Lietuviai savo mirusiuosius prisimindavo per visas svarbiausias metines šventes, tačiau labiausiai – rudenį, baigiant rudens darbus. Lapkričio 1-oji diena yra Visų Šventųjų diena, kai pagerbiami žmonės paskelbti šventaisiais. Lapkričio 2-oji – Mirusiųjų atminimo diena – Vėlinės.

Kas yra Visų šventųjų diena?

Visų šventųjų dieną Bažnyčia pagerbia visus šventuosius – ne tik tuos, kurie oficialiai paskelbti šventaisiais ir turi savo minėjimo dienas kalendoriuje, bet ir nežinomus, kurių vardų nežino niekas, išskyrus Dievą. Krikščioniškasis tikėjimas moko, kad šventuoju gali tapti kiekvienas, gyvenantis su meile ir tikėjimu, – todėl ši diena dažnai vadinama ir paprastų žmonių šventumo švente.

Kas yra Vėlinės?

Vėlinių šventės kilmė siekia pagonybės laikus, kai buvo tikima, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri vėliau bendrauja su gyvaisiais juos nuolat lankydama. Ši lietuvių tradicija susiklostė persipynus krikščioniškam papročiui su senąja lietuvių švente Ilgėmis*. Žvakių deginimo tradicija taip pat mena pagonybės laikus, kuomet buvo tikima, kad ugnis pritraukia vėles – tai paprotys, kuris išsilaikė iki šių dienų.

Vėlinių tradicijos Lietuvoje

Lietuvoje seniausia vėlių pagerbimo šventė buvo spalio pabaigoje–lapkričio pradžioje rengiamos Ilgės. Po Lietuvos krikšto šią šventę pradėta vadinti Vėlinėmis, susiklostė mirusiųjų pagerbimo krikščioniškos formos. Buvo tikima, kad vėlės lankosi tiek namuose, tiek bažnyčioje, todėl žmonės jų laukdami pasiruošdavo – prieš vakarienę daug kur kuriama pirtis, prie bendro vaišių stalo kviečiamos vėlės, stengiamasi vėlių nesužeisti, joms atveriami langai ir durys, paliekama maisto, šelpiami tarpininkais su anapusiniu pasauliu laikomi elgetos prašant pasimelsti už mirusiuosius. Būta papročio Vėlinių dieną rinktis sodžiaus kapinaitėse, pasimeldus susėsti prie šeimos kapo ir valgyti pasikvietus neturtinguosius. XIX a. vid. kunigai primygtinai ėmė raginti žmones per Vėlines dalyvauti pamaldose bažnyčioje, rinktis tik parapijos kapinėse.

XX a. I p. aplink kapus ir ant jų pradėta deginti žvakes. Tiek seniau, tiek ir dabar pagrindinis mirusiųjų pagerbimo simbolis yra ugnis. Anksčiau tikėta, kad vėlės šąla, tad kūrendami ugnį gyvieji padėdavo išėjusiems į Anapilį sušilti.

Per Vėlines prisimenami užmiršti kapai. Būdingas lietuvių Vėlinių papročių bruožas – „klajojančių vėlelių“, nesava mirtimi mirusiųjų, niekieno neprisimenamų kapų pagerbimas. Pastaraisiais metais po truputį vėl atgimsta paprotys per Vėlines uždegti žvakutes ant protėvių kapų – pilkapių ir kitų senkapių, taip pat ant apleistų kapelių.

Kaip švenčiama Lietuvoje

Lietuvoje Visų šventųjų diena nuo seno susiliejo su Vėlinėmis. Lapkričio 1-ąją bažnyčiose aukojamos iškilmingos šv. Mišios, dauguma žmonių aplanko artimųjų kapus – nors tai iš esmės Vėlinių paprotys, kapinės nušvinta tūkstančiais žvakių, šeimos susirenka gimtuosiuose namuose, kartu pietauja ir prisimena išėjusiuosius.

* Ilgių šventės papročiai susiję ne tik su mirusiųjų pagerbimu, bet ir su darbų užbaigimo apeigomis, kurių metu buvo atliekami būrimai siekiant gero kitų metų derliaus. Tikėta, kad būtent protėviai ir anapusinio pasaulio jėgos padeda užtikrinti gamtos vaisingumą ir skalsą.

Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas kryžius-saulutė – lietuvių liaudies geležinių kryžių rūšis bei memorialinių ir sakralinių paminklų elementas. XIX a. pab.–XX a. vid.

UkKM 6384

D-796

Daugiau skaitykite čia:

https://www.sandrauga.lt/archyvas/11791

https://77.lt/visu-sventuju-diena-bei-velines-turi-gilias-tradicijas-visame-pasaulyje

https://lakrima.lt/religines-sventes-lapkricio-1-oji-visu-sventuju-diena/

https://www.vle.lt/straipsnis/velines/

https://www.ekgt.lt/globali-lietuva-ir-tautine-tapatybe/kalendoriniai-paprociai/velines.html