EKSPONATŲ ISTORIJOS – mamuto kaulo lazda (1863-ųjų metų sukilimo tremtinio Sibire)



Mamuto kaulas.Ilgis 56 cm. UkKM 5956. IE-1057
EKSPONATŲ ISTORIJOS
1863–1864 m. sukilimas
1863–1864 m. sukilimo tikslas buvo išsilaisvinimas iš Rusijos okupacijos, Lietuvos–Lenkijos valstybės atkūrimas. Ukmergės apskritis sukilime buvo viena aktyviausių.
Lietuvoje, skirtingai nei Lenkijoje, 1863 m. sukilime dalyvavo daug valstiečių, nepatenkintų 1861 m. baudžiavos panaikinimo sąlygomis (painia ir neaiškia baudžiavos panaikinimo tvarka, dideliais žemės išpirkimo mokesčiais). Tačiau pagrindiniai sukilimo vadovai buvo bajorai. Sukilėlių vadų pažiūros politiniais bei socialiniais – ekonominiais klausimais buvo skirtingos. Išsiskyrė dvi kryptys: baltųjų (konservatyviųjų) ir raudonųjų (liberalių demokratinių pažiūrų), kurių nesutarimai trukdė sukilimo eigai.
Sukilimas Ukmergėje
Lenkijoje 1863 m. sausio 22 d. prasidėjęs sukilimas vasario pradžioje persimetė į Lietuvą. Ukmergės apskritis sukilime buvo viena aktyviausių. Ukmergės apskrities sukilėliams vadovavo karo inžinierius, atsargos podporučikas Kasperas Maleckis (slapyvardis Kasperavičius). Jau vasario mėnesį sukilėliai ėmė burtis Lėno miške. Trečdaliui Zigmanto Sierakausko vadovaujamos sukilėlių kariuomenės žygio metu vadovavo Ukmergės sukilėliai. Po pralaimėto mūšio prie Biržų, kurio metu Z. Sierakauskas pakliuvo į nelaisvę, grįžę į Ukmergės apskritį sukilėliai daugiausia telkėsi Lėno ir Šešuolių miškuose. Sukilėlių būriai nuolat kilnojosi iš vietos į vietą kariaudami partizaninį karą su Rusijos kariuomene: naikindami telegrafo stulpus, išlaisvindami imamus į rekrūtus, valsčiuose užimdami valdžios įstaigas, ten sunaikindami dokumentus apie valstiečių nesumokėtus mokesčius, neatliktas prievoles valdžiai, bausdami sugautus rusų administracijos pareigūnus ir t.t. Gyventojai juos palaikė: tiekdavo maistą, perspėdavo apie Rusijos kariuomenės judėjimą.
Ukmergės rajono teritorijoje stambiausi mūšiai su Rusijos kariuomene vyko birželio 4 d. Lėno miške prie Gružų palivarko ir balandžio 30 d. Šešuolių miške. Sukilėliams labai stigo ginklų, daug jų kovėsi ištiesintais dalgiais. Beveik visus 1864 metus, kai didžiojoje Lietuvos dalyje sukilimas buvo jau nuslopintas, Ukmergės apskrityje tebeveikė keturi sukilėlių būriai. Paskutinieji Ukmergės apskrities sukilėliai pasidavė tik 1864 m. spalio–lapkričio mėn.
Sukilimo malšinimas
Siekiant įbauginti gyventojus, pagautiems sukilėlių vadams buvo viešai vykdomos mirties bausmės. Ukmergėje sukilėliai buvo kariami turgaus aikštėje (dabartinė Kęstučio a.).
Malšinant sukilimą Lietuvoje įvestas represinis Rusijos administracijos režimas, kuris labai sustiprino rusifikaciją: uždraudžiamas lotyniško lietuvių raidyno vartojimas, uždaromos nerusiškos mokyklos, konfiskuoti dvarai dalijami rusams stačiatikiams, į oficialias pareigas skiriami tik stačiatikiai.
Kita vertus, norint atitraukti valstiečius nuo sukilimo, režimas Lietuvoje, kitaip nei Rusijoje, valstiečiams sudarė daug palankesnę baudžiavos panaikinimo tvarką (labai sumažinti išperkamieji žemės mokesčiai, piniginės prievolės ir kt.). Tai paspartino kapitalizmo bei visos Lietuvos ūkio raidą.
