EKSPONATŲ ISTORIJOS – atvirukas su Ukmergės piliakalnio vaizdu. XX a. pr.



Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas atvirukas su Ukmergės piliakalnio vaizdu.
XX a. pr. Dydis 8,5 x 13,5 cm.
UkKM 16343 R – 4930/21

EKSPONATŲ ISTORIJOS

Ukmergės piliakalnis

Ukmergės piliakalnis yra vienas stačiausių (nors ir ne didžiausių) Lietuvoje, kuris datuojamas XIV a. – XV a. viduriu. Tai – valstybės saugomas nekilnojamas kultūros paveldo objektas.

Apie Ukmergės piliakalnį yra sukurta daug legendų ir pasakojimų. Vienoje legendoje pasakojama, kad ten kur stūkso piliakalnis, palaidotas žymus švedų karys. Esą ant jo kapo kiekvienas jo kariuomenės kareivis turėjęs užpilti po kepurę žemių. Kareivių buvę daug, todėl ir kalnas supiltas toks didelis. Kita legenda byloja, kad Ukmergės piliakalnį supylę du broliai milžinai. Tie du broliai gyvenę vienas vienoje, kitas kitoje Šventosios upės pusėje. Kartą jie susiginčiję dėl žemės ir susipykę, vyresnysis, stovėdamas ant kranto smogęs kirviu jaunesniajam broliui esančiam kitoje upės pusėje ir jį užmušęs. Po to pasigailėjęs ir nutaręs brolį palaidoti. Ant užmuštojo pradėjęs pilti žemes ir supylęs didžiulį kalną.

Istorijos šaltiniai mini Ukmergės piliakalnyje stovėjus Vilkmergės pilį. Jos apylinkės kryžiuočių ir Livonijos ordinų niokotos 1333 m., 1364 m. vasario mėnesio pradžioje, 1365 m. rugpjūčio 15 d., 1373 m. rugpjūčio 22 d., 1378 m. vasario viduryje. Pilis užimta buvo, rodos, tik 1385 m. gegužės mėnesį, ją netikėtai užklupus kryžiuočių remiamam Sudimantui. 1388 m. rugsėjo mėnesį pilį, artėjant kryžiuočiams, sudegino jos gynėjai. Vėliau ji atstatyta, nes kryžiuočių buvo vėl užimta 1391 m. rugpjūtį. Po to Vilkmergės pilis vėl atstatyta, nes minima 1398, 1410, 1412, 1415, 1424, 1425, 1434 ir 1435 m., o 1597 m. minimos pilies teismo knygos.

Medinės pilies liekanos išliko iki XIX a. 4 deš., kai F. Wilczynski’s lankydamas piliakalnį pastebėjo apirusioje kalvos šlaito žemutinėje dalyje bekyšančius medinių rąstų galus, o viršuje aptiko medinį šulinio rentinį, kuriame rado gerai išsilaikiusį ąžuolinį kastuvą.

XIX a. piliakalnio aikštelėje stovėję statiniai buvo nugriauti ir čia imti rengti turgūs. Archeologo Justino Račo teigimu, XX a. vid. piliakalnio aikštelė buvo išlyginta.

1902 m., miesto valdžios rūpesčiu, Ukmergės piliakalnis buvo aptvertas tvora, apsodintas medžiais. Piliakalnio aikštelė buvo išlyginta ir pritaikyta įvairioms pramogoms, aptvarkyti jo šlaitai ir padaryti takeliai.

I pasaulinio karo metu piliakalnyje buvo iškasti apkasai, kurie vėliau užlyginti.

Tarpukario laikotarpio spaudoje pažymima, kad piliakalnis apleistas, nešvarus, jo papėdėje veikia skerdykla. Vėliau piliakalnis ir apie jį esanti teritorija sutvarkyta. Čia buvo ruošiamos dainų šventės, kiti pasilinksminimai, vyko ekskursijos.

II pasaulinio karo pabaigoje piliakalnis vėl buvo suraustas apkasais.

1992–1993 m. piliakalnis kompleksiškai remontuotas valstybės lėšomis: velėnuoti eroduojantys šlaitai, iškirsta dalis medžių, įrengti laiptai.

