Siesikų pilis. Dingusio gyvenimo pėdsakais
LIETUVOS VALSTYBĖS ISTORIJOS ARCHYVE SAUGOMAS BELAZARIŠKIO DVARO UKMERGĖS PAVIETE, PRIKLAUSIUSIO LDK KAMARNINKUI MYKOLUI GERECKIUI PRANCUZEVIČIUI, PLANAS. DATUOJAMAS 1770 M. LAPKRIČIO 3 D., ĮRAŠAI LENKŲ KALBA. PLANĄ SUDARĖ UKMERGĖS PAVIETO PAKAMARIS, ŠV. STANISLOVO ORDINO KAVALIERIUS MYKOLAS MORIKONIS. LVIA, F. SA, B. 14428, L.100
„Belazariškių dvaro planas, sudarytas 1770 m., išsiskiria savo kuklumu bei pateiktų sutartinių ženklų smulkumu. Juodu tušu baltame popieriaus lape minimalia piešimo technika pavaizduoti Belazariškių, Siesikų ir Šapovos dvarai su rūkstančiais kaminais bei tvoromis, Siesikų bažnyčia, vandens malūnai, plytinės, tiltas per Lankesos upę. Sklypų ribos pažymėtos kapčiais, nurodytos tikslios jų koordinatės“ – trumpai pažymi Lietuvos valstybės istorijos archyvas, anonsuodamas šį dokumentą.
Siesikų dvaras
Siesikų pilies (rūmų) istorijai šis planas svarbus kaip pirmas žinomas grafinis pilies atvaizdas. Švedų nuniokotą (1704 m.), apleistą ir negyvenamą Siesikų dvarą, iš Leono Radvilos 1746 m. įsigijo Ukmergės pilininkas Konstantinas Daugėla. Nėra žinoma ar Konstantino, ar jo sūnaus Kazimiero pastangomis, per 24 metus iškilo naujas barokinis, dar vadinamas „lenkišku“, stogas su trimis atikais. Taip pat, galima įžvelgti šiaurės vakarų ir šiaurės rytų bokštelių stilizuotas vėtrunges ir keturis kaminus. O štai pietrytinio bokštelio jau nebelikę – jis, švedų 1704 metais apgadintas, naujiesiems šeimininkams pasirodė nebereikalingas, todėl nugriautas. Įėjimo portalas paliktas toks koks buvęs. Siesikų ežero rytuose atvaizduotas ir nedidelis Daumantų (Daumantiškių, Domantiškio) dvarelis, kurio vietą dabar težymi pora senų medžių. Pats Siesikų miestelis pažymėtas simboliškai - čia tik bažnyčia ir, galbūt, karčiama. Siesikų dvaro vandens malūno, minimo 1725 m. dvaro inventoriuje prie upelio, dabar vadinamo Armona, žiočių, taip pat nebėra.
Šapova
Link Siesikų miestelio nuo Šapovos (Šapuvos), kurioje tada buvo dvaras minimas nuo 1586 metų, eina taškelių virtine pažymėtas kelias. Šalia Šapovos dvaro, ant Lankesos kranto, vandens malūnas su užtvanka ir tiltas per upelį. Iš karto už antro tilto per Lankesą - plytinė. Riboženklių (kaupų, kapčių) pažymėta nemažai. Pats didžiausias kapčius „Kopiec Biallozoryski“ yra ne taip toli nuo Šapovos, ten kur išsišakoja senasis ir naujasis kelias į Siesikus. Tas kaupas yra išlikęs iki šių dienų. Apardytas, sužemėjęs, bet išlikęs. Šiaurės-Vakarų kryptim jo pagrindas dabar yra apie 8 m pločio ir iškilęs jis apie pusantro metro virš žemės paviršiaus. Kas yra kaupo viduje sunku pasakyti, bet labai tikėtina, kad ten rastume akmenų, anglių, įvairių duženų ir kaulų, ar net šerno ilčių. Šapovos dvaro sodybos vietą dabar težymi tik 1890 m. perstatyto dvaro pamatų likučiai ir sulaukėjusio parko fragmentai. Laukai aplinkui numelioruoti, Lankesa kanalizuota, kelias į Siesikus sunaikintas.
