EKSPONATŲ ISTORIJOS – Jono Šepečio skulptūra „Šv. Jonas Nepomukas“


Skulptūra „Šv. Jonas Nepomukas“
. Apie 1923–1924 m.
Aut. Jonas Šepetys
(1858–1932) gyvenęs Kazliškių k., Želvos vls., Ukmergės aps.
Gauta iš V. Miškinio 1968 m. Medis. Aukštis 77,5 cm UkKM 2635 D-255

EKSPONATŲ ISTORIJOS

Jono Šepečio skulptūra „Šv. Jonas Nepomukas“

Vienas garsiausių Ukmergės krašto medžio drožėjų – Jonas Šepetys (1858–1932) iš Kazliškių kaimo. Skulptorius dirbo įvairių šventųjų statulėles, darė kryžius, koplytstulpius, stogastulpius. Meistro darbai pasklidę ne tik jo gyvenamojoje vietoje ir apylinkėse.

J. Šepetys augo valstiečių šeimoje. Sulaukęs 18 metų amžiaus, pradėjo drožti lazdas, kaukes, šaukštus, kultuves, ratelius, buvo pasidirbęs medinį dviratį. Vėliau pradėjo drožti kryžius, statulėles. „Kryžių ir statulėlių drožybos meno niekur nesimokė (…).“ Statulėles meistras droždavo iš liepos medžio ir nudažydavo aliejiniais dažais.

Vyskupas Nepomukas buvo mėgstamas J. Šepečio – šio šventojo skulptūros yra Utenos bei Ukmergės muziejuose.

Šv. Jonas Nepomukas (g. 1340 m. Pomuke, dabartinis Nepomukas, netoli Pilzeno – 1393 m.) – šventasis, čekų katalikų kunigas, teisininkas. 1729 m. jį kanonizavo popiežius Benediktas XIII.

J. Nepomuko kultą daugelyje šalių išplatino jėzuitai, kovodami su išpažintį neigusiu protestantizmu. Šventasis populiarus ne tik Čekijoje, bet ir Slovakijoje, Lenkijoje, Vokietijoje (Bavarijoje), Austrijoje, Slovėnijoje. Jis – vienas mėgstamiausių šventųjų globėjų lietuvių liaudies skulptūroje. Lietuvoje šventasis kaimo žmonių dažnai buvo švelniai vadinamas „Šventu Joneliu“ arba tiesiog „Joneliu“.

Nedaugelis liaudies skulptūrų iki mūsų dienų išliko nepažeistos, turinčios visus siužetą nurodančius atributus: vienoje rankoje kankinių simbolis palmės šakelė, kitoje – tikėjimo simbolis krucifiksas. Tačiau ir be atributų jis atpažįstamas iš kanauninko aprangos (juoda sutana, balta kamža, stula, kapa ir biretas).

Šv. Jonas Nepomukas žuvo nustumtas nuo tilto į upę, todėl laikomas tiltų globėju, apsaugo nuo nelaimių prie vandens ar vandenyje, potvynių. Lietuvos kaime taip pat įsigalėjo ši šv. Jono Nepomuko samprata, todėl paminklai su jo skulptūromis statomi prie tiltų, upių, upelių, didesnių ar mažesnių vandens telkinių, griovių ar pažliugusių vietų.

Daugiau skaitykite čia:

https://ukmergesmuziejus.lt/ukmerges-krasto-medzio-drozejai-ir-dievdirbiai/

https://www.vle.lt/straipsnis/jonas-nepomukas/

https://www.bernardinai.lt/sv-jonas-nepomukas-sazines-kankinys/


EKSPONATŲ ISTORIJOS - Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia ir klebonija (nuotraukos)


Atvirukas. Ukmergės Šv.
apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia ir klebonija. Fotografas J. Krajevskis. Apie 1900 m.
UkKM 16343/40 R-4930/40 


Atvirukas. Ukmergės Šv.
apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia ir varpinė. Fotografas J. Krajevskis. Apie 1900 m.
UkKM 16343/41 R-4930/41


Fotografija. Ukmergės Šv.
apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. 1932 m.
UkKM 14404 F-3008 

EKSPONATŲ ISTORIJOS

Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia ir klebonija

Dėl savitai susiklosčiusių aplinkybių Lietuvoje ilgiau negu kitur Europoje išliko pagonybė. Katalikybė Lietuvoje ėmė plisti XIII a. 1251 m. apsikrikštijo Mindaugas ir dalis aukštuomenės. Lietuvos didieji kunigaikščiai Vytenis ir Gediminas statė bažnyčias, kvietė į Lietuvą vienuolius ir kunigus. Jogailos iniciatyva 1387 m. apkrikštyta Aukštaitija, o 1413 m. – ir Žemaitija. Įkurtos Vilniaus ir Žemaičių vyskupijos.

