EKSPONATŲ ISTORIJOS – atvirukas su Ukmergės arklių pašto stoties vaizdu. XX a. pr.

Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas atvirukas su Ukmergės arklių pašto stoties vaizdu. XX a. pr.
UkKM 16343/30 R – 4930/30 

EKSPONATŲ ISTORIJOS

Ukmergės arklių pašto stotis

Augant pramonei ir prekybai, 1817–1860 m. daugiau dėmesio skirta plentų ir kelių tiesimui. Pirmasis Lietuvoje kietos dangos (žvyro arba skaldos) plentas, Petrapilio–Varšuvos traktas, baigtas tiesti 1830–1835 m. Kartu buvo statomos ir arklių pašto stotys. Ruože Daugpilis–Kaunas–Virbalis arklių pašto stotys buvo Zarasuose, Degučiuose, Daugailiuose, Utenoje, Laužadžiuose, Staškūniškyje, Ukmergėje, Pageležiuose, Jonavoje, Turžėnuose, Kaune, Veiveriuose, Ąžuolų Būdoje, Marijampolėje, Vilkaviškyje, Virbalyje, Kalvarijoje.

Ukmergės arklių pašto stotis (dabar UAB „Vilkmergės klinika“) pastatyta 1835 m. pagal čekų kilmės Lenkijos architekto Vaclovo Ričelio (Wacław Ritchel, 1794–1872) projektą – tuomet viena puošniausių ir didžiausių Kauno gubernijos pirmosios klasės stočių. Ją sudaro tipinių klasicizmo pastatų kompleksas. Vidurinėje dalyje, lygiagrečiai su gatve, stovi pašto namas, iš galų – pagalbiniai ūkiniai pastatai. Visus pastatus jungia mūro tvora su dvejais simetriškai išdėstytais vartais. Tarp pastatų yra stačiakampis kiemas.

1835 m. pastatyti pagalbiniai pastatai – arklidės, sandėliai, gyvenamieji kambariai. Kiemo pietinėje pusėje įrengta erdvi ratinė, kurioje laikė kelionių diližanus, karietas ir furgonus. Sklype buvo ir pašto tarnautojų sodai bei daržai. Šalia pašto kelio buvo pastatyti nedideli apeivių namai. Apeiviai prižiūrėjo tvarką trakto keliuose, lygino duobes, dažė kelių ženklus, remontavo tiltus.

1836 m. visos stotys priimtos eksploatuoti. Ukmergės arklių stoties kompleksas kainavo 66 460 rub. asignacijomis. Stotyje buvo laikomi 57–77, vėliau – net 100–120 arklių.

Pašto stotys intensyviausiai buvo naudojamos iki XIX a. 9-to dešimtmečio. Tuo metu pro Ukmergę praeinantis Kauno–Daugpilio vieškelis buvo viena iš pagrindinių vakarinės Rusijos imperijos dalies transporto arterijų ir, iki nutiesiant Romnų–Jelgavos geležinkelio atkarpą, juo keliavo didžiuliai prekių ir keleivių srautai.

Arklių pašto, kaip keleivių pervežimo priemonės, reikšmė ėmė mažėti tik XIX a. pab.–XX a. pr. 1924 m. Ukmergės arklių pašto stotyje buvo 4 arkliai ir 5 vežimai. Tačiau ji jau daugiau tarnavo kaip pagalbinė miesto transporto priemonė.

ĮDOMYBĖS

* 1857 m. per Ukmergės arklių pašto stotį važiavo apie 20 tūkst. keleivių.

* Kai 1840 m. Ukrainoje buvo tiesiami nauji plentai Charkovo, Černigovo ir Poltavos generalgubernatorius prašė Vilniaus generalgubernatoriaus jam atsiųsti Ukmergės pašto stoties brėžinius, kad pagal juos galėtų įsirengti pirmos klasės pašto stotis sau.

* Iš Kauno į Peterburgą nuo 1840 m. pašto karietos-diližanai per Ukmergę važiuodavo kasdien, išskyrus trečiadienius ir sekmadienius.

* Kelionė kainavo 3 kapeikas už kiekvieną varstą (1 varstas = 1,07 km). Taip pat reikėdavo sumokėti už kėlimąsi keltais, arklių keitimą, ratų tepimą ir pan.

Daugiau informacijos ir pikantiškų įdomybių sužinosite apsilankę Ukmergės kraštotyros muziejuje.

pagal ukmuziejus

EKSPONATŲ ISTORIJOS – UKMERGĖS SIAURASIS GELEŽINKELIS (fotografijos)

Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas atvirukas, kuriame įamžintas Ukmergės geležinkelio stoties pastatas. Fotografas M. Romanovskis. XX a. pr.
UkKM 16343_10 R-4930_10


Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma fotografija, kurioje įamžintas Ukmergės siaurasis geležinkelis su važiuojančiu garvežiu. Fotografas R. Šileikis. 1943 m. lapkričio 11 d.
UkKM 18741 F-3497

EKSPONATŲ ISTORIJOS

UKMERGĖS SIAURASIS GELEŽINKELIS

  1. XVIII–XIX a. Ukmergėje augęs gyventojų skaičius, XIX a. pab.–XX a. pr. sustojo mieste nesant geležinkelio.

  2. 1898 m. pradžioje Rusijos imperijos vyriausybė suteikė pirmajai geležinkelių susisiekimo draugijai teisę pastatyti ir eksploatuoti siaurąjį geležinkelį nuo Švenčionių ir Panevėžio stočių su atšaka į Ukmergės miestą. Rugpjūtį vyriausybė leido nusavinti valdiškas ir privačias žemes būsimo geležinkelio statyboms, tačiau jos taip ir neprasidėjo.

Ilgai nesėkmingai bandę gauti valdžios pritarimą geležinkelio per Ukmergę nutiesimui, miestiečiai 1911 m. įkūrė „Geležinkelio einančio per Ukmergės miestą statybos draugiją“, kurios tikslas buvo: „rasti būdų ir lėšų Ukmergės miesto sujungimui su Rusijos imperijos bendruoju geležinkelio tinklu“.

1914 m. vasarį mieste ėmė sklisti kalbos apie būsimą geležinkelį, apsilankiusių inžinierių netgi buvo parinkta vieta stočiai. Todėl nemažai namų mieste žymiai pabrango.

I-ojo pasaulinio karo metu, Vokietijai užėmus Lietuvą, okupacinė valdžia pradėjo tiesti siaurojo geležinkelio tinklą. 35 km ilgio 600 mm pločio siaurasis geležinkelis Jonava-Ukmergė buvo nutiestas rusų karo belaisvių 1916 m.

Nuo 2 iki 7 garvežių

Siaurieji geležinkeliai buvo tiesiami strateginiais tikslais, patogiam medienos, žemės ūkio produktų ir kitų krovinių gabenimui į Vokietiją.

1919 m. liepos 4 d. Kaune pasirašyta sutartis tarp Lietuvos vyriausybės ir vokiečių okupacinės valdžios, pagal kurią Lietuvos valstybės ribose esantys geležinkeliai su visais statiniais ir įrengimais buvo perduoti Lietuvos susisiekimo ministerijos žinion.

Ukmergės siauruku tuo metu važinėjo tik 2 garvežiai. 1934 m. linijoje buvo 6 garvežiai, 7 keleiviniai, 55 prekiniai vagonai, 1936 m. – 7 garvežiai, 87 prekiniai ir 18 keleivinių vagonų. 1934 m. Ukmergės-Jonavos ruožą aptarnavo 37 darbuotojai (mašinistai, iešmininkai, remontininkai, konduktoriai, stoties viršininkas ir kt.), 1936 m. – 33 žmonės.

Ukmergė liko be geležinkelio

1935 m. dauguma 600 mm pločio siaurųjų geležinkelių ruožų buvo paplatinti iki 750 mm pločio. Garvežiai galėjo pasiekti 75 km/val. greitį, tuo tarpu siauresniųjų bėgių garvežiai važiavo apie 30 km/val. greičiu.

1937 m. sudarytame siaurųjų geležinkelių statybos 12 metų plane numatyta nauja linija Kaunas-Ukmergė-Anykščiai-Svėdasai-Dusetos-Zarasai su atšaka Ukmergė-Kėdainiai. Darbai turėjo prasidėti 1942 m.

Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą 1939 m., 1940 m. pradžioje nutarta tiesti platųjį geležinkelį Kėdainiai-Ukmergė-Pabradė ir siaurąjį Rokiškis-Svėdasai- Anykščiai-Ukmergė-Vilnius, taip pat Kaunas-Jonava-Ukmergė ir Panevėžys-Ukmergė.

Visų projektų įgyvendinimą nutraukė sovietinė okupacija ir po jos prasidėjęs karas. Sovietinei geležinkelių vadovybei siaurieji geležinkeliai atrodė neperspektyvūs ir jų linijų Lietuvoje vis mažėjo. Tarp išardytų siaurojo geležinkelio linijų pakliuvo ir Jonavos-Ukmergės ruožas.

1961 m. nebeliko nei siauruko bėgių, nei vagonų.

  1. ĮDOMYBĖS

* Ukmergės lėtą siauruką primena tik prieškario anekdotas.

Važiuoja jaunuoliai siauruku iš Ukmergės į Jonavą. Mato – šalia geležinkelio bobutė su lazdele klibinkščiuoja. Jaunuoliai siūlo: „Sėsk, močiute, pavešim“.

Močiutė atsako: „Negaliu, vaikučiai, skubu“.

Daugiau informacijos skaitykite čia:

https://ukmergesmuziejus.lt/istoriniai-marsrutai/lietuvos_kariuomenes_kelias_6_objektas/

​https://lt.wikipedia.org/wiki/Ukmerg%C4%97s_gele%C5%BEinkelio_stotis

pagal ukmuziejus

EKSPONATŲ ISTORIJOS – muziejuje saugomos fotografijos, kuriose įamžintas tiltas per Šventąją (1922 m. ir XX a. 4 deš.)


UkKM 14573 F-3020 Tiltas per Šventąją, Ukmergė. 1922 m.


UkKM 8773 F-2504 Tiltas per Šventąją, Ukmergė. XX a. 4 deš. 

EKSPONATŲ ISTORIJOS

TILTAS PER ŠVENTĄJĄ

Kada ir kurioje vietoje buvo pastatytas pirmasis medinis tiltas per Šventąją, turbūt, niekas negali pasakyti, bet jis jau minimas XVIII a. pab. rašytiniuose šaltiniuose. Pagal 1784 m. inventorių miestiečiams paskirtos prievolės: „(…)išskyrus pinigines įmokas už žemę, (…) pataisymas savo sąskaita kelto ir jam priklausančių įrengimų ant Šventosios upės, tiltų ir užtvankų taisymas ir statyba(...)”(LVIA F.378 B.S.1823 m. b.80 l.40-42;KM)

1829 m. rugpjūtį Benediktas Marikonis, nuomojantis Ukmergės seniūniją, skundėsi Lietuvos generalgubernatoriui, kad ispravnikas Šafranskis ir žemės teismo tarėjas Starskis verčia seniūnijai priklausančius valstiečius grįsti Ukmergės aikštę ir statyti tiltą per Šventąją naujoje vietoje, kur jis turės būti kelis kartus ilgesnis. (LVIA F.378 B.S.1829 m. b.401 l.1-2)

1834 m. gegužės 19 d. Ukmergės Gorodničius, Vilniaus kariniam Gubernatoriui Nikolajui Andriejevičiui Dolgorukovui raportavo, kad gegužės 12 d. baigta tilto per Šventosios upę statyba ir „vyksta patogus pravažiavimas“.

1840–1841 m. vyko ginčas tarp miesto ir gubernijos bajorų vadovo, iš kokių lėšų apšviesti tiltą, kadangi jis pastatytas miesto ribose, tačiau iš zemstvos prievolių lėšų. Gubernijos Valdybai išdėsčius abiejų pusių argumentus Vilniaus kariniam gubernatoriui, šis priėmė sprendimą tiltą apšviesti iš miesto pajamų, pridėdamas, kad „norint sumažinti išlaidas dėl nedidelių Ukmergės miesto pajamų, galima be būtino reikalo neuždeginėti visų žibintų ant tilto, bet tik kai kuriuos, išskyrus tuos atvejus kai laukiama žymių asmenų pravažiavimo.” (LVIA F.378 B.S.1840 m. b.809 l.1-3;KM)

Medinio tilto konstrukciją labai dažnai pažeisdavo ledų sangrūdos ar pavasariniai potvyniai. Tilto tvarkymo darbai buvo atliekami beveik kiekvienais metais.

1915 m. traukdamasi rusų kariuomenė sudegino medinį tiltą. Per du mėnesius vokiečiai pastatė naują (taip pat medinį): prie tilto statybos priverstinai dirbo ir vietos gyventojai, medžiagas ruošė rusai karo belaisviai. Šis tiltas išstovėjo iki 1935 m. („Lietuvos aidas” 1935-03-11 Nr. 57, psl.8)

1935 m. rugpjūtį pradėtas statyti gelžbetoninis 125 m ilgio ir 11 m pločio tiltas. Statyba truko 15 mėnesių, kainavo 240 000 litų. „Statinys priimtas naudojimui 1936 10 15.“ („Ūkininko patarėjas” 1936-10-15, Nr. 42, psl.13)

  1. „Naujasis tiltas yra gelžbetoninis, rėminės sistemos, su ypatingais pamatais, kokių nėra kitose Baltijos valstybėse. (...) Naujojo tilto statybai buvo sunaudota 1 500 kubinių metrų betono, 200 000 kilogramų geležies ir daug miško medžiagos. Prie statybos darbų dirbo 80–100 darbininkų.“ („Ūkininko patarėjas“, 1936 m.)

  2. 1936 m. spalis: „Baigiant statyti tiltą per Šventąją, iš jo galų prie supiltų pylimų buvo padaryti betoniniai laiptai. (…) Ant tilto bus įvesta elektra. Norima tiltą ir jo galus gerai apšviesti, bus pastatytos 6, o gal ir daugiau elektros lempų. Iš tilto galų prasidedą šaligatviai bus sujungti su Vilniaus gt. šaligatviais.“ („Lietuvos aidas“, 1936 m.)

Per Antrąjį pasaulinį karą 1944 m. pusė tilto buvo sugriauta. Vėl atstatytas 1958 m. Paskutinį kartą kapitalinis statinio remontas atliktas 1995–1996 m.

2014 m. tiltas perduotas Lietuvos automobilių kelių direkcijos žiniai.

ĮDOMYBĖS

  1. 1834 m. už persikėlimą per tiltą renkamas mokestis:

  2. * nuo pėsčiųjų neturinčių kelionės raštų – 2 varinės kapeikos;

  3. * nuo arklio pakinkyto: karietoje, puskarietėje, bričkoje, brikelėje ir kitose ekipažose – 8 varinės kapeikos;

  4. * nuo jojamo arklio bei pakinkyto vežime su kroviniu ar be krovinio – 6 varinės kapeikos;

  5. * nuo prekių pergabenamų vežimuose be arklių arba ir be vežimų, už pūdą – 1,5 varinės kapeikos;

  6. * nuo taukų statinės pergabenamos vežimuose be arklių arba ir be vežimų – 12 varinių kapeikų;

  7. * nuo karietų ir puskariečių, kurios priklauso neturintiems kelionės raštų, kurios pergabenamos be aklių (arkliai paliekami viename krante, o kiti gaunami kitame) – 20 varinių kapeikų;

  8. * nuo bričkų ir brikelių pergabenamų be arklių – 10 varinių kapeikų;

  9. * nuo nepakinkyto arklio, nuo karvės ar jaučio, išskyrus kasdien varomus į ganyklas; už kiekvieną – 3 varinės kapeikos;

  10. * nuo tuščių vežimų pergabenamų be arklių – 3 varinės kapeikos;

  11. * nuo smulkių gyvulių, išskyrus pervežamus vežimuose bei kasdien varomus į ganyklas – 1,5 varinės kapeikos.

  12. 1834 m. už persikėlimą per tiltą mokestis neimamas:

  13. * nuo visų valdiškų transportų, kurjerių ir tarnautojų;

  14. * nuo arklių ant kurių joja valstybės tarnautojai ir nuo jų ekipažų, pergabenamų su arkliais ar be jų;

  15. * nuo ekipažų ir vežimų pergabenamų arkliais, nuo žmonių važiuojančių ekipažuose, vežimuose ar jojančių bei nuo prekių esančių vežimuose pergabenamuose arkliais;

  16. * nuo praeinančių ar pravažiuojančių gyventojų to miesto ar kaimo šalia kurio yra tas tiltas.

  18. * 1936 m. balandis: „Šiuo metu prie Ukmergės tilto statybos dirba apie 40 darbininkų. Geriausiai uždirba akmenskaldžiai – nuo kb. metro gauna 7 litus. Kitų uždarbis vidutiniškai siekia 3 litus. Dabar statomi poliai – kolonos. Netrukus bus ruošiamas viršus. Be to, dar teks pailginti iš miesto pusės esantį pylimą, nes senasis tiltas buvo kokiais 25 mtr. ilgesnis už dabar statomą. / Šventosios krantų sustiprinimo darbai, greičiausia, prasidės kai tilto statyba eis prie galo. Krantus numatoma stiprinti išsikišusiais pylimais iš akmenų, žabų-šakų. Darbus vykdys ūkio būdu pats kelių rajonas. Darbo gaus keliasdešimt darbininkų.“ („Lietuvos aidas“, 1936 m.)

  19. * 1936 m. spalis: „Šiomis dienomis galutinai baigtas statyti Ukmergės tiltas per Šventosios upę. Tiltas yra didelis, 125 mtr. ilgio. Pagal savo ilgumą naujai pastatytas tiltas sudaro maždaug apie 2/3 vieno kurio nors didelio tilto Kaune, pastatyto per Nemuną.“ („Ūkininko patarėjas“, 1936 m.)

Daugiau informacijos skaitykite čia:

https://lt.wikipedia.org/wiki/Ukmerg%C4%97s_tiltas

https://www.ukzinios.lt/lietuva/praeities-integracija/24192-ukmerges-tiltui-85-eri

pagal ukmuziejus

EKSPONATŲ ISTORIJOS – legenda apie Ukmergės miesto pavadinimą. Fotografija su vaizdu nuo Pilies kalno. Juknevičius. 1927 m.


Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma fotografija, kurioje matyti Ukmergės vaizdas į šiaurės rytus nuo Pilies kalno. Fotografas Juknevičius. 1927 m.
UkKM 15123 F-3042

EKSPONATŲ ISTORIJOS

Ukmergės miesto gimtadieniui artėjant. Legenda apie miesto pavadinimą.

Liaudies etimologijoje pasakojama viena iš legendų, kuri atėjo iš kovų su kryžiuočiais laikų ir aiškina dabartinį miesto pavadinimą.

„Blykstelėjus žaibui žvejas pamatė taip pažįstamus pakrantės meldus, nuo stipraus vėjo lenkiančius savo galvas medžius. Krantas buvo visai netoli. Ir jis iš paskutiniųjų jėgų užgulė irklus. Tačiau audra blaškė menką laivelį nuo vienos ant kitos bangos keteros, ir jis neartėjo prie kranto, o tolo nuo jo.

– Perkūne, pasigailėk! – sušuko žvejas, kai visą žemę sudrebino griaustinis, o galinga banga užpylė laivelį.

