EKSPONATŲ ISTORIJOS - Anatolijaus Stiško paveikslas „Sanctus“. 1990 m.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas dailininko Anatolijus Stiško paveikslas „Sanctus“. 1990 m. Aliejus, drobė, lakas. 120x120 cm.
UkKM 22945 D-1536
Ukmergės kraštotyros muziejus jungiasi prie socialinės akcijos atkreipti dėmesį į Alzheimerio ligą ir siunčia #melynazinute – Anatolijaus Stiško paveikslas „Sanctus“ (lot. „šventas“). Sukurtas 1990 m.
A. Stiško gimė 1937 m. ir augo Ukrainoje, Dnepropetrovsko srityje. 1966 m. baigė monumentaliosios tapybos studijas Vilniaus valstybiniame dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija). Kurį laiką dirbo Kauno dailės kombinate. 1974 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. 1986 m. A. Stiško suteiktas LTSR nusipelniusio meno veikėjo vardas. Dailininkas – žymi savo menine ir kultūrine veikla asmenybė, tarptautinių parodų dalyvis, kelių prestižinių premijų laureatas.
1979-ųjų pavasarį atvyko į Griežionių kaimą netoli Lyduokių miestelio Ukmergės rajone tapyti etiudus. Nuo to laiko Lyduokiai tapo jo pastovia gyvenimo ir kūrybos vieta.
Paveiksluose atsispindi autoriaus meilė šiam kraštui, jo grožiui, dvasiai, jo žmonėms. Visi paveikslo komponentai skleidžia šviesą ir spinduliuoja būties harmoniją. Pasak A. Stiško, „paveikslas gimsta iš didžiulės meilės arba stipraus dvasinio sukrėtimo. Mene būtini nuoširdumas ir didžiulė meilė – tik tai amžina ir nepakartojama. Gal iš tiesų menas yra tarsi sodas. Ir kad jis žydėtų, o sielai jame būtų šviesu, džiugu ir gera, reikia jame dirbti kiekvieną dieną“.
Paveiksle „Sanctus“ dominuoja daugiaplanė kompozicija. Potėpiai tolygūs, švelnūs spalvų perėjimai. Dominuoja mėlyna, žalia, balta ir geltona spalvos ir jų atspalviai. Paveiksle vaizduojamas Virkščių kaimo peizažas su tvenkiniu, krūmynais, o tarp jų matomos medinės kaimo sodybos. Paveikslo viršutinėje dalyje, ties viduriu, vaizduojama deganti žvakė. Geltonos spalvos tonai pasikartoja ir tolumoje vaizduojamame horizonte.
melynazinute #pazinkdemencija #pazinkAlzheimeri. Sužinok daugiau – www.demencijalietuvoje.org.
Popietė-ekskursija: įamžinta istorinė atmintis Užugirio parke
Renginio „Įamžinta istorinė atmintis Užugirio parke“ dalyviams bus pristatyta Užugirio parke esanti Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų atminimo alėja. 2018 m., minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, alėjoje buvo pasodinta 20 ąžuolų, prie kiekvieno iš jų įrengtos atminimo lentelės, skirtos Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarams.
Renginyje dalyvauja Europos Parlamento narys prof. Liudas Mažylis.
EKSPONATŲ ISTORIJOS - medinės vaikiškos klumpės. XX a. pr.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomos medinės vaikiškos klumpės. XX a. pr. Ilgis – 20 cm, plotis – 7,5 cm, aukštis – 8,5 cm, kulniuko aukštis – 1 cm.
UkKM 3595 IE-548; UkKM 3595 IE-549
Klumpės – iš kietos, bet lengvos medienos pagaminta avalynė turi daug privalumų: lengvas, natūralus, neperšlampamas ir šiltesnis už aulinius batus. Klumpėms skirtoms bristi per gilų sniegą ar žvejybai būdavo prikalami aulai. Avėtos daugelio Vakarų Europos tautų. Mažojoje Lietuvoje klumpes pradėta avėti XVIII a. (atvežė kolonistai iš Prancūzijos ir Šveicarijos), XIX a. paplito Užnemunėje ir Žemaitijoje. Iki XX a. vid. jomis, greta kitokio apavo, avėta Žemaitijoje. Aukštaičiai negalėjo pasigirti tokiu medinės avalynės populiarumu ir gausa. Tačiau prieš porą šimtų metų mėgstamiausias apavas Molėtuose buvo iš beržo ar juodalksnio išskaptuotos lengvos klumpės.
Lietuviškasis žodis “klumpės” ne be reikalo siejamas su olandišku žodžiu “klompen”. Manoma, kad jos iš netolimų Nyderlandų į Lietuvą atkeliavo per Šventąją ar Palangą. Nors patys žemaičiai turi ir kitokią versiją. Jie teigia, kad prie klumpių atsiradimo daug prisidėjo meninės prigimties ir šviesaus proto kunigaikštis Irinėjus Oginskis. Pasakojama, kad jis specialiai iš Austrijos atsivežė klumpių meistrą, kuris išmokė vietinius gyventojus klumpdirbystės amato. Spėjama, kad patyręs žemaitis klumpdirbys per dieną padarydavo apie dešimt, o kartais ir daugiau medinio apavo porų.
Šiandien jos – tautinio kostiumo dalis ir su jomis šokamas lietuvių liaudies šokis „Klumpakojis”.
ĮDOMYBĖS
* Įvairūs istorijos šaltiniai teigia, kad XII a. klumpės vadintos galijokijomis (Galliochios). Tuomet jos teturėjo medinį padą ir jį prilaikančius dirželius. Tokią apsauginę avalynę ypač vertino Europos miestų gyventojai, nes odinis apavas gana greitai susidėvėdavo nuo kieto akmens grindinio. Viduramžiais šios klumpės tapo prieinamos ir vargingiesiems. Neturėdami kitos avalynės, jie apsaugines klumpes dėvėjo it batus, juos prisitvirtindami prie basos pėdos.
* Šiandien gerai pažįstamas klumpes XIII a. II pusėje pirmieji sau išsiskaptavo olandai. Seniausios klumpės rastos 1250 m. Amsterdame, Šiaurės Olandijoje, ir 1271 m. Roterdame, Pietų Olandijoje. XVI a. ši vien tik iš medžio pagaminta avalynė labai išpopuliarėjo visoje šalyje ir už jos ribų.
* Nyderlanduose klumpės buvo itin svarbus apavas. Ant šios medinės avalynės paviršiaus klumpdirbiai dažais užrašydavo ilgesniam laikui išplaukiančių žvejų ir jūreivių vardus.
* Prieš kelis šimtus metų klumpes Olandijoje dėvėjo tik turtingieji. Vėliau, kai klumpės tapo prieinamos daugumai, sparčiai keitėsi jų išvaizda. Klumpės išduodavo, iš kur žmogus atvykęs ir kokiu tikslu. Mat kiekviena proga derėjo avėti skirtingą medinį apavą: kasdieninį, šventinį, vestuvinį ir sekmadienio.
