Virtuali paroda - „Eugenijus Kulvietis. Grįžtu…“
„Nuostabių potėpių meistras, griežtas mokytojas, mylintis bitininkas, sodo alchemikas, puikus medžio meistras, fotografas, karys, skautas, aktyvus patriotas, keliautojas, poliglotas, be lietuvių kalbos kalbėjęs rusiškai, lenkiškai, vokiškai, prancūziškai, ispaniškai, angliškai, geras lotynų kalbos žinovas ir aktyvus esperantininkas. Žmogus ne kartą istorijos sūkurių išsviestas iš savo gyvenimo ir vėl į jį sugrąžintas, galų gale nublokštas į kitą pasaulio kraštą, pilna to žodžio prasme, ir ten sugebėjęs pradėti gyvenimą nuo nulio“ – tokiais žodžiais apibūdina savo senelį Aleksas Eugenijus Kulviẽtis.
Virtuali parodos peržiūra:
Eugenijus Ginvill-Kulviẽtis (1883-04-10 Alunčių dvaras, Panevėžio r. – 1959-02-13 Medellín, Kolumbija) – garsus XX a. pr. klasicizmo atstovas, natiurmortų meistras, kūręs kartu su Galdiku, Šileika, Kalpoku, Šklėriu, Žmuidzinavičiumi, Varnu, tačiau dėl emigracijos į Kolumbiją pamirštas ir neturintis deramo įvaizdžio Lietuvos dailės istorijoje.
E. Kulviẽtis per savo gyvenimą nutapė apie 3000 paveikslų, iš kurių 1600 buvo parduoti. Jo darbų yra įsigijusios Amerikos, Anglijos, Švedijos, Prancūzijos, Italijos atstovybės, Lietuvos muziejai, garsūs žmonės Lietuvoje ir Kolumbijoje. Jis dalyvavo visose parodose 1922-1940 m. vykusiose Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Ukmergėje, Panevėžyje. Surengė nemažai personalinių parodų Lietuvoje, Amerikoje, Kolumbijoje, Vokietijoje.
„Lietuvos Tapyboje“ yra vienintelis darbas, pristatantis E. Kulviẽtį kaip daiktiškosios tapybos atstovą. Iki šiol nėra nei vieno išsamaus leidinio apie menininką, o medžiaga glūdi dar nesurasta įvairiuose archyvuose.
Ukmergei šis žmogus nemažiau reikšmingas nei Lietuvai. Jis paliko gausų Ukmergės vaizdų metraštį, kuriuo mes šiandien turime galimybės grožėtis. Be tapybinės veiklos E. Kulviẽtis apie 16 metų ugdė gimnazistus, mokė juos piešimo, vadovavo Ukmergės amatų mokyklai, Ukmergės skautų tuntui, aktyviai dalyvavo visuomenės gyvenime.
Ukmergėje, Kauno gatvėje yra išlikęs tapytojo suprojektuotas namas, kuriame jis su šeima gyveno.
2023 metų balandžio 10 dieną minėjome dailininko 140-ties gimimo metų sukaktį. Ta proga Aleksas Eugenijus Kulviẽtis – dailininko anūkas, kartu su Ukmergės kraštotyros muziejumi inicijavo šią parodą. Labai džiaugiamės ir dėkojame, kad E. Kulviẽčio giminės, Nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus ir Lietuvos meno pažinimo centras TARTLE geranoriškai paskolino saugomus tapytojo darbus parodai.
Restauruotos vertybės - žemėlapiai ir planai
Ukmergės kraštotyros muziejus Lietuvos kultūros tarybos lėšomis įgyvendino projektą
„Žemėlapių kolekcijos tyrimai, konservavimas arba restauravimas“, kurio metu restauruoti penki
žemėlapiai ir Ukmergės miesto planai.
Ištirtos ir restauruotos ypatingai pažeistos, todėl sparčiai nykusios kultūros vertybės – tai vieni
įdomiausių XIX–XX a. vid. dokumentų iki šiol plačiai visuomenei sunkiai prieinami dėl sunykimo
lygio. Eksponatai ne tik išsaugoti nuo sunykimo, suklijuoti, atkurtos netektys, bei atliktas retušas.
Suskaitmenintos restauruotos vertybės lengvai prieinamos muziejaus bei LIMIS internetiniuose
portaluose. Tikimės, kad tai paskatins ne tik akademinės visuomenės, bet ir gyventojų susidomėjimą
krašto istorija.
R 2852
R 2993
R 3671
R 3678
R-1239
R-3679
Virtuali paroda „Spalvotoji Ukmergės istorija“
Virtualiojoje parodoje atskleidžiama spalvingoji Ukmergės istorija. Parodoje išvysite Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas istorines krašto fotografijas, kurios skaitmeninių technologijų pagalba buvo nuspalvintos. Tokiu būdu, pristatant senuosius Ukmergės krašto vaizdinius, demonstruojama, koks galėjęs būti vietovių koloritas praeityje.
1. Ukmergės panorama iš gaisrinės bokšto
1929 metai
2. Skveras miesto centre
1949 metai
Šis skveras buvo sukurtas 1949 metais, po 1944-aisiais vykusio bombardavimo, kuomet buvo sugriauti pastatai Vilniaus ir Pilies gatvių kvartale bei Kęstučio aikštėje. Fotografijoje matoma skvero dalis buvo išsidėsčiusi prieš dabartinį Ukmergės kraštotyros muziejaus pastatą.
3. Ukmergės lenkų gimnazija
Tarpukaris
Šį pastatą 1913 metais pastatė verslininkai Kazimieras ir Teofilė Deveikiai. Pastatas ukmergiškių buvo pramintas „Meškų namu", kadangi jo fasadą puošia dvi horeljefinės lokių skulptūros.
Šis namas įžymus tuo, kad statybos metais, dar prie caro valdžios, pirmą kartą atgimstančios Lietuvos valstybės istorijoje, pastato fasadas buvo papuoštas Vyčiu. Prieškario spauda rašė, jog „nepaprasta tai, kad tas Vytis buvo ten ir caro laikais. Nežiūrint visų nesmagumų ir rusų valdžios spaudimo namo savininkas Vyčio nepanaikino ir išlaikė jį viešoj vietoj iki Lietuvos nepriklausomybės atgimimo“.
1920-1931 metais šiame pastate veikė Ukmergės lenkų gimnazija. Būtent šiuo laikotarpiu buvo atlikta šios savaitės eksponate matoma fotografija. Galima pastebėti, kad tuo metu pastatą puošė ne tik meškos, bet ir knygnešio skulptūra.
4. Medinis tiltas per Šventąją
1922 metai
5. Gelžbetoninis tiltas per Šventąją
XX a. 3-4 deš.
6. Šventosios pakrantė
1939 metai
Kitame krante matoma Ukmergės Švč. Dievo Motinos Globėjos (Pokrovo) sentikių cerkvė, kuri yra išlikusi iki šių dienų. Maldos namai buvo pastatyti 1873 metais tikinčiųjų bendruomenės lėšomis.
7. Vaitkuškio dvaras
1931 metai
Vaitkuškio dvaras pradėtas formuoti XVI amžiuje, kuomet Vaitkuškio apylinkės dar vadinosi Antakalniu. Vėliau dvaras priklausė įvairių giminių atstovams: Kšemencui, Mednikiui, Volkui, Okuškai. XVII a. I p. dvaras atiteko Skorulskių giminei. 1764 m. jau egzistuojantį dvarą įsigijo Mykolas Kosakovskis , kuris tarp rūmų ir oficinos pastatė trečiąją ansamblio dalį – didelę rotondą ir dvi prie jos prigludusias kvadratines sales. Tačiau dvaras ir jo apylinkės suklestėjo valdant Stanislovui Feliksui Kosakovskiui. Būtent jis, susižavėjęs Miramare rūmais prie Triesto, nusprendė perstatyti dvarą ir suteikė jam neogotikinę išvaizdą. Pats asmeniškai intensyviai dirbo prie projekto, padedamas architekto Bonifaco Pavlovskio. 1862 m. dvaro rūmai buvo baigti – atsirado daugiašoniai bokšteliai, smailiaarkiai langai, balkonas, vėliau buvo pristatyta veranda. Dvaro istorija – spalvinga, kupina ir mistiškų pasakojimų. Jonas Eustachijus Kosakovskis, kuris perėmė dvarą nuo 1905 metų, atsiminimuose apie Vaitkuškio dvarą rašė: „Kai kuriuose pirmojo aukšto svečių kambariuose bei keliuose antrojo aukšto kambariuose, dažniausiai ankstyvą rytą, kai tik pradėdavo švisti, kambaryje, nepaisydama uždarytų durų, pasirodydavo labai aštrių veido bruožų senutė atsikišusia pasmakre, su pakaklėje parištu kyku, kuri triūsdavo kambaryje, atlikdama aibę niekam nereikalingų veiksmų. Žiūrinėdavo už spintos, imdavo ką nors į rankas ir dėdavo atgal, šlamėdavo senamadiška suknele, niekada nepažvelgdama į kambaryje esantį asmenį ir niekaip nereaguodama į kreipimąsi, neatsiliepdama. Po kurio laiko išnykdavo taip pat, kaip ir ateidavo. Tos senutės pasirodymas kai kuriuose kambariuose tapo pastoviu reiškiniu, niekados nesukėlęs siaubo ją mačiusiems asmenims, ypač svečiams, nieko apie tai nežinantiems ir manantiems, jog tai kokia nors anksti besitvarkanti tarnaitė. Įdomu tai, kad kiekvienas naujai atvykęs, neperspėtas apie šio vaiduoklio pasirodymo galimybę, ryte pusryčiaujant būtinai pasakodavo apie tos senutės pasirodymą ir visada jos išvaizdą bei drabužius apibūdindavo nekintamai vienodai. Tai tęsėsi ne vienus metus ir pasikartodavo beveik su kiekvienu atvykėliu, jei jis nakvodavo viename iš kambarių, kuriuose senutė vaidendavosi.“
1923 m. rūmus perėmė valstybė, o 1933 m. grąžino J. E. Kosakovskiui. 1940 m. sovietų valdžia dvarą nacionalizavo. Antrojo pasaulinio karo metais rūmai smarkiai nukentėjo, vėliau buvo apleisti ir 1963 m. nugriauti. Šiuo metu išlikęs rūmų bokštas ir oranžerijos griuvėsiai.