Toli buvo nuplaukęs žvejas nakčiai statyti tinklų, dar toliau nuo namų jį nunešė srauni Šventoji. Tik trečion dienon per stebuklą išsigelbėjęs jis sugrįžo pas savo vienturtę dukterį. Buvo kažko susimąstęs, be meilės taisė tinklus.

– Ko tu, tėveli, toks nuliūdęs? Ačiū dievams, išvengei mirties. Džiaugtis reikia, – kalbino jį duktė Skaistuolė.

Senis tik ranka numodavo ir tylėdavo. Kartą pavakary, kai duktė savo rūtų darželyje dainas dainavo, į rytus vis žvalgėsi, savo mylimojo laukė, žvejas pasakė jai savo paslaptį. Aną baisią naktį jis savo vienturtę dievams pažadėjo.

– Šventajame ąžuolyne ant kalno amžinąją dievų ugnį saugosi, neleisi Perkūno rūstybei ant mūsų galvų užgriūti.

Nieko nepadėjo nei ašaros, nei maldavimai. Atėjo žyniai ir išsivedė naująją vaidilutę, dievų mergelę.

Nusiminė ir bernas, sužinojęs apie jį ištikusią sunkią nelaimę. Bet nepuolė nusiminiman. Ne veltui jis narsus karys buvo, nebijantis nei žvėrių, nei šunų – riterių.

– Nuo vaidilų mokėsiu apsiginti, o dievus permaldausiu!

Ir pagrobė iš alkos savo išsvajotąją, jojo dieną naktį, žirgus nuvarydamas, kol pasiekė savo draugo namus. Bet neįvertino jauna, karšta galva dievų tarnų galybės, Perkūno rūstybės. Nuo jų toli negalėjo paslėpti nei tamsios girios.

Bėglius sugavo, su stipria sargyba sugrąžino atgal. Jų laukė sunki bausmė. Ir štai atėjo paskutinė diena. Vidury šventosios girios, aukšto laužo viršuje, pririšta grąžė rankas, rovė plaukus neištikima vaidilutė. Grandinėmis surakintas, bajoro rūsy blaškėsi jaunas karys. Aukštai pakilo dūmai, kai žyniai užkūrė laužą. Perkūnas auką priėmė.

Plačiai žmonės pradėjo kalbėti apie aukmergę – dievams paaukotą neištikimą vaidilutę. Vėliau toji vieta, kur buvo šventa giria, imta vadinti Aukmerge, ilgainiui virtusia Ukmerge.“

 

pagal ukmuziejus

EKSPONATŲ ISTORIJOS – miesto talka ir Ukmergės senosios gaisrinės apžvalgos bokštas. Fotografija, apie 1934-1935 m.


Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma fotografija, kurioje miesto talkos dalyviai pozuoja prie Ukmergės senosios gaisrinės apžvalgos bokšto. Apie 1934-1935 m.
UkKM 16416 F-3185

EKSPONATŲ ISTORIJOS

UKMERGĖS SENOSIOS GAISRINĖS APŽVALGOS BOKŠTAS

18 m aukščio gaisrinės apžvalgos bokštas pastatytas XIX a. 9 deš. Šio pastato statybą inicijavo tuometinis Ukmergės miesto burmistras Stanislovas Kazimieras Kosakovskis, kadangi tuo laikotarpiu mieste buvo kilę 2 itin dideli gaisrai. Ukmergėje dominavo medinė architektūra todėl, kilus net ir menkiausiam gaisrui, ugnis greitai išplisdavo ir sunaikindavo ištisus kvartalus. S. K. Kosakovskis, norėdamas po gaisro sustiprinti miesto priešgaisrinę apsaugą, Ukmergės gaisrininkų puskarininkio pareigoms pasikvietė patyrusį gaisrininkų instruktorių J. Kačanovskį iš Varšuvos, apmokėdamas jo kelionės į Ukmergę išlaidas. Mieste nebuvo etatinės gaisrininkų komandos, buvo laisvanoriška gaisrininkų draugija, kuriai šelpti iš miesto pajamų kasmet skirta 500 rublių. Šalia gaisrinės bokšto buvo arklidės ir vežimas su vandens statine. Gelbėtojų komanda šiuo vežimu skubėdavo į nelaimės vietą.

Gaisrinės bokšto apžvalgos aikštelėje gaisrininkai stebėdavo apylinkes. Bokšto viduje kabojo varpas, kuriuo skambindavo kilus gaisrui. Jis tarnavo ir kaip miesto laikrodis, pranešinėjęs miestiečiams valandas. Ugniagesių komandos budėtojai, pagal anuomet galiojusią tvarką, iš bokšto viršutinės aikštelės dieną naktį stebėdavo kas vyksta mieste bei jo apylinkėse. Vienas varpo dūžis skambėdavo kas pusvalandį, o kiekvieną paros valandą miestui paskelbdavo atitinkamas negarsių varpo dūžių skaičius. Periodiškai aidintys varpo dūžiai pranešdavo, kad apžvalgos bokšte budima sklandžiai, o mieste – tvarka ir ramybė. Šis veiksmas budėtojui padėdavo neprarasti budrumo ir neužmigti poste.

Deja, varpas iki šių dienų neišliko.

ĮDOMYBĖS

  1. * 1837 m. skirtos pirmosios lėšos priešgaisrinio inventoriaus įsigijimui.

  2. * 1841 m. mieste savo veiklą pradėjo ugniagesių gelbėtojų komanda.

  3. * 1861 m. Ukmergės miesto bendruomenės deputatai Gubernijos Valdybos įsakymu, kai kuriems miesto gyventojams, nurodė pasiruošti statines, kibirus, kopėčias, kobinus (šakes) ir kitus įrankius, arklius su vežėčiomis ar rogėmis ir atvykti į gaisro vietą.

  4. * 1877 m. per didžiausią miesto gaisrą sudegė 500 namų, cerkvė, 12 žydų maldos namų, valdžios įstaigos, nuostolis siekė per 1 000 000 rublių.

  5. * 1887 m. miesto dūma skyrė lėšų ugniagesių inventoriui įsigyti, tačiau atsisakė finansuoti arklių įsigijimą. Ugniagesiams neturint arklių vandenį į gaisro vietą vežė miesto vežikai, kurie gaudavo už tai atlyginimą. Tačiau nakties metu vežikai į gaisravietes vykti atsisakydavo.

  6. * 1934 m. nupirktas pirmasis priešgaisrinis automobilis Ukmergėje.

  7. * Miesto savivaldybė išlaikė gaisrininkų komandą, priešgaisrinei apsaugai kasmet buvo skiriama po 40 000 litų. Gaisro gesinimo priemonės – gurguolė ir du automobiliai su motoriniais siurbliais.

  8. * „Dar maždaug iki 1936 m. mieste valandų skaičių išmuša [gaisrinės] bokšte dežuruojąs [budintis] gaisrininkas, bet toks laiko pranešimas labai netikslus, nes dežuruojantis asmuo kartais vietoje 7 val. išmuša 8, o ką besakyti apie minučių tikslumą. Laikrodį galima būtų įtaisyti ir miesto valdybos rūmų priešakyje arba prie auto stoties.“ Iš laikraščio „Rytas“. 1936 m.

  9. * 1937 m. savivaldybė nupirko gaisrininkams naują „Flaner“ gaisro gesinimo mašiną už 16 884 litų.

Daugiau informacijos skaitykite čia:

https://ukmergeinfo.lt/interaktyvus-turas/

pagal ukmuziejus

EKSPONATŲ ISTORIJOS – fotografija su 1888 m. pastatytu savivaldybės pastatu.


Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma fotografija, kurioje matosi 1888 m. pastatytas savivaldybės pastatas. Fotografuota 1931m. Dydis 14x9 cm
UkKM 15321 F-3074

EKSPONATŲ ISTORIJOS

​Ukmergės miesto savivaldybės kūrimasis 1918–1919 metais

Carinės Rusijos laikotarpiu miestas buvo valdomas 1870 m. priimtais Miestų įstatais. 1915 m. Vokietijos kariuomenė užėmė Ukmergę ir iki 1918 m. miestas buvo valdomas karinės valdžios, karo komendantų, valdyme nedalyvaujant vietiniams gyventojams.

Ukmergės miesto savivaldybė ėmė kurtis dar nepriėmus savivaldybių įstatymo, nes šis buvo patvirtintas tik 1919 m. spalio mėnesį.

1918 m. lapkričio 11 d. Ukmergėje susiformavo iniciatorių grupė, kuri išrinko laikinąjį komitetą. Jo pagrindinė užduotis buvo sudaryti miesto savivaldybę, perimant iš karinės valdžios vietos ūkį. Tačiau vokiečių valdžia nepripažino šio komiteto ir neperdavė miesto ūkio. 1919 m. sausio 2 d. vokiečių kariškiai pasitraukė. Tuo metu pradėjo veikti naujoji Ukmergės miesto savivaldybė, kuri perėmė vokiečių statytą elektros stotį, nupirko grūdų miesto gyventojams, „suorganizavo miliciją“, „sutvarkė ligoninę“. Miesto valdybą sudarė Stasys Rutkauskas, Slonimskas, Boleslovas Dirmantas.

1919 m. sausio 12 d. Ukmergė buvo užimta Rusijos bolševikų, kurie paleido ką tik suformuotą valdybą. 1919 m. gegužės mėnesį išstūmus bolševikus iš Ukmergės, buvo sudaryta miesto taryba. Jai priklausė 30 narių – dešimt lietuvių, dešimt lenkų ir dešimt žydų tautybės asmenų. 1919 m. gegužės 11 d. įvyko pirmasis Tarybos susirinkimas. Sudaryta miesto valdyba – magistratas, į kurią įėjo burmistras M. Šurna ir du tautinių mažumų atstovai (lenkų ir žydų tautybės). Kadangi vis dar nebuvo priimtas Savivaldybių įstatymas ir nebuvo taisyklių, numatančių, kaip vietos valdžiai elgtis vienomis ar kitomis aplinkybėmis, į Kauną būdavo siunčiami delegatai, kurie referuodavo centrinės valdžios nuomonę įvairiais klausimais.

„Karo laikas ir fronto artumas uždėjo naujai besikuriančiai miesto savivaldybei daug specifinių užduočių“, kurios trukdė imtis miesto valdymo.

Nepaisant visko, miesto savivaldybė 1919 m. buvo nustačiusi, kad miestas pajamas gaus iš priklausančio nekilnojamojo turto, rinkos ir ligoninių rinkliavos, prekybos ir pramonės dokumentų mokesčių, elektros stoties, leidimų išvežti prekes, malūno kortelių, registracijos ir pan.

Viename pirmųjų savo posėdžių miesto taryba išrinko sanitarijos komisiją ir pareikalavo per savaitę nustatyti higienos taisykles. Taip atsirado uogų ir vaisių prekybą reglamentuojančios taisyklės, pirmą kartą rūpintasi įsteigti asenizacijos gurguolę, įvesti veterinarinę priežiūrą parduodamiems mėsos produktams.

Nedarbui mažinti buvo įsteigta darbo birža. Ji nustatė tikslų bedarbių ir darbininkų, ieškančių darbo, skaičių.

Taip pat apsispręsta ligoninėje, paliktoje dar vokiečių karių, gydyti asmenis, neatsižvelgiant į jų finansinę padėtį.

Pirmoji miesto taryba veikė iki 1920 m. vasario 26 d. Paskui darbą pradėjo kita taryba, išrinkta jau pagal neseniai įsigaliojusį Savivaldybių įstatymą.

Daugiau informacijos skaitykite čia:

https://www.gzeme.lt/2021/01/20/ukmerges-miesto-savivaldybes-kurimasis-1918-1919-metais/

pagal ukmuziejus