Ukmergės kraštotyros muziejus, pasitikdamas vieną gražiausių metų šventę – Šv. Kalėdas, parengė virtualią parodą „Prisiminus vaikystės Kalėdų eglutę“. Kviečiame prisiminti savo vaikystės eglutes, o mažuosius susipažinti su eglučių puošimo tradicijomis. Parodoje išvysite muziejaus rinkiniuose saugomus eglutės žaisliukus ir girliandas, kokiais buvo puošiamos eglutės lietuvių namuose sovietmečio laikotarpiu.

Nuo seno Šv. Kalėdos kiekvieno lietuvio gyvenime buvo labai svarbi šventė. Anksčiau didžiausia šios šventės puošmena buvo ant balkio kabinti įspūdingi šiaudų sodai. Manoma, kad aukso spalvos stiebeliuose yra sukaupta daug saulės energijos ir todėl į namus jie atneša laimę bei harmoniją. Buvo tikima, kad pasikabinus namuose sodą, į jį susirinks vėlės ir apsaugos namus nuo nelaimių. Lietuviai namus puošdavo ir žalių augalų šakelėmis, kartais pastatydavo ar pakabindavo rugių pėdą.

Žaliaskarės eglutės puošimo tradicija atsirado Vokietijoje XVI a. ir pamažu pasiekė kitus kraštus. Į Lietuvą šis paprotys atkeliavo visai neseniai, kiek daugiau nei prieš 100 metų, XIX a. pabaigoje. Pirmosios tokių eglučių dekoracijos buvo rankų darbo, padarytos iš gamtoje randamų medžiagų. Pats populiariausias eglutės puošimo būdas – įvairūs šiaudinukai. Tikėta, kad ant eglutės pakabinus šiaudinius žaisliukus, kitais metais šeima sulauks gero derliaus. Lietuviai savo eglutes puošdavo obuoliais, riešutais. Jie simbolizavo vaisingumą, derlingumą, galėjo sustiprinti vedybinius ryšius. Ant eglutės kabindavo ir karpytus spalvotus popierėlius, saldainius, iš tešlos lipdytus ir keptus įvairius figūrinius sausainius. XX a. I p. eglutes imta apibarstyti vatos gniužulėliais, ar iš jos suformuodavo įvairių figūrėlių žaisliukus. Buvo populiaru apšviesti eglutes tikromis žvakėmis, kurios buvo tvirtinamos prie eglės šakų vašku arba segtukais. Tačiau jos buvo uždegamos tik vieną kartą – Kūčių vakarienės metu. Buvo tikima, kad deganti ugnis apsaugos šeimą nuo visų blogybių. XX a. 3 deš. pab. Lietuvoje pradėjo plisti ir pirktiniai eglučių žaisliukai, gaminti iš stiklo, tačiau jie buvo labai brangūs, todėl rankomis gaminti žaisliukai išliko dar gana ilgą laiką.

Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomi kalėdiniai eglutės žaisliukai

Nuo XX a. pr. iki XX a. 7 deš. buvo paplitę žaisliukai gaminti iš stiklo vamzdelių ir karoliukų, naudojant vielą. Šie žaisliukai tarsi tradicinių lietuviškų miniatiūrinių šiaudinių sodų kopijos: įvairaus dydžio ir skirtingų konstrukcijų žvaigždės, nameliai, varvekliai, kūgiai. Tokie žaisliukai tarpukariu buvo gaminti ir Lietuvoje.

Sovietmečiu populiarūs buvo iš kartono gaminti žaisliukai. Jie buvo dengiami folija, o tada dažomi dažais. Tokios kartoninės eglutės dekoracijos SSRS buvo gaminamos iki 1980-ųjų. Paprastai figūrėlėse buvo pavaizduoti rusų liaudies pasakų herojai, gyvūnai, žuvys, drugeliai, paukščiai, automobiliai, laivai, žvaigždės ir kt.

Vieni iš retesnių žaisliukų buvo gaminti iš papjė mašė popieriaus masės. Popierius sumaišomas su klijais, gipsu ar kreida ir padengiamas specialia dažyta druska blizgesiui suteikti ir sutvirtinti. Tokie žaisliukai buvo gaminami iki XX a. vid.

Po Antrojo pasaulinio karo pradėti gaminti stikliniai žaisliukai vaisių ir uogų pavidalo: vynuogės, avietės, braškės, persikai, citrinos. XX a. 6 deš. vyravo žaisliukai atspindintys žemės ūkį: baklažanai, pomidorai, svogūnai, pupelės, žirniai, pomidorai, morkos ir kukurūzai.

XX a. 7-8 deš. gaminti įvairių formų žaisliukai iš stiklo. Dominavo kalėdinės, gamtos, politinės temos, animacinių filmukų herojai, įvairūs gyvūnai. Žaisliukai buvo gaminti su pakabuku viršuje ar gnybtuku, kad būtų galima jį prisegti prie eglutės šakos. Apie 1990 m. populiariausi tampa ryškūs ir blizgantys burbulai bei įvairūs varvekliai.

Ukmergės kraštotyros muziejaus informacija.