EKSPONATŲ ISTORIJOS – Velykų pasaka
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomi R. Klimavičiaus skutinėti margučiai. 1992 m.
UkKM 7425 D-889, UkKM 14095 D-1164, UkKM 14097 D-1166, UkKM 14099 D-1168, UkKM 14100 D-1169, UkKM 14101 D-1170, UkKM 14102 D-1171.
EKSPONATŲ ISTORIJOS
Velykų pasaka
Skirta vaikams, bet tinka ir suaugusiems
Šuniukui Keksui vaikštinėjant siauručiu miško takeliu ir ieškant bundančio pavasario ženklų, netikėtai atsitiko girdėtas, bet neregėtas įvykis… Jis sutiko labai mielą bobutę Velykę, gyvenančią prie Šventosios upės ošiančiame paslaptingame pasakų miške, kuri primargina daug stebuklingų margučių ir cukriniu arba vaškiniu, ilgaausiais kiškiais pakinkytu vežimaičiu Velykų naktį juos išvežioja geriems vaikams. Po du margintus kiaušinius palieka mažyliams ant palangės.
Pasikvietė ji Keksą į savo magišką, bičių vašku kvepiančią trobelę. Pavaišino pavasariu kvepiančia arbata ir papasakojo labai daug įdomių dalykų apie Velykas.
– Ar žinai, drauguži, – sako ji, – kad Velykos švenčiamos jau daug daug metų... Mūsų protėviams tai buvo didžioji gaivaus pavasario šventė, susijusi su auksinės Saulės grįžimu, gamtos atsibudimu po ilgos ir sunkios žiemos, kuomet Žemė pasipuošia margaspalviais kvapniais žiedais.
Senovėje tikėta, kad atėjus kvapniam pavasariui nubunda ne tik gamta, bet ir prisikelia vėlės. Iš čia ir kilęs šventės pavadinimas. Krikščionybei atėjus šią šventę imta sieti dar ir su Kristaus prisikėlimu. Žodis VELYKOS reiškia DIDŽIOJI DIENA.
– O kodėl būtent kiaušinis yra Velykų simbolis? – paklausė Keksas.
– Ogi todėl, kad labai labai seniai kiaušinis, dėl savo ovalios formos, turėjęs ypatingą reikšmę – tai kosmoso, gyvybės simbolis. Senoliai tikėjo, kad kiaušiniai turi magiškų, gydančių galių, o margintų Velykų kiaušinių stebuklingos savybės dar didesnės. Todėl ant kiaušinių lukštų išpiešiami paslaptingi ir stebuklingi raštai: saulutės – reiškiančios Saulės šviesą ir šilumą; žvaigždutės – žadančios šiltas ir šviesias naktis; žalčiukai – budinantys kiekvieną gležną augalėlį ir mielą gyvūnėlį.
Kiaušiniai marginti stebuklingais natūraliais, augaliniais dažais. Kiekviena spalva yra įpatinga. Mėlyna spalva reiškia žydrą dangų, raudona – gyvybę, juoda – derlingą žemę, žalia – bundančią augaliją, geltona – derlių ir subrendusius javus.
Kadangi margučiai turi stebuklingų galių, tai suvalgyto margučio lukštų neišmesdavo. Dalį margučių lukštų berdavo į pasėlių sėklas, kad derlius gausesnis būtų. Kitą dalį – sudegindavo krosnyje. Senoliai tikėjo, kad tuomet namai bus apsaugoti nuo dievo Perkūno rūstybės.
– Kada prasideda Velykos ir kaip joms pasiruošti? – teiraujasi Keksas.
