EKSPONATŲ ISTORIJOS – terkšlė, 1890 m.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma terkšlė naudota Ukmergės Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje kaip apeiginis instrumentas kalendorinių švenčių (ypač Užgavėnių) ir bažnytinių apeigų (per gavėnią vietoje varpų) metu. Ant apatinio rėmelio yra neįskaitomas žodis ir data „1890.2“ Aukštis x plotis (bendras) – 29×26 cm, rankenos ilgis – 16,5 cm.
UkKM 24992 IE-4588
Terkšlė yra sukamas tarškantis lietuvių muzikos instrumentas – grandomasis idiofonas. Idiofonai – saviskambiai lietuvių liaudies instrumentai, kurių garsas susidaro smūgiu suvirpinus instrumentą arba jo dalį.
Instrumentą sudaro medinis rėmas (staklės), 1–2 arba 3–4 lentelės ir dantytas velenėlis. Sukant velenėlį, lentelių laisvieji galai muša per dantelius ir skleidžia stiprius, sausai tarškančius garsus. Yra keletas šio lietuvių muzikos instrumento rūšių:
* rankinių – mažų nešiojamų;
* didelių stacionarių – įtvirtinamų bažnyčios grindyse arba turinčių stovą, kurių velenėlis sukamas tiesia arba 2 stačiais kampais sunarstyta rankena;
* ratukinių – abiem rankomis stumiamo karučio velenėlis sukasi kartu su jo ratuku.
Nuo seno terkšlė naudota (kai kada tebenaudojama) visoje Lietuvoje kaip apeiginis kalendorinių švenčių (ypač Užgavėnių) ir bažnytinių apeigų (per gavėnią vietoje varpų), galvijų ganymo, naktigonių, pasėlių ir sodo sargų, panaktinių, medžioklės varovų, karybos (šūvius imituojantis), sueigų signalinis, žaidimų instrumentas. Iki šiol mažosios rankinės terkšlės naudojamos folkloro (dažniausiai), dainų ir šokių ansambliuose, instrumentinėse kapelose. Panašių instrumentų turi ir kitos tautos.
ĮDOMYBĖS
* Kiti terkšlės pavadinimai: plerškỹnė, skambinė, tarškalas, tarškỹnė, tarškùliai, tarškùtis, tartyklė.
Daugiau informacijos skaitykite čia: