EKSPONATŲ ISTORIJOS – Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena

1. Senosios Želvos žydų kapinės. Fotografijos autorė V. Ivanauskienė. 2025 m.

2. Paminklas. Fotografijos autorė V. Ivanauskienė. 2025 m.

3. UkKM 12909 IE-2376 Ukmergės kraštotyros muziejaus ekspozicijoje eksponuojami marmurinės antkapinės plokštės fragmentai.

4. Želvos sinagoga. Fotografija iš: https://litvakshtetls.com/2024/05/12/pasivaiksciojimas-po-zydiskaja-zelva/

5. Paminklas Nobelio premijos laureatui Aronui Klugui (1926 m. Želva–2018 m. Kembridžas). Fotografija iš: https://litvakshtetls.com/2024/05/12/pasivaiksciojimas-po-zydiskaja-zelva/

EKSPONATŲ ISTORIJOS

Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena

Kasmet rugsėjo 23-iąją Lietuvoje minima Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena – skiriama tragiškai sunaikintos žydų bendruomenės istorijai.

Šį kartą prisiminsime kadais buvusią didelę Želvos (Ukmergės r.) žydų bendruomenę.

Želva garsėjo čia gyvenusiais žydais XVI a. I p. pasitraukusiais iš Vokietijos ir atsikėlusiais į Aukštaitiją. Iki Antrojo pasaulinio karo didesnę gyventojų dalį (apie 60 proc.) sudarė žydai. Net miestelio seniūnais dažnai tapdavo žinomi ir gerbiami žydai. Jie kalbėdavo jidiš, tačiau daugelis mokėjo ir lietuviškai, ir rusiškai, ir lenkiškai. Želvos žydai su vietiniais gyventojais buvo taikūs.

Absoliuti dauguma miestelio amatininkų ir prekybininkų buvo žydai, turėjo šešiolika smulkių parduotuvių. Želvoje buvo bent kelios žydams priklausiusios vilnos karšyklos, geležies parduotuvės (kuriose galėjai nusipirkti „nuo adatos iki akėčių“), dirbo 4 žydai kalviai, odininkas ir kailiadirbys, 3 batsiuviai, siuvėjas, kepurininkas, knygrišys, laikrodininkas, vaistininkas, krosnininkas, dailidė, mėsininkai ir daug kitų. Audeklo, bakalėjos, žibalo, batų parduotuvės, grybų uogų supirktuvės irgi priklausė žydams.

Kaimiečius stebino miestelyje esantys dviaukščiai pastatai priklausę Želvos žydams. Net gaisrininkų komandą sudarė trys žydai ir pora lietuvių.

Želvoje buvo dvi mokyklos – lietuvių ir žydų. Žydų Javnės mokykloje vaikai mokėsi hebrajų kalba. Dalis žydų vaikų lankė lietuvišką mokyklą. Lietuvių ir žydų vaikai žaisdavo kartu.

Prasidėjus II pas. karui, Lietuvą aneksavus Sovietų Sąjungai, kelios žydų krautuvės buvo nacionalizuotos, visos partijos ir sionistų jaunimo organizacijos išvaikytos, hebrajų mokykla uždaryta. Želvoje prasidėjo žydų persekiojimas, susidorojimas.

1941 metų rugpjūtį–rugsėjį žuvo beveik visi Želvos žydai – ir tie 125, išvežti į Ukmergės kalėjimą, ir tie keliasdešimt suvaryti į Helerio Motelio daržinę, vėliau sušaudyti Pivonijos miške, ir suvarpyti kulkų savo senkapiuose. Paskutinis Želvos rabinas buvo Arija Leibas Levis. Rabiną ir žmoną kulkos pakirto savo namuose šalia Želvos sinagogos.

Dabar Želvoje rasi nedaug buvusios žydų bendruomenės pėdsakų – tik senąsias kapines, sinagogą, paminklą Nobelio premijos laureatui Aronui Klugui (1926 m. Želva–2018 m. Kembridžas) ir tarpukario miestelio planą, kuriame pažymėti buvę žydų namai.