EKSPONATŲ ISTORIJOS – kunigo Alfonso Svarinsko laiškas Ukmergės merui
Laiškas, kun. A. Svarinsko, miesto merui, dėl iškilmių bažnyčioje. Ukmergė. 1992 m. gegužės mėn. 1 lap. Liet. k. 9 x 12 cm. UkKM-14131, R-3837
Eksponatų istorijos – kun. A. Svarinsko laiškas
Prieš 100 metų, 1925 m. sausio 21 d. Ukmergės aps. Deltuvos vls. Kadrėnų k., gimė Alfonsas Svarinskas. Šia proga, norime parodyti eksponatą, saugomą Ukmergės kraštotyros muziejuje – tai laiškas, rašytas kun. A. Svarinsko, miesto merui, dėl iškilmių bažnyčioje, Ukmergėje, 1992 m. gegužės mėn.
Taip pat kviečiame pasižiūrėti trumpą video įrašą, kuriame pamatysite piešinį dovanotą monsinjorui A. Svarinskui. Nuoroda - https://www.youtube.com/watch?v=PaOsiKESlqM
-
A. Svarinskas mokėsi Vidiškių, Ukmergės ir Deltuvos pradžios mokyklose. Vėliau – Ukmergės A. Smetonos gimnazijoje ir Mokytojų seminarijoje. 1942 m. jis įstojo mokytis į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją.
-
A. Svarinskas buvo aktyvus pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui dalyvis, tikinčiųjų ir pilietinių teisių gynėjas. Ištikimai eidamas kunigo pareigas, jis ne kartą nukentėjo už pagalbą partizaniniam judėjimui, katalikiškos ir kitos sovietų uždraustos spaudos platinimą, darbą su jaunimu ir tikėjimo vilties skleidimą.
-
Už įsitraukimą į pogrindinę kovą bei aktyvią antisovietinę veiklą A. Svarinskas buvo suimtas ir ištremtas net tris kartus: 1946 m., 1958 m. ir 1983 metais.
-
1988 m. JAV prezidento Ronaldo Reigano ir vienos garsiausių žmogaus teisių gynimo organizacijų „Amnesty International“ tarpininkavimu A. Svarinskas buvo paleistas su sąlyga, kad jis išvyks iš Sovietų Sąjungos.
-
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1990 m. A. Svarinskas grįžo į Tėvynę, vėl ėmė aktyviai dalyvauti visuomeniniame ir politiniame gyvenime.
-
1998 m. už dalyvavimą ginkluotoje rezistencijoje A. Svarinskui buvo pripažintas Kario savanorio statusas. 1998 m. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jis buvo apdovanotas 3-iojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu, 2000 m. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu, o 2001 m. – Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. Lietuvos šaulių sąjunga jį apdovanojo Šaulių žvaigžde.
-
A. Svarinskas mirė 2014 m. liepos 17 d. Jo paties prašymu buvo palaidotas Dukstynos kapinėse netoli Ukmergės.
Informacija iš interneto svetainių:
https://www.genocid.lt/centras/lt/2226/a/;
https://www.vilnijosvartai.lt/personalijos/alfonsas-svarinskas/.
EKSPONATŲ ISTORIJOS – rintės ir kočėlo duetas
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas volkas. 1878 m. Medis. Dydis: 66x6x5 cm.
UkKM 1316, IE-145.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas kočėlas. 1878 m. Medis. Dydis: 45x16 cm.
UkKM 1317, IE-146.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas volkas. 1886 m. Medis. Dydis: 79x8,4 cm.
UkKM 47, D-20.
EKSPONATŲ ISTORIJOS
Rintės ir kočėlo duetas
Rintė (rumbė, volkas) – praeityje kiekvienuose namuose plačiai naudotas namų apyvokos daiktas, rinčiuota (dantyta) siaura pailga lentelė, kurios pagalba moterys skalbdavo skalbinius, taip pat juos išdžiovintus lygindavo, raičiodamos volelį – kočėlą, kočėtuvę. Rintę spaudžiant ir stumiant, kočėlas su audiniu sukdavosi ir skalbiniai išsilygindavo. Rankomis išgręžtais skalbiniais apvyniodavo kočėlą ir rinte kočiodavo tol, kol „išspausdavo“ visus nešvarumus.
Mediniai įrankiai baltiniams, audiniams lyginti, kočioti lietuvių buityje naudoti iki XX a. vidurio. Buvo įprasta merginoms ar jaunamartėms dovanoti moteriškų darbų įnagius, išdailintus, išpuoštus raižytais ornamentais, ženklais, inicialais. Kadangi nemažai moteriškų darbų būdavo atliekama talkomis arba draugėje, buvo svarbu nepamesti, išskirti savąjį darbo įnagį.
Keičiantis buities sąlygoms šie darbo įrankiai tapo tik praeitį liudijančiais eksponatais.
Šiandien senuosius moterų darbo įrankius – rintes su kočėlais naudoja folklorinių ir etnografinių ansamblių dalyviai. Rinte grojama braukant mediniais šaukštais ar lazdelėmis per rantuotą paviršių.
