„Namai, kuriuose gyvena praeitis“- Ukmergės kraštotyros muziejui - 80 metų
2024-aisiais metais Ukmergės kraštotyros muziejus švenčia 80-ties metų jubiliejų. Muziejus buvo atidarytas 1944 m. gegužės 6 dieną. Šia proga norime supažindinti su muziejaus įkūrimu ir jo istorine raida.
Žodis muziejus kilęs iš graikų kalbos – museion, kuris reiškia – mūzų šventovė. Čia renkamos, saugomos, tiriamos ir eksponuojamos materialinės ir dvasinės kultūros vertybės. Muziejus turėjo praeiti ilgą ir sudėtingą kūrimosi ir veiklos istoriją, kad iki šių dienų išlikusios vertybės būtų surinktos ir išsaugotos ateities kartoms. Archyvuose neišliko jokių Ukmergės kraštotyros muziejaus ankstyvąją istoriją liečiančių dokumentų, todėl pagrindinis informacijos šaltinis yra to meto spauda.
MUZIEJAUS KŪRIMOSI PRADŽIA
Skautai Ukmergės valstybinėje gimnazijoje. Viduryje mokyt. E. Kulvietis. Fot. P. Perkas, 1929 m. UkKM, F-2994
1933 m. Ukmergės skautų būstinėje buvo įkurtas pirmasis nedidelis muziejus mieste (buv. Kauno g. 10, pastatas neišlikęs). 1933 m. žurnale Skautų aidas rašoma, kad „(...) Balandžio 2 d. 16 val. tunto skautų būkle (būstinėje) atidarytas muziejus. Į susirinkusius kalbėjo tuntininkas sktn. (skautininkas) E. Kulvietis, išreikšdamas vilties, kad skautų muziejus bus pradžia didžiulio miesto muziejaus. Muziejų atidarė p. J. Rėklaitienė. Visi eksponatai surinkti rytų Lietuvoj (...).“ Netrukus prie skautų muziejaus prisijungė ir apskrities mokytojų pedagoginis muziejus „kur yra įdomios pinigų ir akmenukų kolekcijos.“ (Skautų aidas, 1933, nr. 7) Nors skautų muziejaus atidarymo metu buvo tikimasi, kad jis taps viso miesto muziejumi, norėta jį padidinti ir perkelti į geresnes patalpas, tačiau taip nenutiko. Muziejus taip „ir liko skautų globoje, o plačioji visuomenė nieko apie jį nežino, patalpų nesurasta“. Tačiau muziejus tuo metu turėjo gana „nemažai vertingų dalykėlių. Pažymėtinas metalinių pinigų rinkinys. (...) Labai įdomūs akmens, titnago gadynės (laikotarpio) eksponatai. Tai įvairiausi kirvukai, peiliai, durklai, vilyčios (strėlės) ir kt. Nemažiau įdomus ir ginklų skyrius (...). Yra dar eilė visokių (...) kitų dalykėlių: papuošalų, medalių, herbų, paveikslų, molio dirbinių ir kt. (...).“ (Lietuvos aidas, 1937, nr. 31)
Tarpukario Lietuvos miestuose buvo steigiamos kraštotyros draugijos, kurios rūpinosi muziejų įkūrimu. Ukmergėje tokia draugija buvo įkurta tik 1940 m. vasario 17 d., pasirašant „Rytų Lietuvos Kraštotyros draugijos“ steigimo įstatus. Draugijos įkūrimo iniciatorius – Ukmergės mokytojų seminarijos mokytojas Vaclovas Čižiūnas. Draugijos tikslas buvo pažinti gimtojo krašto praeitį ir dabartį, jo gamtą ir kultūrą, taip pat apsaugoti jo senovės liekanas ir istorinę medžiagą. Svarbiausia priemone tam tikslui pasiekti buvo vietos muziejaus įsteigimas, todėl tais pačiais metais buvo įkurtas nedidelis muziejus Ukmergės valstybinėje gimnazijoje (dab. Ukmergės A. Smetonos gimnazija). Pirmieji eksponatai buvo privačių asmenų padovanotos ir kraštotyrininkų surinktos kolekcijos. Netrukus, 1940 m. birželio 15 d. prasidėjusi Lietuvos okupacija sustabdė Ukmergės kraštotyrininkų pradėtus darbus ir planus. Dalis draugijos narių buvo suimti ar iškelti į kitas apskritis. Į kalėjimą pateko ir Ukmergės kraštotyros draugijos iniciatorius V. Čižiūnas. Paleistas iš kalėjimo jis mėgino tęsti kraštotyrinę veiklą. Vienoje iš Ukmergės valstybinės gimnazijos klasių buvo sukrautos ir saugomos muziejaus vertybės – numizmatikos rinkinys, senos knygos ir graviūros, dailininko E. Kulviečio dovanoti paveikslai, varpinių modeliai, archeologiniai radiniai ir kita. Tačiau 1941 m. birželio mėnesį prasidėjus karui, gimnazijos patalpas užėmė vokiečių kariuomenė ir beveik visos muziejinės vertybės dingo.
MUZIEJAUS STEIGIMAS
Pirmieji muziejaus eksponatai – E. Kulviečio paveikslas „Ukmergės piliakalnis“, XX a. 4 deš., UkKM, D-15
Pirmieji muziejaus eksponatai – J. Zikaro skulptūra „Be vietos“, XX a. 4 deš., UkKM, D-18
Antrojo pasaulinio karo metais nemaža dalis Lietuvos kultūrinio elito atstovų iš didmiesčių pasitraukė į mažesnius miestus. Į Ukmergę atvyko ir žinomi menininkai iš Kauno – Domicelė ir Petras Tarabildos. 1942 m. Ukmergėje įvyko visuomenės atstovų pasitarimas kultūros paminklų klausimais, kuriame buvo priimtas sprendimas įsteigti kraštotyros muziejų mieste, „kuriam jau dabar turima nemažai vertingų eksponatų“. (Karys, 1942, nr. 17) Naujojo muziejaus vedėjo pareigoms buvo paskirta D. Tarabildienė, kuri kartu su vyru pradėjo organizuoti miesto muziejaus įkūrimą. Muziejų jie pradėjo kurti beveik iš naujo: „Prieš šį muziejų buvo organizuota skautų ir gimnazijos muziejai, bet (…) laikui bėgant eksponatai žuvo. Dabartiniam muziejui buvo perduota sauja eksponatų ir tuščios vitrinos.“ (Panevėžio apygardos balsas, 1944, nr. 23)
Domicelė ir Petras Tarabildos planavo įvairias kultūrines veiklas Ukmergėje – rengė paskaitas, vykdė kraštotyrines ekspedicijas, organizavo menininkų parodas. 1943 m. sausio mėn. buvo surengta Lietuvos dailininkų meno paroda, kurioje dalyvavo apie 60 dailininkų. Ukmergės muziejus šioje parodoje įsigijo net keliasdešimt lietuvių dailininkų – R. Antinio, L. Kazoko, V. K. Jonyno, P. Tarabildos, I. Piščiko, D. Tarabildienės, E. Kulviečio kūrinių, kurie žymiai praturtino besikuriantį muziejų. Iki šių dienų muziejuje išliko šie parodoje įgyti (tikėtina) paveikslai – L. Kazoko „Ežero pakrantė“, E. Kulviečio – „Senoji Ukmergė“ ir „Piliakalnis“, P. Tarabildos – „Motinos mokykla“.
1943 m. balandžio 26 d. Ukmergėje buvo surengta konkursinė menininkų paroda, po kurios D. ir P. Tarabildos kreipėsi į Lietuvos dailininkus, prašydami, kad jie paremtų muziejų. Ukmergės muziejui jie padovanojo apie 60 dailės kūrinių – tapybos, grafikos ir skulptūros. Spaudoje paminėta net 41 dailininko pavardė. Savo kūrinius Ukmergės muziejui dovanojo: skulptoriai R. Antinis, J. Zikaras, P. Rimša, J. Mikėnas, tapytojai A. Gudaitis, K. Žilinskas, K. V. Jonynas, A. Varnas, A. Zmuidzinavičius, R. ir P. Kalpokai, V. Dilka, J. Buračas, A. Galdikas, grafikai M. Dobužinskis, P. ir D. Tarabildos ir kt. Iš to meto padovanotų kūrinių iki šių dienų muziejuje išlikę tik 5 kūriniai – V. Kasiulio tapyba „Pakrantėje“, L. Kazoko tapyba „Žvejų laivai Nidoje“, A. Vaičaičio „Lašinsko ir Kanapinsko mūšis“, J. Martinaičio „Vasarojų rišant“ ir J. Zikaro skulptūra „Be vietos“.
1944 m. gegužės 6 d. buvo iškilmingai pašventintas ir atidarytas Ukmergės kraštotyros muziejus. Ši data ir laikoma muziejaus įkūrimo diena. Jame buvo keturios salės su 2 skyriais – meno ir istorijos. Meno skyriuje buvo apie 60 žymių Lietuvos dailininkų paveikslų, o istorijos – tautodailės, buities ir darbo įrankių, senovinių ginklų, spaudos, fotografijų, numizmatikos ir kt. Iš viso muziejuje tuo metu buvo apie 3500 vertybių. „Muziejus buvo gausiai lankomas. Per pirmąsias dvi savaites po atidarymo, jis susilaukė virš dviejų tūkstančių lankytojų“. (Panevėžio apygardos balsas, 1944, nr. 23)
MUZIEJUS SOVIETMEČIU
Pastatas Kauno g., kuriame muziejus veikė iki 1974 m. UkKM, F-168
Pastatas Kęstučio a., kuriame muziejus veikė 1975-2016 m. UkKM
Po Antrojo pasaulinio karo beveik visas muziejaus turtas dingo. D. ir P. Tarabildos išvyko į Kauną, manoma, kad dalį vertybių jie išsivežė kartu. 1946 m. muziejaus direktoriumi paskirtas Z. Žemaitaitis. Tuo metu muziejus veikė Kauno g. stovėjusiame pastate (šiuo metu neišlikęs). Tikėtina, kad tame pačiame pastate muziejus buvo įkurtas ir 1944 m., tačiau nėra tai patvirtinančių faktų. Tuo metu buvo likusios tik 468 muziejinės vertybės. Senieji muziejaus rinkinių sąrašai neišliko, tad dingusių daiktų ir kūrinių skaičius nežinomas. Pamažu muziejus išplečiamas, prasidėjo intensyvus muziejaus rinkinių kaupimas. 1949 m. eksponatų jau buvo 1450. Sovietmečiu eksponatų skaičius sparčiai augo, tačiau dauguma jų atspindėjo sovietinę ideologiją. Ideologizuotas buvo ir muziejaus darbas – skaitomi pranešimai apie „apskrities kolektyvinius ūkius“, paskaitos ateizmo klausimais ir kt., rengiami susitikimai su įžymiais žmonėmis, organizuojamos įvairios parodos. 1974 m. muziejaus rinkiniuose jau buvo sukauptos 7275 vertybės.
1974 m. buvo nuspręsta nugriauti muziejaus pastatą (dėl naujai statomų Kultūros namų), todėl liepos 1 d. muziejus buvo uždarytas, o visos vertybės perkeltos į Kultūros namų sandėlį. 1975 m. muziejui buvo paskirtos naujos patalpos, buvusiame Kultūros namų pastate (dab. Kęstučio a. 5.). Ten įrengtos ekspozicijos buvo suskirstytos pagal laikotarpius ir temas: 1918–1940 m., 1940–1941 m., pokario ekspozicija, ekonomikos, kultūros bei švietimo, liaudies meno, gamtos. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas sovietmečiui. Naujosios patalpos buvo visiškai nepritaikytos muziejui, buvo reikalingas kapitalinis remontas, todėl 1977 m. muziejus buvo uždarytas. 1981 m. muziejaus pastatas buvo suremontuotas, įrengti nauji ekspoziciniai baldai bei vitrinos, prasidėjo intensyvus naujos ekspozicijos kūrimas. Iškilmingas naujos ekspozicijos atidarymas įvyko 1985 m. vasario 1 d. Ekspozicija užėmė keturias sales. Muziejaus rinkiniuose tuo metu buvo jau 12048 vertybės. Keičiantis politinei situacijai, 1989 m. ekspozicija pradėta pertvarkyti – viena salė virto parodų erdve, kita skirta nepriklausomos Lietuvos tarpukario laikotarpiui, I-ojo pėstininkų DLK Gedimino pulko, rezistencijos, tremtinių, pokario metų temoms. Tokia ekspozicija su nedideliais pertvarkymais išliko iki pat 2016 metų.
MUZIEJUS ŠIANDIEN
Ukmergės kraštotyros muziejaus ekspozicija, 2023 m. Fotogr. A. Vyšniauskas
Ukmergės kraštotyros muziejus, 2023 m. Fotogr. A. Vyšniauskas
Ukmergės kraštotyros muziejus turi atskirus skyrius mieste ir rajone. 1995 m. Ukmergės kraštotyros muziejui buvo perduotas Veprių muziejus, 2002 m. – Užugirio Prezidento A. Smetonos mokyklos pastatas, 2014 m. – Prezidento Antano Smetonos dvaras, 2018 m. – Siesikų dvaras. 2019 m. muziejui perduotos turizmo informacijos funkcijos bei naujo Tolerancijos centro pastato administravimas.
2016 m. muziejui perduotos atnaujintos ir pritaikytos muziejaus veiklai buvusio kino teatro „Draugystė“ patalpos, kuriose 2021 m. atidaryta nauja muziejaus ekspozicija. Per 80-dešimt Ukmergės kraštotyros muziejaus veiklos metų vertybių skaičius išaugo iki 48774 (2023 m. duomenys). Muziejaus rinkiniai skirstomi į raštijos, istorijos-etnografijos, fotografijos, dailės, audinių, gamtos, archeologijos, numizmatikos ir pagalbinį, kuriuose atsispindi Ukmergės krašto istorija nuo seniausių laikų iki šių dienų.
Pateiktame jubiliejinių renginių plane numatytos įvairios veiklos, kurios padės atskleisti sudėtingą, bet įdomią muziejininko profesiją. Muziejininkai renka eksponatus, juos tyrinėja ir inventorina, kuria parodas, ekspozicijas, organizuoja įvairius edukacinius užsiėmimus, renginius, veda ekskursijas, rašo straipsnius, knygas ir kitomis priemonėmis viešina žinią apie sukauptus istorinius turtus.
Parengė muziejininkė Vaida Noreikienė, Ukmergės kraštotyros muziejus
Straipsnis „Velykos ukmergiškių šeimose“
Artėjant šv. Velykoms norime supažindinti su šios šventės papročiais bei tradicijomis. Nuo seno lietuviai Velykas minėjo kaip atgimstančio pavasario šventę, o krikščionybėje – tai Jėzaus Kristaus prisikėlimo diena. Atlikus etnografinę apklausą kaip Ukmergės gyventojai minėdavo pagrindines lietuvių šventes, dalijamės jų prisiminimais ir apie Velykas.
Savaitė prieš Velykas vadinama Didžiąja savaite, kuri prasideda Verbų sekmadieniu. Verba yra atgimstančios augalijos, gamtos gyvybės simbolis. „Verbų sekmadienis pranašavo, kad jau ilgėja diena ir ateina šv. Velykos, bunda gamta, baigiasi žiema,“ – pasakoja ukmergiškė V. D. Lietuviai visuomet garbino įvairius augalus, ypatingai tuos, kurie anksčiausiai pavasarį pradeda žaliuoti – žilvitį ir blindę. Taip pat svarbus visus metus žaliuojantis kadagys, kuris simbolizuoja amžiną gyvybę. Todėl lietuvių tradicinė verba – kadagio šakelės su pumpurus išleidusio karklo, gluosnio, blindės šakele. B. G. sako, kad „verba buvo padaroma iš kadagio šakelių ir „kačiukų“. „Verbas rišdavome iš gyvų augalų: kadagio šakelės, karklo, žilvičio šakelių, puošdavome sausomis gėlytėmis,“ – prisiminimais dalijasi ukmergiškė L. M. Š.
Verbų sekmadienio rytą einama į bažnyčią pašventinti verbą, o grįžus į namus su ja „nuplakdavo“ šeimos narius. Tikima, kad visi „nuplakti“ bus sveiki, stiprūs ir laimingi. Ukmergiškė A. P. sako, kad „plakimas“ verba – tai „blogų įpročių pašalinimas“. V. D. šeimoje pašventinta kadagio šakele plakdavo ligonius, linkėdami sveikatos. Tikima, kad pašventinta verba padeda pasveikti, todėl plakami ligoniai sakant žodžius – „Verba plaka, ne aš plaku, būk laimingas nuo visų ligų apgintas“. „Plakant“ verba ukmergiškių šeimose sakoma: „Verba plaka, verba plaka, ne aš plaku, ne aš plaku“, „Verba plaka, verba plaka, paganyk telyčių, nepamesk trinyčių“, „Verba muša, ne aš mušu, per šv. Velykas atneši kiaušinių“, „Verba plaka, ne aš mušu, po savaitės Velykos“, „Už šešių naktų Velykos“, „Ne aš plaku, verba plaka, už nedėlios bus Velykos“ ir kt. Pašventinta verba namuose laikoma garbingoje vietoje už šventųjų paveikslų ar padedama šalia jų. J.Ž. šeimoje verbą laikydavo prieangyje prie lubų. Buvo tikima, kad ji „apsaugo nuo gaisrų, blogų žmonių.“ Namuose verba laikoma visus metus, kol parsinešama nauja, tuomet senoji sudeginama.
Didžioji savaitė iki Velykų yra ramybės ir pasiruošimo šventei laikotarpis. Ukmergiškė A. P. pasakoja, kad „per Didžiąją savaitę negalima valgyti mėsos, šokti, dainuoti, linksmintis.“ Taip pat ši savaitė – tai pagrindinio tvarkymosi po žiemos metas. „Po verbų švarindavom namus, skalbdavom, maudydavomės patys...“ – teigia V.D. Pagrindinės prieššventinės dienos yra trys – Didysis ketvirtadienis, Didysis penktadienis ir Didysis šeštadienis. Didysis ketvirtadienis vadinamas švariuoju, nes šią dieną tvarkomi ir puošiami namai. Didysis penktadienis – ramybės, susikaupimo laikas. Šią dieną lankomi artimųjų kapai bei laikomasi pasninko. Didįjį šeštadienį einama į bažnyčią parsinešti šventinto vandens. Ukmergiškės A. P. šeimoje „švęstu vandeniu šlakstydavo šeimos narius, namus, tam, kad namuose vyrautų ramybė, meilė, sveikata.“ L. M. Š. teigia, kad „švęstas vanduo yra apsauga nuo nelaimių.“
Pagrindinis Velykų simbolis – margintas kiaušinis. Kiaušinis yra gyvybės atsiradimo, gamtos prisikėlimo simbolis. Žmonės, margindami kiaušinius įvairiais raštais, tikėjo, kad suteikia jiems magišką galią. Kiaušiniai dažniausiai marginami Didįjį šeštadienį. Ukmergiškių šeimose kiaušiniai dažomi dažniausiai su svogūnų lukštais ir įvairių augalų lapeliais. Kai kuriose šeimose ant kiaušinio skutinėjami įvairūs raštai peiliuku, rečiau – marginami vašku. Skutinėjant peiliuku ir dažant vašku ant kiaušinių lukštų išpiešiami įvairūs raštai: saulutės, žvaigždės, įvairių augalų, gėlių motyvai ir kt., simbolizuojantys šviesą, šilumą, gyvybę ir gausų būsimąjį derlių. Kiaušiniai buvo marginami natūraliais, augaliniais dažais, o atsiradus pirktiniams sintetiniams, pradėta dažyti ir jais. Spalvos, kaip ir raštai, turi prasmę. Mėlyna spalva simbolizuoja žydrą dangų, raudona – gyvybę, juoda – derlingą žemę, žalia – bundančią augaliją, geltona – derlių, subrendusius javus.
Per Velykas kai kuriose šeimose vaikus aplankydavo Velykų bobutė. Ukmergiškė J. M. pasakoja, kad būdami vaikais tikėjo, kad juos aplankys Velykė ir atneš gražiai margintų kiaušinių. „Iš vakaro prie lovos padėdavom kepures, kur ir rasdavom kiaušinius. Velykę įsivaizdavom kaip seną bobutę, su pilnu vežimėliu kiaušinių,“ – dalijasi prisiminimais J. M.
Šv. Velykų rytą einama į bažnyčią, o grįžus – ruošiamas Velykų vaišių stalas. Velykų stalas puošiamas išsprogdintomis gluosnio, karklo, beržų šakelėmis, pirmomis pavasario gėlėmis. Margučiai ant stalo buvo dedami į gražesnę lėkštę, o kartais ir specialų stovą, velykinę eglutę, vadinamą „kiaušininku“. Ant Velykinio stalo patiekiami įvairūs valgiai – mėsos patiekalai, rūkyti mėsos produktai, naminis pyragas, duona, sausainiai, žagarėliai, sūris, sviestas, krienai, įvairios mišrainės, naminė gira. R. P. sako, kad „dažniausiai mama, susėdus prie velykinio stalo, visus apšlakstydavo šventintu vandeniu, kad visus metus ir stalas būtų gausus, ir mes sveiki“. Ukmergiškė V.D. pasakoja, kad „prieš sėdant prie stalo būtinai persižegnodavo ir visi kalbėdavo poterius, tik tuomet pradėdavo valgyti.“ Pirmiausia pradedamas valgyti margutis, kurį reikėdavo sumušti su šeimos nariu. Buvo tikima, kad „kieno kietesnis kiaušinio lukštas – tas ir stipresnis“, „Kieno kiaušinis stipriausias, tas visus metus bus stiprus ir laimingas“ , „Kieno kiaušinis stipriausias – tam metai bus laimingesni.“
Pavalgius šventinius pietus, šeimos nariai, dažniausiai vaikai ir jaunimas, pramogaudavo. Ridendavo margučius ir žiūrėdavo, kieno toliausiai nuriedės, arba, palietus draugo kiaušinį, pasiimdavo abu ir skaičiuodavo, kas daugiausia margučių laimės. Vienas iš seniausių papročių per Velykas, tai supimasis sūpuoklėse ir laistymasis vandeniu. Ukmergiškė A. K. pasakoja, kad būdami vaikais supdavosi sūpynėse, laistėsi vandeniu, tam, kad „augtų didesni“. „Vaikystėje su draugais eidavome kiaušiniauti, deklamuodavome eilėraštį, o mums dovanodavo kiaušinius, kaip sveikatos, gėrio, laimės simbolį“, – prisimena A. P.
Antroji Velykų diena buvo skirta pramogoms, susitikimams su kaimynais, giminaičiais. V.D. pasakoja, kad „jei eidavo per Velykas į svečius, tai lauktuvėm dėdavo margutį nuo stalo.“ Trečioji Velykų dieną vadinama Ledų diena. „Buvo tikima, kad ledų dieną negalima dirbti žemės, kad ledai javų vasarą neiškapotų,“ – sako ukmergiškė B. S. Pirmasis sekmadienis po Velykų vadinamas Atvelykiu. Atvelykis – tai „Vaikų velykėlės, vėl marginami margučiai, žaidžiama ir bendraujame su vaikais“, – pasakoja A. K.
Velykų šventė – viena svarbiausių lietuvių švenčių, turinčių gilias tradicijas. Svarbu prisiminti ir perduoti šiuos papročius iš kartos į kartą, kad suprastume ir įvertintume šių švenčių prasmę bei puoselėtume mūsų krašto kultūrinį savitumą.
Parengė muziejininkė Vaida Noreikienė
Antanas Smetona: šiemet minimos gimimo ir mirties sukaktys
Rugpjūčio 10 d. minėsime Prezidento A. Smetonos gimimo 150-ąsias metines, o sausio 9 d. 80-ąsias mirties metines.
Antanas Smetona buvo pirmasis (1919 04 01-1920 06 19) ir ketvirtasis (1926 12 19-1940 06 15) Lietuvos respublikos Prezidentas, vienas iš iškiliausių Lietuvos visuomenininkų, intelektualas, modernios valstybės kūrėjas bei Vasario 16-osios Akto signataras.
Prezidentas A. Smetona žuvo 1944 m. sausio 9 d. Klivlande, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Remiantis istoriniais šaltiniais, iš vakaro pas prezidentą buvo susirinkęs būrelis išeivijos lietuvių tautininkų aptarti kitą dieną, sekmadienį, planuojamą mitingą. Buvo kalbama ir apie vasario 5-6 dienomis Niujorke rengiama Amerikos lietuvių seimą, į kurį, kaip seimo garbės pirmininką, pakvietė prezidentą A. Smetoną. Jis turėjo pasakyti pagrindinę kalbą, iškelti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo klausimą.
Svečiams išėjus, prezidentas kambarėlyje iki pusiaunakčio rengė savo pranešimą mitingui. Bet vos nuėjus ilsėtis, ir prasidėjo gaisras. A. Merkelis monografijoje apie Antaną Smetoną rašo, kad „Gaisras prasidėjo rūsyje ir, pasak ugniagesių vado Thomas O‘Brieno, jo priežastis buvo perkaitęs šildymo katilas. Pirmieji gaisrą pajuto žemutinio aukšto gyventojai, ir jie laiku spėjo išbėgti. Sofija Smetonienė apsisiautus chalatu, basa, dūmų troškinama, vargais negalais nulipo žemyn. Antanas Smetona tuomet negalavo ir norėjo šilčiau apsirengti. Vos akimirką užtrukęs, nebegalėjo prasiveržti pro tirštai susitvenkusius dūmus: skubiai atvykę gaisrininkai jį rado virtuvėje prie staliuko sukniubusį be sąmonės ir kailiniais galvą apsisupusį. Pasiteiravus ligoninės dėl jo gyvybės, sulauktas liūdnas ir trumpas atsakymas: - Prezidentas mirė...“.
1944-ųjų sausio 10-osios rytą Klivlando laikraščiai skelbė apie Lietuvos prezidento A. Smetonos žūtį gaisre apsinuodijus dūmais. Iki šiol nelaimės aplinkybės apipintos sąmokslo teorijomis, kad krosnis, kur kilo gaisras, buvo specialiai sugadinta. JAV politinėje emigracijoje gyvenęs pirmasis Lietuvos Prezidentas buvo labai nepatogi dar formaliai, juridiškai politinė figūra besirengiant tai antrai sovietų invazijai. Kas dabar galėtų paneigti tokią tikimybę, kad sovietų specialiosios, slaptosios tarnybos to nesuplanavo? A. Smetona buvo vienintelis tuo metu dar gyvas prezidentas iš visų trijų Baltijos valstybių prezidentų.
