Siesikų pilis. Dingusio gyvenimo pėdsakais

LIETUVOS VALSTYBĖS ISTORIJOS ARCHYVE SAUGOMAS BELAZARIŠKIO DVARO UKMERGĖS PAVIETE, PRIKLAUSIUSIO LDK KAMARNINKUI MYKOLUI GERECKIUI PRANCUZEVIČIUI, PLANAS. DATUOJAMAS 1770 M. LAPKRIČIO 3 D., ĮRAŠAI LENKŲ KALBA. PLANĄ SUDARĖ UKMERGĖS PAVIETO PAKAMARIS, ŠV. STANISLOVO ORDINO KAVALIERIUS MYKOLAS MORIKONIS. LVIA, F. SA, B. 14428, L.100

Belazariškių dvaro planas, sudarytas 1770 m., išsiskiria savo kuklumu bei pateiktų sutartinių ženklų smulkumu. Juodu tušu baltame popieriaus lape minimalia piešimo technika pavaizduoti Belazariškių, Siesikų ir Šapovos dvarai su rūkstančiais kaminais bei tvoromis, Siesikų bažnyčia, vandens malūnai, plytinės, tiltas per Lankesos upę. Sklypų ribos pažymėtos kapčiais, nurodytos tikslios jų koordinatės“ – trumpai pažymi Lietuvos valstybės istorijos archyvas, anonsuodamas šį dokumentą.

Siesikų dvaras

Siesikų pilies (rūmų) istorijai šis planas svarbus kaip pirmas žinomas grafinis pilies atvaizdas. Švedų nuniokotą (1704 m.), apleistą ir negyvenamą Siesikų dvarą, iš Leono Radvilos 1746 m. įsigijo Ukmergės pilininkas Konstantinas Daugėla. Nėra žinoma ar Konstantino, ar jo sūnaus Kazimiero pastangomis, per 24 metus iškilo naujas barokinis, dar vadinamas „lenkišku“, stogas su trimis atikais. Taip pat, galima įžvelgti šiaurės vakarų ir šiaurės rytų bokštelių stilizuotas vėtrunges ir keturis kaminus. O štai pietrytinio bokštelio jau nebelikę – jis, švedų 1704 metais apgadintas, naujiesiems šeimininkams pasirodė nebereikalingas, todėl nugriautas. Įėjimo portalas paliktas toks koks buvęs. Siesikų ežero rytuose atvaizduotas ir nedidelis Daumantų (Daumantiškių, Domantiškio) dvarelis, kurio vietą dabar težymi pora senų medžių. Pats Siesikų miestelis pažymėtas simboliškai – čia tik bažnyčia ir, galbūt, karčiama. Siesikų dvaro vandens malūno, minimo 1725 m. dvaro inventoriuje prie upelio, dabar vadinamo Armona, žiočių, taip pat nebėra.

 

Šapova

Link Siesikų miestelio nuo Šapovos (Šapuvos), kurioje tada buvo dvaras minimas nuo 1586 metų, eina taškelių virtine pažymėtas kelias. Šalia Šapovos dvaro, ant Lankesos kranto, vandens malūnas su užtvanka ir tiltas per upelį. Iš karto už antro tilto per Lankesą – plytinė. Riboženklių (kaupų, kapčių) pažymėta nemažai. Pats didžiausias kapčius „Kopiec Biallozoryski“ yra ne taip toli nuo Šapovos, ten kur išsišakoja senasis ir naujasis kelias į Siesikus. Tas kaupas yra išlikęs iki šių dienų. Apardytas, sužemėjęs, bet išlikęs. Šiaurės-Vakarų kryptim jo pagrindas dabar yra apie 8 m pločio ir iškilęs jis apie pusantro metro virš žemės paviršiaus. Kas yra kaupo viduje sunku pasakyti, bet labai tikėtina, kad ten rastume akmenų, anglių, įvairių duženų ir kaulų, ar net šerno ilčių. Šapovos dvaro sodybos vietą dabar težymi tik 1890 m. perstatyto dvaro pamatų likučiai ir sulaukėjusio parko fragmentai. Laukai aplinkui numelioruoti, Lankesa kanalizuota, kelias į Siesikus sunaikintas.

