Virtuali paroda „Prezidentas Antanas Smetona – Ukmergės krašto žmogus“
2024 m. rugpjūčio 10 d. buvo paminėtas Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos (1874–1944) 150 metų jubiliejus. Ši diena Ukmergės kraštui ypatinga, nes 1874 m., Užulėnio kaime, Taujėnų valsčiuje, Ukmergės apskrityje, gimė pirmasis Lietuvos Prezidentas – Antanas Smetona.
Antanas Smetona prezidentavimo laikotarpiu gyveno Kaune, tačiau dažnai apsilankydavo savo tėviškėje, o 1937 m., įrengus Užugirio dvaro sodybą, vasaros atostogas leido joje. A. Smetona į gimtąjį Užugirį vykdavo pro Ukmergę. Prezidentas mieste svečiuodavosi ir per svarbesnius įvykius ar sukaktis. Šiomis progomis, vietinių organizacijų atstovai bei kiti miestiečiai jo laukdavo ir garbingai pasitikdavo – miesto gatvėse pastatydavo puošnius, augalais apipintus vartus su pasveikinimo šūkiais, namų balkonus papuošdavo žolynais ir gėlėmis.
Virtualioje parodoje pristatomos fotografijos, kuriose įamžintos A. Smetonos apsilankymų Ukmergės krašte akimirkos. Panaudotos fotografijos iš Ukmergės kraštotyros muziejaus, Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Vytauto Didžiojo karo muziejaus, Veprių krašto muziejaus rinkinių bei privačių asmenų kolekcijų.
Kviečiame pasižiūrėti virtualią parodą:
https://www.limis.lt/v-exhibition/exhibitions/linear/805992/400514
Virtuali paroda - „Eugenijus Kulvietis. Grįžtu…“
„Nuostabių potėpių meistras, griežtas mokytojas, mylintis bitininkas, sodo alchemikas, puikus medžio meistras, fotografas, karys, skautas, aktyvus patriotas, keliautojas, poliglotas, be lietuvių kalbos kalbėjęs rusiškai, lenkiškai, vokiškai, prancūziškai, ispaniškai, angliškai, geras lotynų kalbos žinovas ir aktyvus esperantininkas. Žmogus ne kartą istorijos sūkurių išsviestas iš savo gyvenimo ir vėl į jį sugrąžintas, galų gale nublokštas į kitą pasaulio kraštą, pilna to žodžio prasme, ir ten sugebėjęs pradėti gyvenimą nuo nulio“ – tokiais žodžiais apibūdina savo senelį Aleksas Eugenijus Kulviẽtis.
Virtuali parodos peržiūra:
Eugenijus Ginvill-Kulviẽtis (1883-04-10 Alunčių dvaras, Panevėžio r. – 1959-02-13 Medellín, Kolumbija) – garsus XX a. pr. klasicizmo atstovas, natiurmortų meistras, kūręs kartu su Galdiku, Šileika, Kalpoku, Šklėriu, Žmuidzinavičiumi, Varnu, tačiau dėl emigracijos į Kolumbiją pamirštas ir neturintis deramo įvaizdžio Lietuvos dailės istorijoje.
E. Kulviẽtis per savo gyvenimą nutapė apie 3000 paveikslų, iš kurių 1600 buvo parduoti. Jo darbų yra įsigijusios Amerikos, Anglijos, Švedijos, Prancūzijos, Italijos atstovybės, Lietuvos muziejai, garsūs žmonės Lietuvoje ir Kolumbijoje. Jis dalyvavo visose parodose 1922-1940 m. vykusiose Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Ukmergėje, Panevėžyje. Surengė nemažai personalinių parodų Lietuvoje, Amerikoje, Kolumbijoje, Vokietijoje.
„Lietuvos Tapyboje“ yra vienintelis darbas, pristatantis E. Kulviẽtį kaip daiktiškosios tapybos atstovą. Iki šiol nėra nei vieno išsamaus leidinio apie menininką, o medžiaga glūdi dar nesurasta įvairiuose archyvuose.
Ukmergei šis žmogus nemažiau reikšmingas nei Lietuvai. Jis paliko gausų Ukmergės vaizdų metraštį, kuriuo mes šiandien turime galimybės grožėtis. Be tapybinės veiklos E. Kulviẽtis apie 16 metų ugdė gimnazistus, mokė juos piešimo, vadovavo Ukmergės amatų mokyklai, Ukmergės skautų tuntui, aktyviai dalyvavo visuomenės gyvenime.
Ukmergėje, Kauno gatvėje yra išlikęs tapytojo suprojektuotas namas, kuriame jis su šeima gyveno.