Ukmergės katalikų parapija – viena iš septynių parapijų, įsteigtų pirmaisiais Lietuvos apkrikštijimo metais Vilniaus vyskupijoje. 1387 m. pastatyta pirmoji Ukmergėje ir viena pirmųjų Lietuvoje katalikų bažnyčių – Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia, kurios fundatoriumi tapo pats didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila su žmona Jadvyga.

Klebonui išlaikyti Jogaila skyrė 3 valakus žemės. Apie 1560 m. pastatyta nauja parapijos bažnyčia. Maskvos kariuomenė 1655 m. bažnyčią sudegino. Ji iki 1674 m. atstatyta. Vėlesnė, statyta 1764 m., 1786 m. sudegė. Netrukus pastatyta laikina.

Klebono Motiejaus Šneideravičiaus rūpesčiu ir parapijiečių aukomis 18001820 m. pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčia. 1836 m. pagal archit. K. Gregotovičiaus projektą šalia bažnyčios pastatyta varpinė. 1900 m. šventorius aptvertas akmenų ir plytų mūro tvora su stulpiniais vartais. 19311935 m. pagal inž. V. Michnevičiaus projektą buvo atlikta bažnyčios rekonstrukcija: altorius perkeltas į priešingą pusę, buvusio pagrindinio fasado gale primūryta presbiterija su apside ir dvi zakristijos, o buvusios apsidės gale − portikas. Bažnyčios fasadas papuoštas skulpt. S. Jakševičiaus pagamintomis šventųjų skulptūromis.

XIX a. 3 deš. šalia Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios pastatyta mūrinė klebonija, kuri 1894–1896 m. buvo perstatyta. 1985 m. mūrinė klebonija buvo nugriauta, jos vietoje 1985–1987 m. pastatytas daugiabutis namas.

Bažnyčia neoklasicistinė, turi baroko bruožų, stačiakampio plano, bebokštė. Vidus 3 navų, dengtų cilindriniais skliautais. Klasicistinės varpinės apačia akmenų mūro, o viršus medinis. Šventoriaus tvora akmenų mūro, su stulpiniais vartais.


EKSPONATŲ ISTORIJOS – Ukmergės miesto elektrinė ir užtvanka (nuotraukos)

UkKM F-51 Ukmergės elektrinės užtvankos dalis. 1944 m. rugpjūčio vid.

 

UkKM F-170. Sugriauta Ukmergės elektrinės užtvanka. 1944 m. liepos pab.–rugpjūčio pr.

 

UkKM F-170 Atstatyta Ukmergės elektrinės užtvanka. 1944 m. spalio vid.

 

UkKM 25356_28 F-4300_28 Ukmergės elektrinė. 1953 m. Foto H. Gintauto

 

UkKM 25356_30 F-4300_30 Ukmergės elektrinė. 1953 m. Foto H. Gintauto

 

Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomos šios fotografijos – tai praeities palikimas ateičiai.

​​​

EKSPONATŲ ISTORIJOS

Ukmergės miesto elektrinė ir užtvanka

1916 m. Ukmergėje, ant Šventosios upės kranto (netoli dab. baldų fabriko), vokiečių buvo įrengta garinė elektrinė ir aukštos įtampos perdavimo linija. Stotyje veikė iš Rokiškio r. atvežtas lokomobilis bei iš Kauno tvirtovės atgabenta dinama. Minėti elektros įrenginiai buvo sumontuoti iš lentų sukaltoje pašiūrėje. Iš šios elektros stoties išvestos trys elektros linijos: viena iki Daugpilio gatvės (dab. Vytauto g.), antra baigėsi Kauno gatvėje, trečia tęsėsi iki Kęstučio a. 3. Didesnėse gatvėse įvestas elektros apšvietimas. Prie elektros tinklo leista prisijungti kai kuriems gyventojams, daugiausia tiems, pas kuriuos buvo apsigyvenę vokiečiai.

Traukdamiesi vokiečiai iš Ukmergės vadovų pareikalavo 133 000 auksinų, kitaip jie elektros stotį susprogdinsią. Valdžia sutiko įvykdyti reikalavimus ir elektros stotis liko miestui, kuris turėjo tapti pramonės centru.