Pasodai
Nedidelis Pasodų kaimelis priklausė Siesikų dvarui. Kelyje į Siesikus esantys vartai - tai Belazariškio ir Siesikų žemių riba. Nei vartai, nei Pasodų kaimelis neišlikę, dabar toje vietoje plyti dirbami laukai.
Belazariškis
Belazariškių dvaro rūmai plane pavaizduoti pakankamai detaliai. Ant aukšto pamato vienaaukštis mūrinis pastatas, įėjimas su laiptais, vienas didelis ir du mažesni atikai, „lenkiškas“ stogas, du kaminai ir vėtrungės. Pagal kaminų skaičių galima manyti, kad pastatas buvęs apie 25 m ilgio. Kiemas aptvertas, šalia dvaro - vandens malūnas. Deja, dvaro ir jo gyventojų istorija praktiškai liko netyrinėta. Belazariškių kaime 1960 metais gimė skulptorius, restauratorius, muziejininkas, archeologas, lietuvių antinacinio pogrindžio narys, tremtinys Pranas Baleniūnas miręs 1965 metais Vorkutoje.
Upelis
Tai viena įdomiausių Belazariškio dvaro plano vietų. Dvarų ribos dažnai buvo sutapatinamos su natūraliomis gamtinėmis kliūtimis. Ir tai suprantama, nes tokios ribos yra aiškios ir ilgalaikės. Pietinė Belazariškio dvaro žemių riba sutampa su upelio, kurį dabar vadiname Armona, vaga. Tačiau tokio vardo plane nėra pažymėta. Nuo ištakų šalia Beržulio pelkės (plg. Beržulio ežeras Žemaitijoje) iki ant kranto augančio didelio ąžuolo (!) - tai Dubupis, nuo ąžuolo iki Žeimelio Jarockio(?) sklypo ribos kitame krante - tai Gudupis. Toliau, iki nedidelio intako - Legupis. Ir, pagaliau, Kakupis - dėl Belazariškio malūno patvankos išplatėjęs upelis, matyt, ir jo tėkmė sulėtėjusi tiek, kad plano sudarytojui teko pažymėti kryptį. Pagal šį planą į Siesikų ežerą įteka Kakupis, o dabartinis Armonos pavadinimas yra atsiradęs gerokai vėliau, jau po XIX-XX amžiuje vykdytų melioracijos darbų, kai daugiau nei 40 natūralių, į Siesikų ežerą įtekančių upelių, buvo kanalizuoti. Tai, kad Armonos ištakos XVIII a. buvo kitoje vietoje patvirtina ir Deltuvos klebono Antano Sorokos 1784 metais sudarytas parapijos topografinis aprašymas: „ Plačiavos pelkės pietvakariuose prasideda Armonos upelis, jis teka Deltuvos parapijos pietine dalimi“. Nuo Plačiavos pelkės pakraščio iki Belazariškio vien tik tiesia linija yra daugiau nei 10 km.
Kakupio upėvardis dažnai minimas Europos lyginamosios kalbotyros studijose prūsų, germanų ir, apskritai, indoeuropietiškų kalbų kontekste. Žinoma, ten kalba eina apie kitą Kakupį - greičiausiai, Žemaitijos upės Sausdravo kairįjį intaką. Kiti pavadinimai - Dubupis, Gudupis ir Legupis sutinkami vien Žemaitijoje, dažniausiai kažkada kuršių apgyvendintose teritorijose.
Kodėl Siesikų apylinkėse labai kompaktiškoje teritorijoje atsirado tokių tolimų vietų hidronimai? Į šį klausimą gal būt bus atsakyta ateityje.
Restauruotos vertybės - žemėlapiai ir planai
Ukmergės kraštotyros muziejus Lietuvos kultūros tarybos lėšomis įgyvendino projektą
„Žemėlapių kolekcijos tyrimai, konservavimas arba restauravimas“, kurio metu restauruoti penki
žemėlapiai ir Ukmergės miesto planai.
Ištirtos ir restauruotos ypatingai pažeistos, todėl sparčiai nykusios kultūros vertybės – tai vieni
įdomiausių XIX–XX a. vid. dokumentų iki šiol plačiai visuomenei sunkiai prieinami dėl sunykimo
lygio. Eksponatai ne tik išsaugoti nuo sunykimo, suklijuoti, atkurtos netektys, bei atliktas retušas.
Suskaitmenintos restauruotos vertybės lengvai prieinamos muziejaus bei LIMIS internetiniuose
portaluose. Tikimės, kad tai paskatins ne tik akademinės visuomenės, bet ir gyventojų susidomėjimą
krašto istorija.
R 2852
R 2993
R 3671
R 3678
R-1239
R-3679
Siesikų dvaras. Liūdna XX a. istorija
XX amžiuje viena paskui kitą sekusios katastrofos Europai atnešė neregėtus išbandymus - stichiškos, brutalios jėgos naikino nusistovėjusią gyvenseną, visuomenė atsidūrė tarp kraštutinių priešpriešų, tragiškų patirčių, baugių klausimų ir ateities nežinomybės. Negandų verpetas neaplenkė ir Siesikų dvaro bei jo gyventojų. Pirmo pasaulinio karo metais, palikusi namus likimo valiai, dvaro šeimininko Dominiko Daugėlos šeima nuo artėjančio fronto traukėsi į Rytus. Grįžus - užklupo žemės reforma, pakirtusi dvaro ekonominius pagrindus, o po gero dešimtmečio, 1940 metais, paskutiniam Siesikų dvarininkui Oskarui Daugėlai teko vėl trauktis, tik šį kartą į Vakarus. Sovietų valdžia, išgrobsčiusi kilnojamąjį turtą, Siesikų dvarą nacionalizavo. Antrojo pasaulinio karo metais po truputį nykstantys dvaro pastatai beveik nenukentėjo. Tik kulkų žymės sienose ir skeveldros parko medžių kamienuose primena 1944 metų Siesikų miestelio šturmą.
1946 metais dvaro rūmuose įkurdinama septynmetė mokykla ir keletas gyventojų. Prasideda tragiškiausias dvaro istorijos etapas užsitęsęs iki pat šimtmečio pabaigos. Jau 1951 metais Lukinės tarybinio ūkio direktorius I.Kazinec rašo, kad mokyklos administracija rūmų antrajame aukšte padarė „masę sugadinimų ir sugriovimų“ ir nesiėmus priemonių pastatas sugrius. Biurokratinis susirašinėjimas dėl Siesikų dvaro tarp atsakingų institucijų ir Lukinės (vėliau pervadintu Daugailių) tarybinio ūkio, truko net 20 metų ir baigėsi be rezultatų. Tiesa, 1968-1969 m. buvo parengtas restauravimo projektas, kuris dėl lėšų stygiaus taip ir nebuvo realizuotas. Tuo tarpu, tiek rūmų, tiek kitų pastatų būklė toliau blogėjo, konstatuota avarinė būklė, pasiūlyta „“iškelti ūkio kontorą, nutraukti kino filmų demonstravimą ir iškeldinti gyvenančius žmones į kitas patalpas“.
1972 metais, likvidavus Daugailių tarybinį ūkį, Siesikų dvaro sodyba buvo palikta likimo valiai. Lietūs, šaltis ir žmonės iki pat šimtmečio pabaigos negailestingai naikino neįkainojamą kultūros paveldą.
Parodoje pristatome XX amžiaus archyvines neišlikusių ir išlikusių pastatų vaizdus, atspindinčius iki kokios tragiškos ribos buvo priartėję Siesikų dvaras.
Virtuali paroda „Spalvotoji Ukmergės istorija“
Virtualiojoje parodoje atskleidžiama spalvingoji Ukmergės istorija. Parodoje išvysite Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas istorines krašto fotografijas, kurios skaitmeninių technologijų pagalba buvo nuspalvintos. Tokiu būdu, pristatant senuosius Ukmergės krašto vaizdinius, demonstruojama, koks galėjęs būti vietovių koloritas praeityje.
1. Ukmergės panorama iš gaisrinės bokšto
1929 metai
2. Skveras miesto centre
1949 metai
Šis skveras buvo sukurtas 1949 metais, po 1944-aisiais vykusio bombardavimo, kuomet buvo sugriauti pastatai Vilniaus ir Pilies gatvių kvartale bei Kęstučio aikštėje. Fotografijoje matoma skvero dalis buvo išsidėsčiusi prieš dabartinį Ukmergės kraštotyros muziejaus pastatą.
3. Ukmergės lenkų gimnazija
Tarpukaris
Šį pastatą 1913 metais pastatė verslininkai Kazimieras ir Teofilė Deveikiai. Pastatas ukmergiškių buvo pramintas „Meškų namu", kadangi jo fasadą puošia dvi horeljefinės lokių skulptūros.
Šis namas įžymus tuo, kad statybos metais, dar prie caro valdžios, pirmą kartą atgimstančios Lietuvos valstybės istorijoje, pastato fasadas buvo papuoštas Vyčiu. Prieškario spauda rašė, jog „nepaprasta tai, kad tas Vytis buvo ten ir caro laikais. Nežiūrint visų nesmagumų ir rusų valdžios spaudimo namo savininkas Vyčio nepanaikino ir išlaikė jį viešoj vietoj iki Lietuvos nepriklausomybės atgimimo“.
1920-1931 metais šiame pastate veikė Ukmergės lenkų gimnazija. Būtent šiuo laikotarpiu buvo atlikta šios savaitės eksponate matoma fotografija. Galima pastebėti, kad tuo metu pastatą puošė ne tik meškos, bet ir knygnešio skulptūra.
4. Medinis tiltas per Šventąją
1922 metai
5. Gelžbetoninis tiltas per Šventąją
XX a. 3-4 deš.
6. Šventosios pakrantė
1939 metai
Kitame krante matoma Ukmergės Švč. Dievo Motinos Globėjos (Pokrovo) sentikių cerkvė, kuri yra išlikusi iki šių dienų. Maldos namai buvo pastatyti 1873 metais tikinčiųjų bendruomenės lėšomis.
7. Vaitkuškio dvaras
1931 metai
Vaitkuškio dvaras pradėtas formuoti XVI amžiuje, kuomet Vaitkuškio apylinkės dar vadinosi Antakalniu. Vėliau dvaras priklausė įvairių giminių atstovams: Kšemencui, Mednikiui, Volkui, Okuškai. XVII a. I p. dvaras atiteko Skorulskių giminei. 1764 m. jau egzistuojantį dvarą įsigijo Mykolas Kosakovskis , kuris tarp rūmų ir oficinos pastatė trečiąją ansamblio dalį – didelę rotondą ir dvi prie jos prigludusias kvadratines sales. Tačiau dvaras ir jo apylinkės suklestėjo valdant Stanislovui Feliksui Kosakovskiui. Būtent jis, susižavėjęs Miramare rūmais prie Triesto, nusprendė perstatyti dvarą ir suteikė jam neogotikinę išvaizdą. Pats asmeniškai intensyviai dirbo prie projekto, padedamas architekto Bonifaco Pavlovskio. 1862 m. dvaro rūmai buvo baigti – atsirado daugiašoniai bokšteliai, smailiaarkiai langai, balkonas, vėliau buvo pristatyta veranda. Dvaro istorija – spalvinga, kupina ir mistiškų pasakojimų. Jonas Eustachijus Kosakovskis, kuris perėmė dvarą nuo 1905 metų, atsiminimuose apie Vaitkuškio dvarą rašė: „Kai kuriuose pirmojo aukšto svečių kambariuose bei keliuose antrojo aukšto kambariuose, dažniausiai ankstyvą rytą, kai tik pradėdavo švisti, kambaryje, nepaisydama uždarytų durų, pasirodydavo labai aštrių veido bruožų senutė atsikišusia pasmakre, su pakaklėje parištu kyku, kuri triūsdavo kambaryje, atlikdama aibę niekam nereikalingų veiksmų. Žiūrinėdavo už spintos, imdavo ką nors į rankas ir dėdavo atgal, šlamėdavo senamadiška suknele, niekada nepažvelgdama į kambaryje esantį asmenį ir niekaip nereaguodama į kreipimąsi, neatsiliepdama. Po kurio laiko išnykdavo taip pat, kaip ir ateidavo. Tos senutės pasirodymas kai kuriuose kambariuose tapo pastoviu reiškiniu, niekados nesukėlęs siaubo ją mačiusiems asmenims, ypač svečiams, nieko apie tai nežinantiems ir manantiems, jog tai kokia nors anksti besitvarkanti tarnaitė. Įdomu tai, kad kiekvienas naujai atvykęs, neperspėtas apie šio vaiduoklio pasirodymo galimybę, ryte pusryčiaujant būtinai pasakodavo apie tos senutės pasirodymą ir visada jos išvaizdą bei drabužius apibūdindavo nekintamai vienodai. Tai tęsėsi ne vienus metus ir pasikartodavo beveik su kiekvienu atvykėliu, jei jis nakvodavo viename iš kambarių, kuriuose senutė vaidendavosi.“
1923 m. rūmus perėmė valstybė, o 1933 m. grąžino J. E. Kosakovskiui. 1940 m. sovietų valdžia dvarą nacionalizavo. Antrojo pasaulinio karo metais rūmai smarkiai nukentėjo, vėliau buvo apleisti ir 1963 m. nugriauti. Šiuo metu išlikęs rūmų bokštas ir oranžerijos griuvėsiai.
8. Šventosios pakrantė
XX a. 9 deš.
Fotografijos atskleidžia, kaip Šventosios pakrantė atrodė praeito amžiaus devintajame dešimtmetyje. Matomas buvęs avalynės fabrikas bei apžvalgos ratas, kurį vis dar pamena ir kai kurie ukmergiškiai!
Virtuali paroda „Velykų tradicijos Lietuvoje“
Sveiki sulaukę Šv. Velykų!
Pavasaris ir Šv. Velykos – neatsiejamas duetas – tiek vienas, tiek kitas žavi gyvybe, spalvomis, gera nuotaika. Krikščionybėje Velykų šventės kilmė siejama su po nukryžiavimo mirusio Kristaus prisikėlimu. Nemaža dalis Šv. Velykų simbolių turi pagoniškas ištakas: esminis Velykų simbolis – margučiai, lalavimai, mažiesiems itin daug smagių emocijų dovanojantis margučių ridenimas.
|
|
|
Velykų tradicijos Lietuvoje
Velykų švenčių ciklas prasideda Verbų sekmadieniu, kuomet bažnyčioje šventinama verba – tradicinė iš kadagio ar blindės šakelių surišta puokštė. Plakimas verba – apeiginis veiksmas, kai linkėjimai išsakomi tam tikra formule: „Ne aš plaku, verba plaka. Nesirk, nemirk, šventų Velykų sulauk!“ Bažnyčioje pašventinta verba namuose laikoma visus metus tikint jos magiška apsaugine galia.
Didįjį ketvirtadienį būdavo tvarkoma sodyba ir jos aplinka, namai, paruošiama daugiau pašaro gyvuliams, vakare visa šeima pirtyje arba kubile išsimaudydavo.
Didįjį penktadienį laikytasi vadinamojo sauso pasninko (nevalgyta mėsiškų ir pieniškų valgių), stengtasi nekalbėti blogai apie mirusiuosius, esą tomis dienomis klaidžiojančios jų vėlės galinčios išgirsti.
Didįjį šeštadienį, auštant, dažniausiai paaugliai eidavo į bažnyčią parnešti tą rytą pašventintos ugnies ir pašventinto vandens. Ugnį, kad neužgestų, nešdavo medžio kempinėje (pintyje). Tą dieną šventinta ugnimi virdavo ir kepdavo Velykų valgius, dažydavo ir margindavo kiaušinius. Pagal senąsias lietuvių tradicijas buvo tikima, kad Didįjį šeštadienį šventintą ugnį namų šeimininkė turi visus metus išlaikyti – tuomet namuose bus santarvė ir griaustinis apeis namą. Daugelis dalyvaudavo Velyknakčio pamaldose.
Velykų rytą spėdavo vasaros orus. Pasak etnologo Liberto Klimkos „Žmonės per naktį laukdavo ankstyvųjų mišių, po jų eidavo procesija aplink bažnyčią. Procesijos metu žmonės tikrindavo, iš kur vėjas pučia, ir pagal tai spręsdavo, kokia bus vasara. Jeigu vėjas pučia iš vakarų, bus lietinga vasara, jei iš rytų – vėjuota ir žvarbi, iš šiaurės – šalta, iš pietų – maloni ir derlinga. Jei vėjo prie bažnyčios nebūdavo, namuose sukdavo margutį – į kurią pusę atsisuka jo smaigalys, tokie bus vasaros orai“.
Velykų rytą su bažnyčioje pašventintais valgiais (margučiais, duona, sviestu, sūriu, pyragais, druska) visi skubėdavo į namus; esą greičiau grįžusieji tų metų laukų darbus greičiau nudirbsią. Tiesa, kai kurie žirgo vadelių nerasdavo, nes jas kas nors „pasiskolindavo“. Buvo tikima, kad jeigu svetimomis vadelėmis įkelsi į medį spietinę, bitės labai sėkmingai apsigyvens. Vėliau tas vadeles grąžindavo.
Namuose laukdavo vaišių stalas. Senovėje iš rugių varpų surišdavo šluotelę ir visus patiekalus apšlakstydavo švęstu vandeniu, pasimelsdavo ir kiaušinio dalybomis pradėdavo apeiginius pusryčius. Tėvas sudauždavo margutį ir visiems padalindavo, taip parodydamas, kad visais rūpinasi, visus maitina. Pirmą dieną kiaušinius visada mušdavo smaigaliu, nes ten dažniausiai saulutė būdavo išpiešta, antrą dieną – buku galu. Buvo tikima, kad svarbu prisiminti, su kokiu žmogumi daužėte pirmąjį margutį. Jei kada pasiklystumėte, tereikėtų prisiminti tą žmogų ir kaip mat atrastumėt kelią. Ant stalo būtinai būdavo padėta druska – kaip apsauga nuo blogio, ir duona – skalsos ir sotumo simbolis.
Velykų antrąją dieną statydavo sūpuokles. Bernai supdavo merginas ar supdavosi dviese – kuo aukščiau įsisupsi, tuo linai aukščiau augs, bus tvirtesnis ir aukštesnis vasarojus. Mitologine prasme tai žemės įsūpavimas, kad ji prabustų iš žiemos miego, kaip vaikas paūgėtų, sustiprėtų ir augintų gerą derlių.
Trečioji Velykų diena – Ledų diena. Buvo manoma, kad šią dieną nevalia nieko dirbti, reikia ilsėtis, antraip vasarą ledai derlių iškapos. Visas kaimas susirinkdavo tik prie kryžių pagiedoti.
Kodėl marginame kiaušinius
Kiaušinių marginimas mus pasiekė iš senesnių laikų nei krikščioniškos tradicijos pradžia. Kiaušinis, ypač numargintas, seniau būdavo skiriamas ir dovanai.
Pagal mitologinę pasaulėžiūrą iš kiaušinio atsirado pasaulis, todėl marginant jį ir stengiamasi atspindėti pasaulį. Senovėje buvo tikima, kad marginimas dar labiau sustiprina galias, kurios yra kiaušinyje. Kiaušinio smaigalys simbolizuoja dangų, bukasis galas – žemę. Kiekvienas margučio ornamentas taip pat turi savo prasmę, todėl margindami galime pasirinkti ženklus pagal tai, ko norime palinkėti, o senovinius margučius galime skaityti kaip tam tikrą žinutę, kurią mums perduoda margintojas.
Pagrindiniai marginimo motyvai ir simboliai
Labai svarbūs augaliniai motyvai ir įvairiais pavidalais vaizduojamas gyvybės medis – nuo paprasto trišakio iki augalo puode (puodas simbolizuoja žemę, medžio viršūnė, dažnai su paukšteliu, – dangų). Gyvybės medis reiškia amžiną gyvybės atsinaujinimą. Saulė – ir judėjimas, ir gyvybė. Raštus sudarančius paukštelių pėdutės, paukštelis – gyvybės ir laimės simbolis. Apskritimas, ratas – tai Saulės ir kitų dangaus šviesulių simbolis. Spinduliai – Saulės šviesa, šiluma, pakreipti spinduliai – tai judėjimas. Kryžius simbolizuoja visas pagrindines kryptis, susijungusias visa ko pradžios taške. Svastika – energijos, judėjimo, ugnies, Saulės ženklas. Spiralės – tai žalčiai, simbolizuojantys gyvybingumą. Kvadratas – žemės stabilumo ženklas, kurį sudaro du trikampiai: vienas jų gali būti smaigaliu į viršų – tai dangus, kalnas, gyvybės simbolis, kito smaigalys nukreiptas žemyn – tai žemė, moteriškasis pradas. Abu trikampiai sudaro Visatą.
Pamiršta kiaušinių daužymo ir ridenimo prasmė
Lietuvos Liaudies buities muziejaus vyresnioji muziejininkė Vida Olechnovičienė pasakojo „Kodėl per Velykas kiaušiniai mušami? Jeigu iš kiaušinio atsiranda visa gyvybė, kad jai padėtume atsirasti, turime kiaušinį pramušti. O kad gyvybe pasidalintume su žeme, kuri po žiemos pavargusi, kiaušinį ridename. Tokiu būdu žemei perduodame energiją, kuri glūdi kiaušinyje. Juk norime, kad viskas sužaliuotų, sužydėtų, gerą derlių duotų“.
Kiaušiniavimas ir kitos linksmybės
Anuomet susirinkę berneliai vaišes susirinkdavo „lalaudami“ – giedodami apeigines dainas šeimininkams ir, svarbiausia, netekėjusioms mergelėms, į kurias dairėsi. „Dovanok margučių porą, gausi vyrą gražų, dorą, jei neduosi mums margučių, neturėsi nė vaikučių“, – dainuojama vienoje lalautojų dainų. Vakare iš surinktų margučių berneliai išrinkdavo margučių karalienę ir visam kaimui paskelbdavo, kuri mergelė gražiausiai margina.
Jei į jūsų duris antrąją Velykų dieną paskambintų mažas vaikas ir, nieko nesakydamas, stovėtų, laikydamas pirštą įsikišęs burnoje, ką jūs darytumėte? O senovėje jie vaikščiodavo po namus – kiaušiniaudavo. Jei vieną pirštą laiko burnoje, suprask – prašo vieno kiaušinio, jei du – dviejų, jei daugiau – auklėjimo tikslais galima ir nuo durų pavaryti.
Daugiau apie Velykinius žaidimus skaitykite čia: https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/laisvalaikis/ruosiames-velykoms-sventiniai-zaidimai-1038-319839
Daugiau informacijos skaitykite čia:
https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/idomiausi-velyku-paprociai-slapiu-marskineliu-akcija-ir-pamesta-trecia-diena-56-600983
https://www.vle.lt/straipsnis/velykos/
https://www.kaisiadoriumuziejus.lt/verbu-sekmadienis-prisiminkime-tradicijas/
https://www.bernardinai.lt/zyma/velykos/
https://www.15min.lt/tema/velykos-5010
https://www.kaipkada.lt/news/kada-velykos-2022-metais/
https://www.delfi.lt/projektai/velykos/idomiausi-velyku-paprociai-kodel-lietuvoje-vaikus-lanko-velyku-bobute-o-svetur-sekme-atnesa-saltas-vanduo.d?id=89753025#/
Galerija:
