EKSPONATŲ ISTORIJOS – terkšlė, 1890 m.

Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma terkšlė naudota Ukmergės Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje kaip apeiginis instrumentas kalendorinių švenčių (ypač Užgavėnių) ir bažnytinių apeigų (per gavėnią vietoje varpų) metu. Ant apatinio rėmelio yra neįskaitomas žodis ir data „1890.2“ Aukštis x plotis (bendras) – 29x26 cm, rankenos ilgis – 16,5 cm.


UkKM 24992 IE-4588 

Terkšlė yra sukamas tarškantis lietuvių muzikos instrumentas – grandomasis idiofonas. Idiofonai – saviskambiai lietuvių liaudies instrumentai, kurių garsas susidaro smūgiu suvirpinus instrumentą arba jo dalį.

Instrumentą sudaro medinis rėmas (staklės), 1–2 arba 3–4 lentelės ir dantytas velenėlis. Sukant velenėlį, lentelių laisvieji galai muša per dantelius ir skleidžia stiprius, sausai tarškančius garsus. Yra keletas šio lietuvių muzikos instrumento rūšių:

* rankinių – mažų nešiojamų;

* didelių stacionarių – įtvirtinamų bažnyčios grindyse arba turinčių stovą, kurių velenėlis sukamas tiesia arba 2 stačiais kampais sunarstyta rankena;

* ratukinių – abiem rankomis stumiamo karučio velenėlis sukasi kartu su jo ratuku.

Nuo seno terkšlė naudota (kai kada tebenaudojama) visoje Lietuvoje kaip apeiginis kalendorinių švenčių (ypač Užgavėnių) ir bažnytinių apeigų (per gavėnią vietoje varpų), galvijų ganymo, naktigonių, pasėlių ir sodo sargų, panaktinių, medžioklės varovų, karybos (šūvius imituojantis), sueigų signalinis, žaidimų instrumentas. Iki šiol mažosios rankinės terkšlės naudojamos folkloro (dažniausiai), dainų ir šokių ansambliuose, instrumentinėse kapelose. Panašių instrumentų turi ir kitos tautos.

ĮDOMYBĖS

* Kiti terkšlės pavadinimai: plerškỹnė, skambinė, tarškalas, tarškỹnė, tarškùliai, tarškùtis, tartyklė.

Daugiau informacijos skaitykite čia:

https://www.vle.lt/straipsnis/terksle/

http://www.ltinstrumentai.lt/instrumentai/saviskambiai/


EKSPONATŲ ISTORIJOS – rankinė (XX a. II p.)

Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma įmantri rankinė viršuje užspaudžiama sagtele, rudos odos, keturkampio formos. Aukštis – 18 cm, plotis – 19 cm. XX a. II p.
UkKM 5749 IE-1001

RANKINĖS ISTORIJA

Šiandieninės rankinės prototipu galima laikyti ant ilgo pagalio parištą, per petį permestą maišelį, kuriame klajokliai žmonės gabendavosi svarbiausius daiktus. Senosiose civilizacijose vyrai ir moterys nešiodavosi nedidelius krepšelius, kurie praversdavo piniginiuose mainuose, renkant uogas, grybus ar tiesiog nešant asmeninius daiktus. Ilgainiui keitėsi krepšelių dizainas, radosi odiniai su sagtimis, praveriamomis virvelėmis, prisegami prie diržo vyriški krepšeliai, skirti žvejybos ir kitiems reikmenims. Dar gilioje senovėje moterys buvo linkusios juos dekoruoti, puošti kailiu ar odos raižiniais. Vis dėlto, rankinių, krepšelių, kaip garderobo aksesuaro, era prasidėjo tik viduramžiais, o išpopuliarėjo – Renesanso laikais. Rankines imta dekoruoti akmenimis, šilku, raižiniais, siuviniais, karoliais. Krepšeliuose kilmingos damos laikydavo grožio priemones, sau brangius daiktus. Laikui bėgant, išryškėjo skirtumai tarp rankinių ir piniginių.

Jau XVII a. kilmingų damų gyvenime rankinės vis dažniau praversdavo susidedant ten siuvimo, rankdarbių gamybos reikmenis. Rimtesni rankinių dizaino pasikeitimai išryškėjo jau Viktorijos laikais (karalienės Viktorijos era truko nuo 1837 iki 1901 m.), kada moterų drabužiai vis labiau gludo prie kūno ir ėmė stokoti vietos kišenių įsiuvimui. Taip atsirado maži, kompaktiški rankinukai, į kuriuos moterys dėdavo kvepalus, vėduokles, kitus dekoratyvinius daiktus. Prieš tai dažniausiai vyravusį maišelio su virvelėmis modelį papildė plokščių formų rankinės, jau primenančios šiandieninius modelius. Merginos ir moterys rankines ėmė siūti pačios.

Moderni tarpukario moteris rankinėje pradėjo nešiotis ir cigaretes, ir akinius nuo saulės. Pamažu kito ir rankinių tekstūra bei formos. II-ojo pasaulinio karo laikotarpiu imta masiškai gaminti rankines, skirtas nešioti per petį, o XX a. II p. išpopuliarėjo milžiniški paplūdimio stiliaus krepšiai, derantys su laisvu, neįpareigojančiu hipišku stiliumi. Rankines masiškai gamino ir didžiausi pasaulyje mados bei dizaino namai, tokie kaip Gucci, Prada, Louis Vuitton, Fendi ir kiti.

Mada praeina ir sugrįžta su naujais vėjais. Keičiasi rankinių dydžiai ir stiliai, rankenų ilgiai, puošybos elenemtai.

ĮDOMYBĖS

* Bulgarijoje saugoma XV a. brangakmeniais nusagstyta rankinė.

* XV a. daugelyje tautų rankinė buvo tradicinė dovana jaunajai vestuvių proga. Ant tokių, dažnai odinių krepšelių, būdavo išraižomos gražiausios meilės istorijos.

* XVI a. paveiksluose pagal pavaizduotą kapšelį galima būdavo spręsti apie žmogaus statusą.

* XVII a. moterys pradėjo nešioti rankines po sijonais. Gera idėja!

* Senovėje turtuoliai kapšelius prie diržo kabindavo taip, kad pasislėptų po drabužiais, nepritrauktų nereikalingo dėmesio ir netaptų plėšikų aukomis.

* XVIII a., Madam de Pompadour išrado naują rankinės stilių – elegantiškas šilko ar aksomo kamuolys, pakabintas ant plono dirželio – prancūziškai vadinamas „reticule“, kas išvertus reiškia „juokinga“. Juose tilpdavo viskas, kas būdavo būtina – lūpų dažai, veidrodėlis, uostomos druskos dėžutė, žaidimo kortos...

* XIX a. pab. pasirodė moteriškos rankinės – lagaminai. Tai ne nuostabu, kadangi žmonės ėmė daug ne tik darbo reikalais keliauti, bet ir savo malonumui. 1896 m. Lui Vuitton mados namai, kurie specializavosi lagaminų gamyboje, pirmą kartą išleido moteriškų lagaminų, apdirbtų metalu ir lakuota oda. Pirmą kartą šio prekės ženklo istorijoje buvo panaudotas audinys su įspausta monograma, kuri laikui bėgant tapo legendine.

* XX a. pr. buvo rankinių, skirtų pasivažinėjimams dviračiu, darbui, teatrui ir netgi eiti į pirtį. Rankinės gamintos iš medžiagos ir rečiau odinės. Vakariniai modeliai puošiami stiklo gaminiais ir pusbrangiais akmenimis.

* Kažkada rankines užtraukdavo specialiu dirželiu. Tačiau 1923 m. buvo išrastas pirmasis užsegtukas, o dar vėliau ir užtrauktukas.

* 1960 m. Rok ‚n' roll populiarumo bangoje atsirado gitaros formos rankinių.

Daugiau informacijos skaitykite čia:

https://brunka.lt/blog/16-moterisku-rankiniu-istorija-nuo-senoves-iki-mus-laiku

https://www.delfi.lt/gyvenimas/stilius/rankines-istorija.d?id=43910

https://www.15min.lt/naujiena/laisvalaikis/ivairenybes/moteriskos-rankines-mados-fenomenas-941-658003


EKSPONATŲ ISTORIJOS – margutis. Autorius Robertas Klimavičius. ~1992 m.

Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas margutis. Autorius Robertas Klimavičius. Atlikimo technika: dažymas, skutinėjimas. Pagaminimo data: ~1992 m.
UkKM 14097 D–1166

Šv. Velykoms artėjant!

