EKSPONATŲ ISTORIJOS - VAITKUŠKIO DVARO DAMOS ŠILKINIAI BATELIAI
Muziejaus ekspoziciją papildė unikalios muziejinės vertybės – Vaitkuškio dvaro damos šilkiniai bateliai, dovanoti vestuvių proga 1848 m. Šis elegantiškas XIX a. aksesuaras – ne tik mados reliktas, bet ir tylus liudininkas istorijos, menančios vieną iškiliausių Ukmergės krašto dvarų.
Rašytiniuose dokumentuose Vaitkuškio dvaras minimas nuo XVI a. pr. Kultūrine prasme – tai vienas reikšmingiausių ir unikaliausių Ukmergės krašto dvarų, neatsiejamas nuo garsiosios Kosakovskių giminės, kurios atstovai buvo aktyvūs kultūros puoselėtojai bei skleidėjai. Čia buvo sukaupta didžiulė (12 tūkst. tomų) biblioteka, paveikslų, porceliano, numizmatikos kolekcijos, giminės archyvas, gausūs Stanisolovo Kazimiero Kosakovskio fotografijos rinkiniai. Deja, karų metu dvare sukauptos vertybės buvo išvežiotos ir išblaškytos po įvairias vietas.
Nusiaubtas ir tik iš dalies apgyvendintas Vaitkuškio dvaras stovėjo iki II pasaulinio karo. 1946–1948 m. rūmai visiškai sugriauti. Liko tik jų fragmentai. Buvusią rūmų didybę ir grožį liudija išlikę fotografijos ir išsamūs kambarių aprašymai bei pavienės išsaugotos dvaro vertybės.
Vaitkuškio dvaro savininkai Kosakovskiai rūpinosi ne tik savo dvaru, bet ir apylinkių gyventojais – kaimuose steigė mokyklas, vaikų prieglaudas, senelių namus, ligonines, diegė pažangesnius žemės ūkio padargus. Dvare buvo įkurti fotografijos laboratorija bei teatras. Dvaro teritorijoje – nedidelė cukraus įmonė. Visa tai liudija Vaitkuškį buvus ne tik didingu dvaru, bet ir pažangiu to meto kultūros bei visuomeninio gyvenimo centru.
Apsilankę Ukmergės kraštotyros muziejuje turėsite galimybę iš arti pamatyti unikalius XIX a. šilkinius batelius ir prisiliesti prie turtingos Vaitkuškio dvaro istorijos – istorijos, kuri ir šiandien pasakoja apie krašto kultūrą, žmones bei jų palikimą.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma Vaitkuškio dvaro damos šilkinių batelių pora. Dovanoti vestuvių proga 1848 m.
UkKM 4523/1-2
IE-728/1, IE-729/2
Daugiau informacijos apie Vaitkuškio dvarą rasite Ukmergės kraštotyros muziejaus išleistoje knygoje „Kultūros paveldo takais aplink Ukmergę“.
EKSPONATŲ ISTORIJOS - LIETUVOS RADIJO 100-METIS
Radijo atsiradimas
Radijo atsiradimas – tai XIX–XX a. sandūroje vykusių technologinių atradimų grandinė. Radijas – technologija, kurios veikimas grįstas garso perdavimu elektromagnetinėmis bangomis, kabeliniu ar interneto tinklu, palydovais. Atlieka informavimo, pramogų, socializacijos ir kitas funkcijas, gali būti propagandos priemonė.
Pagal finansavimo būdą ir tikslus radijas gali būti valstybinis, visuomeninis, bendruomenės, komercinis.
Oficialiu radijo išradėju laikomas italas Guljelmas Markonis (Guglielmo Marconi, 1874–1937), kuris 1896 m. užpatentavo pirmąją sėkmingą belaidžio telegrafo sistemą. 1873 m. škotų fizikas Džeimsas Klerkas Maksvelas (James Clerk Maxwell, 1831–1879) matematiškai įrodė elektromagnetinių bangų egzistavimą. 1887 m. įvyko pirmieji bandymai, kuomet vokietis Heinrichas Rudolfas Hercas (Heinrich Rudolf Hertz, 1857–1894) laboratorijoje sukūrė prietaisą, skleidžiantį ir priimantį elektromagnetines bangas. 1895 m. išrastas pirmasis belaidis ryšys, kuomet rusų fizikas Aleksandras Stepanovičius Popovas (Aleksandr Stepanovič Popov, 1859–1905) pademonstravo aparatą, priimantį žaibo išlydžio signalus, o G. Markonis netrukus šią technologiją pritaikė Morzės abėcėlei perduoti per atstumą. 1906 m. Kūčių naktį amerikiečių išradėjas Reginaldas Aubrey Fessendenas (Reginald Aubrey Fessenden, 1866–1932) iš Brant Roko (JAV) transliavo pirmąją pasaulyje garsinę radijo laidą. Reguliarias transliacijas vieni pirmųjų surengė Li De Forestas (Lee De Forest, 1873–1961) (1908 m., Paryžius) ir Charles David „Doc“ Herroldas (Charles David "Doc" Herrold, 1875–1948) (1909 m., San Jose, Kalifornija).
