Muziejus kviečia švęsti Chanuką su žydų tradicine muzika!
Ukmergės kraštotyros muziejuje ( Kęstučio a. 9, Ukmergė).
Nuo 2019 metų grupė vykdo netikėta koncepcija išsiskiriantį projektą, kurio metu siekia apkeliauti kuo daugiau Lietuvos miestų ir miestelių. Įprasminant žydų kultūrinį paveldą, grupė groja klezmer - tradicinę žydų vestuvinę muziką – autentiškose žydams svarbiose vietose, kuriose dar prieš Antrąjį Pasaulinį karą virė žydų gyvenimas. Savita stilistika, vingriomis melodijomis ir šokio rimtais pasižyminti muzika susipina su senosiomis sinagogų, miestų aikščių ir kitomis žydiškomis erdvėmis ir nejučia primena apie visai neseniai šalia egzistavusią ir išnaikintą kultūrą.
Lapkričio 29 d., 17 val. „Rakija Klezmer Orkestar“ pakvies Ukmergės gyventojus ir svečius išgirsti kartais smagias, kartais ilgesingas žydų tradicinės muzikos melodijas Ukmergės kraštotyros muziejuje. Muzika nukels į praėjusių amžių sandūrą.
Renginys tik su galimybių pasais. Dalyvių skaičius bus ribojamas.
Ukmergės rajono žydų bendruomenė.
Kviečiame į Antano Smetonos PIRTIES EDUKACIJAS
„Pažink lietuvišką pirtį“
Pasirinkus šią lietuviškos pirties programą, simboliškai keliaujama per keturis metų laikus:
Žiema (I užėjimas): švelnus apšilimas, skirtas pažadinti ir sušildyti kūną.
Pavasaris (II užėjimas): aktyvus kūno prausimas, išjudinimas, pasiruošimas prakaitavimui.
Vasara (III užėjimas): intensyvus vanojimas – vantų šėlsmas, gausi šiluma ir energija.
Ruduo (IV užėjimas): atsipalaidavimas, kūno tepimas kosmetinėmis procedūromis, kaukėmis, jaukumas ir ramybė.
Programos pabaigoje – Užulėnio pievų žolelių arbata su medumi, atgaivai ir jaukiam užbaigimui.
Edukacinė programa skirta iki 10 žmonių grupei, trukmė 3–4 valandos.
„Smetoniška pirtis“
Autentiška pirties patirtis Dvaro garinėje, skirta nedidelei, iki 4 asmenų grupei, siekiančiai gilaus atsipalaidavimo ir individualaus dėmesio.
Profesionalus, individualus vanojimas gulint – ne tik pirties procedūra, bet ir atpalaiduojantis, masažinis ritualas, prisotintas gamtos aromatų. Procedūros metu patirsite tiek fizinį, tiek dvasinį apsivalymą bei atgimimo pojūtį. Į programą įeina druskos terapija, kuri gerina kvėpavimą, stiprina imunitetą ir padeda atsipalaiduoti.
Trukmė 3–4 valandos, programoje numatyti mažiausiai 4 užėjimai.
,,Vantų šėlsmas“
Vanta – pirties karalienė, o vanojimas – amatas, kurio mokomasi visą gyvenimą. Ši programa – tai vanojimo pažinimo kelionė, kurios metu dalyviai: susipažįsta su vanojimo pagrindais ir istorija; mokosi vanoti vieni kitus ir pajunta vanos galingą poveikį kūnui bei sielai; atlieka kūno šveitimo (pilingo) ritualus su natūraliomis priemonėmis – greitas ir efektyvus odos atgaivinimas; patiria druskos terapiją – natūralų būdą stiprinti kvėpavimo takus, gerinantį bendrą savijautą ir atsipalaidavimą; atlieka druskos pilingą, kuris švelniai valo, skaistina ir gaivina odą.
Edukacijas veda - pirtininkė/edukatorė Giedrė Maželienė+370 628 58259 , smetonospirtis@ukmergesmuziejus.lt
Kalėdinės edukacijos vaikams
+370 340 63957
info@ukmergesmuziejus.lt
EKSPONATŲ ISTORIJOS - Alavinės taurelės
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomos alavinės taurelės. Metalas. XIX a. pab.
UkKM 5276 IE-905, UkKM 5277 IE-906
Alavas (lot. Stannum), cheminių elementų periodinėje lentelėje žymimas Sn. Tai sidabriškai pilkas, blizgantis, tamprus ir labai minkštas, lengvai liejamas, kalus, atsparus atmosferos įtakai metalas. Naudojamas plieninei skardai alavuoti, įvairiuose lydiniuose. Nedidelis kiekis alavo dedamas ir į monetas – 50, 20 ir 10 euro centų monetos turi apie 1 % alavo.
Alavas buvo žinomas nuo maždaug 5000 m. pr. m. e. Istorijos laikotarpis, kai alavas plačiai naudotas bronzos gamybai, vadinamas „bronzos amžiumi“.
Vakarų Europoje (Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje) alaviniai indai pradėjo populiarėti nuo XII a., pirmosios meistrų gildijos laisvuosiuose miestuose atsirado apie XIII a. Nuo XIV a. pradėta orientuotis į platų jų naudojimą namų apyvokoje, tačiau net ir XIV a. vid. tai buvo pakankamai brangus, nors ir ilgaamžis daiktas.