2023 metų balandžio 10 dieną minėjome dailininko 140-ties gimimo metų sukaktį. Ta proga Aleksas Eugenijus Kulviẽtis – dailininko anūkas, kartu su Ukmergės kraštotyros muziejumi inicijavo šią parodą. Labai džiaugiamės ir dėkojame, kad E. Kulviẽčio giminės, Nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus ir Lietuvos meno pažinimo centras TARTLE geranoriškai paskolino saugomus tapytojo darbus parodai.
Siesikų pilis. Dingusio gyvenimo pėdsakais
LIETUVOS VALSTYBĖS ISTORIJOS ARCHYVE SAUGOMAS BELAZARIŠKIO DVARO UKMERGĖS PAVIETE, PRIKLAUSIUSIO LDK KAMARNINKUI MYKOLUI GERECKIUI PRANCUZEVIČIUI, PLANAS. DATUOJAMAS 1770 M. LAPKRIČIO 3 D., ĮRAŠAI LENKŲ KALBA. PLANĄ SUDARĖ UKMERGĖS PAVIETO PAKAMARIS, ŠV. STANISLOVO ORDINO KAVALIERIUS MYKOLAS MORIKONIS. LVIA, F. SA, B. 14428, L.100
„Belazariškių dvaro planas, sudarytas 1770 m., išsiskiria savo kuklumu bei pateiktų sutartinių ženklų smulkumu. Juodu tušu baltame popieriaus lape minimalia piešimo technika pavaizduoti Belazariškių, Siesikų ir Šapovos dvarai su rūkstančiais kaminais bei tvoromis, Siesikų bažnyčia, vandens malūnai, plytinės, tiltas per Lankesos upę. Sklypų ribos pažymėtos kapčiais, nurodytos tikslios jų koordinatės“ – trumpai pažymi Lietuvos valstybės istorijos archyvas, anonsuodamas šį dokumentą.
Siesikų dvaras
Siesikų pilies (rūmų) istorijai šis planas svarbus kaip pirmas žinomas grafinis pilies atvaizdas. Švedų nuniokotą (1704 m.), apleistą ir negyvenamą Siesikų dvarą, iš Leono Radvilos 1746 m. įsigijo Ukmergės pilininkas Konstantinas Daugėla. Nėra žinoma ar Konstantino, ar jo sūnaus Kazimiero pastangomis, per 24 metus iškilo naujas barokinis, dar vadinamas „lenkišku“, stogas su trimis atikais. Taip pat, galima įžvelgti šiaurės vakarų ir šiaurės rytų bokštelių stilizuotas vėtrunges ir keturis kaminus. O štai pietrytinio bokštelio jau nebelikę – jis, švedų 1704 metais apgadintas, naujiesiems šeimininkams pasirodė nebereikalingas, todėl nugriautas. Įėjimo portalas paliktas toks koks buvęs. Siesikų ežero rytuose atvaizduotas ir nedidelis Daumantų (Daumantiškių, Domantiškio) dvarelis, kurio vietą dabar težymi pora senų medžių. Pats Siesikų miestelis pažymėtas simboliškai - čia tik bažnyčia ir, galbūt, karčiama. Siesikų dvaro vandens malūno, minimo 1725 m. dvaro inventoriuje prie upelio, dabar vadinamo Armona, žiočių, taip pat nebėra.
Šapova
Link Siesikų miestelio nuo Šapovos (Šapuvos), kurioje tada buvo dvaras minimas nuo 1586 metų, eina taškelių virtine pažymėtas kelias. Šalia Šapovos dvaro, ant Lankesos kranto, vandens malūnas su užtvanka ir tiltas per upelį. Iš karto už antro tilto per Lankesą - plytinė. Riboženklių (kaupų, kapčių) pažymėta nemažai. Pats didžiausias kapčius „Kopiec Biallozoryski“ yra ne taip toli nuo Šapovos, ten kur išsišakoja senasis ir naujasis kelias į Siesikus. Tas kaupas yra išlikęs iki šių dienų. Apardytas, sužemėjęs, bet išlikęs. Šiaurės-Vakarų kryptim jo pagrindas dabar yra apie 8 m pločio ir iškilęs jis apie pusantro metro virš žemės paviršiaus. Kas yra kaupo viduje sunku pasakyti, bet labai tikėtina, kad ten rastume akmenų, anglių, įvairių duženų ir kaulų, ar net šerno ilčių. Šapovos dvaro sodybos vietą dabar težymi tik 1890 m. perstatyto dvaro pamatų likučiai ir sulaukėjusio parko fragmentai. Laukai aplinkui numelioruoti, Lankesa kanalizuota, kelias į Siesikus sunaikintas.