Ukmergės miesto taryba 1921 m. vasario 7 d. paskelbė konkursą koncesijos sutarčiai ant Šventosios upės statyti hidroelektrinę. 1921 m. mieste įsteigta bendrovė „Inkaras“, kurios tikslas – elektrinės statyba. (LCVA F.388.Ap.2a. B.38)

1921 m. kovo 18 d. Ukmergės miesto valdyba, atstovaujama burmistro Boleslovo Dirmanto bei valdybos narių, pasirašė koncesijos sutartį su bendrovės „Inkaras“ pirmininku Jankeliu Pakemunskiu ir nariais, pagal kurią jis įsipareigojo iki 1922 m. liepos 7 d. ant Šventosios upės pastatyti hidroelektrinę ir tiekti miestui elektrą. Sutartyje rašoma, kad pasibaigus sutarties terminui, visi elektros stoties įrenginiai be skolų pereina Ukmergės miesto nuosavybėn. (LCVA F. .388. Ap. 2a. B. 38)

Pasirašius sutartį „Inkaras“ perėmė esamą Ukmergės elektrinę su elektros linijomis, lentpjūve bei malūnu.

1921 m. rugsėjo 19 d. Ukmergės apskrities komisija apžiūrėjo statomą elektrinę ir nurodė trūkumus. 1922-ųjų pavasarį vanduo net tris kartus pralaužė užtvanką ir miesto komisija, patikrinusi, kaip ji atstatoma, surašė pastabas. (LCVA. F.1262.Ap.2. B.353) Su bendrove „Inkaras“ prasidėjo ginčai ir Ukmergės savivaldybė teismui pateikė ieškinį.

1922 m. gruodžio 12 d. koncesininkai nutarė likviduoti bendrovę „Inkaras“ ir išsiderėjo iš būsimo koncesininko 900 dolerių kompensaciją. 1923 m. liepos 20 d. Ukmergės miesto valdyba pasirašė naują 28 metų koncesijos sutartį su Kaziu Deveikiu, kuris perėmė malūną, lentpjūvę bei statomą elektrinę su atskirai veikusia elektrine.

K. Deveikiui nesisekė vykdyti sutarties sąlygų, nes 1926 m. rugsėjo 9 d. Šventoji vėl pralaužė užtvanką ir elektrą miestui pradėjo tiekti bendrovė „Br. Orvina ir Ch. Krikunas“. (LCVA. F.1265.Ap.2. B.380)

K. Deveikis buvo įrengęs ir atsarginę dyzelinę elektros stotį. Tuo metu Ukmergėje buvo 766 elektros vartotojai, elektrą naudojo dirbtuvės ir fabrikai.

1940 m. liepos 31 d. Ukmergės HE buvo nacionalizuota. Traukdamiesi vokiečiai 1944 m. liepos 24 d. dyzelinę elektrinę ir HE susprogdino.

Tais pačiais metais pradėti hidroelektrinės atstatymo darbai. Gruodžio mėnesį jau veikė dvi 60 AG turbinos ir elektra buvo tiekiama vandentiekio įmonei bei ligoninei. Miestui elektrą taip pat tiekė „Vienybės“ dirbtuvės bei iš Pageležių durpyno atvežta 22 kW elektros stotis.

1954 m. Ukmergės HE buvo rekonstruota. 1957 m. Ukmergės elektrinė pagamino 1 950 tūkst. kWh elektros energijos. 1958 m. mieste veikė 712 KW, 1959 m. – 1 305 kW galios elektriniai generatoriai.

1960-aisiais Ukmergėje pradėjo veikti 110/10 kV transformatorinė pastotė ir miestas gavo patikimą elektros tiekimą iš Lietuvos energetinės sistemos. 1964 m. buvo elektrifikuoti ir rajono ūkiai bei dalis kaimų sodybų.

Prasidėjus elektrifikacijai Ukmergės miesto elektrinės naudojimas palaipsniui mažėjo. Apie 1962–1965 m. ji buvo panaikinta.

Daugiau skaitykite čia:

https://www.gzeme.lt/2017/11/08/17894/

https://www.vle.lt/straipsnis/hidroelektrine/


EKSPONATŲ ISTORIJOS – Kada ir kur Ukmergėje Sąjūdžio laikais pirmą kartą iškelta trispalvė?