– Velykų šventė prasideda savaitę iki Velykų – Verbų sekmadieniu, kurio metu šventinamos verbos supintos iš įvairiausių džiovintų augalų, gluosnių rykštelės, kadagių šakelės. Po Verbų sekmadienio seka Didžioji savaitė, kurios metu laikytasi rimties, stengtasi nesibarti. Didįjį Ketvirtadienį, dar vadinamą Čystuoju (švariuoju) ketvirtadieniu, visa šeima susitvarkydavo namus, kad visi metai būtų švarūs. Didysis Penktadienis – rimties ir susikaupimo, atgailos ir griežto pasninko diena. Didįjį Šeštadienį kiekviena šeima skubėdavo į Bažnyčią atsinešti šventinto vandens ir Velykinės ugnies. Ant šventintos ugnies virė kiaušinius, ruošė Velykinius valgius. Parneštu vandeniu šlakstė namus, kiemą, Velykinį stalą. Tądien buvo dažomi ir margučiai.
– Velykos – tai labai svarbi ir graži šeimos šventė, tokia kaip Kalėdos. Per Kalėdas mes puošiam eglutę. O kaip namus papuošti šiai pavasario šventei? – toliau smalsauja Keksas.
– Kai aš buvau maža mergaitė, – toliau dalinasi prisiminimais bobutė Velykė, – puošdavom Velykų eglutę, ant kurios pakabindavom 9 arba 12 margučių, nes šie skaičiai neša laimę. Namus dabindavom gaiviomis sužaliavusiomis medžių ir krūmų šakelėmis bei svaiginančiai kvepiančiomis pirmosiomis pavasario gėlėmis.
– Kaip senovėje žmonės švęsdavo Velykas? Kokie tuometiniai valgiai ir papročiai? – nerimsta žingeidus Keksas.
Ramiu švelniu balsu bobutė Velykė pasakoja toliau.
– Velykų sekmadienį visa šeima keldavosi labai anksti, nes jei per Velykas ilgai miegosi ir būsi apsnūdęs, tai toks būsi ir visus metus. Prausdavosi šaltu, lediniu vandeniu, taip nuplaudami ligas ir norėdami ilgai gyventi.
Pirmoji Velykų diena skirta vaišėms ir švenčiama jaukiame šeimos rate. Šeima susėsdavo prie balta linine staltiese dengto stalo, kurio centre puikuodavosi spalvoti, įmantriais raštais išpiešti margučiai. Stalą puošdavo iš sviesto sulipdytas avinėlis ir daigintos avižos ar miežiai. Ant stalo dar būtinai būdavo mėsiškų patiekalų. Neapseidavo ir be gardumynų: išsuktos varškės, saldaus sūrio, pyragų, pyragaičių ir „Velykų bobos“.
Velykinių pusryčių metu vieną šventintą margutį padalindavo į tiek dalių, kiek yra šeimos narių – pirmąją dalį suvalgydavo namų šeimininkas, o vėliau likusieji –pradedant vyriausiuoju ir baigiant jauniausiuoju. Paskutinis margučio gabalėlis atitekdavo šeimininkei. Šis paprotys į namus turėjo atnešti skalsą ir turtą.
Antroji Velykų diena skirta linksmybėms, susitikimams su draugais ir kaimynais bei giminaičiais. Einama į svečius, žaidžiami įvairiausi velykiniai žaidimai.
– O ar žinai Keksai, – teiraujasi bobutė Velykė, – kad Senovėje Velykos buvo švenčiamos tris dienas? Trečiąją Velykų dieną, kuri vadinta Ledų diena, reikėjo tinginiauti. Tikėta, kad, jeigu draudimo nepaisysi ir dirbsi, vasarą „ledai javus nukuls“, kad kruša sunaikins bebaigiantį bręsti derlių.
Štai tokiais, žinomais ir, galbūt, nežinomais senoviniais papročiais pasidalino bobutė Velykė, linkėdama visiems gražaus Velykų laiko.
Daugiau skaitykite čia:
https://kauno.diena.lt/naujienos/kultura/velykos-tarpukariu-sviesto-avineliai-ir-sudeginti-kvartalai-175880
https://kaunas.kasvyksta.lt/2019/04/21/kultura/senoves-lietuviu-velykos-primargindavo-simta-kiausiniu-ir-pramogaudavo-i-valias/2/
https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/idomiausi-velyku-paprociai-slapiu-marskineliu-akcija-ir-pamesta-trecia-diena-56-600983
https://www.bernardinai.lt/zyma/velykos/
https://www.delfi.lt/projektai/velykos/idomiausi-velyku-paprociai-kodel-lietuvoje-vaikus-lanko-velyku-bobute-o-svetur-sekme-atnesa-saltas-vanduo.d?id=89753025#/
EKSPONATŲ ISTORIJOS – ant beržo tošies rašytas laiškas -1949 m. tremties metinėms atminti
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas ant beržo tošies rašytas laiškas. Rašytas tremtinio Apolinaro Pakalniškio. Irkutsko sritis. 1949 m.