1919 m. įsteigtos pirmiosios radijo stotys Kanadoje, Nyderlanduose. Po I pasaulinio karo Europos vyriausybės ėmėsi didesnės radijo transliacijų kontrolės, numatyta auklėjamoji, kultūrinė funkcija. XX a. 3-6 deš. (iki televizijos išpopuliarėjimo) radijas daugelyje šalių buvo įtakingiausia žiniasklaidos priemonė.
XX a. 4 deš. naujos technologijos lėmė radijo kaitą. Nuo 1960 m. bendrovei „Sony“ pradėjus gaminti tranzistorinius nešiojamus radijo imtuvus, radijas tapo populiarus tarp jaunimo. Ieškant būdų gerinti perduodamo garso kokybę ir mažinti dažnių ribotumo problemą 1986 m. sukurta skaitmeninio radijo transliavimo sistema DAB (Digital Audio Broadcasting), 2003 m. – skaitmeninio pasaulio radijo sistema DRM (Digital Radio Mondiale). 1994 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose pirmą kartą radijas transliuotas internetu.
XXI a. radijas laikomas lengviausiai prieinama ir viena pigiausių informacijos priemonių.
Daugiau skaitykite čia:
https://www.vle.lt/straipsnis/radijas/
https://www.vle.lt/straipsnis/radijas-lietuvoje/
https://lt.wikipedia.org/wiki/Radijas
https://lt.fmuser.net/content/?754.html
Radijas Lietuvoje 1926–1940
Reguliarios Lietuvos radijo programos transliacijos pradėtos 1926 m. birželio 12 d. iš Kauno radijo stoties (pranešėjas Petras Spaičys). Pusmetį kasdien buvo transliuojama 1,5 valandos trukmės programa, kurią sudarė laikraščių ir agentūros ELTA informacija, orų pranešimai, plokštelių muzika, operų iš Valstybės teatro transliacijos. 1927 m. 3-4 valandų trukmės programą papildė visuomenės veikėjų, mokslininkų ir menininkų paskaitos, literatūros vakarai, radijo teatras (pirmasis radijo vaidinimas – Liudo Giros (1884–1946) „Beauštanti aušrelė“, 1927-03-04), specializuotos laidos vaikams, moterims, ūkininkams, to meto visuomeninių organizacijų (šaulių, skautų) valandėlės, pradėti kurti serijiniai vaidinimai su nuolatiniais herojais – Petro Biržio (1896–1970) „Pupų Dėdės pastogėje“, estradinės grupės „Linksmieji broliai“ programos ir kt., rengtos tiesioginės transliacijos iš svarbiausių šalies įvykių ir švenčių renginių vietų.
1927–1929 m. veikė Radijo taryba – visuomeninė organizacija radijo darbui ir programoms koordinuoti bei kontroliuoti. 1929 m. panaikinus Radijo tarybą, įkurtas valstybinis radijas Valstybės radiofonas – įstaiga, 1926–1940 m. rengusi radijo programas Kaune. Lenkijos okupuotame Vilniuje 1927–1939 m. veikė lenkų pastatyta Vilniaus radijo stotis ir Vilniaus radiofonas (Lenkijos radijo Vilniaus skyrius). 1935 m. Lietuva tapo Tarptautinės radijo sąjungos nare, Valstybės radiofonas įtrauktas į tarptautinį keitimosi radijo pogramomis tinklą.
1936–1939 m. veikė Klaipėdos radijas – valstybės radiofono padalinys, daugiausia retransliavęs Kauno radijo stoties programą, bet rengė ir originalių laidų. 1939 m. Vilnių grąžinus Lietuvai atstatyta Vokietijos aviacijos subombarduota radijo stotis. 1939 m. lapkričio 26 d. Vilniaus radiofonas vėl pradėjo veikti, iš pradžių kaip savarankiška įstaiga, 1940 m. vasario 21 d. tapo Valstybės radiofono skyriumi, laidas daugiausia retransliavo iš Kauno.
Daugiau skaitykite čia:
https://www.vle.lt/straipsnis/radijas/
https://www.vle.lt/straipsnis/radijas-lietuvoje/
https://lt.wikipedia.org/wiki/Radijas
https://lt.fmuser.net/content/?754.html
Radijas Lietuvoje 1940–1990
1940 m. SSRS okupavus Lietuvą Valstybės radiofonas buvo įtrauktas į Sąjunginį radijo komitetą Maskvoje, pertvarkytas į Radiofikacijos ir radiofonijos komitetą prie LSSR liaudies komisarų tarybos, pakeista vadovybė ir darbuotojai, įkurtos agitacijos ir propagandos redakcijos, pradėtos transliuoti laidos iš Maskvos.
Vokietijos okupacijos laikotarpiu (nuo 1941 m. rugpjūčio) Lietuvos radijas buvo įtrauktas į Vokietijos radijo tinklą ir dirbo prižiūrimas vokiečių cenzorių.
1944 m. Lietuvos radijas tapo SSRS sąjunginio radijo padaliniu, pradėtas kurti laidinio radijo tinklas. Per kelerius metus radiofikuoti visi valsčių ir kolūkių centrai. Transliuojamose programose didžiausią dalį užėmė komunistinę ideologiją skleidžiančios, sovietinį gyvenimą propaguojančios laidos.
1948 m. vasarį prasidėjo visų užsienio radijo transliacijų slopinimas, trukęs iki 1988 m. lapkričio 30 d.
1945 m. atstatyta Vilniaus, 1950 m. pastatyta Sitkūnų (prie Kauno) radijo stotys. 1956 m. įkurta antroji (kultūrinė muzikinė) Lietuvos radijo programa, atsirado daugiau kultūrinių laidų. 1957 m. sujungus Radijo informacijos vyriausiąją valdybą ir Vilniaus televizijos studiją buvo sudarytas Televizijos ir radijo komitetas. Per visą SSRS okupacijos laikotarpį Lietuvos radijas buvo griežtai kontroliuojamas ir cenzūruojamas. Pirmosios tiesioginės žurnalistų rengiamos laidos buvo 1987 m., kuomet pradėtos skaityti spaudos apžvalgos ir laida „Klausiate – atsakome“.
Dideli pokyčiai Lietuvos radijuje prasidėjo 1988 m. – laidoje užsienio lietuviams paskelbta apie Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio susikūrimą, pradėti transliuoti nekupiūruoti interviu su Sąjūdžio nariais, pokalbių įrašai. 1989 m. atleisti radijuje dirbę Glavlit darbuotojai, neliko cenzūros.
Daugiau skaitykite čia:
https://www.vle.lt/straipsnis/radijas/
https://www.vle.lt/straipsnis/radijas-lietuvoje/
https://lt.wikipedia.org/wiki/Radijas
https://lt.fmuser.net/content/?754.html
Radijas Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo
1990 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos/Atkuriamojo Seimo sprendimu pakeistas Lietuvos televizijos ir radijo komiteto statusas – įkurta Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai atskaitinga valstybės įstaiga Lietuvos radijas ir televizija. Nuo 1990 m. Lietuvos radijas transliuoja visą parą.
1991 m. sausio 13 d. SSRS kariuomenės ir KGB padaliniai šturmu užėmė radijo ir televizijos pastatus Vilniuje. Šturmuojamas Lietuvos radijas transliacijų nenutraukė. Nepriklausomos Lietuvos radijas sausio 14 d. pradėjo transliuoti iš Sitkūnų (prie Kauno) radijo stoties, vėliau – iš Vyriausybės studijos Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmuose, laikinos studijos Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos bibliotekos garso įrašų namuose ir kitų vietų. Iš Lietuvos radijo studijų Vilniuje Konarskio gatvėje sovietiniai kolaborantai transliavo prosovietinio Tarybų Lietuvos radijo programą. Maskvoje žlugus rugpjūčio pučui, 1991 m. rugpjūčio 22 d. okupantai pasišalino iš radijo pastatų.
1993 m. Lietuvos radijas tapo Europos transliuotojų sąjungos (European Broadcasting Union, EBU) nariu, su kitais sąjungos nariais pradėjo keistis muzikinėmis programomis. 1996 m. priimtas Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas, kuriuo radijui ir televizijai suteiktas visuomeninio transliuotojo statusas, panaikinta atskaitomybė Seimui. Lietuvos nacionalinis radijas tapo pelno nesiekiančia viešąja įstaiga, finansuojama iš valstybės biudžeto ir komercinių pajamų.
1989 m. pradėjo veikti pirmoji komercinė radijo stotis „M1“, skirta jaunimui. Vėliau pradėjo veikti komercinės radijo stotys „Radiocentras“, „Vilniaus varpas“, „Znad Wilii“ ir kitos. 1993 m. Vilniuje įsteigta Lietuvos radijo ir televizijos asociacija, vienijanti Lietuvoje veikiančias privačias radijo ir televizijos stotis ir ginanti jų teises. 2003 m. Lietuvos radijo ir televizijos centras pradėjo skaitmeninio radijo transliacijas.
2023 m. 40 transliuotojų valdė 22 nacionalinių, 10 regioninių ir 20 vietinių radijo stočių; populiariausios: „M1“, „Lietus“, „LRT Radijas“, „Radiocentras“, „Power Hit Radio“, „Relax FM“, „M1 PLIUS“, „Žinių radijas“, „Zip FM“, „Radio R“.
Daugiau skaitykite čia:
https://www.vle.lt/straipsnis/radijas/
https://www.vle.lt/straipsnis/radijas-lietuvoje/
https://lt.wikipedia.org/wiki/Radijas
https://lt.fmuser.net/content/?754.html
EKSPONATŲ ISTORIJOS MEDICINOS DARBUOTOJŲ DIENA
Profesinė medicinos darbuotojų šventė pradėta minėti nuo 2004 m. LR Sveikatos apsaugos ministro Juozo Oleko (g. 1955) iniciatyva. Balandžio 27-oji pasirinkta todėl, kad 1918 m. balandžio 27 d. Lietuvos Respublikos valstybės taryba sudarė Sveikatos komisiją, kurios nariais tapo daktaras Jonas Basanavičius (1851–1927), inžinierius profesorius Steponas Kairys (1879–1964) ir kunigas Justinas Staugaitis (1866–1943). Vėliau į jos veiklą įsitraukė daktaras Jurgis Alekna (1873–1952).
Medicina (lot. ars medicinae – gydymo menas) – mokslo ir praktikos visuma apie žmogaus ir gyvūnų sveikatą, ligas, jų profilaktiką ir gydymą. Medicinos pažanga didžiuliais žingsniais eina į priekį. Pažvelkime, kaip gi viskas prasidėjo ir vystėsi.
Savimi žmogus pradėjo domėtis jau žiloje senovėje. Nuo pradžių pradžios žmogus patirdavo traumas, sužeidimus, susidurdavo su virusais, bakterijomis, parazitais, aplinkos poveikiu. Dorodamas sumedžiotus gyvūnus, slaugydamas sužeistus gentainius, jis kaskart vis daugiau sužinodavo apie savo organizmo išorinę ir vidinę sandarą. Gydydavosi tuo, kas tuo metu buvo prieinama ir kuo buvo tikima – žolelėmis, užkalbėjimais. Taip atsirado žolininkai ir kerėtojai, piktų dvasių varytojai.
Medicinos istorija prasidėjo pirmosiose Šumerų, Mesopotamijos, Sirijos, Babilonijos, Tigro ir Eufratocivilizacijose. Apie 3000 m. pr. Kr. buvo rastas dantiraštis su anatomijos, geometrijos, astronomijos pagrindais. Gydyti naudotos augalinės kilmės medžiagos. Apie 1800 m. pr. Kr. karaliaus Hamurabio išleistame įstatymų rinkinyje bazalte jau minimos operacijos.
Egiptiečiai sukaupė daug žinių, kadangi mumifikuodavo kūnus. Jie darydavo nesudėtingas operacijas, bet labiausiai tikėjo dievų gydomąja galia. Pagrindinė egiptiečių medikų, kuriais būdavo žyniai, teorija buvo ta, kad organizmas sudarytas iš 4 elementų: skysčio, mėsos, proto ir dvasios. Medicinos papiruse, parašytame 2400 m. pr. Kr., minimos tais laikais žinomos ligos, jų simptomai. Archeologams pavyko aptikti taip vadinamą ,,Kaduino papirusą“ sukurtą 1800 m. pr. Kr., kuriame aprašomos ginekologinės, veterinarinės ligos, musė cė-cė.
Indijoje 1000–800 m. pr. Kr. rašytos medicininės knygos – ajurvedos. Skirtingai nei egiptiečiai, indai manė, kad žmogų sudaro 3 elementai: tulžis, gleivės, oras. To meto rašytiniuose šaltiniuose aprašomos odos, nosies, veido, ginekologinės operacijos.
Senovės Kinijos daktaras Nei Czin manė, kad organizmas sudarytas iš 5 elementų: ugnies, žemės, vandens, metalo, medžio. Nors daug ligų būdavo gydoma demonologijos (piktųjų dvasių) pagalba, deginant žvakes, kalbant burtažodžius, kinai visgi mokėjo suteikti pagalbą ligoniams reikiamais būdais – duodavo ženšenio šaknų, aitrinvyčio arbatos, mineralinių medžiagų, kurios prilygo šių dienų vitaminams. Laikytasi higienos – reikėjo 5 kartus per dieną plauti rankas, kas 3 dienas plauti galvą, o kas penkias – maudytis visam.
