Ukmergės kraštotyros muziejaus dailės rinkinį papildė grafikės Vaidilutės Cecilijos Grušeckaitės (1937–2021) darbų kolekcija.
Ukmergės kraštotyros muziejus „Substack“ platformoje! Ukmergės miesto planavimas: tarp carinio palikimo ir naujų vizijų. (2 dalis)
Antrasis pasakojimas Ukmergės miesto planavimas: tarp carinio palikimo ir naujų vizijų. (2 dalis)
EKSPONATŲ ISTORIJOS – Leonpolio dvaras
Leonpolio dvaras įsikūręs Leonpolio kaime, ant Šventosios upės kranto. Kompleksą sudaro rūmai, svirnas, spirito varykla, ligoninė, kumetynas ir kiti pastatai. Dvaro architektūrinė visuma formavosi XIX a. vid.–XX a. pr.
Dvaro teritorija susiformavo XVI a. vid. Pirmą kartą Leonpolis (tuomet Loenivas) minimas XVI–XVII a. sandūroje. Nuo XVI a. žemės priklausė Daumantų-Siesickių giminei, vėliau per santuoką perėjo Radviloms. Kunigaikštienė Marijona Elžbieta Radvilienė šioje vietoje pastatė „pilaitę“ sūnui Leonui Mykolui Radvilai, nuo kurio vardo kilo Leonpolio pavadinimas.
XVIII–XIX a. dvaras keitė savininkus: jį valdė Radvilos, Tiškevičiai. Nuo 1804 m. Leonpolį perėmė Mykolas Juozapas Tiškevičius, vėliau – jo palikuonys. Iki 1842 m. dvaras buvo nuomojamas, plėstas ūkinis sektorius.
1877 m. dvaras atiteko M. J. Tiškevičiaus provaikaičiui Benediktui Henrikui Tiškevičiui. 1912 m. dvaras vėl grįžo Radvilų giminei – jį nupirko Taida Radvilaitė. Po Žemės reformos jį įsigijo gydytojas Mykolas Devenis su žmona Alena. Jie sukūrė pavyzdinį ūkį – įkūrė pieninę, spirito varyklą, plėtė žemes. Dvare veikė gydytojo kabinetas ir nedidelė ligoninė. Leonpolis tapo ir kultūros centru – turėjo biblioteką, meno rinkinį, parką.
1940 m. dvaras nacionalizuotas, pokariu jame veikė mokykla ir kolūkio kontora. 1994 m. dalį pastatų atgavo Dalia Devenytė-Bobelienė, pradėta restauracija, bet darbai sustojo. 2005 m. dvarą įsigijo UAB „Timber Pack“, o nuo 2015 m. jį valdo UAB „Ekomarket“, atkuriantys dvaro ansamblį ir puoselėjantys kultūrinį paveldą.
Seniausieji rūmų mūro fragmentai turi gotikos požymių, todėl manoma, kad ankstyviausi dvaro rūmai galėjo būti pastatyti jau XVI a. Archeologinių tyrinėjimų metu rūsiuose rasta XVI–XVIII a. buitinės keramikos, koklių, stiklo šukių, čerpių nuolaužų. XVIII–XIX a. pr. Radvilos rūmus rekonstravo. Jie buvo klasicizmo stiliaus, vieno aukšto, su aukštais kvadratiniais pusrūsiais. Pusrūsių sienos – masyvesnės nei gyvenamosios dalies. Viena pastato pusė skirta gyvenamosioms patalpoms, kita – tarnybiniams bei ūkio reikalams. 1846–1849 m. dvaro rūmai buvo perstatyti: senas pastatas išmūrytas naujai, pastatyti kaminai, gonkos, įrengtos pusrūsio patalpos su langais, pastogėje įrengti gotikiniai langai. Ši planinė rūmų struktūra išliko iki šiol. Dabartiniai vienaukščiai dvaro rūmai su kolonų portiku susiformavo XIX a. vid., klasicizmo laikotarpiu.
Ukmergės kraštotyros muziejus „Substack“ platformoje!
Ukmergės kraštotyros muziejus tampa bene pirmuoju muziejumi Lietuvoje, besidalinančiu pasakojimais apie praeities reiškinius, įvykius ir žmones „Substack“ platformoje! Kviečiame prenumeruoti muziejaus paskyrą ir kiekvieną penktadienį leistis į dar negirdėtų istorijų pažinimą. Nauji tekstai prenumeratorius pasieks įkrisdami į elektroninio pašto dėžutę, tad nuo šiol Ukmergės kraštotyros muziejus bus dar arčiau Jūsų.
Šiandien pristatome rubriką – „Ukmergės istorijos“. Pirmasis pasakojimų ciklas skirtas Ukmergės miesto planavimo istorijai tarpukariu. Mėginsime atsakyti į klausimus: kokie buvo patys ambicingiausi miesto plėtros projektai? Kuo vadovautasi planuojant naujus kvartalus ir tiesiant naujas gatves? Kodėl kai kuriems planams nebuvo lemta išsipildyti ir kaip šiandien atrodytų Ukmergė, jeigu jie vis dėlto būtų buvę įgyvendinti?
Nuorodą į muziejaus "Substack" paskyrą. Kviečiame prenumeruoti ir kiekvieną savaitę kartu leistis į praeities pažinimo kelionę!
Pirmasis pasakojimas Ukmergės miesto planavimas: tarp carinio palikimo ir naujų vizijų