2018 m. baigus antrąjį Ukmergės piliakalnio tvarkymo etapą, jo kontūrai išryškėjo pašalinus šlaituose augusius želdinius, papėdėje ir viršūnėje augantys medžiai buvo palikti. Iki pat viršūnės piliakalnį apjuosė serpantininis takas.

Daugiau informacijos skaitykite čia:

https://www.vietosdvasia.lt/item/ukmerges-piliakalnis/

https://ukmergeinfo.lt/ka_pamatyti/listing/ukmerges-piliakalnis/

https://lt.wikipedia.org/wiki/Ukmerg%C4%97s_piliakalnis


EKSPONATŲ ISTORIJOS – fotoatvirukas iš serijos „Istoriniai atvirukai“. 1989 m. (Kalėdų eglutės puošimo tradicijos)


Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas atvirukas i
š serijos „Istoriniai atvirukai“, „Mintis“, 1989 m., Spindulio sp. Dydis 14x9 cm.
UkKM 24499 R-7687

EKSPONATŲ ISTORIJOS

Kalėdų eglutės puošimo tradicijos

Nuo XVI a. atsiradusios pirmosios Kalėdų eglutės puoštos įvairiais skanėstais. XVII a. II p. atsirado mada eglutes puošti žvakutėmis. Sakoma, kad Martynas Liuteris (vokiečių teologas, krikščionybės reformatorius, protestantizmo (liuteronybės) pradininkas, vienuolis Augustinas) norėdamas parodyti vaikams, kaip žvaigždės mirkčioja tamsią naktį, papuošė mažą eglutę vaško žvakutėmis.

Iki XVIII a. vid. Kalėdų eglutes puošdavo tik valgomais papuošalais – obuoliais, vafliais, riešutais, saldumynais ir įvairiais kepiniais.

XVIII a. II p. pasirodė pirmosios „nevalgomos“, rankų darbo Kalėdų eglutės dekoracijos iš popieriaus, kiaušinių lukštų, eglės kankorėžių ir t. t.

XVIII a. pab. Kalėdų eglutei puošti pradėta naudoti jau amatininkų pagamintas blizgančias sidabrines žvaigždes, įvairias popierines gėles ir visokias kaladėlės.

Pirmieji stikliniai kalėdiniai kamuoliai (burbulai), kuriais puošiame eglutes ir šiandien, pradėti gaminti Vokietijoje Tiuringijos krašte tik 1848 m. Pirmieji kalėdinių eglučių papuošalai buvo pagaminti iš sunkaus stiklo, skaidrūs arba spalvoti, o viduje padengti plonu švino sluoksniu, kad spindėtų lyg veidrodis.

Pirmąją elektrinę girliandą 1882 m. sukonstravo amerikietis Edwardas Johnsonas, kad pakeistų pavojingą tradiciją degti žvakeles ant eglutės šakelių.

Kalėdų eglutės puošimo tradicijos Lietuvoje

Lietuvos kaimo pirkiose prieš Kalėdas maža eglutė būdavo kabinama prie balkio greta iš šiaudelių sunarstyto „sodo“. Manoma, kad taip radosi ir šiaudinukai – šiaudiniai eglutės papuošimai. Mokyklose vaikai buvo mokomi iš popieriaus snaiges iškarpyti. Mama namuose iškepdavo meduolių – žvaigždučių, mėnuliukų. Pirmosios Kalėdinės dovanėlės – tai tik tie sausainiai ir saldainiai nuo eglutės šakelių. Suvalgyti juos buvo leidžiama per Tris Karalius, nurėdant eglutę.

ĮDOMYBĖS

Eglutės puošimas įvairiais vaisiais nėra atsitiktinis. Nuo seno žinoma, kad riešutai simbolizavo ateinančių metų gerą derlių, tikėta, kad jais galima uždegti meilę, sustiprinti vedybinius ryšius. Obuolys lietuvių tautosakoje, kaip ir daugelyje šalių, irgi turi antgamtinės stebuklingos galios. O kai nėra tikrų vaisių, tenka juos keisti kitokiais, dirbtiniais. Kiekvienos tautos Kalėdinis medelis turi savo ypatumų. Antai, lenkai eglutes mėgsta puošti paukščių atvaizdais ir žvaigždutėmis, švedai – šiaudinėmis figūrėlėmis, danai – varpeliais, snaigėmis ir širdutėmis, ukrainiečiai – vorais ir voratinkliais, čekai – įvairiais ornamentais.