8. Šventosios pakrantė
XX a. 9 deš.
Fotografijos atskleidžia, kaip Šventosios pakrantė atrodė praeito amžiaus devintajame dešimtmetyje. Matomas buvęs avalynės fabrikas bei apžvalgos ratas, kurį vis dar pamena ir kai kurie ukmergiškiai!
Virtuali paroda „Velykų tradicijos Lietuvoje“
Sveiki sulaukę Šv. Velykų!
Pavasaris ir Šv. Velykos – neatsiejamas duetas – tiek vienas, tiek kitas žavi gyvybe, spalvomis, gera nuotaika. Krikščionybėje Velykų šventės kilmė siejama su po nukryžiavimo mirusio Kristaus prisikėlimu. Nemaža dalis Šv. Velykų simbolių turi pagoniškas ištakas: esminis Velykų simbolis – margučiai, lalavimai, mažiesiems itin daug smagių emocijų dovanojantis margučių ridenimas.
|
|
|
Velykų tradicijos Lietuvoje
Velykų švenčių ciklas prasideda Verbų sekmadieniu, kuomet bažnyčioje šventinama verba – tradicinė iš kadagio ar blindės šakelių surišta puokštė. Plakimas verba – apeiginis veiksmas, kai linkėjimai išsakomi tam tikra formule: „Ne aš plaku, verba plaka. Nesirk, nemirk, šventų Velykų sulauk!“ Bažnyčioje pašventinta verba namuose laikoma visus metus tikint jos magiška apsaugine galia.
Didįjį ketvirtadienį būdavo tvarkoma sodyba ir jos aplinka, namai, paruošiama daugiau pašaro gyvuliams, vakare visa šeima pirtyje arba kubile išsimaudydavo.
Didįjį penktadienį laikytasi vadinamojo sauso pasninko (nevalgyta mėsiškų ir pieniškų valgių), stengtasi nekalbėti blogai apie mirusiuosius, esą tomis dienomis klaidžiojančios jų vėlės galinčios išgirsti.
Didįjį šeštadienį, auštant, dažniausiai paaugliai eidavo į bažnyčią parnešti tą rytą pašventintos ugnies ir pašventinto vandens. Ugnį, kad neužgestų, nešdavo medžio kempinėje (pintyje). Tą dieną šventinta ugnimi virdavo ir kepdavo Velykų valgius, dažydavo ir margindavo kiaušinius. Pagal senąsias lietuvių tradicijas buvo tikima, kad Didįjį šeštadienį šventintą ugnį namų šeimininkė turi visus metus išlaikyti – tuomet namuose bus santarvė ir griaustinis apeis namą. Daugelis dalyvaudavo Velyknakčio pamaldose.
Velykų rytą spėdavo vasaros orus. Pasak etnologo Liberto Klimkos „Žmonės per naktį laukdavo ankstyvųjų mišių, po jų eidavo procesija aplink bažnyčią. Procesijos metu žmonės tikrindavo, iš kur vėjas pučia, ir pagal tai spręsdavo, kokia bus vasara. Jeigu vėjas pučia iš vakarų, bus lietinga vasara, jei iš rytų – vėjuota ir žvarbi, iš šiaurės – šalta, iš pietų – maloni ir derlinga. Jei vėjo prie bažnyčios nebūdavo, namuose sukdavo margutį – į kurią pusę atsisuka jo smaigalys, tokie bus vasaros orai“.
Velykų rytą su bažnyčioje pašventintais valgiais (margučiais, duona, sviestu, sūriu, pyragais, druska) visi skubėdavo į namus; esą greičiau grįžusieji tų metų laukų darbus greičiau nudirbsią. Tiesa, kai kurie žirgo vadelių nerasdavo, nes jas kas nors „pasiskolindavo“. Buvo tikima, kad jeigu svetimomis vadelėmis įkelsi į medį spietinę, bitės labai sėkmingai apsigyvens. Vėliau tas vadeles grąžindavo.
Namuose laukdavo vaišių stalas. Senovėje iš rugių varpų surišdavo šluotelę ir visus patiekalus apšlakstydavo švęstu vandeniu, pasimelsdavo ir kiaušinio dalybomis pradėdavo apeiginius pusryčius. Tėvas sudauždavo margutį ir visiems padalindavo, taip parodydamas, kad visais rūpinasi, visus maitina. Pirmą dieną kiaušinius visada mušdavo smaigaliu, nes ten dažniausiai saulutė būdavo išpiešta, antrą dieną – buku galu. Buvo tikima, kad svarbu prisiminti, su kokiu žmogumi daužėte pirmąjį margutį. Jei kada pasiklystumėte, tereikėtų prisiminti tą žmogų ir kaip mat atrastumėt kelią. Ant stalo būtinai būdavo padėta druska – kaip apsauga nuo blogio, ir duona – skalsos ir sotumo simbolis.
Velykų antrąją dieną statydavo sūpuokles. Bernai supdavo merginas ar supdavosi dviese – kuo aukščiau įsisupsi, tuo linai aukščiau augs, bus tvirtesnis ir aukštesnis vasarojus. Mitologine prasme tai žemės įsūpavimas, kad ji prabustų iš žiemos miego, kaip vaikas paūgėtų, sustiprėtų ir augintų gerą derlių.
Trečioji Velykų diena – Ledų diena. Buvo manoma, kad šią dieną nevalia nieko dirbti, reikia ilsėtis, antraip vasarą ledai derlių iškapos. Visas kaimas susirinkdavo tik prie kryžių pagiedoti.
Kodėl marginame kiaušinius
Kiaušinių marginimas mus pasiekė iš senesnių laikų nei krikščioniškos tradicijos pradžia. Kiaušinis, ypač numargintas, seniau būdavo skiriamas ir dovanai.
Pagal mitologinę pasaulėžiūrą iš kiaušinio atsirado pasaulis, todėl marginant jį ir stengiamasi atspindėti pasaulį. Senovėje buvo tikima, kad marginimas dar labiau sustiprina galias, kurios yra kiaušinyje. Kiaušinio smaigalys simbolizuoja dangų, bukasis galas – žemę. Kiekvienas margučio ornamentas taip pat turi savo prasmę, todėl margindami galime pasirinkti ženklus pagal tai, ko norime palinkėti, o senovinius margučius galime skaityti kaip tam tikrą žinutę, kurią mums perduoda margintojas.
Pagrindiniai marginimo motyvai ir simboliai
Labai svarbūs augaliniai motyvai ir įvairiais pavidalais vaizduojamas gyvybės medis – nuo paprasto trišakio iki augalo puode (puodas simbolizuoja žemę, medžio viršūnė, dažnai su paukšteliu, – dangų). Gyvybės medis reiškia amžiną gyvybės atsinaujinimą. Saulė – ir judėjimas, ir gyvybė. Raštus sudarančius paukštelių pėdutės, paukštelis – gyvybės ir laimės simbolis. Apskritimas, ratas – tai Saulės ir kitų dangaus šviesulių simbolis. Spinduliai – Saulės šviesa, šiluma, pakreipti spinduliai – tai judėjimas. Kryžius simbolizuoja visas pagrindines kryptis, susijungusias visa ko pradžios taške. Svastika – energijos, judėjimo, ugnies, Saulės ženklas. Spiralės – tai žalčiai, simbolizuojantys gyvybingumą. Kvadratas – žemės stabilumo ženklas, kurį sudaro du trikampiai: vienas jų gali būti smaigaliu į viršų – tai dangus, kalnas, gyvybės simbolis, kito smaigalys nukreiptas žemyn – tai žemė, moteriškasis pradas. Abu trikampiai sudaro Visatą.
Pamiršta kiaušinių daužymo ir ridenimo prasmė
Lietuvos Liaudies buities muziejaus vyresnioji muziejininkė Vida Olechnovičienė pasakojo „Kodėl per Velykas kiaušiniai mušami? Jeigu iš kiaušinio atsiranda visa gyvybė, kad jai padėtume atsirasti, turime kiaušinį pramušti. O kad gyvybe pasidalintume su žeme, kuri po žiemos pavargusi, kiaušinį ridename. Tokiu būdu žemei perduodame energiją, kuri glūdi kiaušinyje. Juk norime, kad viskas sužaliuotų, sužydėtų, gerą derlių duotų“.
Kiaušiniavimas ir kitos linksmybės
Anuomet susirinkę berneliai vaišes susirinkdavo „lalaudami“ – giedodami apeigines dainas šeimininkams ir, svarbiausia, netekėjusioms mergelėms, į kurias dairėsi. „Dovanok margučių porą, gausi vyrą gražų, dorą, jei neduosi mums margučių, neturėsi nė vaikučių“, – dainuojama vienoje lalautojų dainų. Vakare iš surinktų margučių berneliai išrinkdavo margučių karalienę ir visam kaimui paskelbdavo, kuri mergelė gražiausiai margina.
Jei į jūsų duris antrąją Velykų dieną paskambintų mažas vaikas ir, nieko nesakydamas, stovėtų, laikydamas pirštą įsikišęs burnoje, ką jūs darytumėte? O senovėje jie vaikščiodavo po namus – kiaušiniaudavo. Jei vieną pirštą laiko burnoje, suprask – prašo vieno kiaušinio, jei du – dviejų, jei daugiau – auklėjimo tikslais galima ir nuo durų pavaryti.
