ukmuziejus

EKSPONATŲ ISTORIJOS – kuparas. XIX a. pab.–XX a. pr.

Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomos kuparas. XIX a. pab.–XX a. pr.
Medis, geležis. Dydis: ilgis 1,03 cm, plotis 65 cm, aukštis 76 cm.
UkKM 3779, IE-606

EKSPONATŲ ISTORIJOS

Kuparas

„Kuparas“ – kraitinė skrynia. Lentinė gaubtu antvožu skrynia drabužiams ir audiniams laikyti. Kraičio skrynios – paveldimas moters turtas. Pagal tradiciją motinos kraičio skrynią paveldėdavusi vyriausioji dukra.

Turbūt daug kam kyla klausimas: „Tai kuo gi skiriasi „kuparas“ nuo skrynios? Jeigu abu šie baldai yra skrynios.“ O atsakymas labai paprastas. „Kuparo“ antvožas yra išgaubtas, skrynios – lygus. Šiuos baldus sutvirtindavo geležiniais apkalais. Dažniausiai skrynias ir „kuparus“ dažydavo mėlyna, žalia ar ruda spalva. Šie baldai – dekoratyvinės tapybos pavyzdžiai. Aukštaičių skrynios ištapytos liaunomis žiedų šakelėmis, augančiomis iš vazonų. Gėlių viršūnėse būdavo ištapomi paukšteliai. Skrynias ir „kuparus“ puošdavo ir štampavimo technika. Bulvės ar buroko plokštumoje išpjaustydavo įvairias formas – langelius, trikampius, rutuliukus. Jas merkdavo į paruoštus dažus ir spausdavo ant paviršiaus. Skrynių ir „kuparų“ viduje būdavo įtaisomas prieskrynis, į kurį dėdavo dokumentus, maldaknyges, papuošalus, žiedus, įvairias mielas smulkmenas.

„Kuparas“, manoma, lietuvių naudotas nuo XVI a. Iš pradžių buvo turtingųjų miestiečių ir bajorų baldas, vėliau paplito ir tarp valstiečių. XIX a. II p.–XX a. pr. dar plačiai naudotas Aukštaitijoje ir Dzūkijoje.

Skrynia ar „kuparas“ – tai ne tik kraičio dėžė. Tai vieta, į kurią būdavo kraunamas TURTAS. Šioje „dėžėje“ telpa ištisa šeimų ir kartų istorija. Lietuvos istorija.

ĮDOMYBĖS

*Baldo gimimas. Pats skrynios atsiradimas būdavo nepaprastas įvykis. Jei šeimoje gimdavo mergaitė, tėvas eidavo pas stalių ir užsakydavo pagaminti skrynią. Neretai abu kartu su staliumi keliaudavo į mišką išrinkti būsimai skryniai medžio. Jei medyje – gandralizdis, iš tokio medžio pagaminta skrynia laikyta laiminga. Kol medį nupjaudavo, paruošdavo lentas, išdžiovindavo, prabėgdavo nemažai laiko. Pats skrynios gaminimas trukdavo apie mėnesį laiko. Taigi mažylei ūgtelėjus skrynia jau laukdavo savo naujosios šeimininkės.

Daugiau skaitykite čia:

https://www.vle.lt/straipsnis/kuparas/

https://www.muziejusrokiskyje.lt/kraicio-skrynios-paveldimas-moters-turtas

http://www.veidas.lt/deze-kurioje-telpa-puse-gyvenimo

pagal ukmuziejus

EKSPONATŲ ISTORIJOS – muziejuje saugomos rẽzginės. XX a.

Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomos rẽzginės. XX a.
Medis, linas. Dydis: 74x115 cm. UkKM 3768. IE-604

EKSPONATŲ ISTORIJOS

Rẽzginės

Rẽzginės – įrankis šienui arba šiaudams nešti.

Rezgines sudaro du 1,5–2 m ilgio mediniai lankai, ant kurių raišteliais pritvirtinti ištempti retų, kumščio dydžio akių mezginiai. Į rezginę būdavo galima sudėti keletą glėbių šieno arba šiaudų. Jie suspaudžiami tarp lankų ir suveržiami virve. Rezginėmis ant nugaros dažniausiai būdavo į tvartą nešamas pašaras iš atokiau pastatytos daržinės – „Pasiimk rẽzgines – bus lengviau šienas nešti ir kelio nepribarstysi“. Kartais kai kurie mažažemiai valstiečiai iš artimesnių pievų ar miško jomis susinešdavo šieną, iš dirvos – javus. Rezginėmis būdavo matuojama, kiek gyvuliams sušeriama pašaro – „Veršiukams ir avims vienų rẽzginių užteks, o karvėms atnešk dvejas“.