 

Pasodai


Nedidelis
Pasodų kaimelis priklausė Siesikų dvarui. Kelyje į Siesikus esantys vartai – tai Belazariškio ir Siesikų žemių riba. Nei vartai, nei Pasodų kaimelis neišlikę, dabar toje vietoje plyti dirbami laukai.

 

Belazariškis

Belazariškių dvaro rūmai plane pavaizduoti pakankamai detaliai. Ant aukšto pamato vienaaukštis mūrinis pastatas, įėjimas su laiptais, vienas didelis ir du mažesni atikai, „lenkiškas“ stogas, du kaminai ir vėtrungės. Pagal kaminų skaičių galima manyti, kad pastatas buvęs apie 25 m ilgio. Kiemas aptvertas, šalia dvaro – vandens malūnas. Deja, dvaro ir jo gyventojų istorija praktiškai liko netyrinėta. Belazariškių kaime 1960 metais gimė skulptorius, restauratorius, muziejininkas, archeologas, lietuvių antinacinio pogrindžio narys, tremtinys Pranas Baleniūnas miręs 1965 metais Vorkutoje.

 

Upelis

Tai viena įdomiausių Belazariškio dvaro plano vietų. Dvarų ribos dažnai buvo sutapatinamos su natūraliomis gamtinėmis kliūtimis. Ir tai suprantama, nes tokios ribos yra aiškios ir ilgalaikės. Pietinė Belazariškio dvaro žemių riba sutampa su upelio, kurį dabar vadiname Armona, vaga. Tačiau tokio vardo plane nėra pažymėta. Nuo ištakų šalia Beržulio pelkės (plg. Beržulio ežeras Žemaitijoje) iki ant kranto augančio didelio ąžuolo (!) – tai Dubupis, nuo ąžuolo iki Žeimelio Jarockio(?) sklypo ribos kitame krante – tai Gudupis. Toliau, iki nedidelio intako – Legupis. Ir, pagaliau, Kakupis – dėl Belazariškio malūno patvankos išplatėjęs upelis, matyt, ir jo tėkmė sulėtėjusi tiek, kad plano sudarytojui teko pažymėti kryptį. Pagal šį planą į Siesikų ežerą įteka Kakupis, o dabartinis Armonos pavadinimas yra atsiradęs gerokai vėliau, jau po XIX-XX amžiuje vykdytų melioracijos darbų, kai daugiau nei 40 natūralių, į Siesikų ežerą įtekančių upelių, buvo kanalizuoti. Tai, kad Armonos ištakos XVIII a. buvo kitoje vietoje patvirtina ir Deltuvos klebono Antano Sorokos 1784 metais sudarytas parapijos topografinis aprašymas: „ Plačiavos pelkės pietvakariuose prasideda Armonos upelis, jis teka Deltuvos parapijos pietine dalimi“. Nuo Plačiavos pelkės pakraščio iki Belazariškio vien tik tiesia linija yra daugiau nei 10 km.

Kakupio upėvardis dažnai minimas Europos lyginamosios kalbotyros studijose prūsų, germanų ir, apskritai, indoeuropietiškų kalbų kontekste. Žinoma, ten kalba eina apie kitą Kakupį – greičiausiai, Žemaitijos upės Sausdravo kairįjį intaką. Kiti pavadinimai – Dubupis, Gudupis ir Legupis sutinkami vien Žemaitijoje, dažniausiai kažkada kuršių apgyvendintose teritorijose.

 

Kodėl Siesikų apylinkėse labai kompaktiškoje teritorijoje atsirado tokių tolimų vietų hidronimai? Į šį klausimą gal būt bus atsakyta ateityje.