Daugiau apie Velykinius žaidimus skaitykite čia: https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/laisvalaikis/ruosiames-velykoms-sventiniai-zaidimai-1038-319839
Daugiau informacijos skaitykite čia:
https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/idomiausi-velyku-paprociai-slapiu-marskineliu-akcija-ir-pamesta-trecia-diena-56-600983
https://www.vle.lt/straipsnis/velykos/
https://www.kaisiadoriumuziejus.lt/verbu-sekmadienis-prisiminkime-tradicijas/
https://www.bernardinai.lt/zyma/velykos/
https://www.15min.lt/tema/velykos-5010
https://www.kaipkada.lt/news/kada-velykos-2022-metais/
https://www.delfi.lt/projektai/velykos/idomiausi-velyku-paprociai-kodel-lietuvoje-vaikus-lanko-velyku-bobute-o-svetur-sekme-atnesa-saltas-vanduo.d?id=89753025#/
Galerija:
VIRTUALI PARODA: Laisvės dvasia gyva - „Lituania Restituta“
Vytauto Didžiojo 500-ųjų karūnavimo metinių minėjimas prie Laisvės paminklo Ukmergėje.
1930 metai. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.
„Tūkstantis devyni šimtai dvidešimt aštuntais metais gegužės mėnesio penkioliktą dieną – Lietuvos Valstybės Nepriklausomo gyvavimo dešimtais metais, esant jos Prezidentu Antanui Smetonai, Ministeriu Pirmininku profesorium Augustinui Voldemarui, Vidaus reikalų Ministeriu Ignui Musteikiui, Ukmergės miesto ir apskrities Viršininku Jonui Raščiui, Ukmergės miesto Burmistru Pranui Kuzmai – Ukmergės miesto ir apskrities gyventojai, vadovaujant Lietuvai Pagražinti Draugijos Ukmergės Skyriui, įmūrijo šį raštą Ukmergės mieste Kęstučio aikštėje, Ukmergės Klebono kun. Aniceto Barakausko iškilmingai pašventintoje vietoje, dedam pamatus Lietuvos Nepriklausomybės dešimties metų sukaktuvėms paminėti paminklui.
Šį paminklą statome, kaipo liudininką mūsų ainiams, kuris rodys, kaip mes branginame laisvę, gerbiame žuvusius už ją ir džiaugiamės nepriklausomu gyvenimu. Mes visi trokštame ir visuomet esame pasiryžę Nepriklausomybę išlaikyti ir reikalui esant už ją gyvybę atiduoti.“
Ši žinutė ateities kartoms buvo įbetonuota į paminklo pagrindus 1928-ųjų gegužės 15 dieną. Paminklo pirminė paskirtis buvo Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų sukakčiai paminėti. Tačiau paminklas buvo baigtas 1930-aisiais, Vytauto Didžiojo metais, dėl šios priežasties dalyje istorinių šaltinių aptinkama, jog paminklas pastatytas Vytauto Didžiojo garbei.
•
•
•
•
Vytauto Didžiojo karūnavimo šventė Ukmergėje prie Nepriklausomybės paminklo 1930 metais.
Ukmergės kraštotyros muziejus.
Pagal Liudo Truikio projektą statymo darbus atliko skulptorius Silvanas Jakševičius, paminklo medžiaga – gelžbetonis. Lietuvos Nepriklausomybės paminklas „Lituania Restituta“, kaip teigia 1938 metų dokumentas skirtas Ukmergės apskrities Viršininkui, tuo metu „kaštavo“ 16 000 litų. Dalį lėšų skyrė miesto savivaldybė, kitą dalį surinko visuomenė.
Iš Vytauto Dalinkevičiaus prisiminimų: „Ukmergės paminklas „Lituania Restituta“ buvo pastatytas trečio dešimtmečio pabaigoje, už surinktas aukas, už lietuviškus centus ir litus. Daug žmonių aukojo paminklui pastatyti, žuvusių už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, atminimui pagerbti, aukojo kas kiek galėjo.
Mano motina buvo likus našlė su 4 mažamečiais, sunkus buvo gyvenimas. Reikėjo ir duonos dasipirkti, reikėjo samdyti žemę dirbti, o litų nebuvo iš kur paimti, tai gal paskutinius atnešė ir padavė 50 centų. Žmogus su skrybėle ir juodu paltu išsiėmė sąrašą ir pasakė, kad čia dar neįrašys, nes užrašo tuos, kas duoda litą. Jis nueis į kitą kaimą ir kas duos 50 centų, tada įtrauks į tą sąrašą.“
•
•
•
•
Tautos šventė Ukmergėje 1931 metais.
Ukmergės kraštotyros muziejus.
1930 metų rugsėjo 8 dieną buvo surengta Lietuvos Nepriklausomybės paminklo „Lituania Restituta“ atidarymo šventė. Rugsėjo 8-oji tarpukariu buvo paskelbta Tautos švente, kadangi šią dieną 1430 metais turėjo įvykti Vytauto Didžioji karūnavimas. 1930 metais Tautos šventė sutikta itin iškilmingai, kadangi buvo minimas Vytauto Didžiojo karūnacijos 500-metis. Istorinės fotografijos byloja, jog ir vėliau tarpukariu Tautos šventė buvo minima prie paminklo „Lituania Restituta“.
•
•
•
•
Dariaus ir Girėno sodas Ukmergėje, XX a. 4 deš.
Ukmergės kraštotyros muziejus.
Paminklas buvo pastatytas tuo metu miesto centre įsikūrusiame Dariaus ir Girėno sode. Jau vėliau, ketvirto dešimtmečio pabaigoje, šalia paminklo buvo įrengtas fontanas.
•
•
•
•
Mitingas Ukmergėje. 1940 metai.
Ukmergės kraštotyros muziejus.
Tiek karo metais, tiek vėliau, okupacijos laikotarpiu, paminklas ir aikštė aplink jį išliko pagrindine ukmergiškių susibūrimų lokacija. Sovietmečiu Kęstučio aikštė buvo pervadinta į Tarybų aikštę.
Karių kapai Ukmergėje.
Ukmergės kraštotyros muziejus.
Metams bėgant aikštė aplink Lietuvos Nepriklausomybės paminklą „Lituania Restituta“ keitėsi. Įvykus sovietinei okupacijai, netoli paminklo buvo įkurtos karių kapinės. 1951 metais Nepriklausomybės paminklas buvo nugriautas ir obelisko dalys čia pat, aikštėje, užkastos. Vytautas Dalinkevičius apie ukmergiškiams brangaus paminklo nugriovimą pasakojo: „1951 metais rusų valdžia skyrė 2 tūkstančius rublių už paminklo sugriovimą, bet savanorių neatsirado. Tada valdžia griebėsi darbo. [...] Tai du kartus buvau pažiūrėti, kaip griaunamas paminklas, kurį ukmergiškiai vadino „Restitutu“. Mačiau kaip trys darbininkai su kirkom kapojo paminklo kamieną 3 metrų aukštyje ir 1 metro storio ir pločio, tai dvi savaites kapojo ir sakė, kad labai kietas.“.
Ukmergės miesto sodas, XX a. 6-7 deš.
Ramūno Kvietkausko asmeninis archyvas.
Nugriovus Lietuvos Nepriklausomybės paminklą, aikštėje buvo pastatyta sovietinio kario išvaduotojo skulptūra, kurią ir šiandien galite išvysti Pašilės kapinėse.
Skulptūrinė kompozicija „Du berniukai“.
Ukmergės kraštotyros muziejus.
Aikštėje buvusiame fontane buvo įkomponuota skulptūrinė kompozicija „Du berniukai“, ją vis dar prisimena daugelis vyresnių ukmergiškių.
Pergalės dienos 25-ųjų metinių minėjimas, jaunieji leniniečiai prie paminklo kariui išvaduotojui. 1970 metai.
Ukmergės kraštotyros muziejus.
1982-aisiais sovietinio kario skulptūra buvo iškelta į Pašilės karių kapines. Minint SSRS 60-metį, aikštėje iškilo Vaclovo Krūtinio sukurtas monumentas „Vėliavnešiai“. Apie šį paminklą tuometinėje sovietinėje spaudoje buvo rašoma, kad autorius skulptūroje „įkūnijo revoliucinės minties nemirtingumą ir sukūrė paminklą garsiems mūsų krašto sūnums, į Lietuvą atnešusiems sovietinę santvarką“, manoma, kad skulptūroje pavaizduoti revoliucijos vėliavas nešantys darbininkas, valstietis ir inteligentas. Statant paminklą „Vėliavnešiai“ bei kasinėjant aikštę, buvo rasta kapsulė su pirmojo paminklo statytojų raštu ateities kartoms.
Paminklo „Lithuania Restituta“ atstatymo darbai Ukmergėje. 1989 metai.
Algimantas Barzdžius.
Nors paminklas „Lituania Restiuta“ jau buvo ilgą laiką užkastas, o aikštėje stovėjo sovietinę ideologiją šlovinantys monumentai, ukmergiškių širdyse ruseno viltis, jog Lietuvos laisvės simbolį bus galima atstatyti.
Paminklo „Lithuania Restituta“ atstatymo darbai Ukmergėje. 1989 metai.
Algimantas Barzdžius.
Paminklo atstatymo iniciatoriai iš pradžių nerado istorinės medžiagos apie užkastąjį paminklą. Dėl šios priežasties Alfonsas Bernotas 1988-aisiais išleido potvarkį sudaryti specialią komisiją, kurios nariai kreipėsi į ukmergiškius, jog šie pagelbėtų savo turimomis žiniomis apie paminklą „Lituania Restituta“. Taip pat buvo klausta ir visuomenės nuomonės, kurioje vietoje atstatyti paminklą. Visuomenė labai gyvai įsitraukė į diskusijas dėl nepriklausomybės obelisko.
Paminklo „Vėliavnešiai“ nukėlimas. 1989 metai.
Algimantas Barzdžius.
Galiausiai buvo nuspręsta atstatyti monumentą jo autentiškoje vietoje – Kęstučio aikštėje. Tiek įmonės, tiek visuomenė gausiai aukojo pinigus paminklo atstatymui. 1989 metų kovo 18 dieną buvo surengta pirmoji talka ieškant užkastojo paminklo. Viršutinę paminklo dalį pavyko gan greitai rasti, ji buvo užkasta visai negiliai.
Lietuvos Nepriklausomybės paminklo atstatymo darbai. 1989 metų vasara.