Virtuali paroda „Velykų tradicijos Lietuvoje“: https://ukmergesmuziejus.lt/virtuali-paroda-velyku-tradicijos-lietuvoje/

Pavasaris ir Šv. Velykos – neatsiejamas duetas – tiek vienas, tiek kitas žavi gyvybe, spalvomis, gera nuotaika. Krikščionybėje Velykų šventės kilmė siejama su po nukryžiavimo mirusio Kristaus prisikėlimu. Nemaža dalis Šv. Velykų simbolių turi pagoniškas ištakas: esminis Velykų simbolis – margučiai, lalavimai, mažiesiems itin daug smagių emocijų dovanojantis margučių ridenimas. Daugiau apie Velykinius žaidimus skaitykite čia: https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/laisvalaikis/ruosiames-velykoms-sventiniai-zaidimai-1038-319839

Velykų tradicijos Lietuvoje

Velykų švenčių ciklas prasideda Verbų sekmadieniu, kuomet bažnyčioje šventinama verba – tradicinė iš kadagio ar blindės šakelių surišta puokštė. Plakimas verba – apeiginis veiksmas, kai linkėjimai išsakomi tam tikra formule: „Ne aš plaku, verba plaka. Nesirk, nemirk, šventų Velykų sulauk!“ Bažnyčioje pašventinta verba namuose laikoma visus metus tikint jos magiška apsaugine galia.

Didįjį ketvirtadienį būdavo tvarkoma sodyba ir jos aplinka, namai, paruošiama daugiau pašaro gyvuliams, vakare visa šeima pirtyje arba kubile išsimaudydavo.

Didįjį penktadienį laikytasi vadinamojo sauso pasninko (nevalgyta mėsiškų ir pieniškų valgių), stengtasi nekalbėti blogai apie mirusiuosius, esą tomis dienomis klaidžiojančios jų vėlės galinčios išgirsti.

Didįjį šeštadienį, auštant, dažniausiai paaugliai eidavo į bažnyčią parnešti tą rytą pašventintos ugnies ir pašventinto vandens. Ugnį, kad neužgestų, nešdavo medžio kempinėje (pintyje). Tą dieną šventinta ugnimi virdavo ir kepdavo Velykų valgius, dažydavo ir margindavo kiaušinius. Daugelis dalyvaudavo Velyknakčio pamaldose.

Velykų rytą su bažnyčioje pašventintais valgiais (margučiais, duona, sviestu, sūriu, pyragais, druska) visi skubėdavo į namus; esą greičiau grįžusieji tų metų laukų darbus greičiau nudirbsią. Tiesa, kai kurie žirgo vadelių nerasdavo, nes jas kas nors „pasiskolindavo“. Buvo tikima, kad jeigu svetimomis vadelėmis įkelsi į medį spietinę, bitės labai sėkmingai apsigyvens. Vėliau tas vadeles grąžindavo. Namuose laukdavo vaišių stalas. Tėvas sudauždavo margutį ir visiems padalindavo, taip parodydamas, kad visais rūpinasi, visus maitina. Pirmą dieną kiaušinius visada mušdavo smaigaliu, nes ten dažniausiai saulutė būdavo išpiešta, antrą dieną – buku galu.

Velykų antrąją dieną statydavo sūpuokles. Bernai supdavo merginas ar supdavosi dviese – kuo aukščiau įsisupsi, tuo linai aukščiau augs, bus tvirtesnis ir aukštesnis vasarojus. Mitologine prasme tai žemės įsūpavimas, kad ji prabustų iš žiemos miego, kaip vaikas paūgėtų, sustiprėtų ir augintų gerą derlių.

Trečioji Velykų diena – Ledų diena. Buvo manoma, kad šią dieną nevalia nieko dirbti, reikia ilsėtis, antraip vasarą ledai derlių iškapos. Visas kaimas susirinkdavo tik prie kryžių pagiedoti.

ĮDOMYBĖS

* Pagal senąsias lietuvių tradicijas buvo tikima, kad Didįjį šeštadienį šventintą ugnį namų šeimininkė turi visus metus išlaikyti – tuomet namuose bus santarvė ir griaustinis apeis namą.

* Ankstų šventišką Velykų rytą visi stengdavosi būti žvalūs, mat buvo tikima, kad jei būsi mieguistas, tai toks išliksi ir visus metus.

* Velykų rytą spėdavo vasaros orus. Pasak etnologo Liberto Klimkos „Žmonės per naktį laukdavo ankstyvųjų mišių, po jų eidavo procesija aplink bažnyčią. Procesijos metu žmonės tikrindavo, iš kur vėjas pučia, ir pagal tai spręsdavo, kokia bus vasara. Jeigu vėjas pučia iš vakarų, bus lietinga vasara, jei iš rytų – vėjuota ir žvarbi, iš šiaurės – šalta, iš pietų – maloni ir derlinga. Jei vėjo prie bažnyčios nebūdavo, namuose sukdavo margutį – į kurią pusę atsisuka jo smaigalys, tokie bus vasaros orai“.

* Buvo tikima, kad svarbu prisiminti, su kokiu žmogumi daužėte pirmąjį margutį. Jei kada pasiklystumėte, tereikėtų prisiminti tą žmogų ir kaip mat atrastumėt kelią.

Daugiau informacijos skaitykite čia:

https://www.vle.lt/straipsnis/velykos/

https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/idomiausi-velyku-paprociai-slapiu-marskineliu-akcija-ir-pamesta-trecia-diena-56-600983

https://www.kaisiadoriumuziejus.lt/verbu-sekmadienis-prisiminkime-tradicijas/

https://www.bernardinai.lt/zyma/velykos/

https://www.15min.lt/tema/velykos-5010

https://www.kaipkada.lt/news/kada-velykos-2022-metais/

https://www.delfi.lt/projektai/velykos/idomiausi-velyku-paprociai-kodel-lietuvoje-vaikus-lanko-velyku-bobute-o-svetur-sekme-atnesa-saltas-vanduo.d?id=89753025#/


EKSPONATŲ ISTORIJOS – atvirukas „Balandis Balandis“ ~1940 m.

Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas atvirukas „Balandis Balandis“. Lietuva. ~1940 m. Dydis 9x13,5 cm.
UkKM 14915 R-4336

Melai, tie saldūs kerai. Balandžio 1-oji – pasaulinė melagių ir juokų diena.

Vienintelę metuose dieną – balandžio 1-ąją – susiduriame su keistu psichologiniu paradoksu – galime meluoti kiek tik leidžia laki fantazija ir nesulauksime jokių priekaištų. Maža to, užsitikrinsime sėkmę visiems ateinantiems metams. Būtina šios dienos sąlyga – negalima pykti ant to, kuris tave apgavo. Ne veltui sakoma, kad reikia juokauti tik su protingais žmonėmis.

Melagių diena − pasaulinė juoko diena, švenčiama visame pasaulyje. Manoma, kad šią šventę sugalvojo prancūzai. Bet dar senovės romėnai šventė Kvailių dieną. Panašiai linksmintasi ir Indijoje, tačiau ne balandžio pirmąją, o paskutinę kovo dieną.

Yra legenda, kad vienas senovės valdovas kažkada paskelbė šventę po visus pašiurpinusio žemės drebėjimo. Tada jam virėjai iškepė labai skanią žuvį. Po metų valdovas pareikalavo lygiai tokios pačios žuvies. Vargšai virėjai tokios žuvies negavo. Tada, bijodami valdovo pykčio, atnešė kitą, labai panašią. Nors valdovas ir suprato, kad jį bando apgauti, tačiau nesupyko, o ėmė juoktis.

Išdaigų ir juoko diena nuo seno yra minima ir Lietuvoje. Seniau „melagio, arba šido, diena“ buvo siejama su kiekvieno žmogaus sėkmės tiems metams būrimu. Manyta, kad „jeigu tą dieną nieko neapgausi, tau bus nelaimingi metai“. Užtat tądien visi verčiasi per galvas stengdamiesi sugalvoti kuo įtikinamesnį melą ir taip šmaikščiai apgauti savo draugą ar giminaitį.

Seniau kaime buvo paprotys nesusivokiančius pusbernius siuntinėti pas kaimyną ko nors nesamo parnešti, pavyzdžiui, „gaištuvėlio“ arba „žiočių“. Kaime „gaištuvėliu“ vadino vos gimusį kūdikį, mat su juo daug laiko sugaištama, o „žiotimis“ – tarpą, kuris atsiranda tarp metmenų siūlų audžiant. Nesusivokiančiam kaimynas prikraudavo į maišą gelžgalių ar kitko, kad parneštų šeimininkams. Iš to, žinoma, buvo gražaus juoko, o pusberniui – pamoka.

Taigi juokas – dalykas rimtas… Juoktis sveika… Juokas prailgina gyvenimą… Visiems tikrai gerai žinomos aksiominės frazės nekelia jokių abejonių. Prisiminkite jas dažniau, ir telydi Jus juokas visą gyvenimą.

