Virtuali paroda „Prezidentas Antanas Smetona – Ukmergės krašto žmogus“

2024 m. rugpjūčio 10 d. buvo paminėtas Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos (1874–1944) 150 metų jubiliejus. Ši diena Ukmergės kraštui ypatinga, nes 1874 m., Užulėnio kaime, Taujėnų valsčiuje, Ukmergės apskrityje, gimė pirmasis Lietuvos Prezidentas – Antanas Smetona.

Antanas Smetona prezidentavimo laikotarpiu gyveno Kaune, tačiau dažnai apsilankydavo savo tėviškėje, o 1937 m., įrengus Užugirio dvaro sodybą, vasaros atostogas leido joje. A. Smetona į gimtąjį Užugirį vykdavo pro Ukmergę. Prezidentas mieste svečiuodavosi ir per svarbesnius įvykius ar sukaktis. Šiomis progomis, vietinių organizacijų atstovai bei kiti miestiečiai jo laukdavo ir garbingai pasitikdavo – miesto gatvėse pastatydavo puošnius, augalais apipintus vartus su pasveikinimo šūkiais, namų balkonus papuošdavo žolynais ir gėlėmis.

Virtualioje parodoje pristatomos fotografijos, kuriose įamžintos A. Smetonos apsilankymų Ukmergės krašte akimirkos. Panaudotos fotografijos iš Ukmergės kraštotyros muziejaus, Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Vytauto Didžiojo karo muziejaus, Veprių krašto muziejaus rinkinių bei privačių asmenų kolekcijų.

Kviečiame pasižiūrėti virtualią parodą:
https://www.limis.lt/v-exhibition/exhibitions/linear/805992/400514

 


Virtuali paroda - „Eugenijus Kulvietis. Grįžtu…“

Nuostabių potėpių meistras, griežtas mokytojas, mylintis bitininkas, sodo alchemikas, puikus medžio meistras, fotografas, karys, skautas, aktyvus patriotas, keliautojas, poliglotas, be lietuvių kalbos kalbėjęs rusiškai, lenkiškai, vokiškai, prancūziškai, ispaniškai, angliškai, geras lotynų kalbos žinovas ir aktyvus esperantininkas. Žmogus ne kartą istorijos sūkurių išsviestas iš savo gyvenimo ir vėl į jį sugrąžintas, galų gale nublokštas į kitą pasaulio kraštą, pilna to žodžio prasme, ir ten sugebėjęs pradėti gyvenimą nuo nulio“ – tokiais žodžiais apibūdina savo senelį Aleksas Eugenijus Kulviẽtis.

Virtuali parodos peržiūra:

 

Eugenijus Ginvill-Kulviẽtis (1883-04-10 Alunčių dvaras, Panevėžio r. – 1959-02-13 Medellín, Kolumbija) – garsus XX a. pr. klasicizmo atstovas, natiurmortų meistras, kūręs kartu su Galdiku, Šileika, Kalpoku, Šklėriu, Žmuidzinavičiumi, Varnu, tačiau dėl emigracijos į Kolumbiją pamirštas ir neturintis deramo įvaizdžio Lietuvos dailės istorijoje.

E. Kulviẽtis per savo gyvenimą nutapė apie 3000 paveikslų, iš kurių 1600 buvo parduoti. Jo darbų yra įsigijusios Amerikos, Anglijos, Švedijos, Prancūzijos, Italijos atstovybės, Lietuvos muziejai, garsūs žmonės Lietuvoje ir Kolumbijoje. Jis dalyvavo visose parodose 1922-1940 m. vykusiose Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Ukmergėje, Panevėžyje. Surengė nemažai personalinių parodų Lietuvoje, Amerikoje, Kolumbijoje, Vokietijoje.

„Lietuvos Tapyboje“ yra vienintelis darbas, pristatantis E. Kulviẽtį kaip daiktiškosios tapybos atstovą. Iki šiol nėra nei vieno išsamaus leidinio apie menininką, o medžiaga glūdi dar nesurasta įvairiuose archyvuose.

Ukmergei šis žmogus nemažiau reikšmingas nei Lietuvai. Jis paliko gausų Ukmergės vaizdų metraštį, kuriuo mes šiandien turime galimybės grožėtis. Be tapybinės veiklos E. Kulviẽtis apie 16 metų ugdė gimnazistus, mokė juos piešimo, vadovavo Ukmergės amatų mokyklai, Ukmergės skautų tuntui, aktyviai dalyvavo visuomenės gyvenime.

Ukmergėje, Kauno gatvėje yra išlikęs tapytojo suprojektuotas namas, kuriame jis su šeima gyveno.

