EKSPONATŲ ISTORIJOS – legenda apie Ukmergės miesto pavadinimą. Fotografija su vaizdu nuo Pilies kalno. Juknevičius. 1927 m.

Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma fotografija, kurioje matyti Ukmergės vaizdas į šiaurės rytus nuo Pilies kalno. Fotografas Juknevičius. 1927 m.
UkKM 15123 F-3042

EKSPONATŲ ISTORIJOS

Ukmergės miesto gimtadieniui artėjant. Legenda apie miesto pavadinimą.

Liaudies etimologijoje pasakojama viena iš legendų, kuri atėjo iš kovų su kryžiuočiais laikų ir aiškina dabartinį miesto pavadinimą.

„Blykstelėjus žaibui žvejas pamatė taip pažįstamus pakrantės meldus, nuo stipraus vėjo lenkiančius savo galvas medžius. Krantas buvo visai netoli. Ir jis iš paskutiniųjų jėgų užgulė irklus. Tačiau audra blaškė menką laivelį nuo vienos ant kitos bangos keteros, ir jis neartėjo prie kranto, o tolo nuo jo.

– Perkūne, pasigailėk! – sušuko žvejas, kai visą žemę sudrebino griaustinis, o galinga banga užpylė laivelį.

Toli buvo nuplaukęs žvejas nakčiai statyti tinklų, dar toliau nuo namų jį nunešė srauni Šventoji. Tik trečion dienon per stebuklą išsigelbėjęs jis sugrįžo pas savo vienturtę dukterį. Buvo kažko susimąstęs, be meilės taisė tinklus.

– Ko tu, tėveli, toks nuliūdęs? Ačiū dievams, išvengei mirties. Džiaugtis reikia, – kalbino jį duktė Skaistuolė.

Senis tik ranka numodavo ir tylėdavo. Kartą pavakary, kai duktė savo rūtų darželyje dainas dainavo, į rytus vis žvalgėsi, savo mylimojo laukė, žvejas pasakė jai savo paslaptį. Aną baisią naktį jis savo vienturtę dievams pažadėjo.

– Šventajame ąžuolyne ant kalno amžinąją dievų ugnį saugosi, neleisi Perkūno rūstybei ant mūsų galvų užgriūti.

Nieko nepadėjo nei ašaros, nei maldavimai. Atėjo žyniai ir išsivedė naująją vaidilutę, dievų mergelę.

Nusiminė ir bernas, sužinojęs apie jį ištikusią sunkią nelaimę. Bet nepuolė nusiminiman. Ne veltui jis narsus karys buvo, nebijantis nei žvėrių, nei šunų – riterių.

– Nuo vaidilų mokėsiu apsiginti, o dievus permaldausiu!

Ir pagrobė iš alkos savo išsvajotąją, jojo dieną naktį, žirgus nuvarydamas, kol pasiekė savo draugo namus. Bet neįvertino jauna, karšta galva dievų tarnų galybės, Perkūno rūstybės. Nuo jų toli negalėjo paslėpti nei tamsios girios.

Bėglius sugavo, su stipria sargyba sugrąžino atgal. Jų laukė sunki bausmė. Ir štai atėjo paskutinė diena. Vidury šventosios girios, aukšto laužo viršuje, pririšta grąžė rankas, rovė plaukus neištikima vaidilutė. Grandinėmis surakintas, bajoro rūsy blaškėsi jaunas karys. Aukštai pakilo dūmai, kai žyniai užkūrė laužą. Perkūnas auką priėmė.

Plačiai žmonės pradėjo kalbėti apie aukmergę – dievams paaukotą neištikimą vaidilutę. Vėliau toji vieta, kur buvo šventa giria, imta vadinti Aukmerge, ilgainiui virtusia Ukmerge.“