ĮDOMYBĖS

* 13 linksmų balandžio 1-osios pokštų bendradarbiams rasite čia: https://www.cvmarket.lt/karjeros-centras/ivairenybes/13-linksmu-balandzio-1-osios-pokstu-bendradarbiams

* Pasaulinio garso švedų gydytojas psichiatras ir rašytojas Akselis Miuntė (Axel Munthe; 1857-1949) yra pasakęs, kad „nė pats velnias nepajėgs susidoroti su žmogumi, kol šis neprarado sugebėjimo juoktis“.

* Tokiose šalyse kaip Naujoji Zelandija, Airija, Didžioji Britanija, Australija ir PAR melų juokai geriausi iki 12 val., nes vėliau, tuos, kurie ir toliau meluoja, vadina balandžio kvailiais.

Daugiau informacijos skaitykite čia:

https://lt.wikipedia.org/wiki/Baland%C5%BEio_1

https://lt.wikipedia.org/wiki/Melagi%C5%B3_diena

https://day.lt/straipsniai/melagiu_diena


EKSPONATŲ ISTORIJOS - volungės (Oriolus oriolus) iškamša


Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma
volungės (Oriolus oriolus) iškamša. Dydis 20x11 cm.
UkKM 198 G-16

40-ties paukščių diena

Lietuviai nuo seno kovo 10-ąją minėjo kaip 40-ties paukščių dieną, kuri simbolizavo mūsų krašto paukščių sugrįžimą, kas kaimo žmogui būdavo rodiklis planuoti ar net pradėti kasmetinius ūkio darbus. Etnografai ir gamtininkai mano, jog „40-ties paukščių diena“ taip pavadinta, nes apytikriai tiek įprastų (paprastam žmogui pažįstamų) paukščių rūšių iš Lietuvos išskrenda žiemoti į svetimas šalis, o pavasarį sugrįžta į gimtinę.

Nuo senovės lietuviai šią dieną švęsdavo. Parskridusius paukščius pagerbti yra sukurta daug įvairių dainų ir žaidimų. Norėta, kad žmonės gerbtų ir mylėtų paukščius, jų neskriaustų, geriau pažintų. Žmonės stebėjo gamtą, tikėjo ja lyg pranašyste.

Šventė tebešvenčiama – organizuojami paukščių grįžimo renginiai, paukščiai saugomi ir globojami. Įvairiose šalies vietovėse, miškuose, kiemuose ir parkuose keliami inkilai. Inkilai gali būti gaminami iš įvairių medžiagų: medinės lentos, medžio trinkos, molinių vamzdelių, cemento ir pjuvenų mišinių. Seniau ūkininkai prie pastato sienos prikaldavo nukirptas palto kišenes, ir jose neretai apsigyvendavo liepsnelės.

ĮDOMYBĖS

* Senoliai tikėjo, kad jei šią dieną pašąla, šalnos laikysis dar 40 parų.

* Šią dieną šeimininkėms būdavo patariama iškepti 40 bandelių, kad vasarą javai gerai derėtų.

* Kai kur, ypač Žemaitijoje, manyta, kad šią dieną reikia praleisti „savam lizde“, t.y., su savo šeima.

* Tikėta, kad šią dieną kur nors toliau iš namų išvažiavus, užsitrauksi nesutarimą su saviškiais ir su kaimynais.

* Senoliai metų laiką, orus nustatydavo stebėdami gamtą. Paukščių elgesys jiems atstodavo kalendorių.

Daugiau informacijos skaitykite čia:

https://day.lt/sventes/straipsniai/40_pauksciu

https://www.lnb.lt/naujienos/6507-kovo-10-oji-40-ies-pauksciu-diena

https://www.bernardinai.lt/2014-03-10-kovo-10-oji-40-ties-pauksciu-diena/

https://www.delfi.lt/grynas/gyvenimas/gamtininkas-s-paltanavicius-inkilus-galime-kelti-visus-metus.d?id=60925613

https://alkas.lt/2011/03/10/siandien-40-ties-pauksciu-diena/

https://mokovas.wordpress.com/2013/03/09/40-ties-pauksciu-diena/


EKSPONATŲ ISTORIJOS - ukmergiškio Valentino Butkaus drožta kaukė. 2010 m.

charset=Ascii


Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma ukmergiškio tautodailininko Valentino Butkaus drožta kaukė. 2010 m. Medis. Kaukės aukštis
– 42 cm, plotis – 24 cm.
UkKM 21302 D-1481


Užgavėnių kaukė

Užgavėnės – tai slenkstis tarp nueinančios žiemos ir ateinančio pavasario. Pagrindiniai šventės simboliai: kaukės, persirengėliai, blynai, Lašininio ir Kanapinio kova, Morės deginimas.