2023 metų balandžio 10 dieną minėjome dailininko 140-ties gimimo metų sukaktį. Ta proga Aleksas Eugenijus Kulviẽtis – dailininko anūkas, kartu su Ukmergės kraštotyros muziejumi inicijavo šią parodą. Labai džiaugiamės ir dėkojame, kad E. Kulviẽčio giminės, Nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus ir Lietuvos meno pažinimo centras TARTLE geranoriškai paskolino saugomus tapytojo darbus parodai.

 

 

 


Restauruotos vertybės - žemėlapiai ir planai

Ukmergės kraštotyros muziejus Lietuvos kultūros tarybos lėšomis įgyvendino projektą
„Žemėlapių kolekcijos tyrimai, konservavimas arba restauravimas“, kurio metu restauruoti penki
žemėlapiai ir Ukmergės miesto planai.

Ištirtos ir restauruotos ypatingai pažeistos, todėl sparčiai nykusios kultūros vertybės – tai vieni
įdomiausių XIX–XX a. vid. dokumentų iki šiol plačiai visuomenei sunkiai prieinami dėl sunykimo
lygio. Eksponatai ne tik išsaugoti nuo sunykimo, suklijuoti, atkurtos netektys, bei atliktas retušas.
Suskaitmenintos restauruotos vertybės lengvai prieinamos muziejaus bei LIMIS internetiniuose
portaluose. Tikimės, kad tai paskatins ne tik akademinės visuomenės, bet ir gyventojų susidomėjimą
krašto istorija.

 

R 2852

R 2993

 

R 3671

R 3678

 

R-1239

 

R-3679


Virtuali paroda „Spalvotoji Ukmergės istorija“

 

Virtualiojoje parodoje atskleidžiama spalvingoji Ukmergės istorija. Parodoje išvysite Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas istorines krašto fotografijas, kurios skaitmeninių technologijų pagalba buvo nuspalvintos. Tokiu būdu, pristatant senuosius Ukmergės krašto vaizdinius, demonstruojama, koks galėjęs būti vietovių koloritas praeityje.

1. Ukmergės panorama iš gaisrinės bokšto
1929 metai

2. Skveras miesto centre

1949 metai

Šis skveras buvo sukurtas 1949 metais, po 1944-aisiais vykusio bombardavimo, kuomet buvo sugriauti pastatai Vilniaus ir Pilies gatvių kvartale bei Kęstučio aikštėje. Fotografijoje matoma skvero dalis buvo išsidėsčiusi prieš dabartinį Ukmergės kraštotyros muziejaus pastatą.

3. Ukmergės lenkų gimnazija

Tarpukaris

Šį pastatą 1913 metais pastatė verslininkai Kazimieras ir Teofilė Deveikiai. Pastatas ukmergiškių buvo pramintas „Meškų namu", kadangi jo fasadą puošia dvi horeljefinės lokių skulptūros.

Šis namas įžymus tuo, kad statybos metais, dar prie caro valdžios, pirmą kartą atgimstančios Lietuvos valstybės istorijoje, pastato fasadas buvo papuoštas Vyčiu. Prieškario spauda rašė, jog „nepaprasta tai, kad tas Vytis buvo ten ir caro laikais. Nežiūrint visų nesmagumų ir rusų valdžios spaudimo namo savininkas Vyčio nepanaikino ir išlaikė jį viešoj vietoj iki Lietuvos nepriklausomybės atgimimo“.

1920-1931 metais šiame pastate veikė Ukmergės lenkų gimnazija. Būtent šiuo laikotarpiu buvo atlikta šios savaitės eksponate matoma fotografija. Galima pastebėti, kad tuo metu pastatą puošė ne tik meškos, bet ir knygnešio skulptūra.

4. Medinis tiltas per Šventąją

1922 metai

5. Gelžbetoninis tiltas per Šventąją

XX a. 3-4 deš.

6. Šventosios pakrantė

1939 metai

Kitame krante matoma Ukmergės Švč. Dievo Motinos Globėjos (Pokrovo) sentikių cerkvė, kuri yra išlikusi iki šių dienų. Maldos namai buvo pastatyti 1873 metais tikinčiųjų bendruomenės lėšomis.