Daugiau informacijos skaitykite čia:

http://www.ltvirtove.lt/sventes.php?lt=kaledu_eglutes_puosimo_tradicijos

https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1567688/libertas-klimka-ar-sena-kaledu-eglutes-tradicija


EKSPONATŲ ISTORIJOS – fotoatvirukas „Širdingiausių linkėjimų Naujiems Metams“. XX a. I p.


Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas atvirukas. Aristavos dvaras, Kėdainių r. XX a. I p. Dydis 6x12,2 cm.
UkKM 20766 R-6580

EKSPONATŲ ISTORIJOS

Naujiesiems artėjant 🌲🎊🎉

Kai pasitinkame Naujuosius, kai užlieja šventinė nuotaika – noriu pasveikinti jus. Praėję metai buvo kupini iššūkių, kuriuos įveikdami, įgijome daugiau gyvenimo patirties ir išminties. Ant Naujų Metų slenksčio galime atidžiau įvertinti save ir savo darbus, apmąstyti, ką kiekvienas nuveikėme. Prisiminkime praėjusius metus be nuoskaudų. Būkime ir toliau solidarūs, susitelkę, tikintys savo jėgomis, siekiantys drąsių sprendimų. Linkiu 2023 metais nestokoti sveikatos, ryžto, optimizmo ir sėkmės. Kad visuomet lydėtų gera nuotaika, viltis ir mokėjimas džiaugtis pasiekimais. Gražių ir laimingų Naujųjų metų!

 


EKSPONATŲ ISTORIJOS – fotoatvirukas „Laimingų Naujųjų metų“.Burneika, 1986 m. (Kas „sugalvojo“ Kalėdų eglutę?)


Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas fotoatvirukas.
Fotografas I. Burneika, „Mintis“, 1986 m., K. Požėlos sp. Dydis 10,5x14,7 cm.
UkKM 24545 R-7733 

 

Kas „sugalvojo“ Kalėdų eglutę?

Paprotys švenčių metu puošti medžius atėjęs iš senų pagonybės laikų, kuomet žalio medžio puošimas turėjo magiškos reikšmės, simbolizavo gyvybės atsiradimą, kad saulė, kurios žiemą trūksta, vieną dieną vėl sugrįš ir gamta sužaliuos. Žmonės tikėjo, kad žalio medžio pagerbimas suteiks jiems laimės, stiprybės, padės sulaukti gero derliaus, apsisaugoti nuo raganų, vaiduoklių, blogųjų dvasių ir ligų.

Pirmosios Kalėdų eglutės, panašios į dabartines, atsirado XVI a. Vokietijoje, Elzaso krašte. Per didikų rūmus, dvarus bei bažnyčias Kalėdų eglutės tradicija ėmė plačiai plisti visuomenėje ir pamažu išplito po visą pasaulį.

Iš bažnyčios į miesto aikštę kalėdinę žaliaskarę pirmieji iškėlė Rygos miestelėnai. Priešais jų rotušę į grindinį įleista bronzinė plokštė su įrašu skelbia, kad čia 1510 m. jau stovėjo pirmoji miesto Kalėdų eglė.

Tačiau visuotine namų puošmena, tikruoju šeimų Kalėdiniu džiaugsmu eglutė tapo tik nuo maždaug XIX a. vid. Kai Anglijos princas Albertas 1840 m. savo žmonai karalienei Viktorijai paruošė kalėdinę staigmeną – rūmuose buvo papuošta žaliaskarė, kvepianti žiemos mišku. Mat princas buvo gimęs Vokietijoje, tad žinojo senojo žemyno tautų tradicijas.

Kalėdų eglutė Lietuvoje

Lietuviškuose raštuose ji pirmą kartą paminėta 1853 m.; išpuoštą eglutę matė būsimasis poetas ir vyskupas Antanas Baranauskas caro valdininko – vachmistro namuose Vainute. Ir parašė apie tai savo jaunystės dienoraštyje...

Pirmąsias eglutes su žaidimais ir dovanėlėmis vaikams imta rengti rusiškose mokyklose XIX a. pab. Tuo norėta pavilioti lietuvių vaikus, atitraukti juos nuo slaptųjų daraktorinių mokyklėlių. Lietuvių šviesuomenė priešinosi tokiems vakarėliams, aiškindama, kad tai nesanti mūsų tradicija.

Todėl Lietuvos kaimuose apie Kalėdų eglutę XX a. 1-2 deš. dar nebuvo žinoma. Tačiau buvęs paprotys Kūčių dieną rugių pėdą statyti po Kūčių stalu arba garbingiausioje namo vietoje – krikštasuolėje (krikštãsuolė, aukštaičių ir užnemuniečių gyvenamojo namo pagrindinio kambario kampas ties namo šoninės ir galinės sienų sudūrimu). Mažojoje Lietuvoje Kalėdoms ant durų pritaisydavo eglių šakelių.

I pasaulinio karo metu Kalėdų eglutę Lietuvoje pasipuošdavo vokiečių kariai, išsiilgę gimtųjų namų. Prie eglutės pakviesdavo ir kaimo vaikus, apdalydavo juos saldainiais. Kaizerinės administracijos valdininkai surengdavo šventinį pobūvį, prie eglutės pakviesdami mokytojus, valsčiaus seniūnus, kunigus.

Kalėdų eglutės paprotys per gana trumpą laiką įsitvirtino žmonių sąmonėje ir palaipsniui atsirado tiesioginis eglutės tapatinimas su Kalėdomis. Kalėdų eglutė netrukus išplito į miestiečių, o vėliau ir į kaimo gyventojų namus. Galutinai Kalėdų eglutės puošimo paprotys Lietuvoje susiformavo XX a. 3-4 deš.

Daugiau informacijos skaitykite čia:

https://slaptai.lt/kas-sugalvojo-kaledine-eglute/

https://kauno.diena.lt/naujienos/nuomones/nuomones/trumpa-kaledu-eglutes-istorija-841688


EKSPONATŲ ISTORIJOS – fotoatvirukas XX a. pr.


Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas fotoatvirukas. Naudotas Lietuvoje XX a. pr.
Dydis 8,5x13,5 cm.
UkKM 14941 R-436

EKSPONATŲ ISTORIJOS

Pasveikinkime savo draugus su Draugo diena!

Lietuvoje lapkričio 29-oji paskelbta Draugo diena. Šią dieną visi kviečiami prisiminti, pasveikinti savo draugus, pasakyti vieną kitą gerą žodį ir pabrėžti, kokie svarbūs mūsų visų gyvenime yra tie keli artimi žmonės.

Yra sakoma, kad draugai – tai šeima, kurią patys pasirenkame. Draugai mūsų gyvenime yra labai svarbūs. Moksliškai nustatyta, kad asmenys, turintys artimų draugų, yra labiau patenkinti gyvenimu, rečiau suserga depresija, yra atsparesni kylantiems sunkumams, labiau pasitiki savimi, pasižymi geresne fizine sveikata ir ilgiau gyvena.

Draugystė – tai abipusis ryšys, puoselėjantis bendravimo atvirumą, nuoširdumą, paremtas abipusiu pasitikėjimu, pagarba kito asmens nuomonei, poreikiams ir laisvei, mokantis tolerancijos. Draugystė yra kuriama, auginama, puoselėjama. Tikro draugo vardą reikia užsitarnauti. O kas yra tas tikras draugas? Tikras draugas yra tas, su kuriuo tu gali būti savimi. Tai žmogus, kuris sugeba mylėti, priimti tave tokį, koks tu esi, nepaisant to, kad mato visas tavo silpnybes, klaidas ir trūkumus. Kitaip tariant, tikra draugystė – pastovūs, ilgalaikiai, abipusį pasitenkinimą teikiantys santykiai, kurie remiasi abipuse pagarba, pasitikėjimu ir atvirumu. Atrodo, kad draugams yra keliami nemaži reikalavimai? Taip ir yra, ir tikriausiai būtent dėl to tikrų draugų mūsų gyvenime nėra daug. Be to, reikia nepamiršti ir bene pagrindinės draugystės taisyklės – norint turėti gerų draugų, pirmiausia pats turi tokiu tapti! Niekada nevėlu atrasti draugus, tačiau be galo svarbu nepamiršti ir jau esamų.

Laikui bėgant draugystės samprata kinta. Ir tai visiškai normalu, nes žmogui bręstant keičiasi jo vertybės, prioritetai, tikslai, tad ir lūkesčiai draugų atžvilgiu tampa visai kitokie. Jei ankstyvoje vaikystėje svarbu turėti su kuo pažaisti slėpynių, ar statyti pilis smėlio dėžėje, tai augant svarbus tampa ne tik kartu leidžiamas laisvalaikis, bet ir kiti dalykai – pasitikėjimas vienas kitu, ištikimybė, nuoširdumas, panaši pasaulėžiūra, galop – tiesiog žinojimas, kad parpuolus draugas tau išties ranką. Ne veltui liaudis sako, kad bėdoje draugą pažinsi.

Pasidalinkite su draugais savo šypsena, jausmais, išgyvenimais. Prisiminkime ir pasveikinkime draugus, kurie šalia, ar kurie toli nuo mūsų, pasakykime vienas kitam gerą, šiltą, širdžiai mielą žodį!

Daugiau informacijos skaitykite čia:

https://jp.lt/psichologe-kas-yra-tikras-draugas/

https://day.lt/sventes/straipsniai/draugo_diena

https://mokslai.lietuviuzodynas.lt/psichologija/kas-yra-draugyste

http://laiskailietuviams.lt/index.php/1962m-9-rugsejis/1720-draugyste


EKSPONATŲ ISTORIJOS – paveikslo „Atgailaujanti Magdalena“ kopija (XIX a. pab. – XX a. pr.)

Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma paveikslo „Atgailaujanti Magdalena“ kopija. XIX a. pab. – XX a. pr. Aliejinė tapyba ant lino drobės. Aukštis – 48 cm, plotis – 65 cm. Rėmai mediniai, bronzuoti. Dailininkas – nežinomas.

Paveikslo originalo autorius – Tiziano Vecelli.


UkKM 11 D-11

Ticiano tapyba

Tiziano Vecelli (geriau žinomas kaip Ticianas) (1485–1576 m.) – italų tapytojas, žymus brandžiojo renesanso meistras. Vienas iš įvairiapusiškiausių italų dailininkų, vienodai gerai tapęs portretus ir peizažus (abu šie žanrai jį išgarsino), mitologines ir religines scenas. Jo tapybos metodai, ypač spalvų taikymas, padarė didelę įtaką ne tik italų renesanso dailininkams, bet ir Vakarų Europos tapybos raidai. Ilgainiui Ticiano tapybos stilius drastiškai pasikeitė, bet jis visą laiką domėjosi spalva. Brandžiausi jo darbai neturi gyvų atspalvių, būdingų ankstyviesiems darbams, bet laisva tapymo maniera ir subtilios polichromatinės moduliacijos neturi precedento vakarietiško meno istorijoje.

ĮDOMYBĖS

 2008 m. Niujorko Sotheby‘s aukcione šio paveikslo originalas buvo parduotas už 6 milijonus dolerių.

 Pasaulyje egzistuoja mažiausiai trys Ticiano ranka tapyti „Atgailaujančios Magdalenos“ paveikslo versijos.

 Pirmasis paveikslas nutapytas XVI a. vid. Ispanijos monarcho Pilypo Antrojo užsakymu.

 Ticiano kūryba padarė didelę įtaką Vakarų Europos tapybos raidai, tokiems dailininkams kaip – Tintoretto, Rubens, Delacroix ir kt.

 Amžininkai jį vadino „saule, apsuptą mažų žvaigždžių“ (pagal paskutinę Dantės „Rojaus“ eilutę).

 Ticiano užsakovai buvo popiežiai, kardinolai, karaliai, hercogai, kunigaikščiai.

Daugiau informacijos skaitykite čia:

https://www.vle.lt/straipsnis/tiziano/

https://lietuvai.lt/wiki/Tiziano_Vecelli

https://lt.wikipedia.org/wiki/Tiziano_Vecelli