Daugiau skaitykite čia:
https://lt.wikipedia.org/wiki/Rint%C4%97
https://www.vle.lt/straipsnis/kocelai/
https://zodis.eu/reiksme/rinte
EKSPONATŲ ISTORIJOS – kuparas. XIX a. pab.–XX a. pr.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomos kuparas. XIX a. pab.–XX a. pr.
Medis, geležis. Dydis: ilgis 1,03 cm, plotis 65 cm, aukštis 76 cm.
UkKM 3779, IE-606
EKSPONATŲ ISTORIJOS
Kuparas
„Kuparas“ – kraitinė skrynia. Lentinė gaubtu antvožu skrynia drabužiams ir audiniams laikyti. Kraičio skrynios – paveldimas moters turtas. Pagal tradiciją motinos kraičio skrynią paveldėdavusi vyriausioji dukra.
Turbūt daug kam kyla klausimas: „Tai kuo gi skiriasi „kuparas“ nuo skrynios? Jeigu abu šie baldai yra skrynios.“ O atsakymas labai paprastas. „Kuparo“ antvožas yra išgaubtas, skrynios – lygus. Šiuos baldus sutvirtindavo geležiniais apkalais. Dažniausiai skrynias ir „kuparus“ dažydavo mėlyna, žalia ar ruda spalva. Šie baldai – dekoratyvinės tapybos pavyzdžiai. Aukštaičių skrynios ištapytos liaunomis žiedų šakelėmis, augančiomis iš vazonų. Gėlių viršūnėse būdavo ištapomi paukšteliai. Skrynias ir „kuparus“ puošdavo ir štampavimo technika. Bulvės ar buroko plokštumoje išpjaustydavo įvairias formas – langelius, trikampius, rutuliukus. Jas merkdavo į paruoštus dažus ir spausdavo ant paviršiaus. Skrynių ir „kuparų“ viduje būdavo įtaisomas prieskrynis, į kurį dėdavo dokumentus, maldaknyges, papuošalus, žiedus, įvairias mielas smulkmenas.
„Kuparas“, manoma, lietuvių naudotas nuo XVI a. Iš pradžių buvo turtingųjų miestiečių ir bajorų baldas, vėliau paplito ir tarp valstiečių. XIX a. II p.–XX a. pr. dar plačiai naudotas Aukštaitijoje ir Dzūkijoje.
Skrynia ar „kuparas“ – tai ne tik kraičio dėžė. Tai vieta, į kurią būdavo kraunamas TURTAS. Šioje „dėžėje“ telpa ištisa šeimų ir kartų istorija. Lietuvos istorija.
ĮDOMYBĖS
*Baldo gimimas. Pats skrynios atsiradimas būdavo nepaprastas įvykis. Jei šeimoje gimdavo mergaitė, tėvas eidavo pas stalių ir užsakydavo pagaminti skrynią. Neretai abu kartu su staliumi keliaudavo į mišką išrinkti būsimai skryniai medžio. Jei medyje – gandralizdis, iš tokio medžio pagaminta skrynia laikyta laiminga. Kol medį nupjaudavo, paruošdavo lentas, išdžiovindavo, prabėgdavo nemažai laiko. Pats skrynios gaminimas trukdavo apie mėnesį laiko. Taigi mažylei ūgtelėjus skrynia jau laukdavo savo naujosios šeimininkės.
Daugiau skaitykite čia:
https://www.vle.lt/straipsnis/kuparas/
https://www.muziejusrokiskyje.lt/kraicio-skrynios-paveldimas-moters-turtas
http://www.veidas.lt/deze-kurioje-telpa-puse-gyvenimo
EKSPONATŲ ISTORIJOS – muziejuje saugomos rẽzginės. XX a.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomos rẽzginės. XX a.
Medis, linas. Dydis: 74x115 cm. UkKM 3768. IE-604
EKSPONATŲ ISTORIJOS
Rẽzginės
Rẽzginės – įrankis šienui arba šiaudams nešti.
Rezgines sudaro du 1,5–2 m ilgio mediniai lankai, ant kurių raišteliais pritvirtinti ištempti retų, kumščio dydžio akių mezginiai. Į rezginę būdavo galima sudėti keletą glėbių šieno arba šiaudų. Jie suspaudžiami tarp lankų ir suveržiami virve. Rezginėmis ant nugaros dažniausiai būdavo į tvartą nešamas pašaras iš atokiau pastatytos daržinės – „Pasiimk rẽzgines – bus lengviau šienas nešti ir kelio nepribarstysi“. Kartais kai kurie mažažemiai valstiečiai iš artimesnių pievų ar miško jomis susinešdavo šieną, iš dirvos – javus. Rezginėmis būdavo matuojama, kiek gyvuliams sušeriama pašaro – „Veršiukams ir avims vienų rẽzginių užteks, o karvėms atnešk dvejas“.
Lietuvos dvarų inventoriuose rezginės minimos nuo XVIII a., naudotos iki XX a. 8–9 deš., kai kur ir vėliau.
Daugiau įdomių ir keistų posakių apie rezgines skaitykite čia:
https://zodis.eu/reiksme/rezgines
Daugiau skaitykite čia:
https://www.vle.lt/straipsnis/rezgines/
EKSPONATŲ ISTORIJOS – paveikslas „Šventosios krantai“. 1976 m. Aut. J. Klimašauskas.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas paveikslas „Šventosios krantai“. 1976 m. Aut. J. Klimašauskas.
Aliejus, kartonas. Dydis 86x64 cm. UkKM 5317. D-751.
EKSPONATŲ ISTORIJOS
Šventosios krantai
Šventosios upė (rivulum, qui Sanctus dicitur – „upė, kurią Šventa vadina“) minima 1370 m. Hermanto Valtbergės Livonijos kronikoje. Upės pavadinimas nusako jos sakralinę reikšmę senajame lietuvių tikėjime (kilmė iš žodžio šventas).
Šventosios upė buvo besiformuojančios Lietuvos valstybės branduolio dalis, jos baseine įsikūrė pirmosios kunigaikščių žemės, siejamos tiek su legendiniais, tiek su istoriniais vardais. XIII a. dauguma šių žemių pateko į Lietuvos valdovų domeną. Šių žemių niekada nevaldė nei kryžiuočiai, nei kiti grobikai iki pat trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalinimo, išskyrus kelis metus XVII-XVIII a., kai visa valstybės teritorija buvo trumpam užimta priešų. Po XVI a. viduryje Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje vykdytų reformų, Šventosios upės baseino pagrindu buvo sudarytas Vilkmergės (Ukmergės) pavietas, kuris administraciniais saitais buvo susietas su Vilniaus vaivadija.
Šventoji – upė Lietuvos rytuose ir vidurinėje dalyje, didžiausias Neries dešinysis intakas. Ši upė yra ilgiausia, kuri teka vien tik per Lietuvos teritoriją. Ilgis 247,7 km, baseino plotas 6889 km2 (iš jų 6801 km2 Lietuvoje).
Šventosios ištakos – Ignalinos rajone telkšantis Samanio ežeras (3 km į šiaurės vakarus nuo Dūkšto). Aukštupyje upė prateka per Dūkšto, Luodžio, Luodykščio, Asavo ir Ūparto ežerus, toliau – Antalieptės tvenkinį (iki jam išsiliejant, pastačius Antalieptės hidroelektrinę, jo vietoje irgi buvo grupė ežerų), Sartus, Rašus, Paštį. Visas šis ežeringasis Šventosios aukštupys yra Ignalinos, Zarasų ir Rokiškio rajonuose. Žemiau jo upė teka į pietvakarius jau lygesniu kraštovaizdžiu Utenos, Anykščių, Ukmergės ir Jonavos rajonų teritorijomis. Šventoji įteka į Nerį 44 km nuo jos žiočių, 4 km į šiaurės rytus nuo Jonavos. Šventoji patvenkta ties Antaliepte (211 km nuo jos žiočių) ir Kavarsku (69 km nuo žiočių, ten susidaręs Kavarsko tvenkinys). Ties Kavarsku Šventoji 12 km ilgio kanalu yra sujungta su Nevėžiu; iš Kavarsko tvenkinio vanduo iki 2000 m. buvo perpumpuojamas į Nevėžio baseiną. Vandens matavimo stotys šalia Šventosios veikia Anykščiuose ir Ukmergėje.
Svarbiausi Šventosios intakai:
kairieji: Šavaša, Alauša, Bradesa, Vyžuona, Aknysta, Taurožė, Varius, Elmė, Anykšta, Virinta, Siesartis, Žirnaja, Širvinta;
dešinieji: Nasvė, Jara-Šetekšna, Vadaksta, Grieža, Latava, Biebė, Pienia, Mūšia, Dukstyna, Ukmergėlė (Vilkmergėlė), Storė, Armona.
Svarbesnės gyvenvietės prie Šventosios:
Antalieptė, Dusetos, Užpaliai, Andrioniškis, Anykščiai, Kavarskas, Vidiškiai, Ukmergė, Vepriai, Upninkai.
ĮDOMYBĖS
Lietuviškas animacinis filmukas apie Šventosios upės vardą: https://www.youtube.com/watch?v=hUch7_y5XZM&t=16s
Daugiau skaitykite čia:
https://ukmergesmuziejus.lt/istoriniai-marsrutai/marsrutas-sventosios-upe-1920m/
https://vietosdvasia.lt/item/sventoji/
https://www.vle.lt/straipsnis/sventoji/