Ukmergės kraštotyros muziejuje pristatyti naujausi Veprių dvarvietės tyrimai
Ukmergės kraštotyros muziejuje pristatyti naujausi Veprių dvarvietės tyrimai
Sausio 27 d. Ukmergės kraštotyros muziejuje surengtas seminaras „Veprių XVI–XVII a. dvarvietė bei archeologiniai tyrimai“. Renginio metu pristatytas platesnis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) pilių raidos kontekstas bei apžvelgti 2025 m. vykdytų archeologinių tyrinėjimų Vepriuose rezultatai.
Seminarą sveikinimo žodžiais pradėjo Ukmergės rajono savivaldybės meras Darius Varnas ir muziejaus direktorė dr. Daiva Tereščenko, pabrėžę archeologinių tyrimų svarbą regiono tapatybės stiprinimui bei kultūros paveldo pažinimui.
Nuo gynybos iki prabangos: kaip keitėsi LDK pilys
Pirmąjį pranešimą skaitė LR Seimo narys, karo istorikas dr. Valdas Rakutis. Istorikas atskleidė, kaip XVI a. pabaigoje – XVII a. Lietuvos teritorijoje kito gynybiniai įtvirtinimai ir iš bastioninių pilių tradicijos formavosi naujas reiškinys – rezidencinės pilys. Jas statėsi miško eksportu ir žemės ūkio gamyba praturtėję didikai.
Nors šių statinių architektūroje išliko gynybiniai elementai – bokštai, sienos su šaudymo angomis, grioviai ar vartai – istoriografijoje minima, kad jie atliko dekoratyvinę funkciją, demonstruodami savininko statusą bei turtus, o ne realią karinę galią.
Vis dėlto, anot dr. Valdo Rakučio, šie kompleksai, priešingai nei įprasta teigti, turėjo ir karinę reikšmę – jie buvo funkcionalūs, tik pritaikyti ne valstybių tarpusavio karui, o kovai su priešiškomis didikų grupuotėmis, rokošininkais ar plėškaujančiais algų negavusiais kariais. Nors Lietuvoje pilietinis karas nevyko, kitose to meto valstybėse religinės kovos skatino rūpintis gynyba nuo maištų ir sukilimų. Žinoma, svarbi buvo ir riterių luomo reprezentacija, todėl statyti vartų bokštai ir ceremonijoms skirtos „bromos”. Pagrindinės šio laikotarpio kovos vyko Maskvos valstybėje, Livonijoje, todėl investuoti į rimtą gynybą apsimokėjo tik pavojingose vietose, ne centriniuose regionuose, kaip kad Vilkmergės pavieto pilys ar prie Nemuno statytos pilys: Prūsija tuo metu buvo to paties valdovo valdomas kraštas.
Istorikas pažymėjo, kad dėl lėšų stygiaus daugelis tokių objektų, pavyzdžiui, Panemunės ar Raudonės pilys, taip ir liko nebaigtos statyti. Ukmergės krašte šiam laikotarpiui priskiriamos Siesikų, Vaitkuškio pilys, Videniškių (Baltadvario) kompleksas, Ukmergės pilies vieta bei Veprių dvarvietė.
Veprių dvarvietės paslaptys: prabangą liudijantys radiniai
Archeologas Rokas Kraniauskas pristatė 2025 m. rudenį Veprių dvarvietėje atliktus tyrimus. Prieš pradedant kasinėjimus, teritorijoje atlikti žvalgybiniai tyrimai georadaru (GPR), kurie leido tiksliai nustatyti kultūrinio sluoksnio ribas ir suplanuoti darbus.
Atvertos perkasos patvirtino istorinius šaltinius – Veprių aukštumoje iš tiesų stovėjo mūrinė pilis. Tyrimų metu rasti glazūruoti kokliai su medžioklės scenomis, angelų galvutėmis bei garsios Tyzenhauzų giminės herbu sieja Veprių dvarvietę su aukščiausio socialinio statuso rezidencijomis. Tokia puošni krosnių keramika buvo būdinga tik reprezentaciniams LDK dvarams, todėl šie radiniai liudija čia veikus turtingą dvarą.
Svarbi grandis Ukmergės rajono istorijoje
Ukmergės kraštotyros muziejaus padalinio – Veprių krašto muziejaus administratorius -edukatorius Viktoras Žentelis akcentavo šių atradimų reikšmę ne tik Veprių, Ukmergės rajono istorijai, bet ir visos Lietuvos mūrinių pilių istorijai.
Diskusiją moderavo doc. dr. Gintautas Zabiela, o joje dalyvavo pranešėjai dr. Valdas Rakutis, archeologas Rokas Kraniauskas, architektas Kęstutis Linkus bei Viktoras Žentelis. Diskusijos metu pabrėžta būtinybė tęsti tyrimus ir jų sklaidą, nes Veprių dvarvietė yra svarbi grandis istoriniame žemėlapyje, jungianti Siesikų, Baltadvario, Ukmergės pilies ir kitų dvarų tinklą.