Tautinės vėliavos šventinimas šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. 1988 m. lapkričio 12 d. Ukmergė.
Gauta 2018 m. UkKM 24397 F-4182


Pašventinta Tautinė vėliava nešama Vytauto gatve iki
tuometinių Kultūros rūmų. 1988 m. lapkričio 12 d. Ukmergė. Fot. A. Krištaponis. Gauta 1989 m. Pf-2607


Tautinės vėliavos iškėlimas virš
tuometinių Kultūros rūmų. 1988 m. lapkričio 12 d. Ukmergė. Fot. D. Karalis. Gauta 2015 m. Pf-3962


Mitingas įvykęs Tautinės vėliavos iškėlimo dieną.
1988 m. lapkričio 12 d. Ukmergė. Fot. D. Karalis. Gauta 2015 m. Pf-3964



Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma
Tautinė vėliava, kuri 1988 m. lapkričio 12 d. buvo iškelta virš tuometinių Kultūros rūmų. Fot. A. Vyšniauskas. Gauta 1989 m. UkKM 11855 IE-2285


EKSPONATŲ ISTORIJOS

Kada ir kur Ukmergėje Sąjūdžio laikais pirmą kartą iškelta trispalvė?

Pasak Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Ukmergės grupės atstovų 1988 m. pradžioje „kažkas jau sklandė ore“. Prieš 35 metus, 1988 m. lapkričio 12 d., Ukmergėje oficialiai 1-mą kartą buvo iškelta trispalvė. Nepriklausomybės idėja skambėjo vis aiškiau ir drąsiau.

Ukmergėje dar 1986 m. įkurtas kino klubas „Disputas“. Jo nariai žiūrėdavo filmus, kurių nerodydavo kino teatruose, diskutuodavo. Apie 1986–1987 m.(?) susikūrė Ukmergės Kultūros fondas, kurio nariai siekė išsaugoti istorinius paminklus, bažnyčias, kelta senamiesčio išsaugojimo problema. Pasipuošę trispalvėmis juostelėmis, tautinėmis vėliavėlėmis fondo nariai valė Deltuvos liuteronų bažnyčios griuvėsius.

1988 m. vasarą Ukmergės rajone įvairiose vietose laikinai buvo iškeltos arba nešamos trispalvės vėliavos ekologinio studentų ir moksleivių žygio per Lietuvą metu. Žygeiviai buvo pasipuošę tautinės vėliavos spalvų kepuraitėmis.

Ukmergėje Sąjūdžio iniciatyvinė grupė susikūrė 1988 m. rugsėjo 27 dieną. Netrukus, 1988 m. lapkričio 12 d., Ukmergėje virš tuometinių Kultūros rūmų suplazdėjo Tautinė trispalvė. Ji buvo pašventinta Ukmergės Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje Šv. Mišių metu kunigo klebono Jurgio Užusienio, vikarų Vytenio Vaškelio ir Viktoro Aukštakalnio. Lydima itin gausios minios tautiniais rūbais apsirengusių vaikinų ir merginų, ji buvo nunešta per miestą Vytauto gatve iki tuometinių Kultūros rūmų ir iškelta virš jų.

Vėliavos iškėlimo dieną įvyko didžiulis mitingas. Jame dalyvavo keli tūkstančiai žmonių. Mitinge kalbėjo už trispalvės iškėlimą sovietmečiu baustas ir kalintas S. Žižys, tarybos nariai V. Gipas, K. Grinius, Sąjūdžio Seimo nariai K. Uoka, Č. Stankevičius, A. Zalatorius, G. Stankaitis ir kiti.

Tuo laikotarpiu organizuotos įvairios akcijos, mitingai, rinkimai, ir kiti renginiai skleidžiantys Lietuvos Nepriklausomybės idėjas.

Apsilankę Ukmergės kraštotyros muziejuje sužinosite ne vien tik daug įdomių faktų apie Ukmergės miesto kūrimąsi ir plėtrą, bet ir pamatysite Tautinę vėliavą, kuri 1988 m. lapkričio 12 d. buvo iškelta virš tuometinių Kultūros rūmų.

Daugiau skaitykite čia:

http://www.grazitumano.lt/w/index.php?title=Specialus:Search&ns0=1&redirs=1&search=Ukmerg%C4%97s+persitvarkymo+s%C4%85j%C5%ABdis&limit=500&offset=0
http://grazitumano.lt/wiki/index.php/Ukmerg%C4%97s_s%C4%85j%C5%ABdis._Pirmieji_metai.
https://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/kauno-atminties-ekranai-kviecia-ziureti-zaliuosius-muskietininkus-952914
https://www.delfi.lt/grynas/aplinka/istorinis-protesto-zygis-atveria-siuolaikines-zaizdas-73641162


EKSPONATŲ ISTORIJOS – Paveikslas „Senoji Ukmergė“. XX a. 3-4 deš.

Paveikslas „Senoji Ukmergė“. XX a. 3-4 deš. Aut. Eugenijus Kulvietis.

Fanera, drobė, aliejus. 46x72 cm.

Saugoma dailės rinkinyje.

UkKM 1201, D-4

 

Eugenijus Kulvietis. Grįžtu…

„Nuostabių potėpių meistras, griežtas mokytojas, mylintis bitininkas, sodo alchemikas, puikus medžio meistras, fotografas, karys, skautas, aktyvus patriotas, keliautojas, poliglotas, be lietuvių kalbos kalbėjęs rusiškai, lenkiškai, vokiškai, prancūziškai, ispaniškai, angliškai, geras lotynų kalbos žinovas ir aktyvus esperantininkas. Žmogus ne kartą istorijos sūkurių išsviestas iš savo gyvenimo ir vėl į jį sugrąžintas, galų gale nublokštas į kitą pasaulio kraštą, pilna to žodžio prasme, ir ten sugebėjęs pradėti gyvenimą nuo nulio“ – tokiais žodžiais apibūdina savo senelį Aleksas Eugenijus Kulviẽtis.

Eugenijus Ginvill-Kulviẽtis (1883-04-10 Alunčių dvaras, Panevėžio r. – 1959-02-13 Medellín, Kolumbija) – garsus XX a. pr. klasicizmo atstovas, natiurmortų meistras, kūręs kartu su Galdiku, Šileika, Kalpoku, Šklėriu, Žmuidzinavičiumi, Varnu, tačiau dėl emigracijos į Kolumbiją pamirštas ir neturintis deramo įvaizdžio Lietuvos dailės istorijoje.

  1. Kulviẽtis per savo gyvenimą nutapė apie 3000 paveikslų, iš kurių 1600 buvo parduoti. Jo darbų yra įsigijusios Amerikos, Anglijos, Švedijos, Prancūzijos, Italijos atstovybės, Lietuvos muziejai, garsūs žmonės Lietuvoje ir Kolumbijoje. Jis dalyvavo visose parodose 1922-1940 m. vykusiose Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Ukmergėje, Panevėžyje. Surengė nemažai personalinių parodų Lietuvoje, Amerikoje, Kolumbijoje, Vokietijoje.

„Lietuvos Tapyboje“ yra vienintelis darbas, pristatantis E. Kulviẽtį kaip daiktiškosios tapybos atstovą. Iki šiol nėra nei vieno išsamaus leidinio apie menininką, o medžiaga glūdi dar nesurasta įvairiuose archyvuose.

Ukmergei šis žmogus nemažiau reikšmingas nei Lietuvai. Jis paliko gausų Ukmergės vaizdų metraštį, kuriuo mes šiandien turime galimybės grožėtis. Be tapybinės veiklos E. Kulviẽtis apie 16 metų ugdė gimnazistus, mokė juos piešimo, vadovavo Ukmergės amatų mokyklai, Ukmergės skautų tuntui, aktyviai dalyvavo visuomenės gyvenime.

Ukmergėje, Kauno gatvėje yra išlikęs tapytojo suprojektuotas namas, kuriame jis su šeima gyveno.

2023 metų balandžio 10 dieną minėjome dailininko 140-ties gimimo metų sukaktį. Ta proga Aleksas Eugenijus Kulviẽtis – dailininko anūkas, kartu su Ukmergės kraštotyros muziejumi inicijavo šią parodą. Labai džiaugiamės ir dėkojame, kad E. Kulviẽčio giminės, Nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus ir Lietuvos meno pažinimo centras TARTLE geranoriškai paskolino saugomus tapytojo darbus parodai.


EKSPONATŲ ISTORIJOS – Kumštinės pirštinės 2007 m.

Kumštinės pirštinės

Mezgė liaudies meistrė Dalia Lapkuvienė

2007 m. Ilgis – 28 cm, plotis – 9,2 cm.

Saugoma audinių rinkinyje.

UkKM 20406/1-2 Au – 797 /1-2

Kumštinės pirštinės – vienas seniausių mezginių, naudojamų iki šių dienų, rankoms apsaugoti, sušildyti ir pasipuošti. Lietuvoje pirštinės minimos XVI a. rašytiniuose šaltiniuose. Aukštaitijoje pirštinės megztos iš vilnonių siūlų. Kasdieninės dažniausiai buvo vienos arba dviejų spalvų, išeiginės (šventadieninės) – raštuotos iš 2–3 spalvų siūlų, kartais dvigubos. Aukštaičiai  mėgo geometrinius, gyvūninius arba stilizuotus augalinius raštus – žvaigždutes, grėbliukus, dobiliukus.

Kumštinės pirštinės buvo dovanojamos įvairiomis progomis. Mezginiais atsidėkojama už paslaugas, pagalbą ar įvertinami geri darbai.