EKSPONATŲ ISTORIJOS VELYKOMS ARTĖJANT. PADOVANOKIM PRASMINGĄ ŽINUTĘ...
Margutis buvo tarsi „užkoduotas palinkėjimas“. Skirtingi deriniai galėjo būti skiriami:
šeimai → sveikata, apsauga;
jaunimui → meilė, sėkmė;
ūkininkams → derlius.
Etnologas Libertas Klimka pabrėžia, kad margučiai buvo ne tik dekoracija, bet ir simbolinė bendravimo forma, atspindinti lietuvių pasaulėžiūrą.
Kiaušinių marginimas yra gyvybingiausia lietuvių tautodailės šaka.
Margutis – gyvybės, derlingo pavasario ir sočių metų simbolis. Margučių spalvos lietuvių tradicijoje taip pat turėjo simbolinę prasmę – jos buvo siejamos su gamta, gyvybe, tikėjimu ir kasdieniais žmonių lūkesčiais. Nors reikšmės galėjo šiek tiek skirtis priklausomai nuo regiono.
🎨 Margučių spalvų reikšmės:
🔴 Raudona spalva – viena svarbiausių ir seniausių spalvų – reiškia vaisingumą, gyvybės ir gyvenimo džiaugsmą, sėkmę visuose darbuose, energiją, meilę. Raudonu kiaušiniu linkima būti stipriam ir aktyviam. Krikščioniškame kontekste – tai Kristaus aukos simbolis.
🟡 Geltona/auksinė spalva – šviesos ir saulės sustiprėjimą, dienos ilgėjimą, derlių, brandą. Siejama su šiluma ir gerove.
🟢 Žalia spalva – simbolizuoja pavasario atgimimą, javų želmenis, augmenijos prabudimą. Gamta, gyvybės sugrįžimas po žiemos. Tai gerumo ir naivumo spalva.
🔵 Mėlyna spalva – dangus, ramybė, kosminio pasaulio vienovė, dvasinis pasaulis. Kartais siejama su vandeniu ir tyrumu. Toks margutis reiškia ramybę, kantrybę ir protą.
⚫ Juoda spalva – žemė, rimtis, paslaptis. Gali simbolizuoti ir gyvybės pradžią (iš žemės). Dažnai naudojama kaip fonas raštams išryškinti.
⚪ Balta spalva – švara, nekaltumas, šviesa. Krikščioniškame kontekste – prisikėlimas ir dvasinis tyrumas.
🟤 Ruda spalva – žemė, stabilumas, natūralumas, prinokę javai, derlingumas.
Raštų reikšmės jau buvo aprašytos anksčiau. O kas bus jeigu sujungsime raštą ir spalvą į vieną visumą? Paimprovizuokime ir parašykime prasmingą žinutę savo artimiesiems...
Žemiau pateikta keletas pavyzdžių.
Spalvų ir raštų derinių reikšmės:
Raudona + saulutės
Gyvybė + saulė = stipri energija, atgimimas, sėkmė.
Linkėjimas: sveikatos, jėgų, gerų metų.
Dažnai dovanotas artimiems žmonėms per Velykas.
Žalia + augaliniai motyvai
Augimas + pavasaris = vaisingumas, nauja pradžia.
Linkėjimas: gero derliaus, sėkmės darbuose.
Geltona + taškai / žvaigždutės
Saulė + dangus = šviesa, džiaugsmas, gausa.
Linkėjimas: turtingų, „šviesių“ metų.
Juoda + rombai / tinkleliai
Žemė + dirva = stabilumas, derlingumas.
Linkėjimas: tvirto pagrindo, gerų ūkiškų metų.
Mėlyna + bangelės
Vanduo + ramybė = harmonija, gyvybinė energija.
Linkėjimas: vidinės ramybės, sklandaus gyvenimo.
Balta + kryželiai
Tyrumas + tikėjimas = apsauga, dvasinė švara.
Linkėjimas: ramybės, globos.
Ruda + šakelės
Žemė + augimas = natūralumas, stiprybė.
Linkėjimas: ištvermės, ryšio su gamta.
Raudona + zigzagai
Gyvybė + energija = apsauga, judėjimas pirmyn.
Linkėjimas: apsisaugoti nuo nesėkmių.
! Įdomu !
Spalvos dažniausiai nebuvo atsitiktinės – jos priklausė nuo turimų natūralių dažų ir norimų linkėjimų.
Vienas margutis galėjo turėti kelias reikšmes vienu metu (spalva + raštas).
