EKSPONATŲ ISTORIJOS - PRANAS SLIŽYS (1915– 2004)
Sukanka 110 metų, kai Traupyje (Anykščių r.) 1915 m. gruodžio 16 d. gimė vargonininkas, choro dirigentas, pedagogas, kompozitorius, doc. Pranas Sližys.
P. Sližys gimė vargonininko Petro ir Karolinos, garsios to krašto giesmininkės ir dainininkės, Sližių šeimoje. Šeimoje augo net 7 vaikai. Praną nuo vaikystės visą gyvenimą lydėjo muzika. Kadangi šeima gyveno vargingai, pelnyti duoną ir siekti išsimokslinimo teko savarankiškai. Sulaukęs 18-os jis jau vargonininkavo Leliūnuose (Utenos r.). Nors buvo jaunas, bet sugebėjo suburti net 60 žmonių chorą. Leliūnuose Pranas Sližys sutiko ir savo gyvenimo moterį – pradinių klasių mokytoją Anelę Ardzijauskaitę, su kuria susituokė 1935 m. liepos 2 d. Leliūnų bažnyčioje. Vargonininkaudamas Leliūnuose P. Sližys stengėsi derinti darbą su studijomis.
1934 m. Kaune lankė K. Kavecko vargonininkų ir chorvedžių kursus. 1937–1941 m. vargonuoti ir kompozicijos teorijos mokėsi Kauno konservatorijoje. 1939–1945 m. mokytojavo Ukmergės mokytojų seminarijoje ir gimnazijoje, vadovavo moksleivių chorams, vargonininkavo Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. 1946–1947 m. Vilniaus Arkikatedros bazilikos vargonininkas, 1946–1949 m. ir 1989–1992 m. choro vadovas. 1948 m. baigė Vilniaus konservatoriją, tais pačiais metais Vilniaus dešimtmetėje muzikos mokykloje įsteigė chorą, 1948–1975 m. vadovavo Vilniaus universiteto studentų chorui, koncertavo Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje. 1966–1975 m. Vilniaus universiteto Estetinio lavinimo katedros vedėjas; docentas (1971). 1961–1965 m. „Elektronikos“ vyrų choro vadovas. 1977–1983 m. vadovavo Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios chorui, vargonininkavo. Lietuvos dainų švenčių (1960 m., 1965 m., 1970 m.) ir „Gaudeamus“ (1956 m., 1958 m., 1967 m., 1968 m.) vyriausiasis dirigentas.
Sukūrė giesmių, mišių, choro dainų, harmonizavo lietuvių liaudies dainų. Išleistos P. Sližio kūrinių rinktinės „Mišios, giesmės, dainos“ (1995 m.), „Tave, Dieve, garbinam“ (2000 m.).
1995 m. apdovanotas Gedimino ordino Riterio kryžius.
Mirė 2004 m. vasario 15 d. Vilniuje.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma Prano Sližio partitūra „Laiškai Šv. Kazimierui“. XX a. 8 deš. UkKM 25491 R-8128
P. Sližio rankraštinę partitūrą sudaro 10 muzikinių kūrinių. Žodžių autorė Marija Katiliūtė – Lacrima (1930–2016) – viena ryškiausių Lietuvos religinės poezijos kūrėjų. Muzikos autorius Pranas Sližys (1915–2004) – lietuvių vargonininkas, choro dirigentas, pedagogas, kompozitorius.
Daugiau skaitykite:
* https://www.vle.lt/straipsnis/pranas-slizys-1/
* https://lt.wikipedia.org/wiki/Pranas_Sli%C5%BEys
* https://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=511
* https://www.vilnijosvartai.lt/personalijos/pranas-slizys/
* https://paneveziokrastas.pavb.lt/personalija/slizys-pranas/
PRANAS SLIŽYS (1915– 2004)
EKSPONATŲ ISTORIJOS – BALELIŲ PALIVARKAS
EKSPONATŲ ISTORIJOS – BALELIŲ PALIVARKAS
Viškonių kaime (Taujėnų sen.) esančią Balelių palivarko sodybą sudaro rūmų pastatas ir svirnas.
Istoriniuose šaltiniuose Baleliai pirmą kartą paminėti 1378 m. – Hermano Vartbergės (Hermani de Wartberge) Livonijos kronikoje, kurioje pateikiamas pasakojimas apie XIV a. vykusius Livonijos kariuomenės žygius į Lietuvą.
Deltuvos dvaro inventoriuje nurodyta, jog 1610 m. Baleliai turėjo 10 kiemų ir 11,5 apsėto valako. Balelių dvaras XVI a. pab.–XVII a. pr. priklausė Upytės pavietui.
Apie Balelių dvaro istoriją išlikę labai mažai informacijos. XIX a. pab.–XX a. jis priklausė gydytojui Ramanauskui, o ankstesni ar vėlesni dvaro savininkai nėra žinomi.
Pasakojama, kad Ramanauskas savo rūmuose laikė daug vaistų bei knygų. Pirmojo pasaulinio karo metais dvaro savininkai buvo išvykę į Kijevą (Ukraina), o dvaro pastatuose apsigyveno vokiečių kariai. Kartu su jais keliavęs gydytojas pasiėmė visas dvare buvusias knygas, o vaistus liepė išpilti. Suvertė visus į duobę ir užkasė, kad niekas neapsinuodytų.
Ramanauskas turėjo lenkų kilmės žmoną, todėl jie dažnai išvykdavo į Lenkijoje turimus dvarus. Dėl to Baleliuose jie būdavo gana retai. Sakoma, kad atėjus darbymečiui Ramanauskai samdydavo žmones iš aplinkinių kaimų, o už pagalbą atsilygindavo maistu ir pinigais.
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą Ramanauskai iš dvaro pasitraukė.
1918 m. rūmuose įkurta Balelių pradinė mokykla, kuri veikė penkerius metus. Vėliau mokykla persikėlė į naują pastatą Varnėnų k.
XIX a. I p. ant aukštų akmens mūro pamatų pastatyti tinkuoto mūro dvaro rūmai yra dviejų aukštų su mansarda. Antrasis aukštas yra raudonų plytų mūro, tinkuotas. Stogas dvišlaitis, dengtas šiferiu. Prie rūmų įrengtas medinis priestatas su laiptais į antrą aukštą. Statinys ne kartą remontuotas, jau praradęs autentišką vaizdą, apsuptas kolūkinių laikų pastatų griuvėsių. Sovietmečiu pastatai priklausė kolūkiui, vėliau – tarybiniam ūkiui, Lietuvai atgavus nepriklausomybę – privatizuoti. Šiuo metu sodyba baigia sunykti. Sodybos teritorijos plotas užima 2 ha.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma fotografija su Balelių palivarko rūmų vaizdu. Fotogr. Romualdas Klivis. 1993 m. UkKM, Pf-3013
Balelių palivarkas. Fotogr. Vijolė Ivanauskienė. 2025 m.
EKSPONATŲ ISTORIJOS – Leonpolio dvaras
Leonpolio dvaras įsikūręs Leonpolio kaime, ant Šventosios upės kranto. Kompleksą sudaro rūmai, svirnas, spirito varykla, ligoninė, kumetynas ir kiti pastatai. Dvaro architektūrinė visuma formavosi XIX a. vid.–XX a. pr.
Dvaro teritorija susiformavo XVI a. vid. Pirmą kartą Leonpolis (tuomet Loenivas) minimas XVI–XVII a. sandūroje. Nuo XVI a. žemės priklausė Daumantų-Siesickių giminei, vėliau per santuoką perėjo Radviloms. Kunigaikštienė Marijona Elžbieta Radvilienė šioje vietoje pastatė „pilaitę“ sūnui Leonui Mykolui Radvilai, nuo kurio vardo kilo Leonpolio pavadinimas.
XVIII–XIX a. dvaras keitė savininkus: jį valdė Radvilos, Tiškevičiai. Nuo 1804 m. Leonpolį perėmė Mykolas Juozapas Tiškevičius, vėliau – jo palikuonys. Iki 1842 m. dvaras buvo nuomojamas, plėstas ūkinis sektorius.
1877 m. dvaras atiteko M. J. Tiškevičiaus provaikaičiui Benediktui Henrikui Tiškevičiui. 1912 m. dvaras vėl grįžo Radvilų giminei – jį nupirko Taida Radvilaitė. Po Žemės reformos jį įsigijo gydytojas Mykolas Devenis su žmona Alena. Jie sukūrė pavyzdinį ūkį – įkūrė pieninę, spirito varyklą, plėtė žemes. Dvare veikė gydytojo kabinetas ir nedidelė ligoninė. Leonpolis tapo ir kultūros centru – turėjo biblioteką, meno rinkinį, parką.
1940 m. dvaras nacionalizuotas, pokariu jame veikė mokykla ir kolūkio kontora. 1994 m. dalį pastatų atgavo Dalia Devenytė-Bobelienė, pradėta restauracija, bet darbai sustojo. 2005 m. dvarą įsigijo UAB „Timber Pack“, o nuo 2015 m. jį valdo UAB „Ekomarket“, atkuriantys dvaro ansamblį ir puoselėjantys kultūrinį paveldą.
Seniausieji rūmų mūro fragmentai turi gotikos požymių, todėl manoma, kad ankstyviausi dvaro rūmai galėjo būti pastatyti jau XVI a. Archeologinių tyrinėjimų metu rūsiuose rasta XVI–XVIII a. buitinės keramikos, koklių, stiklo šukių, čerpių nuolaužų. XVIII–XIX a. pr. Radvilos rūmus rekonstravo. Jie buvo klasicizmo stiliaus, vieno aukšto, su aukštais kvadratiniais pusrūsiais. Pusrūsių sienos – masyvesnės nei gyvenamosios dalies. Viena pastato pusė skirta gyvenamosioms patalpoms, kita – tarnybiniams bei ūkio reikalams. 1846–1849 m. dvaro rūmai buvo perstatyti: senas pastatas išmūrytas naujai, pastatyti kaminai, gonkos, įrengtos pusrūsio patalpos su langais, pastogėje įrengti gotikiniai langai. Ši planinė rūmų struktūra išliko iki šiol. Dabartiniai vienaukščiai dvaro rūmai su kolonų portiku susiformavo XIX a. vid., klasicizmo laikotarpiu.
EKSPONATŲ ISTORIJOS – Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena
1. Senosios Želvos žydų kapinės. Fotografijos autorė V. Ivanauskienė. 2025 m.
2. Paminklas. Fotografijos autorė V. Ivanauskienė. 2025 m.
3. UkKM 12909 IE-2376 Ukmergės kraštotyros muziejaus ekspozicijoje eksponuojami marmurinės antkapinės plokštės fragmentai.
4. Želvos sinagoga. Fotografija iš: https://litvakshtetls.com/2024/05/12/pasivaiksciojimas-po-zydiskaja-zelva/
5. Paminklas Nobelio premijos laureatui Aronui Klugui (1926 m. Želva–2018 m. Kembridžas). Fotografija iš: https://litvakshtetls.com/2024/05/12/pasivaiksciojimas-po-zydiskaja-zelva/
EKSPONATŲ ISTORIJOS
Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena
Kasmet rugsėjo 23-iąją Lietuvoje minima Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena – skiriama tragiškai sunaikintos žydų bendruomenės istorijai.
Šį kartą prisiminsime kadais buvusią didelę Želvos (Ukmergės r.) žydų bendruomenę.
Želva garsėjo čia gyvenusiais žydais XVI a. I p. pasitraukusiais iš Vokietijos ir atsikėlusiais į Aukštaitiją. Iki Antrojo pasaulinio karo didesnę gyventojų dalį (apie 60 proc.) sudarė žydai. Net miestelio seniūnais dažnai tapdavo žinomi ir gerbiami žydai. Jie kalbėdavo jidiš, tačiau daugelis mokėjo ir lietuviškai, ir rusiškai, ir lenkiškai. Želvos žydai su vietiniais gyventojais buvo taikūs.
Absoliuti dauguma miestelio amatininkų ir prekybininkų buvo žydai, turėjo šešiolika smulkių parduotuvių. Želvoje buvo bent kelios žydams priklausiusios vilnos karšyklos, geležies parduotuvės (kuriose galėjai nusipirkti „nuo adatos iki akėčių“), dirbo 4 žydai kalviai, odininkas ir kailiadirbys, 3 batsiuviai, siuvėjas, kepurininkas, knygrišys, laikrodininkas, vaistininkas, krosnininkas, dailidė, mėsininkai ir daug kitų. Audeklo, bakalėjos, žibalo, batų parduotuvės, grybų uogų supirktuvės irgi priklausė žydams.
Kaimiečius stebino miestelyje esantys dviaukščiai pastatai priklausę Želvos žydams. Net gaisrininkų komandą sudarė trys žydai ir pora lietuvių.
Želvoje buvo dvi mokyklos – lietuvių ir žydų. Žydų Javnės mokykloje vaikai mokėsi hebrajų kalba. Dalis žydų vaikų lankė lietuvišką mokyklą. Lietuvių ir žydų vaikai žaisdavo kartu.
Prasidėjus II pas. karui, Lietuvą aneksavus Sovietų Sąjungai, kelios žydų krautuvės buvo nacionalizuotos, visos partijos ir sionistų jaunimo organizacijos išvaikytos, hebrajų mokykla uždaryta. Želvoje prasidėjo žydų persekiojimas, susidorojimas.
1941 metų rugpjūtį–rugsėjį žuvo beveik visi Želvos žydai – ir tie 125, išvežti į Ukmergės kalėjimą, ir tie keliasdešimt suvaryti į Helerio Motelio daržinę, vėliau sušaudyti Pivonijos miške, ir suvarpyti kulkų savo senkapiuose. Paskutinis Želvos rabinas buvo Arija Leibas Levis. Rabiną ir žmoną kulkos pakirto savo namuose šalia Želvos sinagogos.
Dabar Želvoje rasi nedaug buvusios žydų bendruomenės pėdsakų – tik senąsias kapines, sinagogą, paminklą Nobelio premijos laureatui Aronui Klugui (1926 m. Želva–2018 m. Kembridžas) ir tarpukario miestelio planą, kuriame pažymėti buvę žydų namai.
EKSPONATŲ ISTORIJOS – Užugirio pradžios mokykla (A. Smetonos pastatyta mokykla)
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos Užugirio pradžios mokyklos pastato fotografija.
UkKM Pf-2960
EKSPONATŲ ISTORIJOS - UŽUGIRIO PRADŽIOS MOKYKLOS ISTORIJA
Ukmergės rajono sav., Taujėnų sen., Užulėnio k.
Užugirio muziejus-mokykla įsikūręs Užulėnio kaime, buvusiame mokyklos pastate, kurį vietiniams padovanojo Prezidentas Antanas Smetona.
Iki XX a. pradžios Lėno apylinkėse nebuvo mokyklos – vaikai mokytis eidavo į Taujėnus. 1920 m. Lėno kaime pradėjo veikti pirmoji pradžios mokykla.
1932 m. A. Smetonos rūpesčiu pradėta statyti moderni mokykla Užulėnyje, pagal inžinieriaus Saleneko projektą. Statybą prižiūrėjo Julija Smetonaitė, finansavo Švietimo ministerija. Mokyklos statyba kainavo 233 151,57 litus, užimamas plotas – 408 m2.
Mokykla pašventinta 1935 m. birželio 13 d. Tai buvo viena moderniausių Lietuvos mokyklų – turėjo centrinį šildymą, vandentiekį, kanalizaciją, dušus, elektrinius skambučius, radijo antenas mokytojų butuose.
Pastate buvo trys klasės, sporto salė, virtuvė, valgykla, pirtis, dušai, mokytojų ir sargo butai. Aplink – sporto aikštynas, sodas, ūkiniai pastatai.
Mokykla nuo 1936 m. balandžio 15 d. vadinama „Užugirio Prezidento A. Smetonos vardo pradžios mokykla”. Šis pavadinimas 1940 m. buvo panaikintas ir mokyklai sugrąžintas tik 1990 m. 1936 metų žiemą pradėjo dirbti penktas skyrius, rudenį – šeštas.
Antrojo pasaulinio karo metais mokykla veikė toliau, vėliau čia buvo įkurta fronto ligoninė, po karo – kultūros namai.
2003 m. mokyklos pastate įsikūrė Ukmergės kraštotyros muziejaus Užugirio filialas – su ekspozicijomis, „smetoniška“ klase, edukacijomis bei senųjų amatų centru.
EKSPONATŲ ISTORIJOS – Lyduokių dvaro rūmai
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma Lyduokių dvaro fotografija. XX a. 3-4 deš. Gauta 1984 m.
UkKM 8740, F-2502
EKSPONATŲ ISTORIJOS
LYDUOKIŲ DVARO RŪMAI
Ukmergės rajono sav., Lyduokių sen., Lyduokių mstl.
Dvaro pastatų išdėstymą nusako Lyduokių kaimo gyventojo Antano Šerelio pasakojimas, paremtas jo motinos Marijonos Budrevičiūtės, išaugusios Lyduokių dvare, prisiminimais.
„Dvaro rūmai susidėjo lyg iš dviejų aukštų: vienaaukštis – mūrinis, dviaukštis – medžio. Rūmų vidus buvo tinkuotas, į jį vedė didžiuliai laiptai, kurių šonuose žydėjo bijūnai. Čia ir buvo pagrindinis įėjimas. Tik įėjus ir patekus į didžiulę salę mediniai laiptai vedė į viršų, kur gyveno ponai. O vienoje salės sienoje buvo įtaisytas altorius. Čia vykdavo pamaldos, į kurias rinkdavosi ne tik dvaro gyventojai, bet ir žmonės iš aplinkinių kaimų. Ypač lankydavosi jaunimas, nes po pamaldų būdavo šokiai. Tada altorius būdavo uždaromas suveriama siena. Be pagrindinio įėjimo į rūmus buvo dar trys šalutiniai, kurie vedė į parką ir sodą ponų pasivaikščiojimams. Vienas iš trijų įėjimų nedideliu mediniu stogeliu buvo sujungtas su pastatėliu – virtuve, kur buvo gaminamas maistas. Rūmai koridoriumi buvo sujungti su kitu pastatėliu labai panašiu į koplyčią (rūmų bokštelis pastatytas 1882 m.), žmonių ir vadinamu koplyčia (vėliau Stirnele, mat, sovietiniais laikais jame buvo įrengtas malūnas, prie kurio ateidavo dvare gyvenusi stirnaitė miltų pasmaguriauti). Į šį bokštelį tebuvo galima patekti tik iš rūmų vidaus ir tik per paradines duris. Jis ir dabar tebestovi (…). Netoli „palociaus” buvo trečias mažas pastatėlis, kur dvaro ūkvedžiai išmokėdavo kumečiams algas. Už šio pastatėlio prie prūdo, buvo dviejų aukštų oficina, kurioje gyveno dvaro patarnautojai. Netoli prūdo už oficinos buvo aptvaras, kuriame laikė šunis. (…) Kumečiai gyveno dideliuose mediniuose namuose, vadinamuose balaganuose.(…)”. Netoli kumetyno buvo tvartas, kuriame kumečiai laikė savo gyvulius. Kiek toliau – tvartas dvaro gyvuliams, kiaulidė, pastatėlis inventoriui sustatyti. Kitoje kelio pusėje – kalvė, sandėlis ir arklidės. Netoli arklidžių – trijų eilių maniežas arkliams palakstyti.
Almanachas „Eskizai” Nr. 10
