Knygos „Daugiakultūrė Ukmergės istorija fotografijose“ pristatymas ir parodos atidarymas
2024 m. sausio 18 d. Ukmergės kraštotyros muziejuje įvyko fotografijų albumo „Daugiakultūrė Ukmergės istorija fotografijose“ pristatymas ir šio leidinio fotografijų parodos atidarymas. Renginio metu muziejaus direktorė Violeta Reipaitė pasveikino muziejaus darbuotojus, kurių dėka buvo parengtas ir išleistas naujas muziejaus leidinys bei atskleidė, kad šie metai muziejui ypatingi, nes visus metus minėsime muziejaus 80-tą gimtadienį su įvairiais renginiais. Pirmasis šios šventės renginys – naujo muziejaus leidinio pristatymas ir parodos atidarymas. Renginio dalyvius ir knygos autorius pasveikino Ukmergės administracijos direktorė Inga Pračkailė bei Ukmergės švietimo, kultūros, sporto ir jaunimo reikalų komiteto pirmininkė Indrė Kižienė. Leidinio sudarytojai – muziejininkė Vaida Noreikienė dalijosi mintimis apie daugiakultūrę Ukmergę ir pristatė naują knygą, o vyr. muziejininkas Vladas Kovarskas papasakojo apie parodoje eksponuojamas fotografijas ir atskleidė atskirų objektų istoriją. Renginio metu istorikas Raimondas Ramanauskas skaitė pranešimą apie tautinių ir religinių bendruomenių istoriją Ukmergėje. Į renginį susirinko gausus svečių būrys, todėl galima pasidžiaugti, kad mūsų miesto istorija svarbi ir įdomi daugeliui miesto gyventojų.
Leidinyje „Daugiakultūrė Ukmergės istorija fotografijose“ publikuojamos 60 istorinių ir 60 šiuolaikinių fotografijų. Dabartinius vaizdus užfiksavo ukmergiškis fotografas Justas Strioga ir muziejininkė Eglė Butkutė. Istorinės miesto erdvių ir pastatų nuotraukos – iš Ukmergės kraštotyros muziejaus, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių bei privačių asmenų kolekcijų, kurios apima XIX a. pab.–XX a. 6 deš. laikotarpį. Šalia kiekvienos fotografijos pateikti aprašymai lietuvių ir anglų kalbomis, kurie supažindina su įvairiais visuomeninės, religinės ir gyvenamosios paskirties objektais, miesto erdvėmis bei pristato dabartinę jų paskirtį. Leidinyje „Daugiakultūrė Ukmergės istorija fotografijose“ atskleidžiami Ukmergės istorijos fragmentai, kurie liudija apie turtingą ir įvairialypį miesto gyvenimą.
Leidinį parengė Ukmergės kraštotyros muziejus, jo leidimą parėmė Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos ir Ukmergės rajono savivaldybė. Leidinys išleistas 400 egz. tiražu.
Parodoje publikuojamos 36 istorinės miesto erdvių ir pastatų nuotraukos bei 36 šiandieniniai vaizdai, kurie leidžia pažvelgti į Ukmergės miesto kraštovaizdį ir architektūrą bei palyginti praeitį su dabartimi. Paroda veiks iki 2024 m. balandžio 8 dienos.
Teksto autorė Vaida Noreikienė
Fotografijų autorius Andrius Vyšniauskas
Antanas Smetona: šiemet minimos gimimo ir mirties sukaktys
Rugpjūčio 10 d. minėsime Prezidento A. Smetonos gimimo 150-ąsias metines, o sausio 9 d. 80-ąsias mirties metines.
Antanas Smetona buvo pirmasis (1919 04 01-1920 06 19) ir ketvirtasis (1926 12 19-1940 06 15) Lietuvos respublikos Prezidentas, vienas iš iškiliausių Lietuvos visuomenininkų, intelektualas, modernios valstybės kūrėjas bei Vasario 16-osios Akto signataras.
