EKSPONATŲ ISTORIJOS – rankinė (XX a. II p.)
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma įmantri rankinė viršuje užspaudžiama sagtele, rudos odos, keturkampio formos. Aukštis – 18 cm, plotis – 19 cm. XX a. II p.
UkKM 5749 IE-1001
RANKINĖS ISTORIJA
Šiandieninės rankinės prototipu galima laikyti ant ilgo pagalio parištą, per petį permestą maišelį, kuriame klajokliai žmonės gabendavosi svarbiausius daiktus. Senosiose civilizacijose vyrai ir moterys nešiodavosi nedidelius krepšelius, kurie praversdavo piniginiuose mainuose, renkant uogas, grybus ar tiesiog nešant asmeninius daiktus. Ilgainiui keitėsi krepšelių dizainas, radosi odiniai su sagtimis, praveriamomis virvelėmis, prisegami prie diržo vyriški krepšeliai, skirti žvejybos ir kitiems reikmenims. Dar gilioje senovėje moterys buvo linkusios juos dekoruoti, puošti kailiu ar odos raižiniais. Vis dėlto, rankinių, krepšelių, kaip garderobo aksesuaro, era prasidėjo tik viduramžiais, o išpopuliarėjo – Renesanso laikais. Rankines imta dekoruoti akmenimis, šilku, raižiniais, siuviniais, karoliais. Krepšeliuose kilmingos damos laikydavo grožio priemones, sau brangius daiktus. Laikui bėgant, išryškėjo skirtumai tarp rankinių ir piniginių.
Jau XVII a. kilmingų damų gyvenime rankinės vis dažniau praversdavo susidedant ten siuvimo, rankdarbių gamybos reikmenis. Rimtesni rankinių dizaino pasikeitimai išryškėjo jau Viktorijos laikais (karalienės Viktorijos era truko nuo 1837 iki 1901 m.), kada moterų drabužiai vis labiau gludo prie kūno ir ėmė stokoti vietos kišenių įsiuvimui. Taip atsirado maži, kompaktiški rankinukai, į kuriuos moterys dėdavo kvepalus, vėduokles, kitus dekoratyvinius daiktus. Prieš tai dažniausiai vyravusį maišelio su virvelėmis modelį papildė plokščių formų rankinės, jau primenančios šiandieninius modelius. Merginos ir moterys rankines ėmė siūti pačios.
Moderni tarpukario moteris rankinėje pradėjo nešiotis ir cigaretes, ir akinius nuo saulės. Pamažu kito ir rankinių tekstūra bei formos. II-ojo pasaulinio karo laikotarpiu imta masiškai gaminti rankines, skirtas nešioti per petį, o XX a. II p. išpopuliarėjo milžiniški paplūdimio stiliaus krepšiai, derantys su laisvu, neįpareigojančiu hipišku stiliumi. Rankines masiškai gamino ir didžiausi pasaulyje mados bei dizaino namai, tokie kaip Gucci, Prada, Louis Vuitton, Fendi ir kiti.
Mada praeina ir sugrįžta su naujais vėjais. Keičiasi rankinių dydžiai ir stiliai, rankenų ilgiai, puošybos elenemtai.
ĮDOMYBĖS
* Bulgarijoje saugoma XV a. brangakmeniais nusagstyta rankinė.
* XV a. daugelyje tautų rankinė buvo tradicinė dovana jaunajai vestuvių proga. Ant tokių, dažnai odinių krepšelių, būdavo išraižomos gražiausios meilės istorijos.
* XVI a. paveiksluose pagal pavaizduotą kapšelį galima būdavo spręsti apie žmogaus statusą.
* XVII a. moterys pradėjo nešioti rankines po sijonais. Gera idėja!
* Senovėje turtuoliai kapšelius prie diržo kabindavo taip, kad pasislėptų po drabužiais, nepritrauktų nereikalingo dėmesio ir netaptų plėšikų aukomis.