Lietuvos dvarų inventoriuose rezginės minimos nuo XVIII a., naudotos iki XX a. 8–9 deš., kai kur ir vėliau.

Daugiau įdomių ir keistų posakių apie rezgines skaitykite čia:

https://zodis.eu/reiksme/rezgines

Daugiau skaitykite čia:

https://www.vle.lt/straipsnis/rezgines/

pagal ukmuziejus

EKSPONATŲ ISTORIJOS – paveikslas „Šventosios krantai“. 1976 m. Aut. J. Klimašauskas.

Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas paveikslas „Šventosios krantai“. 1976 m. Aut. J. Klimašauskas.
Aliejus, kartonas. Dydis 86x64 cm.  UkKM 5317. D-751.

EKSPONATŲ ISTORIJOS

Šventosios krantai

Šventosios upė (rivulum, qui Sanctus dicitur – „upė, kurią Šventa vadina“) minima 1370 m. Hermanto Valtbergės Livonijos kronikoje. Upės pavadinimas nusako jos sakralinę reikšmę senajame lietuvių tikėjime (kilmė iš žodžio šventas).

Šventosios upė buvo besiformuojančios Lietuvos valstybės branduolio dalis, jos baseine įsikūrė pirmosios kunigaikščių žemės, siejamos tiek su legendiniais, tiek su istoriniais vardais. XIII a. dauguma šių žemių pateko į Lietuvos valdovų domeną. Šių žemių niekada nevaldė nei kryžiuočiai, nei kiti grobikai iki pat trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalinimo, išskyrus kelis metus XVII-XVIII a., kai visa valstybės teritorija buvo trumpam užimta priešų. Po XVI a. viduryje Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje vykdytų reformų, Šventosios upės baseino pagrindu buvo sudarytas Vilkmergės (Ukmergės) pavietas, kuris administraciniais saitais buvo susietas su Vilniaus vaivadija.

Šventoji – upė Lietuvos rytuose ir vidurinėje dalyje, didžiausias Neries dešinysis intakas. Ši upė yra ilgiausia, kuri teka vien tik per Lietuvos teritoriją. Ilgis 247,7 km, baseino plotas 6889 km² (iš jų 6801 km² Lietuvoje).

Šventosios ištakos – Ignalinos rajone telkšantis Samanio ežeras (3 km į šiaurės vakarus nuo Dūkšto). Aukštupyje upė prateka per Dūkšto, Luodžio, Luodykščio, Asavo ir Ūparto ežerus, toliau – Antalieptės tvenkinį (iki jam išsiliejant, pastačius Antalieptės hidroelektrinę, jo vietoje irgi buvo grupė ežerų), Sartus, Rašus, Paštį. Visas šis ežeringasis Šventosios aukštupys yra Ignalinos, Zarasų ir Rokiškio rajonuose. Žemiau jo upė teka į pietvakarius jau lygesniu kraštovaizdžiu Utenos, Anykščių, Ukmergės ir Jonavos rajonų teritorijomis. Šventoji įteka į Nerį 44 km nuo jos žiočių, 4 km į šiaurės rytus nuo Jonavos. Šventoji patvenkta ties Antaliepte (211 km nuo jos žiočių) ir Kavarsku (69 km nuo žiočių, ten susidaręs Kavarsko tvenkinys). Ties Kavarsku Šventoji 12 km ilgio kanalu yra sujungta su Nevėžiu; iš Kavarsko tvenkinio vanduo iki 2000 m. buvo perpumpuojamas į Nevėžio baseiną. Vandens matavimo stotys šalia Šventosios veikia Anykščiuose ir Ukmergėje.

Svarbiausi Šventosios intakai:

kairieji: Šavaša, Alauša, Bradesa, Vyžuona, Aknysta, Taurožė, Varius, Elmė, Anykšta, Virinta, Siesartis, Žirnaja, Širvinta;

dešinieji: Nasvė, Jara-Šetekšna, Vadaksta, Grieža, Latava, Biebė, Pienia, Mūšia, Dukstyna, Ukmergėlė (Vilkmergėlė), Storė, Armona.

Svarbesnės gyvenvietės prie Šventosios:

Antalieptė, Dusetos, Užpaliai, Andrioniškis, Anykščiai, Kavarskas, Vidiškiai, Ukmergė, Vepriai, Upninkai.

ĮDOMYBĖS

Lietuviškas animacinis filmukas apie Šventosios upės vardą: https://www.youtube.com/watch?v=hUch7_y5XZM&t=16s

Daugiau skaitykite čia:

https://ukmergesmuziejus.lt/istoriniai-marsrutai/marsrutas-sventosios-upe-1920m/

https://vietosdvasia.lt/item/sventoji/

https://www.vle.lt/straipsnis/sventoji/

pagal ukmuziejus