Straipsnis „Velykos ukmergiškių šeimose“
Artėjant šv. Velykoms norime supažindinti su šios šventės papročiais bei tradicijomis. Nuo seno lietuviai Velykas minėjo kaip atgimstančio pavasario šventę, o krikščionybėje – tai Jėzaus Kristaus prisikėlimo diena. Atlikus etnografinę apklausą kaip Ukmergės gyventojai minėdavo pagrindines lietuvių šventes, dalijamės jų prisiminimais ir apie Velykas.
Savaitė prieš Velykas vadinama Didžiąja savaite, kuri prasideda Verbų sekmadieniu. Verba yra atgimstančios augalijos, gamtos gyvybės simbolis. „Verbų sekmadienis pranašavo, kad jau ilgėja diena ir ateina šv. Velykos, bunda gamta, baigiasi žiema,“ – pasakoja ukmergiškė V. D. Lietuviai visuomet garbino įvairius augalus, ypatingai tuos, kurie anksčiausiai pavasarį pradeda žaliuoti – žilvitį ir blindę. Taip pat svarbus visus metus žaliuojantis kadagys, kuris simbolizuoja amžiną gyvybę. Todėl lietuvių tradicinė verba – kadagio šakelės su pumpurus išleidusio karklo, gluosnio, blindės šakele. B. G. sako, kad „verba buvo padaroma iš kadagio šakelių ir „kačiukų“. „Verbas rišdavome iš gyvų augalų: kadagio šakelės, karklo, žilvičio šakelių, puošdavome sausomis gėlytėmis,“ – prisiminimais dalijasi ukmergiškė L. M. Š.
Verbų sekmadienio rytą einama į bažnyčią pašventinti verbą, o grįžus į namus su ja „nuplakdavo“ šeimos narius. Tikima, kad visi „nuplakti“ bus sveiki, stiprūs ir laimingi. Ukmergiškė A. P. sako, kad „plakimas“ verba – tai „blogų įpročių pašalinimas“. V. D. šeimoje pašventinta kadagio šakele plakdavo ligonius, linkėdami sveikatos. Tikima, kad pašventinta verba padeda pasveikti, todėl plakami ligoniai sakant žodžius – „Verba plaka, ne aš plaku, būk laimingas nuo visų ligų apgintas“. „Plakant“ verba ukmergiškių šeimose sakoma: „Verba plaka, verba plaka, ne aš plaku, ne aš plaku“, „Verba plaka, verba plaka, paganyk telyčių, nepamesk trinyčių“, „Verba muša, ne aš mušu, per šv. Velykas atneši kiaušinių“, „Verba plaka, ne aš mušu, po savaitės Velykos“, „Už šešių naktų Velykos“, „Ne aš plaku, verba plaka, už nedėlios bus Velykos“ ir kt. Pašventinta verba namuose laikoma garbingoje vietoje už šventųjų paveikslų ar padedama šalia jų. J.Ž. šeimoje verbą laikydavo prieangyje prie lubų. Buvo tikima, kad ji „apsaugo nuo gaisrų, blogų žmonių.“ Namuose verba laikoma visus metus, kol parsinešama nauja, tuomet senoji sudeginama.
Didžioji savaitė iki Velykų yra ramybės ir pasiruošimo šventei laikotarpis. Ukmergiškė A. P. pasakoja, kad „per Didžiąją savaitę negalima valgyti mėsos, šokti, dainuoti, linksmintis.“ Taip pat ši savaitė – tai pagrindinio tvarkymosi po žiemos metas. „Po verbų švarindavom namus, skalbdavom, maudydavomės patys…“ – teigia V.D. Pagrindinės prieššventinės dienos yra trys – Didysis ketvirtadienis, Didysis penktadienis ir Didysis šeštadienis. Didysis ketvirtadienis vadinamas švariuoju, nes šią dieną tvarkomi ir puošiami namai. Didysis penktadienis – ramybės, susikaupimo laikas. Šią dieną lankomi artimųjų kapai bei laikomasi pasninko. Didįjį šeštadienį einama į bažnyčią parsinešti šventinto vandens. Ukmergiškės A. P. šeimoje „švęstu vandeniu šlakstydavo šeimos narius, namus, tam, kad namuose vyrautų ramybė, meilė, sveikata.“ L. M. Š. teigia, kad „švęstas vanduo yra apsauga nuo nelaimių.“
Pagrindinis Velykų simbolis – margintas kiaušinis. Kiaušinis yra gyvybės atsiradimo, gamtos prisikėlimo simbolis. Žmonės, margindami kiaušinius įvairiais raštais, tikėjo, kad suteikia jiems magišką galią. Kiaušiniai dažniausiai marginami Didįjį šeštadienį. Ukmergiškių šeimose kiaušiniai dažomi dažniausiai su svogūnų lukštais ir įvairių augalų lapeliais. Kai kuriose šeimose ant kiaušinio skutinėjami įvairūs raštai peiliuku, rečiau – marginami vašku. Skutinėjant peiliuku ir dažant vašku ant kiaušinių lukštų išpiešiami įvairūs raštai: saulutės, žvaigždės, įvairių augalų, gėlių motyvai ir kt., simbolizuojantys šviesą, šilumą, gyvybę ir gausų būsimąjį derlių. Kiaušiniai buvo marginami natūraliais, augaliniais dažais, o atsiradus pirktiniams sintetiniams, pradėta dažyti ir jais. Spalvos, kaip ir raštai, turi prasmę. Mėlyna spalva simbolizuoja žydrą dangų, raudona – gyvybę, juoda – derlingą žemę, žalia – bundančią augaliją, geltona – derlių, subrendusius javus.