7. Vaitkuškio dvaras

1931 metai

Vaitkuškio dvaras pradėtas formuoti XVI amžiuje, kuomet Vaitkuškio apylinkės dar vadinosi Antakalniu. Vėliau dvaras priklausė įvairių giminių atstovams: Kšemencui, Mednikiui, Volkui, Okuškai. XVII a. I p. dvaras atiteko Skorulskių giminei. 1764 m. jau egzistuojantį dvarą įsigijo Mykolas Kosakovskis , kuris tarp rūmų ir oficinos pastatė trečiąją ansamblio dalį – didelę rotondą ir dvi prie jos prigludusias kvadratines sales. Tačiau dvaras ir jo apylinkės suklestėjo valdant Stanislovui Feliksui Kosakovskiui. Būtent jis, susižavėjęs Miramare rūmais prie Triesto, nusprendė perstatyti dvarą ir suteikė jam neogotikinę išvaizdą. Pats asmeniškai intensyviai dirbo prie projekto, padedamas architekto Bonifaco Pavlovskio. 1862 m. dvaro rūmai buvo baigti – atsirado daugiašoniai bokšteliai, smailiaarkiai langai, balkonas, vėliau buvo pristatyta veranda. Dvaro istorija – spalvinga, kupina ir mistiškų pasakojimų. Jonas Eustachijus Kosakovskis, kuris perėmė dvarą nuo 1905 metų, atsiminimuose apie Vaitkuškio dvarą rašė: „Kai kuriuose pirmojo aukšto svečių kambariuose bei keliuose antrojo aukšto kambariuose, dažniausiai ankstyvą rytą, kai tik pradėdavo švisti, kambaryje, nepaisydama uždarytų durų, pasirodydavo labai aštrių veido bruožų senutė atsikišusia pasmakre, su pakaklėje parištu kyku, kuri triūsdavo kambaryje, atlikdama aibę niekam nereikalingų veiksmų. Žiūrinėdavo už spintos, imdavo ką nors į rankas ir dėdavo atgal, šlamėdavo senamadiška suknele, niekada nepažvelgdama į kambaryje esantį asmenį ir niekaip nereaguodama į kreipimąsi, neatsiliepdama. Po kurio laiko išnykdavo taip pat, kaip ir ateidavo. Tos senutės pasirodymas kai kuriuose kambariuose tapo pastoviu reiškiniu, niekados nesukėlęs siaubo ją mačiusiems asmenims, ypač svečiams, nieko apie tai nežinantiems ir manantiems, jog tai kokia nors anksti besitvarkanti tarnaitė. Įdomu tai, kad kiekvienas naujai atvykęs, neperspėtas apie šio vaiduoklio pasirodymo galimybę, ryte pusryčiaujant būtinai pasakodavo apie tos senutės pasirodymą ir visada jos išvaizdą bei drabužius apibūdindavo nekintamai vienodai. Tai tęsėsi ne vienus metus ir pasikartodavo beveik su kiekvienu atvykėliu, jei jis nakvodavo viename iš kambarių, kuriuose senutė vaidendavosi.“

1923 m. rūmus perėmė valstybė, o 1933 m. grąžino J. E. Kosakovskiui. 1940 m. sovietų valdžia dvarą nacionalizavo. Antrojo pasaulinio karo metais rūmai smarkiai nukentėjo, vėliau buvo apleisti ir 1963 m. nugriauti. Šiuo metu išlikęs rūmų bokštas ir oranžerijos griuvėsiai.

8. Šventosios pakrantė

XX a. 9 deš.

Fotografijos atskleidžia, kaip Šventosios pakrantė atrodė praeito amžiaus devintajame dešimtmetyje. Matomas buvęs avalynės fabrikas bei apžvalgos ratas, kurį vis dar pamena ir kai kurie ukmergiškiai!


Virtuali paroda „Velykų tradicijos Lietuvoje“

Sveiki sulaukę Šv. Velykų!

Pavasaris ir Šv. Velykos – neatsiejamas duetas – tiek vienas, tiek kitas žavi gyvybe, spalvomis, gera nuotaika. Krikščionybėje Velykų šventės kilmė siejama su po nukryžiavimo mirusio Kristaus prisikėlimu. Nemaža dalis Šv. Velykų simbolių turi pagoniškas ištakas: esminis Velykų simbolis – margučiai, lalavimai, mažiesiems itin daug smagių emocijų dovanojantis margučių ridenimas.

Aut. Angelė Rauktienė. Atlikimo technika – dažymas, skutinėjimas. 2002 m.

Aut. Angelė Rauktienė. Atlikimo technika – dažymas, skutinėjimas. 2002 m.

Velykų tradicijos Lietuvoje

Velykų švenčių ciklas prasideda Verbų sekmadieniu, kuomet bažnyčioje šventinama verba – tradicinė iš kadagio ar blindės šakelių surišta puokštė. Plakimas verba – apeiginis veiksmas, kai linkėjimai išsakomi tam tikra formule: „Ne aš plaku, verba plaka. Nesirk, nemirk, šventų Velykų sulauk!“ Bažnyčioje pašventinta verba namuose laikoma visus metus tikint jos magiška apsaugine galia.