* XVIII a., Madam de Pompadour išrado naują rankinės stilių – elegantiškas šilko ar aksomo kamuolys, pakabintas ant plono dirželio – prancūziškai vadinamas „reticule“, kas išvertus reiškia „juokinga“. Juose tilpdavo viskas, kas būdavo būtina – lūpų dažai, veidrodėlis, uostomos druskos dėžutė, žaidimo kortos...
* XIX a. pab. pasirodė moteriškos rankinės – lagaminai. Tai ne nuostabu, kadangi žmonės ėmė daug ne tik darbo reikalais keliauti, bet ir savo malonumui. 1896 m. Lui Vuitton mados namai, kurie specializavosi lagaminų gamyboje, pirmą kartą išleido moteriškų lagaminų, apdirbtų metalu ir lakuota oda. Pirmą kartą šio prekės ženklo istorijoje buvo panaudotas audinys su įspausta monograma, kuri laikui bėgant tapo legendine.
* XX a. pr. buvo rankinių, skirtų pasivažinėjimams dviračiu, darbui, teatrui ir netgi eiti į pirtį. Rankinės gamintos iš medžiagos ir rečiau odinės. Vakariniai modeliai puošiami stiklo gaminiais ir pusbrangiais akmenimis.
* Kažkada rankines užtraukdavo specialiu dirželiu. Tačiau 1923 m. buvo išrastas pirmasis užsegtukas, o dar vėliau ir užtrauktukas.
* 1960 m. Rok ‚n' roll populiarumo bangoje atsirado gitaros formos rankinių.
Daugiau informacijos skaitykite čia:
https://brunka.lt/blog/16-moterisku-rankiniu-istorija-nuo-senoves-iki-mus-laiku
https://www.delfi.lt/gyvenimas/stilius/rankines-istorija.d?id=43910
SKELBIAMAS NEKILNOJAMOJO TURTO VIEŠAS NUOMOS KONKURSAS (Ukmergės r. sav., Taujėnų sen., Užulėnio k.)
Ukmergės kraštotyros muziejus, Kęstučio a. 9, LT-20114 Ukmergė, įm. k. 190346558;
valdantis patikėjimo teise nekilnojamąjį turtą, skelbia viešąjį nuomos konkursą.
Informacija apie nuomojamą turtą
1. Pastatas – kumetynas: unikalus Nr. 4400-0042-6624, bendras plotas 595,84 kv. m, Ukmergės r. sav., Taujėnų sen., Užulėnio k., Dvaro g. 3;
2. Pastatas - ūkio pastatas: unikalus Nr. 4400-0042-7765, bendras plotas 194,00 kv. m, Ukmergės r. sav., Taujėnų sen., Užulėnio k., Dvaro g. 3;
Patalpos nuomojamos apgyvendinimo, maitinimo, renginių, pramogų ir laisvalaikio organizavimo ir kitai su Turtu susijusiai ūkinei veiklai vykdyti.
Pradinis turto 1 kv. m nuompinigių dydis per mėnesį yra nustatytas sprendime dėl savivaldybės turto nuomos: Pastato - kumetyno - 0,72 Eur/mėn.; Pastato – ūkio pastato – 0,06 Eur/mėn.
Nuompinigiai mokami kiekvieną mėnesį, pagal pateiktą sąskaitą. Konkurso laimėtojo pradinis įnašas įskaitomas į turto nuompinigius.
Konkurso dalyvių registravimo vieta – dalyviai registruojami adresu Ukmergė, Kęstučio a. 9, kab. Nr. 308, dalyvius registruoja nuomos komisijos narė Gitana Valiaugienė (tel. Nr. 834063957; 8 68414460, el. paštas info@ukmergesmuziejus.lt).
Dokumentai priimami iki 2022 m. gegužės 3 d. 10 val.
Turto apžiūrą galima atlikti 2022 m. balandžio 27 d. (nuo 10:00 iki 16:00 val.) adresu: Ukmergės r. sav., Taujėnų sen., Užulėnio k., Dvaro g. 3. Atsakingas už turto apžiūrą nuomos komisijos pirmininkas direktoriaus pavaduotojas infrastruktūrai Juras Lukšys (Kęstučio a. 9, Ukmergė, tel. Nr. 834063957; 8 68414460, pavaduotojas@ukmergesmuziejus.lt).
Komisijos posėdžio vieta, data ir tikslus laikas – komisijos posėdis vyks 2022 m. gegužės 3 d. 13.00 val., Ukmergės kraštotyros muziejaus kab. 308, Kęstučio a. 9, Ukmergė.
Kita informacija ir papildomi reikalavimai, kuriuos turto nuomininkas ir konkurso laimėtojas turės įgyvendinti: ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo turto nuomos sutarties pasirašymo įrengti/įdiegti apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų kokybiškam teikimui reikalingus baldus ir įrangą.
Sąlygas ir paraišką galite rasti čia:
Nuomos konkurso sąlygos (.pdf)
Nuomos konkurso paraiška ir sutartis (.doc)
EKSPONATŲ ISTORIJOS – margutis. Autorius Robertas Klimavičius. ~1992 m.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas margutis. Autorius Robertas Klimavičius. Atlikimo technika: dažymas, skutinėjimas. Pagaminimo data: ~1992 m.
UkKM 14097 D–1166
Šv. Velykoms artėjant!
Virtuali paroda „Velykų tradicijos Lietuvoje“: https://ukmergesmuziejus.lt/virtuali-paroda-velyku-tradicijos-lietuvoje/
Pavasaris ir Šv. Velykos – neatsiejamas duetas – tiek vienas, tiek kitas žavi gyvybe, spalvomis, gera nuotaika. Krikščionybėje Velykų šventės kilmė siejama su po nukryžiavimo mirusio Kristaus prisikėlimu. Nemaža dalis Šv. Velykų simbolių turi pagoniškas ištakas: esminis Velykų simbolis – margučiai, lalavimai, mažiesiems itin daug smagių emocijų dovanojantis margučių ridenimas. Daugiau apie Velykinius žaidimus skaitykite čia: https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/laisvalaikis/ruosiames-velykoms-sventiniai-zaidimai-1038-319839
Velykų tradicijos Lietuvoje
Velykų švenčių ciklas prasideda Verbų sekmadieniu, kuomet bažnyčioje šventinama verba – tradicinė iš kadagio ar blindės šakelių surišta puokštė. Plakimas verba – apeiginis veiksmas, kai linkėjimai išsakomi tam tikra formule: „Ne aš plaku, verba plaka. Nesirk, nemirk, šventų Velykų sulauk!“ Bažnyčioje pašventinta verba namuose laikoma visus metus tikint jos magiška apsaugine galia.
Didįjį ketvirtadienį būdavo tvarkoma sodyba ir jos aplinka, namai, paruošiama daugiau pašaro gyvuliams, vakare visa šeima pirtyje arba kubile išsimaudydavo.
Didįjį penktadienį laikytasi vadinamojo sauso pasninko (nevalgyta mėsiškų ir pieniškų valgių), stengtasi nekalbėti blogai apie mirusiuosius, esą tomis dienomis klaidžiojančios jų vėlės galinčios išgirsti.
Didįjį šeštadienį, auštant, dažniausiai paaugliai eidavo į bažnyčią parnešti tą rytą pašventintos ugnies ir pašventinto vandens. Ugnį, kad neužgestų, nešdavo medžio kempinėje (pintyje). Tą dieną šventinta ugnimi virdavo ir kepdavo Velykų valgius, dažydavo ir margindavo kiaušinius. Daugelis dalyvaudavo Velyknakčio pamaldose.
