EKSPONATŲ ISTORIJOS – Leonpolio dvaras
Leonpolio dvaras įsikūręs Leonpolio kaime, ant Šventosios upės kranto. Kompleksą sudaro rūmai, svirnas, spirito varykla, ligoninė, kumetynas ir kiti pastatai. Dvaro architektūrinė visuma formavosi XIX a. vid.–XX a. pr.
Dvaro teritorija susiformavo XVI a. vid. Pirmą kartą Leonpolis (tuomet Loenivas) minimas XVI–XVII a. sandūroje. Nuo XVI a. žemės priklausė Daumantų-Siesickių giminei, vėliau per santuoką perėjo Radviloms. Kunigaikštienė Marijona Elžbieta Radvilienė šioje vietoje pastatė „pilaitę“ sūnui Leonui Mykolui Radvilai, nuo kurio vardo kilo Leonpolio pavadinimas.
XVIII–XIX a. dvaras keitė savininkus: jį valdė Radvilos, Tiškevičiai. Nuo 1804 m. Leonpolį perėmė Mykolas Juozapas Tiškevičius, vėliau – jo palikuonys. Iki 1842 m. dvaras buvo nuomojamas, plėstas ūkinis sektorius.
1877 m. dvaras atiteko M. J. Tiškevičiaus provaikaičiui Benediktui Henrikui Tiškevičiui. 1912 m. dvaras vėl grįžo Radvilų giminei – jį nupirko Taida Radvilaitė. Po Žemės reformos jį įsigijo gydytojas Mykolas Devenis su žmona Alena. Jie sukūrė pavyzdinį ūkį – įkūrė pieninę, spirito varyklą, plėtė žemes. Dvare veikė gydytojo kabinetas ir nedidelė ligoninė. Leonpolis tapo ir kultūros centru – turėjo biblioteką, meno rinkinį, parką.
1940 m. dvaras nacionalizuotas, pokariu jame veikė mokykla ir kolūkio kontora. 1994 m. dalį pastatų atgavo Dalia Devenytė-Bobelienė, pradėta restauracija, bet darbai sustojo. 2005 m. dvarą įsigijo UAB „Timber Pack“, o nuo 2015 m. jį valdo UAB „Ekomarket“, atkuriantys dvaro ansamblį ir puoselėjantys kultūrinį paveldą.
Seniausieji rūmų mūro fragmentai turi gotikos požymių, todėl manoma, kad ankstyviausi dvaro rūmai galėjo būti pastatyti jau XVI a. Archeologinių tyrinėjimų metu rūsiuose rasta XVI–XVIII a. buitinės keramikos, koklių, stiklo šukių, čerpių nuolaužų. XVIII–XIX a. pr. Radvilos rūmus rekonstravo. Jie buvo klasicizmo stiliaus, vieno aukšto, su aukštais kvadratiniais pusrūsiais. Pusrūsių sienos – masyvesnės nei gyvenamosios dalies. Viena pastato pusė skirta gyvenamosioms patalpoms, kita – tarnybiniams bei ūkio reikalams. 1846–1849 m. dvaro rūmai buvo perstatyti: senas pastatas išmūrytas naujai, pastatyti kaminai, gonkos, įrengtos pusrūsio patalpos su langais, pastogėje įrengti gotikiniai langai. Ši planinė rūmų struktūra išliko iki šiol. Dabartiniai vienaukščiai dvaro rūmai su kolonų portiku susiformavo XIX a. vid., klasicizmo laikotarpiu.
EKSPONATŲ ISTORIJOS – Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena
1. Senosios Želvos žydų kapinės. Fotografijos autorė V. Ivanauskienė. 2025 m.
2. Paminklas. Fotografijos autorė V. Ivanauskienė. 2025 m.
3. UkKM 12909 IE-2376 Ukmergės kraštotyros muziejaus ekspozicijoje eksponuojami marmurinės antkapinės plokštės fragmentai.