Didįjį ketvirtadienį būdavo tvarkoma sodyba ir jos aplinka, namai, paruošiama daugiau pašaro gyvuliams, vakare visa šeima pirtyje arba kubile išsimaudydavo.

Didįjį penktadienį laikytasi vadinamojo sauso pasninko (nevalgyta mėsiškų ir pieniškų valgių), stengtasi nekalbėti blogai apie mirusiuosius, esą tomis dienomis klaidžiojančios jų vėlės galinčios išgirsti.

Didįjį šeštadienį, auštant, dažniausiai paaugliai eidavo į bažnyčią parnešti tą rytą pašventintos ugnies ir pašventinto vandens. Ugnį, kad neužgestų, nešdavo medžio kempinėje (pintyje). Tą dieną šventinta ugnimi virdavo ir kepdavo Velykų valgius, dažydavo ir margindavo kiaušinius. Pagal senąsias lietuvių tradicijas buvo tikima, kad Didįjį šeštadienį šventintą ugnį namų šeimininkė turi visus metus išlaikyti – tuomet namuose bus santarvė ir griaustinis apeis namą. Daugelis dalyvaudavo Velyknakčio pamaldose.

Velykų rytą spėdavo vasaros orus. Pasak etnologo Liberto Klimkos „Žmonės per naktį laukdavo ankstyvųjų mišių, po jų eidavo procesija aplink bažnyčią. Procesijos metu žmonės tikrindavo, iš kur vėjas pučia, ir pagal tai spręsdavo, kokia bus vasara. Jeigu vėjas pučia iš vakarų, bus lietinga vasara, jei iš rytų – vėjuota ir žvarbi, iš šiaurės – šalta, iš pietų – maloni ir derlinga. Jei vėjo prie bažnyčios nebūdavo, namuose sukdavo margutį – į kurią pusę atsisuka jo smaigalys, tokie bus vasaros orai“.

Velykų rytą su bažnyčioje pašventintais valgiais (margučiais, duona, sviestu, sūriu, pyragais, druska) visi skubėdavo į namus; esą greičiau grįžusieji tų metų laukų darbus greičiau nudirbsią. Tiesa, kai kurie žirgo vadelių nerasdavo, nes jas kas nors „pasiskolindavo“. Buvo tikima, kad jeigu svetimomis vadelėmis įkelsi į medį spietinę, bitės labai sėkmingai apsigyvens. Vėliau tas vadeles grąžindavo.

Namuose laukdavo vaišių stalas. Senovėje iš rugių varpų surišdavo šluotelę ir visus patiekalus apšlakstydavo švęstu vandeniu, pasimelsdavo ir kiaušinio dalybomis pradėdavo apeiginius pusryčius. Tėvas sudauždavo margutį ir visiems padalindavo, taip parodydamas, kad visais rūpinasi, visus maitina. Pirmą dieną kiaušinius visada mušdavo smaigaliu, nes ten dažniausiai saulutė būdavo išpiešta, antrą dieną – buku galu. Buvo tikima, kad svarbu prisiminti, su kokiu žmogumi daužėte pirmąjį margutį. Jei kada pasiklystumėte, tereikėtų prisiminti tą žmogų ir kaip mat atrastumėt kelią. Ant stalo būtinai būdavo padėta druska – kaip apsauga nuo blogio, ir duona – skalsos ir sotumo simbolis.

Velykų antrąją dieną statydavo sūpuokles. Bernai supdavo merginas ar supdavosi dviese – kuo aukščiau įsisupsi, tuo linai aukščiau augs, bus tvirtesnis ir aukštesnis vasarojus. Mitologine prasme tai žemės įsūpavimas, kad ji prabustų iš žiemos miego, kaip vaikas paūgėtų, sustiprėtų ir augintų gerą derlių.

Trečioji Velykų diena – Ledų diena. Buvo manoma, kad šią dieną nevalia nieko dirbti, reikia ilsėtis, antraip vasarą ledai derlių iškapos. Visas kaimas susirinkdavo tik prie kryžių pagiedoti.

Kodėl marginame kiaušinius

Kiaušinių marginimas mus pasiekė iš senesnių laikų nei krikščioniškos tradicijos pradžia. Kiaušinis, ypač numargintas, seniau būdavo skiriamas ir dovanai.