Velykų rytą su bažnyčioje pašventintais valgiais (margučiais, duona, sviestu, sūriu, pyragais, druska) visi skubėdavo į namus; esą greičiau grįžusieji tų metų laukų darbus greičiau nudirbsią. Tiesa, kai kurie žirgo vadelių nerasdavo, nes jas kas nors „pasiskolindavo“. Buvo tikima, kad jeigu svetimomis vadelėmis įkelsi į medį spietinę, bitės labai sėkmingai apsigyvens. Vėliau tas vadeles grąžindavo. Namuose laukdavo vaišių stalas. Tėvas sudauždavo margutį ir visiems padalindavo, taip parodydamas, kad visais rūpinasi, visus maitina. Pirmą dieną kiaušinius visada mušdavo smaigaliu, nes ten dažniausiai saulutė būdavo išpiešta, antrą dieną – buku galu.
Velykų antrąją dieną statydavo sūpuokles. Bernai supdavo merginas ar supdavosi dviese – kuo aukščiau įsisupsi, tuo linai aukščiau augs, bus tvirtesnis ir aukštesnis vasarojus. Mitologine prasme tai žemės įsūpavimas, kad ji prabustų iš žiemos miego, kaip vaikas paūgėtų, sustiprėtų ir augintų gerą derlių.
Trečioji Velykų diena – Ledų diena. Buvo manoma, kad šią dieną nevalia nieko dirbti, reikia ilsėtis, antraip vasarą ledai derlių iškapos. Visas kaimas susirinkdavo tik prie kryžių pagiedoti.
ĮDOMYBĖS
* Pagal senąsias lietuvių tradicijas buvo tikima, kad Didįjį šeštadienį šventintą ugnį namų šeimininkė turi visus metus išlaikyti – tuomet namuose bus santarvė ir griaustinis apeis namą.
* Ankstų šventišką Velykų rytą visi stengdavosi būti žvalūs, mat buvo tikima, kad jei būsi mieguistas, tai toks išliksi ir visus metus.
* Velykų rytą spėdavo vasaros orus. Pasak etnologo Liberto Klimkos „Žmonės per naktį laukdavo ankstyvųjų mišių, po jų eidavo procesija aplink bažnyčią. Procesijos metu žmonės tikrindavo, iš kur vėjas pučia, ir pagal tai spręsdavo, kokia bus vasara. Jeigu vėjas pučia iš vakarų, bus lietinga vasara, jei iš rytų – vėjuota ir žvarbi, iš šiaurės – šalta, iš pietų – maloni ir derlinga. Jei vėjo prie bažnyčios nebūdavo, namuose sukdavo margutį – į kurią pusę atsisuka jo smaigalys, tokie bus vasaros orai“.
* Buvo tikima, kad svarbu prisiminti, su kokiu žmogumi daužėte pirmąjį margutį. Jei kada pasiklystumėte, tereikėtų prisiminti tą žmogų ir kaip mat atrastumėt kelią.
Daugiau informacijos skaitykite čia:
https://www.vle.lt/straipsnis/velykos/
https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/idomiausi-velyku-paprociai-slapiu-marskineliu-akcija-ir-pamesta-trecia-diena-56-600983
https://www.kaisiadoriumuziejus.lt/verbu-sekmadienis-prisiminkime-tradicijas/
https://www.bernardinai.lt/zyma/velykos/
https://www.15min.lt/tema/velykos-5010
https://www.kaipkada.lt/news/kada-velykos-2022-metais/
https://www.delfi.lt/projektai/velykos/idomiausi-velyku-paprociai-kodel-lietuvoje-vaikus-lanko-velyku-bobute-o-svetur-sekme-atnesa-saltas-vanduo.d?id=89753025#/
Knygų „Užkopus į varpų bokštą" ir „Varpai Lietuvoje“ pristatymo akimirkos
Nemokamos ekskursijos ir muziejaus lankymas ukrainiečiams Ukmergėje! (Безкоштовні екскурсії та відвідування музеїв для українців в Укмерге!)
Nemokamos ekskursijos ir muziejaus lankymas ukrainiečiams Ukmergėje!
Безкоштовні екскурсії та відвідування музеїв для українців в Укмерге!
Free tours and museum visit for Ukrainians in Ukmergė!