Antikinių graikų sukurti medicinos pagrindai gyvavo 2 tūkst. metų. Didžiausias to meto nuopelnas – Hipokrato (460–377 m. pr. Kr.) tyrinėjimai. Jis nagrinėjo žmogaus fiziologiją ir suskirstė žmogaus kūno skysčius į 4 grupes: kraujas, gleivės, geltoniji ir juodoji tulžys. Išskyrė 4 temperamentų tipus: cholerikas, flegmatikas, sangvinikas ir melancholikas. Vystėsi anatomija.
I a. prieš mūsų erą įkurtoje Romos civilizacijoje medicina užsiėmė šeimos nariai. Gydytojais dažniausiai būdavo atvykėliai graikai. Gydyklos Romoje kūrėsi prie cirkų, termų, bibliotekų. Kuriamos pirmosios karo medicinos institucijos, atidaromos medicinos mokyklos. Žymiausias Romos gydytojas Klaudijus Galenas (129–216(?)) daug nuveikė tyrinėdamas kaulus. Paskaitų metu tyrinėjimams skrosdavo gyvulius, sukaupė daug vertingų žinių apie vidaus organų sandarą, išvaizdą, funkcijas, kraujo apytaką. Romoje buvo ligoninės, kuriose darydavo operacijas. Gydymui plačiai naudojo žoleles, taures, aliejus. Maudymasis pirtyje atliko sanitarinį vaidmenį – neleido plisti ligoms.
Bizantijos, Arabų kalifato valstybėse buvo paplitusi vienuolynų medicina, kuomet vienuoliai gydydavo ligonius. X a. Bagdade kūrėsi medicinos mokyklos. Tam įtakos turėjo tadžikų mokslininkas, gydytojas ir filosofas Avicena (980–1037) parašęs „Medicinos kanoną“ – tai veikalas, kuriame susistemintos beveik visos to meto anatomijos ir medicinos žinios. Apie 500 metų iš jo mokėsi būsimieji gydytojai ne tik Azijoje, bet ir Europoje.
Viduramžiais, nuo XI a., organizuojami bažnyčių, kuriasi Universitetai. Juose Dėstomi Hipokrato, K. Galeno veikalai. XIII a. sustiprėjus bažnyčios įtakai, imta drausti skrodimus, mokslas tampa teoretinis.
Renesanso laikotarpiu, XV a. pab. – XVI a. pr. Leonardas da Vinčis (1452–1519) tyrinėjo žmogaus anatomiją, darė anatominius piešinius su užrašais. Išrastas termometras, vystėsi chirurgija. Anatomijos mokslo pradininku laikomas Andrėjas Vezalijus (1514–1564) 1543 m. išleidęs traktatą „Apie žmogaus sandarą“. Atlikęs daug skrodimų ir eksperimentų, jis nuosekliai apibūdino žmogaus organus, nupaišė skeletus, raumenis. Paracelsas (1493–1541) pradėjo taikyti chemines medžiagas ligų gydymui. Pradedami naudoti švirkštai. Anglų gydytojas Viljamas Harvėjus (1578–1657) 1628 m. eksperimentuodamas su gyvūnais, atrado didjį ir mažąjį kraujotakos ratus, tampa embriologijos pradininku. Jis išaiškino ir aprašė širdies darbą bei kraujo tekėjimą kraujagyslėmis, sukūrė žmogaus fiziologijos pagrindus. XVII a. olandų gamtininkas Antonijo Levenhukas (1632–1723) sukūrė mikroskopą – atrandamos bakterijos, įvairių ligų sukėlėjai.
Naujaisiais laikais, XVIII a. Europoje imta tyrinėti maisto poveikį sveikatai. Vienas reikšmingiausių XVIII a. pab. atradimų buvo anglų gydytojo Edvardo Dženerio (1749–1823) 1796 m. išrasti skiepai. Pradėta efektyviau kovoti su įvairiomis ligomis.
XIX a. medicininio patikrinimo rezultatai pradedami lyginti su skrodimo rezultatais. Taip medicina tampa mokslu. 1841 m. pirmą kartą įvykdytas bandymas su etilo narkoze. Tai paskatino sparčią pažangą, chirurgijos srityje. 1866 m. Gregoras Mendelis (1822–1884) paskelbė paveldimumo teoriją, kuri davė pradžią genetikos mokslui. 1900 m. austras Karlas Landšteineris (1868–1943) ištyręs žmogaus kraujo savybes nustatė, kaip galima teisingai perpilti žmonėms kraują ir atrado 4 kraujo grupes.
XX a. įvyko didžiausi medicinos pasiekimai. Vystosi anestezija, genetika, farmakologija. Škotų mikrobiologas Aleksandras Flemingas (1881–1955) 1928 m. atrado peniciliną, Frederikas Bantingas (1891–1941) 1921–1922 m. išskyrė insuliną. Atrandami ir tobulinami diagnostiniai prietaisai, vykdomas organų persodinimas, dirbtinis apvaisinimas.
Štai kokį ilgą atsiradimo ir vystymosi kelią praėjo medicina, kol šiandien tapo tuo, kuo ji yra. Iki pat šių dienų medicina vis labiau vystosi, atsiranda naujovių.
Daugiau knygos puslapių galite pamatyti paspaudę čia.
Daugiau skaitykite čia:
https://www.vle.lt/straipsnis/medicinos-mokslas-lietuvoje/
https://mokslai.lietuviuzodynas.lt/istorija/medicinos-istorija
https://ruvi.lt/2009/05/11/medicinos-istorija-ir-ka-turim-siandien/
https://www.lnb.lt/naujienos/6812-balandzio-27-oji-medicinos-darbuotoju-diena
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma medicininė knyga „Motina ir vaikas“. Aut. Vladimir Žuk (Владимiрь Николаевичь Жукь (1847–1915)). Dviejų dalių medicininė knyga originaliai autoriaus parašyta ir išleista Sankt-Peterburge 1880 m. Iki 1911 m. pakartotinai atspausdinta dar 8 kartus. Galimai 10-asis leidimas atspausdintas Berlyne 1924 m.
Gauta iš seimo nario Viktoro Pranckiečio. Ši knyga priklausė V. Pranckiečio mamai Reginai Žvirinskaitei-Pranckietienei (1926–2020), kuri 1945 m. įstojo mokytis į Ukmergės medicinos seserų mokyklą. Jos tėvai Rožė ir Alfonsas Žvirinskiai nupirko šią knygą studijoms.
UkKM 25674
R-8201
EKSPONATŲ ISTORIJOS VELYKOMS ARTĖJANT. PADOVANOKIM PRASMINGĄ ŽINUTĘ...
Margutis buvo tarsi „užkoduotas palinkėjimas“. Skirtingi deriniai galėjo būti skiriami:
šeimai → sveikata, apsauga;
jaunimui → meilė, sėkmė;
ūkininkams → derlius.
Etnologas Libertas Klimka pabrėžia, kad margučiai buvo ne tik dekoracija, bet ir simbolinė bendravimo forma, atspindinti lietuvių pasaulėžiūrą.
Kiaušinių marginimas yra gyvybingiausia lietuvių tautodailės šaka.
Margutis – gyvybės, derlingo pavasario ir sočių metų simbolis. Margučių spalvos lietuvių tradicijoje taip pat turėjo simbolinę prasmę – jos buvo siejamos su gamta, gyvybe, tikėjimu ir kasdieniais žmonių lūkesčiais. Nors reikšmės galėjo šiek tiek skirtis priklausomai nuo regiono.
🎨 Margučių spalvų reikšmės:
🔴 Raudona spalva – viena svarbiausių ir seniausių spalvų – reiškia vaisingumą, gyvybės ir gyvenimo džiaugsmą, sėkmę visuose darbuose, energiją, meilę. Raudonu kiaušiniu linkima būti stipriam ir aktyviam. Krikščioniškame kontekste – tai Kristaus aukos simbolis.
🟡 Geltona/auksinė spalva – šviesos ir saulės sustiprėjimą, dienos ilgėjimą, derlių, brandą. Siejama su šiluma ir gerove.
🟢 Žalia spalva – simbolizuoja pavasario atgimimą, javų želmenis, augmenijos prabudimą. Gamta, gyvybės sugrįžimas po žiemos. Tai gerumo ir naivumo spalva.
🔵 Mėlyna spalva – dangus, ramybė, kosminio pasaulio vienovė, dvasinis pasaulis. Kartais siejama su vandeniu ir tyrumu. Toks margutis reiškia ramybę, kantrybę ir protą.
⚫ Juoda spalva – žemė, rimtis, paslaptis. Gali simbolizuoti ir gyvybės pradžią (iš žemės). Dažnai naudojama kaip fonas raštams išryškinti.
⚪ Balta spalva – švara, nekaltumas, šviesa. Krikščioniškame kontekste – prisikėlimas ir dvasinis tyrumas.
🟤 Ruda spalva – žemė, stabilumas, natūralumas, prinokę javai, derlingumas.
Raštų reikšmės jau buvo aprašytos anksčiau. O kas bus jeigu sujungsime raštą ir spalvą į vieną visumą? Paimprovizuokime ir parašykime prasmingą žinutę savo artimiesiems...
Žemiau pateikta keletas pavyzdžių.
Spalvų ir raštų derinių reikšmės:
Raudona + saulutės
Gyvybė + saulė = stipri energija, atgimimas, sėkmė.
Linkėjimas: sveikatos, jėgų, gerų metų.
Dažnai dovanotas artimiems žmonėms per Velykas.
Žalia + augaliniai motyvai
Augimas + pavasaris = vaisingumas, nauja pradžia.
Linkėjimas: gero derliaus, sėkmės darbuose.
Geltona + taškai / žvaigždutės
Saulė + dangus = šviesa, džiaugsmas, gausa.
Linkėjimas: turtingų, „šviesių“ metų.
Juoda + rombai / tinkleliai
Žemė + dirva = stabilumas, derlingumas.
Linkėjimas: tvirto pagrindo, gerų ūkiškų metų.
Mėlyna + bangelės
Vanduo + ramybė = harmonija, gyvybinė energija.
Linkėjimas: vidinės ramybės, sklandaus gyvenimo.
Balta + kryželiai
Tyrumas + tikėjimas = apsauga, dvasinė švara.
Linkėjimas: ramybės, globos.
Ruda + šakelės
Žemė + augimas = natūralumas, stiprybė.
Linkėjimas: ištvermės, ryšio su gamta.
Raudona + zigzagai
Gyvybė + energija = apsauga, judėjimas pirmyn.
Linkėjimas: apsisaugoti nuo nesėkmių.
! Įdomu !
Spalvos dažniausiai nebuvo atsitiktinės – jos priklausė nuo turimų natūralių dažų ir norimų linkėjimų.
Vienas margutis galėjo turėti kelias reikšmes vienu metu (spalva + raštas).
Tradicijose susipina pagoniška simbolika ir krikščioniškos interpretacijos.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma gausi skutinėtų margučių kolekcija. Aut. Z. Jakaitė. 1982 m.
Daugiau skaitykite čia:
https://m.atostogoskaime.lt/amatu-sarasas/marguciu-marginimo-amatas/
https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/207464/l-klimka-apie-velykiniu-marguciu-rastu-prasme
https://www.muziejusalka.lt/marguciu-magija-vincentos-juskevicienes-kuryboje/
EKSPONATŲ ISTORIJOS – VELYKOMS ARTĖJANT. PADOVANOKIME PRASMINGĄ ŽINUTĘ...
Pagonybėje kiaušinis turėjo ypatingą reikšmę – tai kosmoso, gyvybės, vaisingumo simbolis. Per Velykas kiaušiniai buvo marginami siekiant sustiprinti jų magiškąsias galias. Velykoms pasibaigus vyrai keletą margučių užkasdavo laukuose, manydami, kad tai padidins derlių, o moterys porą dažytų kiaušinių pasidėdavo namuose, šitaip trobą apsaugodamos nuo dievo Perkūno rūstybės.
Margučių raštai lietuviškoje tradicijoje nėra tik puošmena – jie laikyti savotiška „kalba“, perduodančia linkėjimus, apsaugą ir simbolines prasmes. Šios reikšmės susiformavo dar iki krikščionybės, todėl dažnai siejamos su gamta, saule ir gyvybe.
Pagrindiniai margučių raštai ir jų reikšmės:
🔆 Saulutės, ratai – vienas seniausių baltų simbolių – reiškia saulę, šviesą, judėjimą, gyvybę ir atgimimą. Šie simboliai siejami ir su metų ciklu ir amžinu judėjimu.
🌱 Labai svarbūs augaliniai motyvai ir įvairiais pavidalais vaizduojamas gyvybės medis – nuo paprasto trišakio iki augalo puode (puodas simbolizuoja žemę, medžio viršūnė, dažnai su paukšteliu, – dangų). Gyvybės medis reiškia amžiną gyvybės atsinaujinimą. Tai linkėjimas, kad metai būtų vaisingi ir sėkmingi.
🐦⬛ Raštai sudarantys paukštelių pėdutes, paukštelius – gyvybės ir laimės simbolis.
〰️ Zigzagai, bangelės, gyvatėlės – vanduo, energija, gyvybinė jėga. Kartais laikyti apsauginiu ženklu nuo blogio. Gali simbolizuoti ir kelią ar likimo vingius.
✖️ Kryželiai turi dvigubą reikšmę: senovėje simbolizavo keturias pasaulio kryptis, susijungusias visa ko pradžios taške, pusiausvyrą; vėliau tapo krikščionišku tikėjimo simboliu. Dažnai naudoti kaip apsaugos ženklas.
⭐ Taškai, žvaigždutės – dangaus kūnai, vaisingumas, gausa. Taškai gali reikšti lietų, kuris yra labai svarbus derliui.
🔷 Kvadratai, rombai– žemės stabilumo ženklai, kuriuos sudaro du trikampiai: vienas jų gali būti smaigaliu į viršų – tai dangus, kalnas, gyvybės simbolis, kito smaigalys nukreiptas žemyn – tai žemė, moteriškasis pradas. Abu trikampiai sudaro Visatą.
🐍 Spiralė – tai žaltys, svarbus baltų mitologijos simbolis, simbolizuojantis gyvybingumą.
Kai kuriose Lietuvos vietovėse margučiai dovanoti su konkrečia intencija – pavyzdžiui:
vaikinai merginoms – meilės ar palankumo ženklas;
šeimai – sveikatos ir apsaugos linkėjimas.
Daugiau informacijos skaitykite čia:
https://www.vle.lt/straipsnis/velykos/
https://www.kaisiadoriumuziejus.lt/verbu-sekmadienis-prisiminkime-tradicijas/
https://www.bernardinai.lt/zyma/velykos/
https://www.15min.lt/tema/velykos-5010
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomi vaškavimo technika dekoruoti margučiai. Aut. A. Karanauskienė. 1990 m.
UkKM, D-1127, D-1126, D-1133, D-1137, D-1140, D-1139, D-1123, D-1131, D-1135
EKSPONATŲ ISTORIJOS - KNYGNEŠIO DIENA
Numalšinus 1863 m. sukilimą, Rusijos imperijos represijos reiškėsi ne tik trėmimais, bet ir lietuviškos spaudos draudimu. 1864–1866 m. išleista įvairių valdžios nurodymų, aplinkraščių, kuriais buvo uždrausta lietuviška spauda lotyniškais rašmenimis Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernijose. Už draudimo pažeidimus grėsė piniginės baudos ir kalėjimas.
Knygnešystė buvo unikalus reiškinys Europos istorijoje. Spaudos draudimo laikotarpiu lietuviškos knygos iš Mažosios Lietuvos Rytprūsiuose buvo slapta gabenamos į Didžiąją Lietuvą. Tai darė knygnešiai – paprasti, dažnai mažai raštingi mažažemiai ir bežemiai, tačiau sąmoningi valstiečiai. Lietuvišką spaudą platino ir kunigai bei vietos inteligentija. Jie rizikavo būti suimti, ištremti ar įkalinti, tačiau vis tiek platino lietuvišką spaudą, nes lietuviai nepripažino leidinių, spausdintų rusišku raidynu – „graždanka“.
Sudarytame visos Lietuvos knygnešių ir lietuviškų knygų platintojų sąraše minima apie 200 asmenų iš Ukmergės miesto ir dabartinio Ukmergės rajono teritorijos.
Už lietuviškos spaudos platinimą buvo taikomos įvairios bausmės – nuo trijų dienų policijos arešto skaitytojams iki tremties knygnešiams. Todėl žmonės įsirengdavo slėptuves knygoms. Taip pat buvo naudojama vadinamoji kontrafakcija – leidybinių duomenų klastojimas. Rytprūsiuose spausdintose knygose dažnai būdavo nurodoma, kad jos išleistos Vilniuje su rusų cenzūros leidimu, arba pateikiamos ankstesnės leidimo datos, dar iki spaudos draudimo.
Kaip atsakas rusinimo politikai Lietuvoje susikūrė ir slaptų mokyklų tinklas – unikalus reiškinys pasaulio švietimo istorijoje. Šiose mokyklose savamoksliai mokytojai, vadinami daraktoriais, žiemą iš maldaknygių mokydavo vaikus skaityti ir rašyti lietuviškai. Ukmergės apskrityje carinė valdžia susekė 28 tokias mokyklas, iš jų 8 buvo dabartinėje Ukmergės rajono teritorijoje. Kiekvieną mokyklą lankydavo nuo 6 iki 20 vaikų. Įdomu tai, kad Ukmergės apylinkėse, skirtingai nei daugelyje kitų Lietuvos vietų, daugelis daraktorių buvo moterys.
Patyrusi tvirtą Lietuvos gyventojų pasipriešinimą rusinimo politikai ir jų ryžtą ginti lotynišką raidyną, Rusijos valdžia 1904 m. gegužės 7 d. buvo priversta panaikinti spaudos draudimą. Ši diena iki šiol Lietuvoje minima kaip Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma maldaknygė „ЕВАНГЕЛIЕСЬ АНТЬ НЕДЕЛIОСЬ ДЕНУНЬ ИРЬ КИТУНЬ ШВЕНЧЮ“. Vilnius. 1865 m.
UkKM 1991, R-369
