tikrai laisvi ir demokratiniai rinkimai, kuriuos triuškinama balsų persvara laimėjo Sąjūdis, jo iškeltų arba remiamų kandidatų programose buvo įrašytas siekis atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Šis tikslas pasiektas 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausiajai Tarybai priėmus aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“.
Šis dokumentas valstybei reiškė kur kas daugiau nei tik akto pasirašymą, jis žymėjo naują pradžią, naują kelią į demokratiją, į laisvę. Ta laisvė vienijo žmones, įkvėpė naujam etapui, kuriame neliko vietos karui, priespaudai ir įvairioms negandoms.
Kasmet Kovo 11-oji primena mums, kokią didelę dovaną esame gavę – laisvę. Esame laisvi kalbėti ir rašyti lietuviškai, laisvai reikšti savo mintis, norus, jausmus ir emocijas, džiaugtis, palaikyti vieni kitus, mylėti ir didžiuotis savo šalimi.
Ukmergėje Sąjūdžio iniciatyvinė grupė susikūrė 1988 m. rugsėjo 27 dieną. Netrukus, 1988 m. lapkričio 12 d., Ukmergėje virš tuometinių Kultūros rūmų suplazdėjo Tautinė trispalvė. Iškilmėse dalyvavo keli tūkstančiai žmonių. Tuo laikotarpiu organizuotos įvairios akcijos, mitingai, rinkimai, ir kiti renginiai skleidžiantys Lietuvos Nepriklausomybės idėjas.
Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Ukmergės rajono taryba 1989 m. kovo 16 d. įsteigė laikraštį ,,Aistuva“, kurį leido iki 1994 m. Tiražas 1989 m. – 2200 egz., 1994 m. – 1000 egz.
Kodėl „Aistuva“?
Redaktorių kolegijos atsakymas:
„J. Šapoka straipsnyje „Lietuva iki Vytauto“ rašo: „Iš senovės rašytojų pirmasis aiškiai suminėjęs lietuvių giminės tautų gyvenamus kraštus yra I-ojo amžiaus galo Romos istorikas Tacitas. Pasak jo, čia tada gyvenę „aisčių tautos“ (Aestiorum gentes).“ J. Šapoka toliau mini gotų istoriką Jornandį (IV a.), ostgotų karalių D. Teodoriką ir jo sekretorių Cassiodorus (V a.), anglų karalių D. Alfredą (871–901), jūrininką keliautoją Wulfistaną, vienaip ar kitaip paminėjusius aisčius. (...) „Aesti“ esąs etnografinis ar geografinis vardas. (…) Aisčius sudariusios šios tautos (gentys): prūsų, kuršių, latvių (žiemgalių, latgalių, sėlių), jotvingių, galindų. Tarp tų visų tautų, pačiame centre gyvena lietuvių–aukštaičių ir žemaičių.
Tad mes – Lietuvos centre gyveną aisčių palikuonys. Teatgimsta istorijos tiesa, tegyvena istoriniai vardai!“ („Aistuva“ 1989.03.30, Nr. 2)
Daugiau skaitykite čia:
https://virtualios-parodos.archyvai.lt/lt/virtualios-parodos/34/kovo-11-osios-aktas-nepriklausomybes-sviesoje-lvna/exh-121/lietuvos-persitvarkymo-sajudis-ir-lietuvos-nepriklausomybes-atkurimo-parengiamieji-darbai/case-625#slide1
https://www.archyvai.lt/lt/parodos_lvna/kovo-11-oji-w5w2.html
https://www.vle.lt/straipsnis/kovo-11-aktas/
https://www.youtube.com/watch?v=CPsjAaw1ppc
http://www.grazitumano.lt/w/index.php?title=Specialus:Search&ns0=1&redirs=1&search=Ukmerg%C4%97s+persitvarkymo+s%C4%85j%C5%ABdis&limit=500&offset=0
EKSPONATŲ ISTORIJOS – Lietuvos pašto ženklas skirtas Lietuvos nepriklausomybės dienai. 1994 m.
Vokas su Lietuvos pašto ženklu. Pašto ženklas skirtas Lietuvos nepriklausomybės dienai. 1994 m. Gauta 2021 m.
Popierius. Pašto ženklas – 4,5x2,6 cm, vokas – 11,5x16,2 cm.
Nepriklausomybės dienai 1994.02.16 serijoje išleistas 1 Lt vertės pašto ženklas „Valstybės prezidentas Antanas Smetona“. Dail. Jokūbas Zovė. Tiražas: 500.000 vnt.
UkKM 25168
R-7994
Lietuvos nepriklausomybės akto kopija su dėklu. Gauta 2021 m.
Spaudos popierius, daugiasluoksnis kartonas, plastikas. Dokumentas – 42x51,8 cm, dėklo ilgis – 54,5 cm.
Lietuvos nepriklausomybės aktas, kopija – Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje pasirašytas dokumentas, skelbiantis, kad atkuriama Lietuvos Valstybė, ir ji atsižada nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis. Tolimesnį valstybės likimą bei santvarką pavesta kurti Atkuriamajam Seimui. Parašyta lietuvių ir vokiečių kalbomis.
UkKM 25167/1-2
R-7993/1-2
EKSPONATŲ ISTORIJOS
Vasario 16-oji – Lietuvos valstybės atkūrimo diena
Vasario 16-oji – išskirtinė diena mūsų tautai ir valstybei. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba savo posėdyje paskelbė „atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę“.
1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos aktas, kuriuo teisiškai atkurta Lietuvos valstybė. Priimtas remiantis tautų apsisprendimo teise, lietuvių tautos valia ir Lietuvių konferencijos nutarimu. Vasario 16 Aktas nustatė, kad valstybė bus demokratinė, jos sostinė – Vilnius. Numatė, kad valstybės santvarką nustatys Steigiamasis Seimas. Vasario 16 Aktu buvo kreiptasi į Rusiją ir Vokietiją, kitas valstybes, jas informuojant apie Lietuvos valstybės atkūrimą ir bet kokių buvusių valstybinių ryšių nutraukimą. Dokumentas buvo įteiktas Vokietijos okupacinės valdžios atstovams Lietuvoje, perduotas Vokietijos valdžios institucijoms. Į tarptautinį gyvenimą Aktas įtrauktas 1918 m. vasario 20 d, kai buvo perskaitytas Vokietijos Reichstage.
Vasario 16 Aktas, parašytas lietuvių ir vokiečių kalbomis, buvo pasirašytas Vilniuje, vadinamajame Štralio name (Didžioji g. 30, dabar Pilies gatvė 26, Signatarų namai), Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti patalpose. Lietuvos Tarybos posėdžiui pirmininkavusio J. Basanavičiaus perskaitytas Aktas buvo priimtas vienbalsiai. Jį pasirašė: J. Basanavičius, S. Banaitis, M. Biržiška, K. Bizauskas, P. Dovydaitis, S. Kairys, P. Klimas, D. Malinauskas, V. Mironas, S. Narutavičius, A. Petrulis, K. S. Šaulys, J. Šaulys, J. Šernas, A. Smetona, J. Smilgevičius, J. Staugaitis, A. Stulginskis, J. Vailokaitis ir J. Vileišis.
Buvo pasirašyti du lygiaverčiai Vasario 16 Akto egzemplioriai: vieną jų saugojo J. Basanavičius, antrasis panaudotas darant jo faksimiles.
Prasidėjo kova dėl Nepriklausomybės Akto įgyvendinimo, paskelbtos valstybės kūrimo.
Vasario 16 Akto įgyvendinimą lėmė palanki tarptautinė padėtis – Rusijos imperijos suirimas, aiškėjantis Vokietijos pralaimėjimas kare, tautų teisės į valstybingumą visuotinis pripažinimas. 1918 rudenį Vokietijai pralaimėjus I pasaulinį karą, spalio 5 d. Reichstagas pripažino tautų apsisprendimo teisę ir spalio 20 d. Lietuvai buvo leista sudaryti vyriausybę, pereita nuo nepriklausomybės deklaravimo prie jos įgyvendinimo. 1920 metais Steigiamasis Seimas nustatė valstybės valdymo formą – demokratinė respublika.
1919–40 metais Nepriklausomybės Akto priėmimo diena minėta kaip valstybinė šventė. Vasario 16 Aktas tapo tautos valstybingumo, jo tęstinumo ir vienybės simboliu. Okupacijų metais toliau švęsta išeivijoje, Lietuvoje minėta slapta, tą dieną nelegaliai keltos Lietuvos vėliavos. 1989 m. vasario 16 d. Kaune sušauktoje Sąjūdžio Seimo sesijoje priimtoje deklaracijoje nurodytas Nepriklausomos Lietuvos siekis.
Lietuvos Respublikos įstatymu nustatyta, kad vasario 16-oji yra Lietuvos valstybės atkūrimo diena.
Daugiau skaitykite čia:
https://www.vle.lt/straipsnis/vasario-16-aktas/
https://ukmergesmuziejus.lt/virtuali-paroda-vasario-16-oji-tarpukario-spaudoje/
https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=35532&p_k=1
