Sausio 22 dieną Ukmergės karštotyros muziejuje atidaryta Ukmergės krašto tapytojų plenero „Gydančios spalvos” kūrinių paroda. Anot idėjos autoriaus Juliaus Zarecko, projekto tikslas spalvomis pagyvinti Ukmergės miesto ligoninės aplinką. Todėl plenero metu nutapyti darbai dovanojami ligoninei, papuoš gydymo įstaigą suteikdami naujų spalvų bei geros nuotaikos medikams ir pacientams.

Šikart tapytojai savo kūryboje vienaip ar kitaip atsigręžė į miesto temą, tiksliau, į XIX a. pabaigoje susiformavusį Ukmergės senamiestį. Reikia pripažinti, kad šiame progreso amžiuje seniausioji miesto dalis ypatingai nepakito. Vis tik, miestas tarsi gyvas organizmas, tarsi nuolat kintanti terpė, kurioje vyksta nenutrūkstamas procesas. Viename laike gyveno, kūrė ir statė mūsų protėviai. Kitame laike gyvename mes, kai ką sunaikindami, kai ką sukurdami naujai. Architektūros objektais gali naudotis ir žavėtis ištisos žmonių kartos. Senamiesčio architektūra menininkams tapo įkvėpimo šaltiniu, privertusiu naujai pažvelgti į kasdien supančią aplinką, įvertinti ją bei suteikti individualių bruožų. Tad miesto motyvuose galime įžvelgti tam tikrą dailininko emocinį santykį su gyvenamąja vieta.

Siekdami atskleisti miesto dvasią, dailininkai tarsi susitarę žengė kultūros istorijos bei mieste gyvenusių tautų praeities pėdsakais, taikliai pasirinkę senamiesčio kiemų ir mažų gatvelių užkaborių archtektūrinius peizažus. Matyt, kad projekto dalyvius labiau domino ne urbanistika, o vidinis miesto gyvenimas, kurį galime išvysti paprasčiausiuose daiktuose – sienoje, lange, apleisto kiemo grindinyje, turinčiuose savo praeitį ir „išgyvenimus”.

Kaip sakė J. Zareckas, tapybos darbų, vaizduojančių Ukmergę, ne tiek jau daug. Yra keletas žinomų tarpukario autorių – M. Dobužinskio, E. Kulviečio ir J. Verbicko darbų, vėlesnių – V. Žalnerienės, R. Jankuvienės, J. Mikoliūno paveikslų, o šiandieninio miesto architektūrinių peizažų pasigendama. Tad dar vienas svarbus šio plenero tikslas – istorijos fiksavimas. Ir nors tapyba nėra tikslus fotografinis vaizdas, vis tik tai puiki medžiaga ateities istorikams bei architektūros tyrinėtojams.

Jolanta Petronytė