Prezidentas A. Smetona žuvo 1944 m. sausio 9 d. Klivlande, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Remiantis istoriniais šaltiniais, iš vakaro pas prezidentą buvo susirinkęs būrelis išeivijos lietuvių tautininkų aptarti kitą dieną, sekmadienį, planuojamą mitingą. Buvo kalbama ir apie vasario 5-6 dienomis Niujorke rengiama Amerikos lietuvių seimą, į kurį, kaip seimo garbės pirmininką, pakvietė prezidentą A. Smetoną. Jis turėjo pasakyti pagrindinę kalbą, iškelti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo klausimą.
Svečiams išėjus, prezidentas kambarėlyje iki pusiaunakčio rengė savo pranešimą mitingui. Bet vos nuėjus ilsėtis, ir prasidėjo gaisras. A. Merkelis monografijoje apie Antaną Smetoną rašo, kad „Gaisras prasidėjo rūsyje ir, pasak ugniagesių vado Thomas O‘Brieno, jo priežastis buvo perkaitęs šildymo katilas. Pirmieji gaisrą pajuto žemutinio aukšto gyventojai, ir jie laiku spėjo išbėgti. Sofija Smetonienė apsisiautus chalatu, basa, dūmų troškinama, vargais negalais nulipo žemyn. Antanas Smetona tuomet negalavo ir norėjo šilčiau apsirengti. Vos akimirką užtrukęs, nebegalėjo prasiveržti pro tirštai susitvenkusius dūmus: skubiai atvykę gaisrininkai jį rado virtuvėje prie staliuko sukniubusį be sąmonės ir kailiniais galvą apsisupusį. Pasiteiravus ligoninės dėl jo gyvybės, sulauktas liūdnas ir trumpas atsakymas: - Prezidentas mirė...“.
1944-ųjų sausio 10-osios rytą Klivlando laikraščiai skelbė apie Lietuvos prezidento A. Smetonos žūtį gaisre apsinuodijus dūmais. Iki šiol nelaimės aplinkybės apipintos sąmokslo teorijomis, kad krosnis, kur kilo gaisras, buvo specialiai sugadinta. JAV politinėje emigracijoje gyvenęs pirmasis Lietuvos Prezidentas buvo labai nepatogi dar formaliai, juridiškai politinė figūra besirengiant tai antrai sovietų invazijai. Kas dabar galėtų paneigti tokią tikimybę, kad sovietų specialiosios, slaptosios tarnybos to nesuplanavo? A. Smetona buvo vienintelis tuo metu dar gyvas prezidentas iš visų trijų Baltijos valstybių prezidentų.
Antano Smetonos mirtis sukrėtė ne tik Prezidento šeimą, bet ir visą lietuvių išeiviją JAV bei lietuvių tautą, kuri apie tai išgirdo iš okupacinės vokiečių valdžios laikraščių. Po sausio 13 d. įvykusių iškilmingų laidotuvių Prezidentas A. Smetona buvo palaidotas Klivlando Kalvarijos kapinėse. Mišias Šv. Jono katedroje laikė Klivlendo vyskupas Edvardas F. Hobanas, dalyvaujant 22 lietuvių kunigams, beveik visiems Lietuvos pasiuntiniams. Kalvarijų kapinėse su velioniu Prezidentu atsisveikinimo kalbą pasakė Lietuvos diplomatų vardu Lietuvos nepaprastas pasiuntinys ir įgaliotas ministras Vašingtone Povilas Žaldeikis: “Ieškodamas sau pieglaudos ir moralinės paramos Lietuvai, jis atvyko per Europą ir Braziliją Amerikon ir čia gyvendamas, turėjo progos arčiau pažinti Amerikos lietuvius; jis laimėjo daug simpatijos Lietuvai tarp žymių amerikiečių. Jis ypač aukštai vertino faktą, kad prezidentas Rooseveltas jį buvo priėmęs Baltuosiuose Rūmuose... Jis mirė, tikėdamas į mažųjų tautų išlaisvinimą ir brangios Lietuvos nepriklausomybės atsteigimą...“.
Tačiau pasirodo iškilmingiausiai Lietuvos Prezidento A. Smetonos mirtį paminėjo Urugvajaus prezidentas dr. Amezaga. 1944 metų sausio 15 d. paskelbė dekretą, kuriame įsakoma sausio 19 d. virš visų sostinės pastatų, tvirtovių ir karo laivų būtų pusiau nuleistos vėliavos ir nuo 12 val. iki saulė nusileis kas penkiolika minučių saliutuota patrankomis.
Vėliau Prezidento palaikai buvo perkelti į Nolvudo mauzoliejų. 1974 m. minint Prezidento A. Smetonos mirties 30-metį, DLK Birutės karių šeimų draugijos narių aukomis ir pastangomis A. Smetonos ir jo žmonos Sofijos Smetonienės palaikai buvo perkelti į Čardono mieste esančių Visų sielų kapinių mauzoliejų, kur ilsisi iki šiol.
Prezidento Antano Smetonos politinė, visuomeninė, profesinė ir kultūrinė veikla
1903–1918 m. tarnautojas Žemės ūkio banke.
1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvis.
1914–1918 m. Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti narys.
1917 m. Vilniaus lietuvių konferencijos dalyvis.
1917–1919 m. ėjo Lietuvos Tarybos, vėliau Valstybės tarybos, pirmininko pareigas.
1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą.
1919 m. balandžio 6 d. tapo pirmuoju Lietuvos valstybės Prezidentu.
1923–1927 m. Lietuvos universitete dėstė etiką, senovės filosofiją, lietuvių kalbos stilistiką.
1924–1940 m. Tarptautinio banko valdybos vicepirmininkas, įvairių draugijų ir bendrovių steigėjas bei vienas iš vadovų.
1926 m. išrinktas į III Seimą.
Leido ir redagavo įvairius periodinius leidinius. Paskelbė originalių ir verstinių filosofijos bei kitų mokslų darbų. Apdovanotas Vyties Kryžiaus 3 laipsnio (1927), Gedimino 1 laipsnio (1928) ordinais, Vytauto Didžiojo ordinu su grandine (1930).
Užulėnis – Prezidento Antano Smetonos gimtinė
Antanas Smetona gimė Ukmergės apskrities Taujėnų valsčiaus Užulėnio kaime, pačiame dabartinio Ukmergės rajono pakraštyje, už 28 km nuo Ukmergės. Knygoje „Pasakyta. Parašyta“ (Kaunas, 1935) Prezidentas su dideliu pasididžiavimu aprašo Užulėnio kaimą: „Mano gimtoji apylinkė tarp girių, su Lėno ežeru viduryje... Tai nuošalus senoviškas kampelis. Malonu būdavo matyti ir Užulėnio dūminės trobos ir jų šiaudiniai apsamanoję pažaliavę stogai. Tai buvo dainų ir pasakų kraštas“.
Didžiausią asmeninę metų šventę – Antanines birželio 13 dieną Antanas Smetona taip pat praleisdavo gimtajame Užulėnyje, dažnai kartodamas, kad nėra nieko malonesnio, kaip vardines praleisti su savaisiais namie. Prezidento adjutantas V. Šliogeris prisiminimuose mini, kad užulėniečiai sutikdavo svečią gana iškilmingai, pastatydavo garbės vartus ir laukdavo svečio atvažiuojant. Varduvininką užulėniečiai pasveikindavo pusiau oficialiai, pusiau kaimyniškai: vienas iš jų pasakydavo kalbą, o mergaitės įteikdavo gėlių. A. Smetona nuoširdžiai visiems padėkodavo ir su kiekvienu bičiuliškai pasisveikindavo. Po to aprodydavo savo svečiams Užulėnį, paaiškindavo kur kas gyvena ir visus nusivesdavo prie Lėno ežero, o paskui kviesdavo į gimtojo namelio seklyčią. Netilpusieji seklyčioje buvo sodinami už stalų kieme, medžių pavėsyje. Svečiai ir užulėniečiai kaimynai būdavo šeimyniškai, be oficialumo. Anot V. Šliogerio, prezidentas iš Užulėnio visada grįždavo „labai patenkintas ir gerai nusiteikęs“. Užulėnyje lankėsi daug įžymių žmonių: 1896 m. čia gyveno ir kartu su A. Smetona rinko medžiagą kalbininkas Jonas Jablonskis, tarpukaryje viešėjo J. Tomas-Vaižgantas, dainininkas Kipras Petrauskas, teatralas A. Oleka-Žilinskas.