Per Velykas kai kuriose šeimose vaikus aplankydavo Velykų bobutė. Ukmergiškė J. M. pasakoja, kad būdami vaikais tikėjo, kad juos aplankys Velykė ir atneš gražiai margintų kiaušinių. „Iš vakaro prie lovos padėdavom kepures, kur ir rasdavom kiaušinius. Velykę įsivaizdavom kaip seną bobutę, su pilnu vežimėliu kiaušinių,“ – dalijasi prisiminimais J. M.
Šv. Velykų rytą einama į bažnyčią, o grįžus – ruošiamas Velykų vaišių stalas. Velykų stalas puošiamas išsprogdintomis gluosnio, karklo, beržų šakelėmis, pirmomis pavasario gėlėmis. Margučiai ant stalo buvo dedami į gražesnę lėkštę, o kartais ir specialų stovą, velykinę eglutę, vadinamą „kiaušininku“. Ant Velykinio stalo patiekiami įvairūs valgiai – mėsos patiekalai, rūkyti mėsos produktai, naminis pyragas, duona, sausainiai, žagarėliai, sūris, sviestas, krienai, įvairios mišrainės, naminė gira. R. P. sako, kad „dažniausiai mama, susėdus prie velykinio stalo, visus apšlakstydavo šventintu vandeniu, kad visus metus ir stalas būtų gausus, ir mes sveiki“. Ukmergiškė V.D. pasakoja, kad „prieš sėdant prie stalo būtinai persižegnodavo ir visi kalbėdavo poterius, tik tuomet pradėdavo valgyti.“ Pirmiausia pradedamas valgyti margutis, kurį reikėdavo sumušti su šeimos nariu. Buvo tikima, kad „kieno kietesnis kiaušinio lukštas – tas ir stipresnis“, „Kieno kiaušinis stipriausias, tas visus metus bus stiprus ir laimingas“ , „Kieno kiaušinis stipriausias – tam metai bus laimingesni.“
Pavalgius šventinius pietus, šeimos nariai, dažniausiai vaikai ir jaunimas, pramogaudavo. Ridendavo margučius ir žiūrėdavo, kieno toliausiai nuriedės, arba, palietus draugo kiaušinį, pasiimdavo abu ir skaičiuodavo, kas daugiausia margučių laimės. Vienas iš seniausių papročių per Velykas, tai supimasis sūpuoklėse ir laistymasis vandeniu. Ukmergiškė A. K. pasakoja, kad būdami vaikais supdavosi sūpynėse, laistėsi vandeniu, tam, kad „augtų didesni“. „Vaikystėje su draugais eidavome kiaušiniauti, deklamuodavome eilėraštį, o mums dovanodavo kiaušinius, kaip sveikatos, gėrio, laimės simbolį“, – prisimena A. P.
Antroji Velykų diena buvo skirta pramogoms, susitikimams su kaimynais, giminaičiais. V.D. pasakoja, kad „jei eidavo per Velykas į svečius, tai lauktuvėm dėdavo margutį nuo stalo.“ Trečioji Velykų dieną vadinama Ledų diena. „Buvo tikima, kad ledų dieną negalima dirbti žemės, kad ledai javų vasarą neiškapotų,“ – sako ukmergiškė B. S. Pirmasis sekmadienis po Velykų vadinamas Atvelykiu. Atvelykis – tai „Vaikų velykėlės, vėl marginami margučiai, žaidžiama ir bendraujame su vaikais“, – pasakoja A. K.
Velykų šventė – viena svarbiausių lietuvių švenčių, turinčių gilias tradicijas. Svarbu prisiminti ir perduoti šiuos papročius iš kartos į kartą, kad suprastume ir įvertintume šių švenčių prasmę bei puoselėtume mūsų krašto kultūrinį savitumą.
Parengė muziejininkė Vaida Noreikienė