Vytautas Meilūnas.
Ieškant kitos paminklo dalies teko išrausti visą aikštę, ją rado užkastą beveik prie savivaldybės laiptų. 1989 metų gegužės 15 dieną jau buvo pašventinti atstatomojo paminklo pamatai – tą pačią dieną 1928 metais buvo padėti pamatai pirmajam paminklui. Šventinant pamatus atstatomajam paminklui, buvo įbetonuota kapsulė su pirmojo rašto kopija ir nauju Ukmergės Sąjūdžio paminklo atstatymo komisijos raštu.
Lietuvos Nepriklausomybės paminklo atstatymo darbai. 1989 metų vasara.
Vytautas Meilūnas.
Naujasis raštas ateities kartoms skelbė: „1928 metų gegužės 15 dieną šioje vietoje buvo padėti ir iškilmingai pašventinti pamatai Lietuvos Nepriklausomybės paminklui (Lituania Restituta).
Nebuvo lemta amžinai stovėti šiam kilniam Atkurtos Lietuvos Paminklui, kaip nebuvo lemta Tautai amžinai džiaugtis Laisve.
Tarybų Sąjungai 1940 metais okupavus ir aneksavus Lietuvos Respubliką, prasidėjo pražūtingos dienos Tautai ir jos Laisvės paminklams. Tragiškas likimas ištiko ir Ukmergės Paminklą. Su civilizuotam žmogui nesuprantamu pykčiu ir įsiūčiu Paminklas buvo sudaužytas ir giliai po žeme Kęstučio aikštėje palaidotas, kad niekada daugiau nebeprisikeltų ir nežadintų Lietuvos žmonėms Laisvės troškulio, nebudintų Nepriklausomybės vilčių.
Bet Laisvės dvasia gyva, ir mes atgimstame. Ukmergiečių valia pirmykščiu pavidalu atkurtas ir senoje vietoje atstatytas Paminklas tegul kalba būsimosioms ukmergiečių kartoms apie Lietuvos Atgimimą. Prisiekiame toliau vykdyti tėvų, protėvių mums duotus priesakus ir, palikdami šį testamentą ainiams, pareiškiame savo valią:
-
Niekada daugiau tai neturi pasikartoti!
-
Lietuva tik Laisva ir Nepriklausoma!
-
Kova už Laisvę – šventa kova, ir tepadeda mums Dievas!
Pamatai atstatomam Paminklui padėti ir iškilmingai pašventinti 1989 metų gegužės 15 dieną.“
Paminklo „Vėliavnešiai“ nukėlimas. 1989 metai.
Algimantas Barzdžius.
Monumentas „Vėliavnešiai“ buvo nukeltas į skverą Deltuvos ir Kauno gatvių kampe. Prasidėjo paminklo atstatymo darbai, kurių ėmėsi Antroji kelių statybos valdyba. Statybomis rūpinosi vyr. inžinieriumi dirbęs Juozas Daunys, darbai buvo atlikti savikaina. Taip pat prisidėjo kitos įmonės, visuomenė. Kai paminklas jau buvo atstatytas, buvo pateikti statistiniai duomenys: paminklo atstatymas kainavo 43 tūkstančius rublių; atstatyto obelisko svoris – apie 550 tonų, aukštis –16 metrų ir 70 centimetrų.
Atstatyto paminklo „Lituania Restituta“ Ukmergės Kęstučio aikštėje atidarymo šventė.
1990-02-16. Ukmergės kraštotyros muziejus.
Atstatyto Lietuvos Nepriklausomybės paminklo „Lituania Restituta“ atidarymo šventė įvyko 1990-ųjų vasario 16-ąją. Susirinko gausus būrys ukmergiškių. Daugelis jų buvo nešini trispalvėmis bei plakatais, kviečiančiais atgauti Lietuvos nepriklausomybę.
Akimirka iš paminklo „Lituania Restituta“ atstatymo šventės. 1990-02-16.
Vijolė Ivanauskienė.
Atidengiant paminklą prieš minias susirinkusiųjų, buvo atskleista, kad lenta, pagal kurią buvo išlieta kopija (originalas saugomas Ukmergės kraštotyros muziejuje) ir į paminklą įmontuotas originalus Vytis buvo išgelbėti ukmergiškių Jono Fišerio ir Rapolo Diečkaus. Jie buvo mechanizuotos kolonos, kurios darbininkams buvo liepta nugriauti paminklą, sandėlininku ir buhalteriu.
Atstatyto paminklo „Lituania Restituta“ atidarymo šventė. 1990-02-16.
Ukmergės kraštotyros muziejus.
Rapolas Diečkus pasakojo, kaip jiedu sužinoję, kad rytojaus dieną paminklas bus užkastas, rizikuodami naktį nuplėšė Vytį ir anotacinę lentą. Juos Rapolas Diečkus slėpė lovoje po čiužiniu, o kai su šeima buvo išvežtas į Sibirą, paprašė buto šeimininko juos užkasti darže. Į klausimą, kodėl tada taip rizikavo, Rapolas Diečkus atsakė: „Sakau, vaikams parodysiu, kad buvo Lietuvos paminklas pastatytas“.