Antano Smetonos mirtis sukrėtė ne tik Prezidento šeimą, bet ir visą lietuvių išeiviją JAV bei lietuvių tautą, kuri apie tai išgirdo iš okupacinės vokiečių valdžios laikraščių. Po sausio 13 d. įvykusių iškilmingų laidotuvių Prezidentas A. Smetona buvo palaidotas Klivlando Kalvarijos kapinėse. Mišias Šv. Jono katedroje laikė Klivlendo vyskupas Edvardas F. Hobanas, dalyvaujant 22 lietuvių kunigams, beveik visiems Lietuvos pasiuntiniams. Kalvarijų kapinėse su velioniu Prezidentu atsisveikinimo kalbą pasakė Lietuvos diplomatų vardu Lietuvos nepaprastas pasiuntinys ir įgaliotas ministras Vašingtone Povilas Žaldeikis: “Ieškodamas sau pieglaudos ir moralinės paramos Lietuvai, jis atvyko per Europą ir Braziliją Amerikon ir čia gyvendamas, turėjo progos arčiau pažinti Amerikos lietuvius; jis laimėjo daug simpatijos Lietuvai tarp žymių amerikiečių. Jis ypač aukštai vertino faktą, kad prezidentas Rooseveltas jį buvo priėmęs Baltuosiuose Rūmuose... Jis mirė, tikėdamas į mažųjų tautų išlaisvinimą ir brangios Lietuvos nepriklausomybės atsteigimą...“.
Tačiau pasirodo iškilmingiausiai Lietuvos Prezidento A. Smetonos mirtį paminėjo Urugvajaus prezidentas dr. Amezaga. 1944 metų sausio 15 d. paskelbė dekretą, kuriame įsakoma sausio 19 d. virš visų sostinės pastatų, tvirtovių ir karo laivų būtų pusiau nuleistos vėliavos ir nuo 12 val. iki saulė nusileis kas penkiolika minučių saliutuota patrankomis.
Vėliau Prezidento palaikai buvo perkelti į Nolvudo mauzoliejų. 1974 m. minint Prezidento A. Smetonos mirties 30-metį, DLK Birutės karių šeimų draugijos narių aukomis ir pastangomis A. Smetonos ir jo žmonos Sofijos Smetonienės palaikai buvo perkelti į Čardono mieste esančių Visų sielų kapinių mauzoliejų, kur ilsisi iki šiol.
Prezidento Antano Smetonos politinė, visuomeninė, profesinė ir kultūrinė veikla
1903–1918 m. tarnautojas Žemės ūkio banke.
1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvis.
1914–1918 m. Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti narys.
1917 m. Vilniaus lietuvių konferencijos dalyvis.
1917–1919 m. ėjo Lietuvos Tarybos, vėliau Valstybės tarybos, pirmininko pareigas.
1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą.
1919 m. balandžio 6 d. tapo pirmuoju Lietuvos valstybės Prezidentu.
1923–1927 m. Lietuvos universitete dėstė etiką, senovės filosofiją, lietuvių kalbos stilistiką.
1924–1940 m. Tarptautinio banko valdybos vicepirmininkas, įvairių draugijų ir bendrovių steigėjas bei vienas iš vadovų.
1926 m. išrinktas į III Seimą.
Leido ir redagavo įvairius periodinius leidinius. Paskelbė originalių ir verstinių filosofijos bei kitų mokslų darbų. Apdovanotas Vyties Kryžiaus 3 laipsnio (1927), Gedimino 1 laipsnio (1928) ordinais, Vytauto Didžiojo ordinu su grandine (1930).
Užulėnis – Prezidento Antano Smetonos gimtinė
Antanas Smetona gimė Ukmergės apskrities Taujėnų valsčiaus Užulėnio kaime, pačiame dabartinio Ukmergės rajono pakraštyje, už 28 km nuo Ukmergės. Knygoje „Pasakyta. Parašyta“ (Kaunas, 1935) Prezidentas su dideliu pasididžiavimu aprašo Užulėnio kaimą: „Mano gimtoji apylinkė tarp girių, su Lėno ežeru viduryje... Tai nuošalus senoviškas kampelis. Malonu būdavo matyti ir Užulėnio dūminės trobos ir jų šiaudiniai apsamanoję pažaliavę stogai. Tai buvo dainų ir pasakų kraštas“.
Didžiausią asmeninę metų šventę – Antanines birželio 13 dieną Antanas Smetona taip pat praleisdavo gimtajame Užulėnyje, dažnai kartodamas, kad nėra nieko malonesnio, kaip vardines praleisti su savaisiais namie. Prezidento adjutantas V. Šliogeris prisiminimuose mini, kad užulėniečiai sutikdavo svečią gana iškilmingai, pastatydavo garbės vartus ir laukdavo svečio atvažiuojant. Varduvininką užulėniečiai pasveikindavo pusiau oficialiai, pusiau kaimyniškai: vienas iš jų pasakydavo kalbą, o mergaitės įteikdavo gėlių. A. Smetona nuoširdžiai visiems padėkodavo ir su kiekvienu bičiuliškai pasisveikindavo. Po to aprodydavo savo svečiams Užulėnį, paaiškindavo kur kas gyvena ir visus nusivesdavo prie Lėno ežero, o paskui kviesdavo į gimtojo namelio seklyčią. Netilpusieji seklyčioje buvo sodinami už stalų kieme, medžių pavėsyje. Svečiai ir užulėniečiai kaimynai būdavo šeimyniškai, be oficialumo. Anot V. Šliogerio, prezidentas iš Užulėnio visada grįždavo „labai patenkintas ir gerai nusiteikęs“. Užulėnyje lankėsi daug įžymių žmonių: 1896 m. čia gyveno ir kartu su A. Smetona rinko medžiagą kalbininkas Jonas Jablonskis, tarpukaryje viešėjo J. Tomas-Vaižgantas, dainininkas Kipras Petrauskas, teatralas A. Oleka-Žilinskas.
Taip buvo prieš šimtmetį, o šiandiena Užulėnis garsus istoriniais nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektais: Prezidento Antano Smetonos gimtosios sodybos vieta, Užugirio mokykla-muziejus, Prezidento A. Smetonos Užugirio dvaras su parku (Užugirio kiemas). 2019 m. Rugpjūčio 8 d. Užulėnyje prie Užugirio mokyklos-muziejaus iškilmingai atidengtas paminklas pirmajam Lietuvos valstybės Prezidentui Antanui Smetonai.
PREZIDENTO ANTANO SMETONOS (1874 – 1944) JUBILIEJINIŲ METŲ PROGRAMA UŽULĖNYJE
Vasario 16 d. Vasario 16-osios minėjimas prie paminklo Prezidentui Antanui Smetonai Užulėnyje,
parodos „Antanas Smetona – signataras, prezidentas, emigrantas“ atidarymas ir filmo „Aš priglaudžiau prie žemės širdį“ rodymas Prezidento A. Smetonos dvare, filmą pristatys pati režisierė Ramunė Kudzmanaitė.
Balandžio 20 – 30 d. Ąžuolų ir kt. medžių sodinimas Prezidento A. Smetonos dvaro parke, bendradarbiaujant su Ukmergės ir Kauno Prezidento A. Smetonos vardo gimnazijomis.
Gegužės 10 – 11 d. Dailės pleneras „Obelų žydėjimas“ Prezidento A. Smetonos dvaro sode, bendradarbiaujant su Ukmergės meno mokykla.
Birželio 16 d. Antaninės, koncertas Lėno Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje.
Parodos „Antanas Smetona: nelengvi pasirinkimai“ atidarymas Prezidento A. Smetonos dvare.
Liepos 4-5 d. Vasario 16-ios Signatarų pagerbimas Užugirio dvaro parke ąžuolų alėjoje. Dalyvauja kitų savivaldybių atstovai.
Rugpjūčio 10 d. Smetoninės renginys skirtas Prezidento A. Smetonos 150-ųjų metų jubiliejui. Minėjimas prie paminklo Prezidentui Antanui Smetonai Užulėnyje, teatralizuotas veiksmas Prezidento A. Smetonos dvare: edukacijos, skanėstų mugė, ponių arbatėlė "Faifokliokas", fotosesija, koncertinė programa. Vienos dienos paroda "Auksinė plunksna": auksinė Prezidento Antano Smetonos plunksna atkeliaus iš Signatarų namų, eksponuojama bus Prezidento A. Smetonos dvare.
Ukmergės kraštotyros muziejaus Užugirio skyriaus kultūrinių veiklų koordinatorė-organizatorė Daiva Misiukienė.
Nuotraukos iš Istorinės LR Prezidentūros Kaune rinkinių.