Tradicijose susipina pagoniška simbolika ir krikščioniškos interpretacijos.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma gausi skutinėtų margučių kolekcija. Aut. Z. Jakaitė. 1982 m.
Daugiau skaitykite čia:
https://m.atostogoskaime.lt/amatu-sarasas/marguciu-marginimo-amatas/
https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/207464/l-klimka-apie-velykiniu-marguciu-rastu-prasme
https://www.muziejusalka.lt/marguciu-magija-vincentos-juskevicienes-kuryboje/
EKSPONATŲ ISTORIJOS – VELYKOMS ARTĖJANT. PADOVANOKIME PRASMINGĄ ŽINUTĘ...
Pagonybėje kiaušinis turėjo ypatingą reikšmę – tai kosmoso, gyvybės, vaisingumo simbolis. Per Velykas kiaušiniai buvo marginami siekiant sustiprinti jų magiškąsias galias. Velykoms pasibaigus vyrai keletą margučių užkasdavo laukuose, manydami, kad tai padidins derlių, o moterys porą dažytų kiaušinių pasidėdavo namuose, šitaip trobą apsaugodamos nuo dievo Perkūno rūstybės.
Margučių raštai lietuviškoje tradicijoje nėra tik puošmena – jie laikyti savotiška „kalba“, perduodančia linkėjimus, apsaugą ir simbolines prasmes. Šios reikšmės susiformavo dar iki krikščionybės, todėl dažnai siejamos su gamta, saule ir gyvybe.
Pagrindiniai margučių raštai ir jų reikšmės:
🔆 Saulutės, ratai – vienas seniausių baltų simbolių – reiškia saulę, šviesą, judėjimą, gyvybę ir atgimimą. Šie simboliai siejami ir su metų ciklu ir amžinu judėjimu.
🌱 Labai svarbūs augaliniai motyvai ir įvairiais pavidalais vaizduojamas gyvybės medis – nuo paprasto trišakio iki augalo puode (puodas simbolizuoja žemę, medžio viršūnė, dažnai su paukšteliu, – dangų). Gyvybės medis reiškia amžiną gyvybės atsinaujinimą. Tai linkėjimas, kad metai būtų vaisingi ir sėkmingi.
🐦⬛ Raštai sudarantys paukštelių pėdutes, paukštelius – gyvybės ir laimės simbolis.
〰️ Zigzagai, bangelės, gyvatėlės – vanduo, energija, gyvybinė jėga. Kartais laikyti apsauginiu ženklu nuo blogio. Gali simbolizuoti ir kelią ar likimo vingius.
✖️ Kryželiai turi dvigubą reikšmę: senovėje simbolizavo keturias pasaulio kryptis, susijungusias visa ko pradžios taške, pusiausvyrą; vėliau tapo krikščionišku tikėjimo simboliu. Dažnai naudoti kaip apsaugos ženklas.
⭐ Taškai, žvaigždutės – dangaus kūnai, vaisingumas, gausa. Taškai gali reikšti lietų, kuris yra labai svarbus derliui.
🔷 Kvadratai, rombai– žemės stabilumo ženklai, kuriuos sudaro du trikampiai: vienas jų gali būti smaigaliu į viršų – tai dangus, kalnas, gyvybės simbolis, kito smaigalys nukreiptas žemyn – tai žemė, moteriškasis pradas. Abu trikampiai sudaro Visatą.
🐍 Spiralė – tai žaltys, svarbus baltų mitologijos simbolis, simbolizuojantis gyvybingumą.
Kai kuriose Lietuvos vietovėse margučiai dovanoti su konkrečia intencija – pavyzdžiui:
vaikinai merginoms – meilės ar palankumo ženklas;
šeimai – sveikatos ir apsaugos linkėjimas.
Daugiau informacijos skaitykite čia:
https://www.vle.lt/straipsnis/velykos/
https://www.kaisiadoriumuziejus.lt/verbu-sekmadienis-prisiminkime-tradicijas/
https://www.bernardinai.lt/zyma/velykos/
https://www.15min.lt/tema/velykos-5010
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomi vaškavimo technika dekoruoti margučiai. Aut. A. Karanauskienė. 1990 m.
UkKM, D-1127, D-1126, D-1133, D-1137, D-1140, D-1139, D-1123, D-1131, D-1135
EKSPONATŲ ISTORIJOS - KNYGNEŠIO DIENA
Numalšinus 1863 m. sukilimą, Rusijos imperijos represijos reiškėsi ne tik trėmimais, bet ir lietuviškos spaudos draudimu. 1864–1866 m. išleista įvairių valdžios nurodymų, aplinkraščių, kuriais buvo uždrausta lietuviška spauda lotyniškais rašmenimis Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernijose. Už draudimo pažeidimus grėsė piniginės baudos ir kalėjimas.
Knygnešystė buvo unikalus reiškinys Europos istorijoje. Spaudos draudimo laikotarpiu lietuviškos knygos iš Mažosios Lietuvos Rytprūsiuose buvo slapta gabenamos į Didžiąją Lietuvą. Tai darė knygnešiai – paprasti, dažnai mažai raštingi mažažemiai ir bežemiai, tačiau sąmoningi valstiečiai. Lietuvišką spaudą platino ir kunigai bei vietos inteligentija. Jie rizikavo būti suimti, ištremti ar įkalinti, tačiau vis tiek platino lietuvišką spaudą, nes lietuviai nepripažino leidinių, spausdintų rusišku raidynu – „graždanka“.
Sudarytame visos Lietuvos knygnešių ir lietuviškų knygų platintojų sąraše minima apie 200 asmenų iš Ukmergės miesto ir dabartinio Ukmergės rajono teritorijos.
Už lietuviškos spaudos platinimą buvo taikomos įvairios bausmės – nuo trijų dienų policijos arešto skaitytojams iki tremties knygnešiams. Todėl žmonės įsirengdavo slėptuves knygoms. Taip pat buvo naudojama vadinamoji kontrafakcija – leidybinių duomenų klastojimas. Rytprūsiuose spausdintose knygose dažnai būdavo nurodoma, kad jos išleistos Vilniuje su rusų cenzūros leidimu, arba pateikiamos ankstesnės leidimo datos, dar iki spaudos draudimo.
Kaip atsakas rusinimo politikai Lietuvoje susikūrė ir slaptų mokyklų tinklas – unikalus reiškinys pasaulio švietimo istorijoje. Šiose mokyklose savamoksliai mokytojai, vadinami daraktoriais, žiemą iš maldaknygių mokydavo vaikus skaityti ir rašyti lietuviškai. Ukmergės apskrityje carinė valdžia susekė 28 tokias mokyklas, iš jų 8 buvo dabartinėje Ukmergės rajono teritorijoje. Kiekvieną mokyklą lankydavo nuo 6 iki 20 vaikų. Įdomu tai, kad Ukmergės apylinkėse, skirtingai nei daugelyje kitų Lietuvos vietų, daugelis daraktorių buvo moterys.
Patyrusi tvirtą Lietuvos gyventojų pasipriešinimą rusinimo politikai ir jų ryžtą ginti lotynišką raidyną, Rusijos valdžia 1904 m. gegužės 7 d. buvo priversta panaikinti spaudos draudimą. Ši diena iki šiol Lietuvoje minima kaip Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma maldaknygė „ЕВАНГЕЛIЕСЬ АНТЬ НЕДЕЛIОСЬ ДЕНУНЬ ИРЬ КИТУНЬ ШВЕНЧЮ“. Vilnius. 1865 m.
UkKM 1991, R-369
EKSPONATŲ ISTORIJOS - PRANAS SLIŽYS (1915– 2004)
Sukanka 110 metų, kai Traupyje (Anykščių r.) 1915 m. gruodžio 16 d. gimė vargonininkas, choro dirigentas, pedagogas, kompozitorius, doc. Pranas Sližys.
P. Sližys gimė vargonininko Petro ir Karolinos, garsios to krašto giesmininkės ir dainininkės, Sližių šeimoje. Šeimoje augo net 7 vaikai. Praną nuo vaikystės visą gyvenimą lydėjo muzika. Kadangi šeima gyveno vargingai, pelnyti duoną ir siekti išsimokslinimo teko savarankiškai. Sulaukęs 18-os jis jau vargonininkavo Leliūnuose (Utenos r.). Nors buvo jaunas, bet sugebėjo suburti net 60 žmonių chorą. Leliūnuose Pranas Sližys sutiko ir savo gyvenimo moterį – pradinių klasių mokytoją Anelę Ardzijauskaitę, su kuria susituokė 1935 m. liepos 2 d. Leliūnų bažnyčioje. Vargonininkaudamas Leliūnuose P. Sližys stengėsi derinti darbą su studijomis.