4. Želvos sinagoga. Fotografija iš: https://litvakshtetls.com/2024/05/12/pasivaiksciojimas-po-zydiskaja-zelva/
5. Paminklas Nobelio premijos laureatui Aronui Klugui (1926 m. Želva–2018 m. Kembridžas). Fotografija iš: https://litvakshtetls.com/2024/05/12/pasivaiksciojimas-po-zydiskaja-zelva/
EKSPONATŲ ISTORIJOS
Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena
Kasmet rugsėjo 23-iąją Lietuvoje minima Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena – skiriama tragiškai sunaikintos žydų bendruomenės istorijai.
Šį kartą prisiminsime kadais buvusią didelę Želvos (Ukmergės r.) žydų bendruomenę.
Želva garsėjo čia gyvenusiais žydais XVI a. I p. pasitraukusiais iš Vokietijos ir atsikėlusiais į Aukštaitiją. Iki Antrojo pasaulinio karo didesnę gyventojų dalį (apie 60 proc.) sudarė žydai. Net miestelio seniūnais dažnai tapdavo žinomi ir gerbiami žydai. Jie kalbėdavo jidiš, tačiau daugelis mokėjo ir lietuviškai, ir rusiškai, ir lenkiškai. Želvos žydai su vietiniais gyventojais buvo taikūs.
Absoliuti dauguma miestelio amatininkų ir prekybininkų buvo žydai, turėjo šešiolika smulkių parduotuvių. Želvoje buvo bent kelios žydams priklausiusios vilnos karšyklos, geležies parduotuvės (kuriose galėjai nusipirkti „nuo adatos iki akėčių“), dirbo 4 žydai kalviai, odininkas ir kailiadirbys, 3 batsiuviai, siuvėjas, kepurininkas, knygrišys, laikrodininkas, vaistininkas, krosnininkas, dailidė, mėsininkai ir daug kitų. Audeklo, bakalėjos, žibalo, batų parduotuvės, grybų uogų supirktuvės irgi priklausė žydams.
Kaimiečius stebino miestelyje esantys dviaukščiai pastatai priklausę Želvos žydams. Net gaisrininkų komandą sudarė trys žydai ir pora lietuvių.
Želvoje buvo dvi mokyklos – lietuvių ir žydų. Žydų Javnės mokykloje vaikai mokėsi hebrajų kalba. Dalis žydų vaikų lankė lietuvišką mokyklą. Lietuvių ir žydų vaikai žaisdavo kartu.
Prasidėjus II pas. karui, Lietuvą aneksavus Sovietų Sąjungai, kelios žydų krautuvės buvo nacionalizuotos, visos partijos ir sionistų jaunimo organizacijos išvaikytos, hebrajų mokykla uždaryta. Želvoje prasidėjo žydų persekiojimas, susidorojimas.
1941 metų rugpjūtį–rugsėjį žuvo beveik visi Želvos žydai – ir tie 125, išvežti į Ukmergės kalėjimą, ir tie keliasdešimt suvaryti į Helerio Motelio daržinę, vėliau sušaudyti Pivonijos miške, ir suvarpyti kulkų savo senkapiuose. Paskutinis Želvos rabinas buvo Arija Leibas Levis. Rabiną ir žmoną kulkos pakirto savo namuose šalia Želvos sinagogos.
Dabar Želvoje rasi nedaug buvusios žydų bendruomenės pėdsakų – tik senąsias kapines, sinagogą, paminklą Nobelio premijos laureatui Aronui Klugui (1926 m. Želva–2018 m. Kembridžas) ir tarpukario miestelio planą, kuriame pažymėti buvę žydų namai.
EKSPONATŲ ISTORIJOS – Užugirio pradžios mokykla (A. Smetonos pastatyta mokykla)
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos Užugirio pradžios mokyklos pastato fotografija.
UkKM Pf-2960
EKSPONATŲ ISTORIJOS - UŽUGIRIO PRADŽIOS MOKYKLOS ISTORIJA
Ukmergės rajono sav., Taujėnų sen., Užulėnio k.
Užugirio muziejus-mokykla įsikūręs Užulėnio kaime, buvusiame mokyklos pastate, kurį vietiniams padovanojo Prezidentas Antanas Smetona.
Iki XX a. pradžios Lėno apylinkėse nebuvo mokyklos – vaikai mokytis eidavo į Taujėnus. 1920 m. Lėno kaime pradėjo veikti pirmoji pradžios mokykla.
1932 m. A. Smetonos rūpesčiu pradėta statyti moderni mokykla Užulėnyje, pagal inžinieriaus Saleneko projektą. Statybą prižiūrėjo Julija Smetonaitė, finansavo Švietimo ministerija. Mokyklos statyba kainavo 233 151,57 litus, užimamas plotas – 408 m2.
Mokykla pašventinta 1935 m. birželio 13 d. Tai buvo viena moderniausių Lietuvos mokyklų – turėjo centrinį šildymą, vandentiekį, kanalizaciją, dušus, elektrinius skambučius, radijo antenas mokytojų butuose.
Pastate buvo trys klasės, sporto salė, virtuvė, valgykla, pirtis, dušai, mokytojų ir sargo butai. Aplink – sporto aikštynas, sodas, ūkiniai pastatai.
Mokykla nuo 1936 m. balandžio 15 d. vadinama „Užugirio Prezidento A. Smetonos vardo pradžios mokykla”. Šis pavadinimas 1940 m. buvo panaikintas ir mokyklai sugrąžintas tik 1990 m. 1936 metų žiemą pradėjo dirbti penktas skyrius, rudenį – šeštas.
Antrojo pasaulinio karo metais mokykla veikė toliau, vėliau čia buvo įkurta fronto ligoninė, po karo – kultūros namai.
2003 m. mokyklos pastate įsikūrė Ukmergės kraštotyros muziejaus Užugirio filialas – su ekspozicijomis, „smetoniška“ klase, edukacijomis bei senųjų amatų centru.
EKSPONATŲ ISTORIJOS – Lyduokių dvaro rūmai
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma Lyduokių dvaro fotografija. XX a. 3-4 deš. Gauta 1984 m.
UkKM 8740, F-2502
EKSPONATŲ ISTORIJOS
LYDUOKIŲ DVARO RŪMAI
Ukmergės rajono sav., Lyduokių sen., Lyduokių mstl.
Dvaro pastatų išdėstymą nusako Lyduokių kaimo gyventojo Antano Šerelio pasakojimas, paremtas jo motinos Marijonos Budrevičiūtės, išaugusios Lyduokių dvare, prisiminimais.
„Dvaro rūmai susidėjo lyg iš dviejų aukštų: vienaaukštis – mūrinis, dviaukštis – medžio. Rūmų vidus buvo tinkuotas, į jį vedė didžiuliai laiptai, kurių šonuose žydėjo bijūnai. Čia ir buvo pagrindinis įėjimas. Tik įėjus ir patekus į didžiulę salę mediniai laiptai vedė į viršų, kur gyveno ponai. O vienoje salės sienoje buvo įtaisytas altorius. Čia vykdavo pamaldos, į kurias rinkdavosi ne tik dvaro gyventojai, bet ir žmonės iš aplinkinių kaimų. Ypač lankydavosi jaunimas, nes po pamaldų būdavo šokiai. Tada altorius būdavo uždaromas suveriama siena. Be pagrindinio įėjimo į rūmus buvo dar trys šalutiniai, kurie vedė į parką ir sodą ponų pasivaikščiojimams. Vienas iš trijų įėjimų nedideliu mediniu stogeliu buvo sujungtas su pastatėliu – virtuve, kur buvo gaminamas maistas. Rūmai koridoriumi buvo sujungti su kitu pastatėliu labai panašiu į koplyčią (rūmų bokštelis pastatytas 1882 m.), žmonių ir vadinamu koplyčia (vėliau Stirnele, mat, sovietiniais laikais jame buvo įrengtas malūnas, prie kurio ateidavo dvare gyvenusi stirnaitė miltų pasmaguriauti). Į šį bokštelį tebuvo galima patekti tik iš rūmų vidaus ir tik per paradines duris. Jis ir dabar tebestovi (…). Netoli „palociaus” buvo trečias mažas pastatėlis, kur dvaro ūkvedžiai išmokėdavo kumečiams algas. Už šio pastatėlio prie prūdo, buvo dviejų aukštų oficina, kurioje gyveno dvaro patarnautojai. Netoli prūdo už oficinos buvo aptvaras, kuriame laikė šunis. (…) Kumečiai gyveno dideliuose mediniuose namuose, vadinamuose balaganuose.(…)”. Netoli kumetyno buvo tvartas, kuriame kumečiai laikė savo gyvulius. Kiek toliau – tvartas dvaro gyvuliams, kiaulidė, pastatėlis inventoriui sustatyti. Kitoje kelio pusėje – kalvė, sandėlis ir arklidės. Netoli arklidžių – trijų eilių maniežas arkliams palakstyti.
Almanachas „Eskizai” Nr. 10
EKSPONATŲ ISTORIJOS – Velykų pasaka
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomi R. Klimavičiaus skutinėti margučiai. 1992 m.
UkKM 7425 D-889, UkKM 14095 D-1164, UkKM 14097 D-1166, UkKM 14099 D-1168, UkKM 14100 D-1169, UkKM 14101 D-1170, UkKM 14102 D-1171.
EKSPONATŲ ISTORIJOS
Velykų pasaka
Skirta vaikams, bet tinka ir suaugusiems
Šuniukui Keksui vaikštinėjant siauručiu miško takeliu ir ieškant bundančio pavasario ženklų, netikėtai atsitiko girdėtas, bet neregėtas įvykis… Jis sutiko labai mielą bobutę Velykę, gyvenančią prie Šventosios upės ošiančiame paslaptingame pasakų miške, kuri primargina daug stebuklingų margučių ir cukriniu arba vaškiniu, ilgaausiais kiškiais pakinkytu vežimaičiu Velykų naktį juos išvežioja geriems vaikams. Po du margintus kiaušinius palieka mažyliams ant palangės.
Pasikvietė ji Keksą į savo magišką, bičių vašku kvepiančią trobelę. Pavaišino pavasariu kvepiančia arbata ir papasakojo labai daug įdomių dalykų apie Velykas.
– Ar žinai, drauguži, – sako ji, – kad Velykos švenčiamos jau daug daug metų... Mūsų protėviams tai buvo didžioji gaivaus pavasario šventė, susijusi su auksinės Saulės grįžimu, gamtos atsibudimu po ilgos ir sunkios žiemos, kuomet Žemė pasipuošia margaspalviais kvapniais žiedais.
Senovėje tikėta, kad atėjus kvapniam pavasariui nubunda ne tik gamta, bet ir prisikelia vėlės. Iš čia ir kilęs šventės pavadinimas. Krikščionybei atėjus šią šventę imta sieti dar ir su Kristaus prisikėlimu. Žodis VELYKOS reiškia DIDŽIOJI DIENA.
– O kodėl būtent kiaušinis yra Velykų simbolis? – paklausė Keksas.
– Ogi todėl, kad labai labai seniai kiaušinis, dėl savo ovalios formos, turėjęs ypatingą reikšmę – tai kosmoso, gyvybės simbolis. Senoliai tikėjo, kad kiaušiniai turi magiškų, gydančių galių, o margintų Velykų kiaušinių stebuklingos savybės dar didesnės. Todėl ant kiaušinių lukštų išpiešiami paslaptingi ir stebuklingi raštai: saulutės – reiškiančios Saulės šviesą ir šilumą; žvaigždutės – žadančios šiltas ir šviesias naktis; žalčiukai – budinantys kiekvieną gležną augalėlį ir mielą gyvūnėlį.