Tinkamai pagamintas alavas mažai skiriasi nuo sidabro, tad naudotas kaip pakaitalas sidabrui. Ypač kai išpopuliarėjo sidabriniai indai, kuriuos ne kiekviena šeima išgalėjo įsigyti. Alavas, kaip ir sidabras, pakankamai minkštas ir pasiduoda įvairiam apdirbimui. Dėl savo plastinių savybių, labai žemos lydymosi temperatūros (galima lydyti namų sąlygomis), šio metalo dirbiniai buvo lengvai gaminami, o jų paviršius turėjo šviesią, sidabrą primenančią spalvą.
Iki XIX a. vid. alaviniai indai retai buvo graviruoti ar turėjo reljefinių puošmenų. Pirmieji tokie indai atsirado XIV a., bet dažniausiai tai tik ornamentai, XVI a. jau pasitaikydavo ir bareljefinių, ir net su meniniais vaizdiniais. Dažniausiai tokie indai turėjo reprezentacinę prasmę – buvo su herbais, veidais, jais buvo demonstruojams meistriškumas, jų buvo galima rasti tarp bažnytinių rakandų ir t. t.
XIX a. pab.–XX a. pr. pasiturinčių miestelėnų namuose alaviniai indai išliko ganėtinai populiarūs. Vėliau buvo daugiau kaip suvenyrai. Alavo masinė gamyba sustojo XIX a. vid., kai Lenkijoje buvo pradėta gaminti pigesnius pasidabruotus indus.
ĮDOMYBĖS
* Pagal brangumą alavas buvo ketvirtoje vietoje iš pagrindinių septynių senovėje naudotų metalų: auksas, sidabras, varis, alavas, geležis, švinas ir gyvsidabris.
* Alavo kasyklos Europoje buvo menkos. Meistrų gildijas ar cechus, dažniausiai, alavu aprūpindavo Persija, Iranas, Sirija.
* Dažnai XV–XVI amžių graviūrose galima matyti, kaip miestelėnai ar kariai vaizduojami prie diržo prisisegę alavinį puodelį. Tam yra kelios priežastys: statuso ženklas, mokumo įrodymas ir azartiniai žaidimai. Tais laikais buvo labai populiarūs lošimai kauliukais, o graviruoti alaviniai indai – puikus laimikis.
* Puošnieji alaviniai indai buvo liejami dalimis, kurios vėliau lituojamos, o siūlės šlifuojamos, slepiamos.
EKSPONATŲ ISTORIJOS - kaišytinė lovatiesė. Audė Ona Vasiliauskaitė 1934 m.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma Ukmergės r. Pagirio vlsč. Lininiai ir vilnoniai siūlai. 181x130 cm.
UkKM 1300 Au-77
Kaišytinis audinys (kaišymas) – vienpusio audinio ornamento išrinkimas rankomis. Raštai: tulpės, lelijos, žvaigždutės, saulutės, roželės, drugeliai. Šie audiniai patys spalvingiausi liaudies tekstilėje. Kaišytiniu būdu audžiami sijonai, prijuostės, juostos, lovatiesės, pagalvės.
Namų darbo audiniai – svarbi kiekvienos tautos etninės kultūros dalis. Greta drabužiams skirtų audinių ypatingu dekoratyvumu pasižymi lovatiesės. Aukštaitijoje jos vadintos paklodėmis, marškomis, divonais, kapomis, dekiais.
Lovãtiesė – dekoratyvinis siuvinys iš audinio, megztinės ar neaustinės medžiagos lovai užtiesti. Lietuvių liaudies lovatiesės audžiamos iš lininių, vilnonių, medvilninių, kanapinių verpalų. XIX a. I p. buvo audžiamos dvinytai (languotos). Ripsinės lovatiesės būdavo dryžuotos: Žemaitijoje išilgadryžės, Aukštaitijoje skersadryžės. Daugiausia buvo audžiamos diminių geometrinių raštų lovatiesės. Rinktinės (kontrastingų spalvų) lovatiesės taip pat buvo audžiamos dvinytai. Kaišytinės (tamsiame fone iškaišytais raštais) lovatiesės XIX a. pab.–XX a. 1–2 deš. dažniausiai buvo audžiamos Suvalkijoje ir Dzūkijoje.
ĮDOMYBĖS
* Audimas Lietuvoje turi senas tradicijas. Patys ankstyviausi Lietuvos kapinynuose rasti audinių fragmentai datuojami II–III a.
* Verpalai audimui iki XIX a. buvo dažomi gamtiniais dažais: augalų žiedais, lapais, šaknimis, samanomis, medžio žieve, pelkių ir geležies rūdimis.
* Keičiantis audimo technikai, kito ir audinių raštų komponavimas. Šalia geometrinių raštų atsirado stilizuotos augalijos ir gyvūnijos motyvų.
* Lovatiesės buvo naudojamas ne tik namų buityje, bet ir kelionių metu – uždengti vežimo pasostę, užsikloti kojas, sustojus apkloti arklį.