Pasodai
Nedidelis Pasodų kaimelis priklausė Siesikų dvarui. Kelyje į Siesikus esantys vartai - tai Belazariškio ir Siesikų žemių riba. Nei vartai, nei Pasodų kaimelis neišlikę, dabar toje vietoje plyti dirbami laukai.
Belazariškis
Belazariškių dvaro rūmai plane pavaizduoti pakankamai detaliai. Ant aukšto pamato vienaaukštis mūrinis pastatas, įėjimas su laiptais, vienas didelis ir du mažesni atikai, „lenkiškas“ stogas, du kaminai ir vėtrungės. Pagal kaminų skaičių galima manyti, kad pastatas buvęs apie 25 m ilgio. Kiemas aptvertas, šalia dvaro - vandens malūnas. Deja, dvaro ir jo gyventojų istorija praktiškai liko netyrinėta. Belazariškių kaime 1960 metais gimė skulptorius, restauratorius, muziejininkas, archeologas, lietuvių antinacinio pogrindžio narys, tremtinys Pranas Baleniūnas miręs 1965 metais Vorkutoje.
Upelis
Tai viena įdomiausių Belazariškio dvaro plano vietų. Dvarų ribos dažnai buvo sutapatinamos su natūraliomis gamtinėmis kliūtimis. Ir tai suprantama, nes tokios ribos yra aiškios ir ilgalaikės. Pietinė Belazariškio dvaro žemių riba sutampa su upelio, kurį dabar vadiname Armona, vaga. Tačiau tokio vardo plane nėra pažymėta. Nuo ištakų šalia Beržulio pelkės (plg. Beržulio ežeras Žemaitijoje) iki ant kranto augančio didelio ąžuolo (!) - tai Dubupis, nuo ąžuolo iki Žeimelio Jarockio(?) sklypo ribos kitame krante - tai Gudupis. Toliau, iki nedidelio intako - Legupis. Ir, pagaliau, Kakupis - dėl Belazariškio malūno patvankos išplatėjęs upelis, matyt, ir jo tėkmė sulėtėjusi tiek, kad plano sudarytojui teko pažymėti kryptį. Pagal šį planą į Siesikų ežerą įteka Kakupis, o dabartinis Armonos pavadinimas yra atsiradęs gerokai vėliau, jau po XIX-XX amžiuje vykdytų melioracijos darbų, kai daugiau nei 40 natūralių, į Siesikų ežerą įtekančių upelių, buvo kanalizuoti. Tai, kad Armonos ištakos XVIII a. buvo kitoje vietoje patvirtina ir Deltuvos klebono Antano Sorokos 1784 metais sudarytas parapijos topografinis aprašymas: „ Plačiavos pelkės pietvakariuose prasideda Armonos upelis, jis teka Deltuvos parapijos pietine dalimi“. Nuo Plačiavos pelkės pakraščio iki Belazariškio vien tik tiesia linija yra daugiau nei 10 km.
Kakupio upėvardis dažnai minimas Europos lyginamosios kalbotyros studijose prūsų, germanų ir, apskritai, indoeuropietiškų kalbų kontekste. Žinoma, ten kalba eina apie kitą Kakupį - greičiausiai, Žemaitijos upės Sausdravo kairįjį intaką. Kiti pavadinimai - Dubupis, Gudupis ir Legupis sutinkami vien Žemaitijoje, dažniausiai kažkada kuršių apgyvendintose teritorijose.
Kodėl Siesikų apylinkėse labai kompaktiškoje teritorijoje atsirado tokių tolimų vietų hidronimai? Į šį klausimą gal būt bus atsakyta ateityje.
Restauruotos vertybės - žemėlapiai ir planai
Ukmergės kraštotyros muziejus Lietuvos kultūros tarybos lėšomis įgyvendino projektą
„Žemėlapių kolekcijos tyrimai, konservavimas arba restauravimas“, kurio metu restauruoti penki
žemėlapiai ir Ukmergės miesto planai.
Ištirtos ir restauruotos ypatingai pažeistos, todėl sparčiai nykusios kultūros vertybės – tai vieni
įdomiausių XIX–XX a. vid. dokumentų iki šiol plačiai visuomenei sunkiai prieinami dėl sunykimo
lygio. Eksponatai ne tik išsaugoti nuo sunykimo, suklijuoti, atkurtos netektys, bei atliktas retušas.
Suskaitmenintos restauruotos vertybės lengvai prieinamos muziejaus bei LIMIS internetiniuose
portaluose. Tikimės, kad tai paskatins ne tik akademinės visuomenės, bet ir gyventojų susidomėjimą
krašto istorija.
R 2852
R 2993
R 3671
R 3678
R-1239
R-3679