1934 m. Kaune lankė K. Kavecko vargonininkų ir chorvedžių kursus. 1937–1941 m. vargonuoti ir kompozicijos teorijos mokėsi Kauno konservatorijoje. 1939–1945 m. mokytojavo Ukmergės mokytojų seminarijoje ir gimnazijoje, vadovavo moksleivių chorams, vargonininkavo Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. 1946–1947 m. Vilniaus Arkikatedros bazilikos vargonininkas, 1946–1949 m. ir 1989–1992 m. choro vadovas. 1948 m. baigė Vilniaus konservatoriją, tais pačiais metais Vilniaus dešimtmetėje muzikos mokykloje įsteigė chorą, 1948–1975 m. vadovavo Vilniaus universiteto studentų chorui, koncertavo Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje. 1966–1975 m. Vilniaus universiteto Estetinio lavinimo katedros vedėjas; docentas (1971). 1961–1965 m. „Elektronikos“ vyrų choro vadovas. 1977–1983 m. vadovavo Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios chorui, vargonininkavo. Lietuvos dainų švenčių (1960 m., 1965 m., 1970 m.) ir „Gaudeamus“ (1956 m., 1958 m., 1967 m., 1968 m.) vyriausiasis dirigentas.
Sukūrė giesmių, mišių, choro dainų, harmonizavo lietuvių liaudies dainų. Išleistos P. Sližio kūrinių rinktinės „Mišios, giesmės, dainos“ (1995 m.), „Tave, Dieve, garbinam“ (2000 m.).
1995 m. apdovanotas Gedimino ordino Riterio kryžius.
Mirė 2004 m. vasario 15 d. Vilniuje.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma Prano Sližio partitūra „Laiškai Šv. Kazimierui“. XX a. 8 deš. UkKM 25491 R-8128
P. Sližio rankraštinę partitūrą sudaro 10 muzikinių kūrinių. Žodžių autorė Marija Katiliūtė – Lacrima (1930–2016) – viena ryškiausių Lietuvos religinės poezijos kūrėjų. Muzikos autorius Pranas Sližys (1915–2004) – lietuvių vargonininkas, choro dirigentas, pedagogas, kompozitorius.
Daugiau skaitykite:
* https://www.vle.lt/straipsnis/pranas-slizys-1/
* https://lt.wikipedia.org/wiki/Pranas_Sli%C5%BEys
* https://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=511
* https://www.vilnijosvartai.lt/personalijos/pranas-slizys/
* https://paneveziokrastas.pavb.lt/personalija/slizys-pranas/
PRANAS SLIŽYS (1915– 2004)
EKSPONATŲ ISTORIJOS – BALELIŲ PALIVARKAS
EKSPONATŲ ISTORIJOS – BALELIŲ PALIVARKAS
Viškonių kaime (Taujėnų sen.) esančią Balelių palivarko sodybą sudaro rūmų pastatas ir svirnas.
Istoriniuose šaltiniuose Baleliai pirmą kartą paminėti 1378 m. – Hermano Vartbergės (Hermani de Wartberge) Livonijos kronikoje, kurioje pateikiamas pasakojimas apie XIV a. vykusius Livonijos kariuomenės žygius į Lietuvą.
Deltuvos dvaro inventoriuje nurodyta, jog 1610 m. Baleliai turėjo 10 kiemų ir 11,5 apsėto valako. Balelių dvaras XVI a. pab.–XVII a. pr. priklausė Upytės pavietui.
Apie Balelių dvaro istoriją išlikę labai mažai informacijos. XIX a. pab.–XX a. jis priklausė gydytojui Ramanauskui, o ankstesni ar vėlesni dvaro savininkai nėra žinomi.
Pasakojama, kad Ramanauskas savo rūmuose laikė daug vaistų bei knygų. Pirmojo pasaulinio karo metais dvaro savininkai buvo išvykę į Kijevą (Ukraina), o dvaro pastatuose apsigyveno vokiečių kariai. Kartu su jais keliavęs gydytojas pasiėmė visas dvare buvusias knygas, o vaistus liepė išpilti. Suvertė visus į duobę ir užkasė, kad niekas neapsinuodytų.
Ramanauskas turėjo lenkų kilmės žmoną, todėl jie dažnai išvykdavo į Lenkijoje turimus dvarus. Dėl to Baleliuose jie būdavo gana retai. Sakoma, kad atėjus darbymečiui Ramanauskai samdydavo žmones iš aplinkinių kaimų, o už pagalbą atsilygindavo maistu ir pinigais.
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą Ramanauskai iš dvaro pasitraukė.
1918 m. rūmuose įkurta Balelių pradinė mokykla, kuri veikė penkerius metus. Vėliau mokykla persikėlė į naują pastatą Varnėnų k.