Dydis 9,8x14 cm, UkKM 22551, IE-4301
EKSPONATŲ ISTORIJOS
1949 m. tremties metinėms atminti
Vienas svarbesnių mūsų istorinei sąmonei XX a. vidurio įvykių – 1949-ųjų trėmimai. Lietuva anuomet tebėjo Antrojo pasaulinio karo metu prasidėjusiu jos kovos ir kančių bei pavergimo keliu. Mūsų Tėvynei ryškiausias 1949-ųjų įvykis – kovo 25–28 dienomis ir papildomai balandžio 10–20 dienomis MGB (Valstybės saugumo ministerijos) kariškių ir jų pagalbininkų vykdyta operacija „Priboj“ („Bangų mūša“), kai buvo ištremta apie 10 000 šeimų. Pačių saugumiečių duomenimis, buvo ištremti 32 107 asmenys, bet, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) sukauptais duomenimis, jų buvo daugiau – net 33 736. Šis Lietuvos gyventojų trėmimas – antrasis pagal masiškumą. Pažymėtina, kad tuo pačiu metu buvo tremiami ir Latvijos bei Estijos gyventojai.
Dauguma Lietuvos tremtinių buvo įkurdinti Irkutsko, Krasnojarsko, Novosibirsko, Omsko ir Tomsko srityse.
1949-ųjų kovo ir balandžio mėnesio trėmimai paliko gilius demografinius, socialinius ir moralinius randus.
Šie skaudūs įvykiai yra svarbūs mūsų istorinei sąmonei, ypač jaunimo pilietiniam ugdymui. Mes privalome ne tik žinoti nepriklausomybės netekusių Lietuvos gyventojų kančių istoriją, bet ir ją suprasti, kaip mokančią branginti tiesą ir sąžiningumą, puoselėti artimo ir Tėvynės meilę.
Daugiau skaitykite čia:
https://www.bernardinai.lt/2012-03-12-priboi/
https://www.genocid.lt/centras/lt/4304/a/
EKSPONATŲ ISTORIJOS – Vyčio istorija
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas metalinis Vyčio ženklas. Gauta 1957 m.
UkKM 1041, IE–232
EKSPONATŲ ISTORIJOS
VYČIO ISTORIJA
Vytis – vienas seniausių herbų pasaulyje. Tai ženklas, kuris Lietuvos didžiųjų kunigaikščių pradėtas naudoti XIII a. – XIV a. reiškiantis subrendusį valdovą, kuris kalaviju garbingai gina savo Tėvynę. Vytis yra vienas iš nedaugelio herbų, kurio simbolika buvo perimta iš kunigaikščių portretinių antspaudų.
Vytauto valdymo laikais XIV a. raitelis tapo visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbu.
Vyčio simbolika paimta ne iš dinastinių herbų, bet iš kunigaikščių portretinių antspaudų. Spėjama, kad valdovo portretas, o ne Gediminaičių stulpai ar Jogailos dvigubas kryžius tapo valstybės simboliu, nes herbas turėjo tarptautinę reikšmę, turėjo būti suprantamas visiems. Tuo metu jau daugiau nei 100 metų tęsėsi lietuvių žūtbūtinė kova dėl valstybingumo išsaugojimo, o raitelis kaip krašto gynėjas buvo aiškiai suprantamas tiek saviems tiek svetimiems, nes atspindėjo valstybės politinę situaciją.