•
•
•
•
Miesto šventė 2000 metais.
Dainius Vytas.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybė, Kęstučio aikštė ir paminklas „Lituania Restituta“ tapo vieta, kurioje yra gausiai minimos Lietuvos valstybės ir Ukmergės miesto šventės.
Ukmergės miesto šventės akimirka. 2003 metai.
Ukmergės kraštotyros muziejus.
Lietuvos Nepriklausomybės paminklas „Lituania Restituta“ 2003 metais buvo papuoštas didinga gėlių kompozicija, kuri buvo įrašyta į Lietuvos rekordų knygą.
Kęstučio aikštė. 2013-01-13.
Mantas Kristijonas Kuliešis.
Prie paminklo „Lituania Restituta“ ukmergiškiai kasmet mini Laisvės gynėjų dieną, paminklas puošiamas žvakutėmis, šalia jo, Kęstučio aikštėje, deginami laužai. Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją paminklas skęsta gėlėse. Lietuvos Nepriklausomybės paminklas išlieka svarbiausiu laisvės simboliu Ukmergėje.
Ukmergės šauliai prie Nepriklausomybės paminklo. XX a. 4 deš.
Ukmergės kraštotyros muziejus.
•
•
Ukmergės šauliai prie Nepriklausomybės paminklo. 2019-10-21.
Ukmergės Vyčio 1002-osios šaulių kuopos archyvas.
Ukmergės miesto šauliai aktyviai dalyvavo ir iki šiol dalyvauja miesto veiklose. Tradicija fotografuotis prie pagrindinio miesto monumento išliko nuo pat pirmojo obelisko gyvavimo laikų.
Слава Україні! Героям слава!
2022-02-24
2022-ųjų vasario 24 dieną Lietuvos Nepriklausomybės paminklas „Lituania Restituta“ nušvito Ukrainos vėliavos spalvomis, taip išreiškiant solidarumą su karo siaubą patiriančia Ukraina.
Слава Україні!
Virtuali paroda: „Mykolas Strioga - plastinės harmonijos kūrėjas“
Ukmergės kraštotyros muziejus minėdamas garbų Ukmergės krašto skulptoriaus - Mykolo Striogos 90-ąjį jubiliejų parengė virtualią parodą, pristatančią muziejaus fonduose saugomus skulptoriaus kūrinius.
Mykolas Strioga – Ukmergės krašto skulptorius ir dekoratyvinių interjero detalių kūrėjas. 1956 m. baigė Vilniaus dailės instituto skulptūros fakultetą ir pradėjo savo, kaip laisvo menininko kūrybinį kelią. Savo kūrinius M. Strioga nuo 1960 m. eksponavo grupinėse parodose, nuo 1996 m. rengė skulptūros parodas ir kartu su broliu L. V. Strioga, surengė keletą personalinių parodų Aukštaitijos miestuose: Ukmergėje (2001, 2021 m.), Molėtuose (2001, 2004 m.), Kėdainiuose (2001 m.).
Per savo kūrybinį kelią M. Strioga surado ir išgrynino jo sielai artimą skulptūrų plastinę harmoniją. Skulptoriaus kūriniai pasižymi paviršiaus glotnumu, plastiškų formų tikslumu ir išbaigtumu. Svarbiausi M. Striogos kūriniai, esantys Ukmergės rajone turi itin svarbią istorinę ir meninę vertę, nes yra saviti Ukmergės krašto istorijos įvykių simboliai dabartyje: paminklas pijorų vienuoliams šalia Ukmergės Švč. Trejybės bažnyčios, atminimo akmuo archeologo Jono Puzino sodyboje, Svaronių kaime (Ukmergės r.). Taip pat bareljefai: pirmajam Ukmergės merui B. Dirmantui, Lietuvos partizanų „Vyties“ apygardos vadui Juozui Krikštaponiui ir daktarui Jonui Basanavičiui.
Striogos sukurtų antkapinių paminklų yra Kurklių (Anykščių r.), Deltuvos (Ukmergės r.) ir Ukmergės kapinėse, sukurtomis dekoratyvinėmis skulptūrėlėmis savo rinkinius yra papildę Lietuvos Nacionalinis ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejai ir išgabentos į JAV ir Vokietijos privačias kolekcijas.
Virtualioje parodoje pristatoma 20 muziejaus fonduose saugomų menininko dekoratyvinių skulptūrų, kurias pats M. Strioga 2013 m. padovanojo muziejui. Eksponuojamose skulptūrose įrėžtos datos nurodo, jog daugumą jų sukurtos 2001-2013 m. laikotarpyje. Vyraujančios temos: šeimos santykių, mitologijos ir tautosakos bei įvairių jausminių būsenų motyvai. Dekoratyvus plastiškumas, lengvumo ir erdviškumo pjūtis, harmoningai susiliejantys siluetai, detalių pabrėžimas ir gausus linijiškumas pagrindiniai epitetai, kuriais galima apibūdinti kiekvieną M. Striogos sukurtą skulptūrą.