XIX a. I p. ant aukštų akmens mūro pamatų pastatyti tinkuoto mūro dvaro rūmai yra dviejų aukštų su mansarda. Antrasis aukštas yra raudonų plytų mūro, tinkuotas. Stogas dvišlaitis, dengtas šiferiu. Prie rūmų įrengtas medinis priestatas su laiptais į antrą aukštą. Statinys ne kartą remontuotas, jau praradęs autentišką vaizdą, apsuptas kolūkinių laikų pastatų griuvėsių. Sovietmečiu pastatai priklausė kolūkiui, vėliau – tarybiniam ūkiui, Lietuvai atgavus nepriklausomybę – privatizuoti. Šiuo metu sodyba baigia sunykti. Sodybos teritorijos plotas užima 2 ha.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma fotografija su Balelių palivarko rūmų vaizdu. Fotogr. Romualdas Klivis. 1993 m. UkKM, Pf-3013
Balelių palivarkas. Fotogr. Vijolė Ivanauskienė. 2025 m.
EKSPONATŲ ISTORIJOS – Leonpolio dvaras
Leonpolio dvaras įsikūręs Leonpolio kaime, ant Šventosios upės kranto. Kompleksą sudaro rūmai, svirnas, spirito varykla, ligoninė, kumetynas ir kiti pastatai. Dvaro architektūrinė visuma formavosi XIX a. vid.–XX a. pr.
Dvaro teritorija susiformavo XVI a. vid. Pirmą kartą Leonpolis (tuomet Loenivas) minimas XVI–XVII a. sandūroje. Nuo XVI a. žemės priklausė Daumantų-Siesickių giminei, vėliau per santuoką perėjo Radviloms. Kunigaikštienė Marijona Elžbieta Radvilienė šioje vietoje pastatė „pilaitę“ sūnui Leonui Mykolui Radvilai, nuo kurio vardo kilo Leonpolio pavadinimas.
XVIII–XIX a. dvaras keitė savininkus: jį valdė Radvilos, Tiškevičiai. Nuo 1804 m. Leonpolį perėmė Mykolas Juozapas Tiškevičius, vėliau – jo palikuonys. Iki 1842 m. dvaras buvo nuomojamas, plėstas ūkinis sektorius.
1877 m. dvaras atiteko M. J. Tiškevičiaus provaikaičiui Benediktui Henrikui Tiškevičiui. 1912 m. dvaras vėl grįžo Radvilų giminei – jį nupirko Taida Radvilaitė. Po Žemės reformos jį įsigijo gydytojas Mykolas Devenis su žmona Alena. Jie sukūrė pavyzdinį ūkį – įkūrė pieninę, spirito varyklą, plėtė žemes. Dvare veikė gydytojo kabinetas ir nedidelė ligoninė. Leonpolis tapo ir kultūros centru – turėjo biblioteką, meno rinkinį, parką.
1940 m. dvaras nacionalizuotas, pokariu jame veikė mokykla ir kolūkio kontora. 1994 m. dalį pastatų atgavo Dalia Devenytė-Bobelienė, pradėta restauracija, bet darbai sustojo. 2005 m. dvarą įsigijo UAB „Timber Pack“, o nuo 2015 m. jį valdo UAB „Ekomarket“, atkuriantys dvaro ansamblį ir puoselėjantys kultūrinį paveldą.
Seniausieji rūmų mūro fragmentai turi gotikos požymių, todėl manoma, kad ankstyviausi dvaro rūmai galėjo būti pastatyti jau XVI a. Archeologinių tyrinėjimų metu rūsiuose rasta XVI–XVIII a. buitinės keramikos, koklių, stiklo šukių, čerpių nuolaužų. XVIII–XIX a. pr. Radvilos rūmus rekonstravo. Jie buvo klasicizmo stiliaus, vieno aukšto, su aukštais kvadratiniais pusrūsiais. Pusrūsių sienos – masyvesnės nei gyvenamosios dalies. Viena pastato pusė skirta gyvenamosioms patalpoms, kita – tarnybiniams bei ūkio reikalams. 1846–1849 m. dvaro rūmai buvo perstatyti: senas pastatas išmūrytas naujai, pastatyti kaminai, gonkos, įrengtos pusrūsio patalpos su langais, pastogėje įrengti gotikiniai langai. Ši planinė rūmų struktūra išliko iki šiol. Dabartiniai vienaukščiai dvaro rūmai su kolonų portiku susiformavo XIX a. vid., klasicizmo laikotarpiu.