XVI a. po Liublino unijos Vytis buvo vaizduojamas bendrame Abiejų tautų respublikos herbe. Lenkų heraldikai Lietuvos herbui suteikė Pogoń, Pogonia, Pogończyk vardą, kuriam Konstantinas Sirvydas nurodė dvi reikšmes – waykitoias ir waykimas. Vytis – naujas žodis, kurį sukūrė Simonas Daukantas.
Daugiau negu keturis šimtmečius valstybę reprezentavęs Vytis buvo panaikintas 1795 m., kai Lietuva ilgesniam negu 100 metų laikotarpiui pateko į Rusijos imperijos sudėtį. Tačiau istorinis raitelis neišnyko. 1845 m. Rusijos imperatorius Nikolajus I jį patvirtino Vilniaus gubernijos herbu. Tačiau, vietoj dvigubo kryžiaus raitelio skyde buvo pavaizduotas aštuonių galų (stačiatikių) kryžius.
1918 m. vasario 16 d. atkūrus Lietuvos valstybę Vytis tapo Lietuvos Respublikos herbu. Lietuvos Steigiamojo Seimo 1922 m. priimtoje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje įrašyta: „Valstybės ženklas – baltas Vytis raudoname dugne“, tokia pat nuostata pakartota 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje ir 1938 m. Lietuvos Konstitucijoje. Pirmuosius herbo projektus sukūrė Tadas Daugirdas ir Antanas Žmuidzinavičius, taip pat buvo naudojami Adomo Varno, Adomo Galdiko, Juozo Zikaro ir kitų dailininkų nupiešti herbai. Labiausiai paplito Antano Žmuidzinavičiaus romantizuota herbo versija.
1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvos Respubliką, ne tik nutrūko tolesnė valstybės heraldikos raida, bet ir buvo uždrausti visi valstybingumo simboliai. Už jų naudojimą iki Atgimimo buvo taikomos griežtos bausmės. Nepaisant to, nepriklausomos Lietuvos valstybės simboliai buvo naudojami pogrindyje.
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas 1990 m. kovo 11 d. priėmė Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo aktą ir atkūrė Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir tą pačią dieną įstatymu Dėl valstybės pavadinimo ir herbo įteisino Lietuvos valstybės istorinį herbą – Vytį.
Daugiau informacijos skaitykite čia:
https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=38110&p_k=1&p_a=1745&p_kade_id=10
https://www.bernardinai.lt/lietuvos-herbo-vycio-kilme/
https://www.daboti.lt/blogs/news/vycio-istorija-1
https://www.vle.lt/straipsnis/lietuvos-valstybes-herbas/
https://lt.wikipedia.org/wiki/Lietuvos_herbas
EKSPONATŲ ISTORIJOS – mamuto kaulo lazda (1863-ųjų metų sukilimo tremtinio Sibire)
Mamuto kaulas.Ilgis 56 cm. UkKM 5956. IE-1057
EKSPONATŲ ISTORIJOS
1863–1864 m. sukilimas
1863–1864 m. sukilimo tikslas buvo išsilaisvinimas iš Rusijos okupacijos, Lietuvos–Lenkijos valstybės atkūrimas. Ukmergės apskritis sukilime buvo viena aktyviausių.
Lietuvoje, skirtingai nei Lenkijoje, 1863 m. sukilime dalyvavo daug valstiečių, nepatenkintų 1861 m. baudžiavos panaikinimo sąlygomis (painia ir neaiškia baudžiavos panaikinimo tvarka, dideliais žemės išpirkimo mokesčiais). Tačiau pagrindiniai sukilimo vadovai buvo bajorai. Sukilėlių vadų pažiūros politiniais bei socialiniais – ekonominiais klausimais buvo skirtingos. Išsiskyrė dvi kryptys: baltųjų (konservatyviųjų) ir raudonųjų (liberalių demokratinių pažiūrų), kurių nesutarimai trukdė sukilimo eigai.
Sukilimas Ukmergėje
Lenkijoje 1863 m. sausio 22 d. prasidėjęs sukilimas vasario pradžioje persimetė į Lietuvą. Ukmergės apskritis sukilime buvo viena aktyviausių. Ukmergės apskrities sukilėliams vadovavo karo inžinierius, atsargos podporučikas Kasperas Maleckis (slapyvardis Kasperavičius). Jau vasario mėnesį sukilėliai ėmė burtis Lėno miške. Trečdaliui Zigmanto Sierakausko vadovaujamos sukilėlių kariuomenės žygio metu vadovavo Ukmergės sukilėliai. Po pralaimėto mūšio prie Biržų, kurio metu Z. Sierakauskas pakliuvo į nelaisvę, grįžę į Ukmergės apskritį sukilėliai daugiausia telkėsi Lėno ir Šešuolių miškuose. Sukilėlių būriai nuolat kilnojosi iš vietos į vietą kariaudami partizaninį karą su Rusijos kariuomene: naikindami telegrafo stulpus, išlaisvindami imamus į rekrūtus, valsčiuose užimdami valdžios įstaigas, ten sunaikindami dokumentus apie valstiečių nesumokėtus mokesčius, neatliktas prievoles valdžiai, bausdami sugautus rusų administracijos pareigūnus ir t.t. Gyventojai juos palaikė: tiekdavo maistą, perspėdavo apie Rusijos kariuomenės judėjimą.
Ukmergės rajono teritorijoje stambiausi mūšiai su Rusijos kariuomene vyko birželio 4 d. Lėno miške prie Gružų palivarko ir balandžio 30 d. Šešuolių miške. Sukilėliams labai stigo ginklų, daug jų kovėsi ištiesintais dalgiais. Beveik visus 1864 metus, kai didžiojoje Lietuvos dalyje sukilimas buvo jau nuslopintas, Ukmergės apskrityje tebeveikė keturi sukilėlių būriai. Paskutinieji Ukmergės apskrities sukilėliai pasidavė tik 1864 m. spalio–lapkričio mėn.
Sukilimo malšinimas
Siekiant įbauginti gyventojus, pagautiems sukilėlių vadams buvo viešai vykdomos mirties bausmės. Ukmergėje sukilėliai buvo kariami turgaus aikštėje (dabartinė Kęstučio a.).
Malšinant sukilimą Lietuvoje įvestas represinis Rusijos administracijos režimas, kuris labai sustiprino rusifikaciją: uždraudžiamas lotyniško lietuvių raidyno vartojimas, uždaromos nerusiškos mokyklos, konfiskuoti dvarai dalijami rusams stačiatikiams, į oficialias pareigas skiriami tik stačiatikiai.
Kita vertus, norint atitraukti valstiečius nuo sukilimo, režimas Lietuvoje, kitaip nei Rusijoje, valstiečiams sudarė daug palankesnę baudžiavos panaikinimo tvarką (labai sumažinti išperkamieji žemės mokesčiai, piniginės prievolės ir kt.). Tai paspartino kapitalizmo bei visos Lietuvos ūkio raidą.
EKSPONATŲ ISTORIJOS – kunigo Alfonso Svarinsko laiškas Ukmergės merui
Laiškas, kun. A. Svarinsko, miesto merui, dėl iškilmių bažnyčioje. Ukmergė. 1992 m. gegužės mėn. 1 lap. Liet. k. 9 x 12 cm. UkKM-14131, R-3837
Eksponatų istorijos – kun. A. Svarinsko laiškas
Prieš 100 metų, 1925 m. sausio 21 d. Ukmergės aps. Deltuvos vls. Kadrėnų k., gimė Alfonsas Svarinskas. Šia proga, norime parodyti eksponatą, saugomą Ukmergės kraštotyros muziejuje – tai laiškas, rašytas kun. A. Svarinsko, miesto merui, dėl iškilmių bažnyčioje, Ukmergėje, 1992 m. gegužės mėn.
Taip pat kviečiame pasižiūrėti trumpą video įrašą, kuriame pamatysite piešinį dovanotą monsinjorui A. Svarinskui. Nuoroda - https://www.youtube.com/watch?v=PaOsiKESlqM
-
A. Svarinskas mokėsi Vidiškių, Ukmergės ir Deltuvos pradžios mokyklose. Vėliau – Ukmergės A. Smetonos gimnazijoje ir Mokytojų seminarijoje. 1942 m. jis įstojo mokytis į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją.
-
A. Svarinskas buvo aktyvus pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui dalyvis, tikinčiųjų ir pilietinių teisių gynėjas. Ištikimai eidamas kunigo pareigas, jis ne kartą nukentėjo už pagalbą partizaniniam judėjimui, katalikiškos ir kitos sovietų uždraustos spaudos platinimą, darbą su jaunimu ir tikėjimo vilties skleidimą.
-
Už įsitraukimą į pogrindinę kovą bei aktyvią antisovietinę veiklą A. Svarinskas buvo suimtas ir ištremtas net tris kartus: 1946 m., 1958 m. ir 1983 metais.
-
1988 m. JAV prezidento Ronaldo Reigano ir vienos garsiausių žmogaus teisių gynimo organizacijų „Amnesty International“ tarpininkavimu A. Svarinskas buvo paleistas su sąlyga, kad jis išvyks iš Sovietų Sąjungos.
-
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1990 m. A. Svarinskas grįžo į Tėvynę, vėl ėmė aktyviai dalyvauti visuomeniniame ir politiniame gyvenime.
-
1998 m. už dalyvavimą ginkluotoje rezistencijoje A. Svarinskui buvo pripažintas Kario savanorio statusas. 1998 m. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jis buvo apdovanotas 3-iojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu, 2000 m. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu, o 2001 m. – Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. Lietuvos šaulių sąjunga jį apdovanojo Šaulių žvaigžde.
-
A. Svarinskas mirė 2014 m. liepos 17 d. Jo paties prašymu buvo palaidotas Dukstynos kapinėse netoli Ukmergės.
Informacija iš interneto svetainių:
https://www.genocid.lt/centras/lt/2226/a/;
https://www.vilnijosvartai.lt/personalijos/alfonsas-svarinskas/.
EKSPONATŲ ISTORIJOS – rintės ir kočėlo duetas
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas volkas. 1878 m. Medis. Dydis: 66x6x5 cm.
UkKM 1316, IE-145.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas kočėlas. 1878 m. Medis. Dydis: 45x16 cm.
UkKM 1317, IE-146.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas volkas. 1886 m. Medis. Dydis: 79x8,4 cm.
UkKM 47, D-20.
EKSPONATŲ ISTORIJOS
Rintės ir kočėlo duetas
Rintė (rumbė, volkas) – praeityje kiekvienuose namuose plačiai naudotas namų apyvokos daiktas, rinčiuota (dantyta) siaura pailga lentelė, kurios pagalba moterys skalbdavo skalbinius, taip pat juos išdžiovintus lygindavo, raičiodamos volelį – kočėlą, kočėtuvę. Rintę spaudžiant ir stumiant, kočėlas su audiniu sukdavosi ir skalbiniai išsilygindavo. Rankomis išgręžtais skalbiniais apvyniodavo kočėlą ir rinte kočiodavo tol, kol „išspausdavo“ visus nešvarumus.
Mediniai įrankiai baltiniams, audiniams lyginti, kočioti lietuvių buityje naudoti iki XX a. vidurio. Buvo įprasta merginoms ar jaunamartėms dovanoti moteriškų darbų įnagius, išdailintus, išpuoštus raižytais ornamentais, ženklais, inicialais. Kadangi nemažai moteriškų darbų būdavo atliekama talkomis arba draugėje, buvo svarbu nepamesti, išskirti savąjį darbo įnagį.
Keičiantis buities sąlygoms šie darbo įrankiai tapo tik praeitį liudijančiais eksponatais.
Šiandien senuosius moterų darbo įrankius – rintes su kočėlais naudoja folklorinių ir etnografinių ansamblių dalyviai. Rinte grojama braukant mediniais šaukštais ar lazdelėmis per rantuotą paviršių.
Daugiau skaitykite čia:
https://lt.wikipedia.org/wiki/Rint%C4%97
https://www.vle.lt/straipsnis/kocelai/
https://zodis.eu/reiksme/rinte