Kaukės dažniausiai buvo daromos iš medžio žievės, kailio, popieriaus, kartono ir kitų medžiagų. Plaukams, barzdai, ūsams panaudodavo avikailį, ašutus, linus, pakulas. Kai persirengėliai kaukių nesidėdavo, jie veidą (ūsus, barzdas, skruostus) išsipaišydavo anglimi, suodžiais arba net burokų „rašalu“. Persirengėliai vaizduodavo ir mitines būtybes, gyvulius, paukščius. Ypač populiarūs buvo „žydai“, „čigonai“, „vengrai“, „arkliai“, „ožiai“, „gervės“, „velniai“, „raganos“, „giltinės“. Persirengėliai eidavo iš trobos į trobą, krėsdavo pokštus, dainuodavo.

Užgavėnės švenčiamos likus 47 dienoms iki Velykų, taigi data kasmet kinta nuo vasario 3 iki kovo 9 dienos. Užgavėnės – šventė ne tik žiemai išvaryti, kuo greičiau pavasariui prišaukti, bet ir įvairiausioms negandoms, nelaimėms, ligoms, susikaupusioms per metus, išvaryti. Krikščionims tai yra gavėnios – priešvelykinio pasninko ir atgailavimo laikotarpio – išvakarės.

Per Užgavėnes tradiciškai dirbami tik lengvi darbai. Liaudyje sakoma, jeigu sunkiai per Užgavėnes dirbsi, tai „per visus metus nebus poilsio, nepabaigsi darbų”. Iki šventės žmonės skubėdavo pabaigti sunkesnius ūkio darbus, išsikulti javus – sakydavo, jeigu patingėsi, pelės sukapos. Ypač daug nelaimių galinčios prisišaukti verpiančios moterys: kirmys mėsa, rūdimis apsitrauks linai, siūlai ir drobulės ir t. t.

Užgavėnių dieną buvo stebimi orai ir pagal juos sprendžiama, kokie bus metai ir koks – derlius: jeigu saulė šviečia – reikia skubėti pavasarį anksti sėti, jeigu šlapia ir drėgna – bus geri metai, javai augs bet kur pasėti, o jeigu Užgavėnių dieną kiemai pilni sniego – tai ir Velykos bus su sniegu.

ĮDOMYBĖS

* Tikima, kad, jei per Užgavėnes gerai ir sočiai valgysi, būsi sotus ir stiprus visus metus. Užgavėnių dieną valgoma nuo 7 iki 12 kartų, vaišinamas kiekvienas į namus užėjęs žmogus.

* Kodėl tokie svarbūs per Užgavėnes blynai? Todėl, kad blynas yra apvalus, o apskritimas buvo suvokiamas kaip neprieinama erdvė piktosioms dvasioms. Kita vertus, karštas, didelis, geltonas blynas – sugrįžtančios saulės simbolis. Blynus kepdavo didelius, per visą keptuvę, ir valgydavo su įvairiais riebiais mirkalais.

* Užgavėnių simbolis – Morė, dar vadinama Kotre, Magde, Globėja, Motinėle. Morė – tai vaisingumo dievybė, kuri sudeginama lauže tam, kad vėliau atgimtų. Su ja išvaromas susikaupęs blogis, kartu ir įkyrėjusi žiema.

* Lašininis vaizduoja sotumą, persivalgymą. Jis – storas, su lašinių gabalu burnoje, kartais su kiaulės galvos kauke. Kanapinis – liesas, apdriskęs, skrybėlę persijuosęs kanapių pluoštu, nuspurusiais ūsais, o rankose – ilga lazda Lašininiui išvyti. Kanapinis su Lašininiu paprastai grumiasi, kol galiausiai Kanapinis nugali. Visa tai simbolizuoja nenorinčios pasitraukti žiemos kovą su žmonių išsiilgtu pavasariu.

* Užgavėnių pavadinimas kilęs nuo gavėnios pavadinimo, o pastarasis nuo žodžių „gavėti“ (silpti) bei „gautis“ (žemė gaunasi iš po žiemos miego).

Daugiau informacijos skaitykite čia:

https://www.bernardinai.lt/viskas-apie-uzgavenes/

https://romuva.lt/apeigos/kalendorines-sventes/uzgavenes/

https://www.lnb.lt/naujienos/6294-uzgavenes-tai-slenkstis-tarp-nueinancios-ziemos-ir-ateinancio-pavasario

https://lt.wikipedia.org/wiki/U%C5%BEgav%C4%97n%C4%97s