EKSPONATŲ ISTORIJOS – kryžius. XX a. I p.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas kryžius. XX a. I p. Metalas. 56×29 cm.
UkKM 6384 D-796
Lietuvoje minint laisvės gynėjų dieną prisiminkim sakralinio turinio paminklus – kryžius. Lietuviškas kryždirbystės menas yra unikalus, neturintis analogų pasaulyje. Viena iš priežasčių – unikali kryžių simbolika. Kryždirbystės tradicija Lietuvoje susiklostė su krikščionybės atėjimu. Joje susiliejo ikikrikščioniškosios kultūros elementai ir savitai traktuotas krikščioniškas sakralinis menas. Pasaulyje kryžiai paprastai reiškia kančią ir tikėjimą, o Lietuvoje kryžius – ne tik religinis, bet lietuvybės, kovos už laisvę simbolis. Kryždirbystė įamžina visos Lietuvos tikėjimą, gyvenimą ir kultūrą. Nepaisant dažnai nepalankių istorinių aplinkybių, kryždirbystės menas išliko daugiau nei 400 metų, perduodamas žodžiu ir praktiškai iš kartos į kartą. Kryžiai ir koplytėlės, pilnos meniškų liaudies meistrų sukurtų šventųjų skulptūrų, atitiko lietuvio pasaulėjautą, estetinę sampratą.
Kryžiai – smulkiosios architektūros rūšis – dažniausiai krikščionių memorialiniai paminklai, krikščioniškosios kultūros ir žmogaus atminimo žymuo. Būna mediniai, metaliniai, akmeniniai; turi vieną ar kelias kryžmas. Kuriami drožybos, kalybos ir liejybos technika. Puošiami profiliavimu, kiaurapjūvio, kontūrinio raižymo, reljefiniais ornamentais, polichromija, skulptūromis. Paplitę įvairiuose kraštuose (skiriasi formomis, proporcijomis, stiebo ir kryžmos profiliais, dekoru). Statomi sodybose, laukuose, pakelėse, miškuose, aikštėse, bažnyčių šventoriuose, kapinėse, kitose ypatingose vietose (pvz., Lietuvoje Kryžių kalne ar kryžių kalneliuose).
Kiekviename Lietuvos etnografiniame regione kryžiai skiriasi savo stiliumi ir dydžiu. Aukštaitijos kryžiai, tiek mediniai, tiek akmeniniai su žėrinčiomis geležinėmis viršūnėmis, yra vieni iš aukščiausių memorialinių Lietuvos paminklų (nuo 3-5 iki 7-9 m aukščio). Horizontaliųjų kryžiaus šakų ilgis vidutiniškai atitinka trečdalį stiebo ilgio. Masyvūs ir aukšti Aukštaitijos kryžiai pasižymi gausia ornamentika ir savita kryžmos kompozicija, išsiskiria monumentalumu. Rytinėje Aukštaitijos dalyje (Rokiškis, Zarasai, Ukmergė, Utena) populiarūs kryžiai su kryžmoje įkomponuotais atvirais baldakimo pavidalo altorėliais. Jie gausiai puošiami skulptūriniais elementais ir smulkiais ažūriniais drožiniais, jais paryškinama kryžma ir stiebas. Dzūkijoje labiau mėgtos koplytėlės, Mažojoje Lietuvoje kryžiai buvo žemi, o koplystulpių vietos meistrai visai nekūrė. Miškingiausiose Lietuvos dalyse kryžiai ir koplytėlės būdavo tvirtinami prie medžių (tokių galima pamatyti ir dabar, pavyzdžiui, keliose Labanoro girios vietose). Suvalkijoje mėgtos kryžių dekoracijos su augalų motyvais. Žemaitijoje kryžiai taip pat aukšti ir masyvūs, čia labiausiai išplėtotas mažosios skulptūros menas.
ĮDOMYBĖS
* Kryždirbystės istorija Lietuvoje prasidėjo krikščionybei atėjus į mūsų kraštą (nežymus krikščionybės skverbimasis į Lietuvos kraštą prasidėjo dar X a., tačiau sustiprėjo XIII a., kartu su Lietuvos valstybės iškilimu), nors patikimų, raštiškų, materialių to paliudijimų nėra išlikę.
* Po 1863-iųjų sukilimo drauge su spaudos draudimu keturiasdešimt metų neleista statyti naujų kryžių nei remontuoti senųjų nešventintose vietose, tai yra ne bažnyčių šventoriuose ir kapinėse. Nekalbant jau apie sovietmetį, kada ne tik draustas kryžių statymas, bet ir naikinti senieji.
* XIX a.–XX a. pr. – kryždirbystės klestėjimo laikas, bent apie jį daugiausia žinoma. Tuo laikotarpiu, ypač kylant tautiniam atgimimui, buvo pabrėžiama, kad kryžius yra ne tik religinio, bet ir tautinio identiteto išraiška.
* Kryžius sodyboje, ypač XIX–XX a. pirmoje pusėje, atspindėjo ir tam tikrą socialinę padėtį.
* Kryžiais Lietuvoje, bent jau kaime, įprasta vadinti visus krikščioniškojo sakralinio turinio statinius – kryžmiškus ir stoginius kryžius arba stogastulpius, koplytstulpius, išskyrus koplytėles, kabinamas medžiuose ir statomas ant žemės.
* Neatsitiktinai tarp sodybos koplytėlėje ar koplytstulpyje esančių skulptūrų būdavo ir šeimininkų šventųjų globėjų atvaizdai.
* Dvikryžmiai kryžiai, vadinamieji karavikai ar benediktiniai, statyti prašant apginti nuo didžiųjų grėsmių – epidemijų ir kitų megandų.
* Tarpukariu tradiciniai sakraliniai paminklai neretai būdavo dedikuojami ir įvairioms tautos sukaktims paminėti. Sovietiniais draudimų metais pastatyta kryžių – beveik išimtinai vien bažnyčių šventoriuose, nes tik čia buvo įmanoma juos apsaugoti nuo sunaikinimo. Atgimimo ir atgautos Lietuvos nepriklausomybės metais ypač daug kryžių atsirado tremtinių, partizanų atminimui.
* Lietuvos kryždirbystė 2001 m. UNESCO pripažinta pasauliniu nematerialaus paveldo šedevru.
* 2008 m. pabaigoje kryždirbystės tradicija buvo įtraukta į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
* Lietuva yra gavusi Kryžių žemės vardą.
Daugiau informacijos apie kryždirbystę ir kryžius skaitykite čia:
http://www.tradicija.lt/tyrinejimai/ck_aukstaitijos_kryziai.htm
https://www.vle.lt/straipsnis/kryziai/