Kiaušiniai marginti stebuklingais natūraliais, augaliniais dažais. Kiekviena spalva yra įpatinga. Mėlyna spalva reiškia žydrą dangų, raudona – gyvybę, juoda – derlingą žemę, žalia – bundančią augaliją, geltona – derlių ir subrendusius javus.
Kadangi margučiai turi stebuklingų galių, tai suvalgyto margučio lukštų neišmesdavo. Dalį margučių lukštų berdavo į pasėlių sėklas, kad derlius gausesnis būtų. Kitą dalį – sudegindavo krosnyje. Senoliai tikėjo, kad tuomet namai bus apsaugoti nuo dievo Perkūno rūstybės.
– Kada prasideda Velykos ir kaip joms pasiruošti? – teiraujasi Keksas.
– Velykų šventė prasideda savaitę iki Velykų – Verbų sekmadieniu, kurio metu šventinamos verbos supintos iš įvairiausių džiovintų augalų, gluosnių rykštelės, kadagių šakelės. Po Verbų sekmadienio seka Didžioji savaitė, kurios metu laikytasi rimties, stengtasi nesibarti. Didįjį Ketvirtadienį, dar vadinamą Čystuoju (švariuoju) ketvirtadieniu, visa šeima susitvarkydavo namus, kad visi metai būtų švarūs. Didysis Penktadienis – rimties ir susikaupimo, atgailos ir griežto pasninko diena. Didįjį Šeštadienį kiekviena šeima skubėdavo į Bažnyčią atsinešti šventinto vandens ir Velykinės ugnies. Ant šventintos ugnies virė kiaušinius, ruošė Velykinius valgius. Parneštu vandeniu šlakstė namus, kiemą, Velykinį stalą. Tądien buvo dažomi ir margučiai.
– Velykos – tai labai svarbi ir graži šeimos šventė, tokia kaip Kalėdos. Per Kalėdas mes puošiam eglutę. O kaip namus papuošti šiai pavasario šventei? – toliau smalsauja Keksas.
– Kai aš buvau maža mergaitė, – toliau dalinasi prisiminimais bobutė Velykė, – puošdavom Velykų eglutę, ant kurios pakabindavom 9 arba 12 margučių, nes šie skaičiai neša laimę. Namus dabindavom gaiviomis sužaliavusiomis medžių ir krūmų šakelėmis bei svaiginančiai kvepiančiomis pirmosiomis pavasario gėlėmis.
– Kaip senovėje žmonės švęsdavo Velykas? Kokie tuometiniai valgiai ir papročiai? – nerimsta žingeidus Keksas.
Ramiu švelniu balsu bobutė Velykė pasakoja toliau.
– Velykų sekmadienį visa šeima keldavosi labai anksti, nes jei per Velykas ilgai miegosi ir būsi apsnūdęs, tai toks būsi ir visus metus. Prausdavosi šaltu, lediniu vandeniu, taip nuplaudami ligas ir norėdami ilgai gyventi.
Pirmoji Velykų diena skirta vaišėms ir švenčiama jaukiame šeimos rate. Šeima susėsdavo prie balta linine staltiese dengto stalo, kurio centre puikuodavosi spalvoti, įmantriais raštais išpiešti margučiai. Stalą puošdavo iš sviesto sulipdytas avinėlis ir daigintos avižos ar miežiai. Ant stalo dar būtinai būdavo mėsiškų patiekalų. Neapseidavo ir be gardumynų: išsuktos varškės, saldaus sūrio, pyragų, pyragaičių ir „Velykų bobos“.
Velykinių pusryčių metu vieną šventintą margutį padalindavo į tiek dalių, kiek yra šeimos narių – pirmąją dalį suvalgydavo namų šeimininkas, o vėliau likusieji –pradedant vyriausiuoju ir baigiant jauniausiuoju. Paskutinis margučio gabalėlis atitekdavo šeimininkei. Šis paprotys į namus turėjo atnešti skalsą ir turtą.
Antroji Velykų diena skirta linksmybėms, susitikimams su draugais ir kaimynais bei giminaičiais. Einama į svečius, žaidžiami įvairiausi velykiniai žaidimai.
– O ar žinai Keksai, – teiraujasi bobutė Velykė, – kad Senovėje Velykos buvo švenčiamos tris dienas? Trečiąją Velykų dieną, kuri vadinta Ledų diena, reikėjo tinginiauti. Tikėta, kad, jeigu draudimo nepaisysi ir dirbsi, vasarą „ledai javus nukuls“, kad kruša sunaikins bebaigiantį bręsti derlių.
Štai tokiais, žinomais ir, galbūt, nežinomais senoviniais papročiais pasidalino bobutė Velykė, linkėdama visiems gražaus Velykų laiko.
Daugiau skaitykite čia:
https://kauno.diena.lt/naujienos/kultura/velykos-tarpukariu-sviesto-avineliai-ir-sudeginti-kvartalai-175880
https://kaunas.kasvyksta.lt/2019/04/21/kultura/senoves-lietuviu-velykos-primargindavo-simta-kiausiniu-ir-pramogaudavo-i-valias/2/
https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/idomiausi-velyku-paprociai-slapiu-marskineliu-akcija-ir-pamesta-trecia-diena-56-600983
https://www.bernardinai.lt/zyma/velykos/
https://www.delfi.lt/projektai/velykos/idomiausi-velyku-paprociai-kodel-lietuvoje-vaikus-lanko-velyku-bobute-o-svetur-sekme-atnesa-saltas-vanduo.d?id=89753025#/
EKSPONATŲ ISTORIJOS – ant beržo tošies rašytas laiškas -1949 m. tremties metinėms atminti
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas ant beržo tošies rašytas laiškas. Rašytas tremtinio Apolinaro Pakalniškio. Irkutsko sritis. 1949 m.
Dydis 9,8x14 cm, UkKM 22551, IE-4301
EKSPONATŲ ISTORIJOS
1949 m. tremties metinėms atminti
Vienas svarbesnių mūsų istorinei sąmonei XX a. vidurio įvykių – 1949-ųjų trėmimai. Lietuva anuomet tebėjo Antrojo pasaulinio karo metu prasidėjusiu jos kovos ir kančių bei pavergimo keliu. Mūsų Tėvynei ryškiausias 1949-ųjų įvykis – kovo 25–28 dienomis ir papildomai balandžio 10–20 dienomis MGB (Valstybės saugumo ministerijos) kariškių ir jų pagalbininkų vykdyta operacija „Priboj“ („Bangų mūša“), kai buvo ištremta apie 10 000 šeimų. Pačių saugumiečių duomenimis, buvo ištremti 32 107 asmenys, bet, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) sukauptais duomenimis, jų buvo daugiau – net 33 736. Šis Lietuvos gyventojų trėmimas – antrasis pagal masiškumą. Pažymėtina, kad tuo pačiu metu buvo tremiami ir Latvijos bei Estijos gyventojai.
Dauguma Lietuvos tremtinių buvo įkurdinti Irkutsko, Krasnojarsko, Novosibirsko, Omsko ir Tomsko srityse.
1949-ųjų kovo ir balandžio mėnesio trėmimai paliko gilius demografinius, socialinius ir moralinius randus.
Šie skaudūs įvykiai yra svarbūs mūsų istorinei sąmonei, ypač jaunimo pilietiniam ugdymui. Mes privalome ne tik žinoti nepriklausomybės netekusių Lietuvos gyventojų kančių istoriją, bet ir ją suprasti, kaip mokančią branginti tiesą ir sąžiningumą, puoselėti artimo ir Tėvynės meilę.
Daugiau skaitykite čia:
https://www.bernardinai.lt/2012-03-12-priboi/
https://www.genocid.lt/centras/lt/4304/a/