Taip buvo prieš šimtmetį, o šiandiena Užulėnis garsus istoriniais nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektais: Prezidento Antano Smetonos gimtosios sodybos vieta, Užugirio mokykla-muziejus, Prezidento A. Smetonos Užugirio dvaras su parku (Užugirio kiemas). 2019 m. Rugpjūčio 8 d. Užulėnyje prie Užugirio mokyklos-muziejaus iškilmingai atidengtas paminklas pirmajam Lietuvos valstybės Prezidentui Antanui Smetonai.
PREZIDENTO ANTANO SMETONOS (1874 – 1944) JUBILIEJINIŲ METŲ PROGRAMA UŽULĖNYJE
Vasario 16 d. Vasario 16-osios minėjimas prie paminklo Prezidentui Antanui Smetonai Užulėnyje,
parodos „Antanas Smetona – signataras, prezidentas, emigrantas“ atidarymas ir filmo „Aš priglaudžiau prie žemės širdį“ rodymas Prezidento A. Smetonos dvare, filmą pristatys pati režisierė Ramunė Kudzmanaitė.
Balandžio 20 – 30 d. Ąžuolų ir kt. medžių sodinimas Prezidento A. Smetonos dvaro parke, bendradarbiaujant su Ukmergės ir Kauno Prezidento A. Smetonos vardo gimnazijomis.
Gegužės 10 – 11 d. Dailės pleneras „Obelų žydėjimas“ Prezidento A. Smetonos dvaro sode, bendradarbiaujant su Ukmergės meno mokykla.
Birželio 16 d. Antaninės, koncertas Lėno Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje.
Parodos „Antanas Smetona: nelengvi pasirinkimai“ atidarymas Prezidento A. Smetonos dvare.
Liepos 4-5 d. Vasario 16-ios Signatarų pagerbimas Užugirio dvaro parke ąžuolų alėjoje. Dalyvauja kitų savivaldybių atstovai.
Rugpjūčio 10 d. Smetoninės renginys skirtas Prezidento A. Smetonos 150-ųjų metų jubiliejui. Minėjimas prie paminklo Prezidentui Antanui Smetonai Užulėnyje, teatralizuotas veiksmas Prezidento A. Smetonos dvare: edukacijos, skanėstų mugė, ponių arbatėlė "Faifokliokas", fotosesija, koncertinė programa. Vienos dienos paroda "Auksinė plunksna": auksinė Prezidento Antano Smetonos plunksna atkeliaus iš Signatarų namų, eksponuojama bus Prezidento A. Smetonos dvare.
Ukmergės kraštotyros muziejaus Užugirio skyriaus kultūrinių veiklų koordinatorė-organizatorė Daiva Misiukienė.
Nuotraukos iš Istorinės LR Prezidentūros Kaune rinkinių.
Knygos „Daugiakultūrė Ukmergės istorija fotografijose“ pristatymas ir leidinio fotografijų parodos atidarymas
2024 m. sausio 18 d. 16 val. kviečiame į knygos „Daugiakultūrė Ukmergės istorija fotografijose“ pristatymą ir leidinio fotografijų parodos atidarymą.
Ukmergės kraštotyros muziejus išleido fotografijų albumą „Daugiakultūrė Ukmergės istorija fotografijose“, supažindinantį su pagrindiniais Ukmergės miesto istorijos faktais nuo miesto įkūrimo iki šių dienų. Fotografijų albume publikuojamos istorinės ir šiandieninės miesto erdvių ir pastatų nuotraukos leidžia skaitytojui pažvelgti į Ukmergės miesto kraštovaizdį ir architektūrą bei palyginti praeitį su dabartimi. Pateikti aprašymai atskleidžia Ukmergės istorijos fragmentus, kurie pasakoja apie čia gyvenusius žmones, kurie kartu kūrė miesto socialinę, kultūrinę, ekonominę ir politinę vietovės dvasią ir istoriją.
Renginio metu muziejininkai pristatys leidinį ir parodą, o istorikas R. Ramanauskas skaitys pranešimą apie tautinių ir religinių bendruomenių istoriją Ukmergėje.
Leidinį parengė Ukmergės kraštotyros muziejus, jo leidimą iš dalies finansavo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos ir Ukmergės rajono savivaldybė.
EKSPONATŲ ISTORIJOS - Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia ir klebonija (nuotraukos)
Atvirukas. Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia ir klebonija. Fotografas J. Krajevskis. Apie 1900 m.
UkKM 16343/40 R-4930/40
Atvirukas. Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia ir varpinė. Fotografas J. Krajevskis. Apie 1900 m.
UkKM 16343/41 R-4930/41
Fotografija. Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. 1932 m.
UkKM 14404 F-3008
EKSPONATŲ ISTORIJOS
Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia ir klebonija
Dėl savitai susiklosčiusių aplinkybių Lietuvoje ilgiau negu kitur Europoje išliko pagonybė. Katalikybė Lietuvoje ėmė plisti XIII a. 1251 m. apsikrikštijo Mindaugas ir dalis aukštuomenės. Lietuvos didieji kunigaikščiai Vytenis ir Gediminas statė bažnyčias, kvietė į Lietuvą vienuolius ir kunigus. Jogailos iniciatyva 1387 m. apkrikštyta Aukštaitija, o 1413 m. – ir Žemaitija. Įkurtos Vilniaus ir Žemaičių vyskupijos.
Ukmergės katalikų parapija – viena iš septynių parapijų, įsteigtų pirmaisiais Lietuvos apkrikštijimo metais Vilniaus vyskupijoje. 1387 m. pastatyta pirmoji Ukmergėje ir viena pirmųjų Lietuvoje katalikų bažnyčių – Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia, kurios fundatoriumi tapo pats didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila su žmona Jadvyga.
Klebonui išlaikyti Jogaila skyrė 3 valakus žemės. Apie 1560 m. pastatyta nauja parapijos bažnyčia. Maskvos kariuomenė 1655 m. bažnyčią sudegino. Ji iki 1674 m. atstatyta. Vėlesnė, statyta 1764 m., 1786 m. sudegė. Netrukus pastatyta laikina.
Klebono Motiejaus Šneideravičiaus rūpesčiu ir parapijiečių aukomis 1800–1820 m. pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčia. 1836 m. pagal archit. K. Gregotovičiaus projektą šalia bažnyčios pastatyta varpinė. 1900 m. šventorius aptvertas akmenų ir plytų mūro tvora su stulpiniais vartais. 1931–1935 m. pagal inž. V. Michnevičiaus projektą buvo atlikta bažnyčios rekonstrukcija: altorius perkeltas į priešingą pusę, buvusio pagrindinio fasado gale primūryta presbiterija su apside ir dvi zakristijos, o buvusios apsidės gale − portikas. Bažnyčios fasadas papuoštas skulpt. S. Jakševičiaus pagamintomis šventųjų skulptūromis.
XIX a. 3 deš. šalia Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios pastatyta mūrinė klebonija, kuri 1894–1896 m. buvo perstatyta. 1985 m. mūrinė klebonija buvo nugriauta, jos vietoje 1985–1987 m. pastatytas daugiabutis namas.
Bažnyčia neoklasicistinė, turi baroko bruožų, stačiakampio plano, bebokštė. Vidus 3 navų, dengtų cilindriniais skliautais. Klasicistinės varpinės apačia akmenų mūro, o viršus medinis. Šventoriaus tvora akmenų mūro, su stulpiniais vartais.