Pagal mitologinę pasaulėžiūrą iš kiaušinio atsirado pasaulis, todėl marginant jį ir stengiamasi atspindėti pasaulį. Senovėje buvo tikima, kad marginimas dar labiau sustiprina galias, kurios yra kiaušinyje. Kiaušinio smaigalys simbolizuoja dangų, bukasis galas – žemę. Kiekvienas margučio ornamentas taip pat turi savo prasmę, todėl margindami galime pasirinkti ženklus pagal tai, ko norime palinkėti, o senovinius margučius galime skaityti kaip tam tikrą žinutę, kurią mums perduoda margintojas.

Pagrindiniai marginimo motyvai ir simboliai

Labai svarbūs augaliniai motyvai ir įvairiais pavidalais vaizduojamas gyvybės medis – nuo paprasto trišakio iki augalo puode (puodas simbolizuoja žemę, medžio viršūnė, dažnai su paukšteliu, – dangų). Gyvybės medis reiškia amžiną gyvybės atsinaujinimą. Saulė – ir judėjimas, ir gyvybė. Raštus sudarančius paukštelių pėdutės, paukštelis – gyvybės ir laimės simbolis. Apskritimas, ratas – tai Saulės ir kitų dangaus šviesulių simbolis. Spinduliai – Saulės šviesa, šiluma, pakreipti spinduliai – tai judėjimas. Kryžius simbolizuoja visas pagrindines kryptis, susijungusias visa ko pradžios taške. Svastika – energijos, judėjimo, ugnies, Saulės ženklas. Spiralės – tai žalčiai, simbolizuojantys gyvybingumą. Kvadratas – žemės stabilumo ženklas, kurį sudaro du trikampiai: vienas jų gali būti smaigaliu į viršų – tai dangus, kalnas, gyvybės simbolis, kito smaigalys nukreiptas žemyn – tai žemė, moteriškasis pradas. Abu trikampiai sudaro Visatą.

Pamiršta kiaušinių daužymo ir ridenimo prasmė

Lietuvos Liaudies buities muziejaus vyresnioji muziejininkė Vida Olechnovičienė pasakojo „Kodėl per Velykas kiaušiniai mušami? Jeigu iš kiaušinio atsiranda visa gyvybė, kad jai padėtume atsirasti, turime kiaušinį pramušti. O kad gyvybe pasidalintume su žeme, kuri po žiemos pavargusi, kiaušinį ridename. Tokiu būdu žemei perduodame energiją, kuri glūdi kiaušinyje. Juk norime, kad viskas sužaliuotų, sužydėtų, gerą derlių duotų“.

Kiaušiniavimas ir kitos linksmybės

Anuomet susirinkę berneliai vaišes susirinkdavo „lalaudami“ – giedodami apeigines dainas šeimininkams ir, svarbiausia, netekėjusioms mergelėms, į kurias dairėsi. „Dovanok margučių porą, gausi vyrą gražų, dorą, jei neduosi mums margučių, neturėsi nė vaikučių“, – dainuojama vienoje lalautojų dainų. Vakare iš surinktų margučių berneliai išrinkdavo margučių karalienę ir visam kaimui paskelbdavo, kuri mergelė gražiausiai margina.

Jei į jūsų duris antrąją Velykų dieną paskambintų mažas vaikas ir, nieko nesakydamas, stovėtų, laikydamas pirštą įsikišęs burnoje, ką jūs darytumėte? O senovėje jie vaikščiodavo po namus – kiaušiniaudavo. Jei vieną pirštą laiko burnoje, suprask – prašo vieno kiaušinio, jei du – dviejų, jei daugiau – auklėjimo tikslais galima ir nuo durų pavaryti.

Daugiau apie Velykinius žaidimus skaitykite čia: https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/laisvalaikis/ruosiames-velykoms-sventiniai-zaidimai-1038-319839

Daugiau informacijos skaitykite čia:

https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/idomiausi-velyku-paprociai-slapiu-marskineliu-akcija-ir-pamesta-trecia-diena-56-600983
https://www.vle.lt/straipsnis/velykos/
https://www.kaisiadoriumuziejus.lt/verbu-sekmadienis-prisiminkime-tradicijas/
https://www.bernardinai.lt/zyma/velykos/
https://www.15min.lt/tema/velykos-5010
https://www.kaipkada.lt/news/kada-velykos-2022-metais/
https://www.delfi.lt/projektai/velykos/idomiausi-velyku-paprociai-kodel-lietuvoje-vaikus-lanko-velyku-bobute-o-svetur-sekme-atnesa-saltas-vanduo.d?id=89753025#/

Galerija: