Straipsnis „Velykos ukmergiškių šeimose“

Artėjant šv. Velykoms norime supažindinti su šios šventės papročiais bei tradicijomis. Nuo seno lietuviai Velykas minėjo kaip atgimstančio pavasario šventę, o krikščionybėje – tai Jėzaus Kristaus prisikėlimo diena. Atlikus etnografinę apklausą kaip Ukmergės gyventojai minėdavo pagrindines lietuvių šventes, dalijamės jų prisiminimais ir apie Velykas.

Savaitė prieš Velykas vadinama Didžiąja savaite, kuri prasideda Verbų sekmadieniu. Verba yra atgimstančios augalijos, gamtos gyvybės simbolis. „Verbų sekmadienis pranašavo, kad jau ilgėja diena ir ateina šv. Velykos, bunda gamta, baigiasi žiema,“ – pasakoja ukmergiškė V. D. Lietuviai visuomet garbino įvairius augalus, ypatingai tuos, kurie anksčiausiai pavasarį pradeda žaliuoti – žilvitį ir blindę. Taip pat svarbus visus metus žaliuojantis kadagys, kuris simbolizuoja amžiną gyvybę. Todėl lietuvių tradicinė verba – kadagio šakelės su pumpurus išleidusio karklo, gluosnio, blindės šakele. B. G. sako, kad „verba buvo padaroma iš kadagio šakelių ir „kačiukų“. „Verbas rišdavome iš gyvų augalų: kadagio šakelės, karklo, žilvičio šakelių, puošdavome sausomis gėlytėmis,“ – prisiminimais dalijasi ukmergiškė L. M. Š.

Verbų sekmadienio rytą einama į bažnyčią pašventinti verbą, o grįžus į namus su ja „nuplakdavo“ šeimos narius. Tikima, kad visi „nuplakti“ bus sveiki, stiprūs ir laimingi. Ukmergiškė A. P. sako, kad „plakimas“ verba – tai „blogų įpročių pašalinimas“. V. D. šeimoje pašventinta kadagio šakele plakdavo ligonius, linkėdami sveikatos. Tikima, kad pašventinta verba padeda pasveikti, todėl plakami ligoniai sakant žodžius – „Verba plaka, ne aš plaku, būk laimingas nuo visų ligų apgintas“. „Plakant“ verba ukmergiškių šeimose sakoma: „Verba plaka, verba plaka, ne aš plaku, ne aš plaku“, „Verba plaka, verba plaka, paganyk telyčių, nepamesk trinyčių“, „Verba muša, ne aš mušu, per šv. Velykas atneši kiaušinių“, „Verba plaka, ne aš mušu, po savaitės Velykos“, „Už šešių naktų Velykos“, „Ne aš plaku, verba plaka, už nedėlios bus Velykos“ ir kt. Pašventinta verba namuose laikoma garbingoje vietoje už šventųjų paveikslų ar padedama šalia jų. J.Ž. šeimoje verbą laikydavo prieangyje prie lubų. Buvo tikima, kad ji „apsaugo nuo gaisrų, blogų žmonių.“ Namuose verba laikoma visus metus, kol parsinešama nauja, tuomet senoji sudeginama.

Didžioji savaitė iki Velykų yra ramybės ir pasiruošimo šventei laikotarpis. Ukmergiškė A. P. pasakoja, kad „per Didžiąją savaitę negalima valgyti mėsos, šokti, dainuoti, linksmintis.“ Taip pat ši savaitė – tai pagrindinio tvarkymosi po žiemos metas. „Po verbų švarindavom namus, skalbdavom, maudydavomės patys...“ – teigia V.D. Pagrindinės prieššventinės dienos yra trys – Didysis ketvirtadienis, Didysis penktadienis ir Didysis šeštadienis. Didysis ketvirtadienis vadinamas švariuoju, nes šią dieną tvarkomi ir puošiami namai. Didysis penktadienis – ramybės, susikaupimo laikas. Šią dieną lankomi artimųjų kapai bei laikomasi pasninko. Didįjį šeštadienį einama į bažnyčią parsinešti šventinto vandens. Ukmergiškės A. P. šeimoje „švęstu vandeniu šlakstydavo šeimos narius, namus, tam, kad namuose vyrautų ramybė, meilė, sveikata.“ L. M. Š. teigia, kad „švęstas vanduo yra apsauga nuo nelaimių.“

Pagrindinis Velykų simbolis – margintas kiaušinis. Kiaušinis yra gyvybės atsiradimo, gamtos prisikėlimo simbolis. Žmonės, margindami kiaušinius įvairiais raštais, tikėjo, kad suteikia jiems magišką galią. Kiaušiniai dažniausiai marginami Didįjį šeštadienį. Ukmergiškių šeimose kiaušiniai dažomi dažniausiai su svogūnų lukštais ir įvairių augalų lapeliais. Kai kuriose šeimose ant kiaušinio skutinėjami įvairūs raštai peiliuku, rečiau – marginami vašku. Skutinėjant peiliuku ir dažant vašku ant kiaušinių lukštų išpiešiami įvairūs raštai: saulutės, žvaigždės, įvairių augalų, gėlių motyvai ir kt., simbolizuojantys šviesą, šilumą, gyvybę ir gausų būsimąjį derlių. Kiaušiniai buvo marginami natūraliais, augaliniais dažais, o atsiradus pirktiniams sintetiniams, pradėta dažyti ir jais. Spalvos, kaip ir raštai, turi prasmę. Mėlyna spalva simbolizuoja žydrą dangų, raudona – gyvybę, juoda – derlingą žemę, žalia – bundančią augaliją, geltona – derlių, subrendusius javus.

Per Velykas kai kuriose šeimose vaikus aplankydavo Velykų bobutė. Ukmergiškė J. M. pasakoja, kad būdami vaikais tikėjo, kad juos aplankys Velykė ir atneš gražiai margintų kiaušinių. „Iš vakaro prie lovos padėdavom kepures, kur ir rasdavom kiaušinius. Velykę įsivaizdavom kaip seną bobutę, su pilnu vežimėliu kiaušinių,“ – dalijasi prisiminimais J. M.

Šv. Velykų rytą einama į bažnyčią, o grįžus ruošiamas Velykų vaišių stalas. Velykų stalas puošiamas išsprogdintomis gluosnio, karklo, beržų šakelėmis, pirmomis pavasario gėlėmis. Margučiai ant stalo buvo dedami į gražesnę lėkštę, o kartais ir specialų stovą, velykinę eglutę, vadinamą „kiaušininku“. Ant Velykinio stalo patiekiami įvairūs valgiai – mėsos patiekalai, rūkyti mėsos produktai, naminis pyragas, duona, sausainiai, žagarėliai, sūris, sviestas, krienai, įvairios mišrainės, naminė gira. R. P. sako, kad „dažniausiai mama, susėdus prie velykinio stalo, visus apšlakstydavo šventintu vandeniu, kad visus metus ir stalas būtų gausus, ir mes sveiki“. Ukmergiškė V.D. pasakoja, kad „prieš sėdant prie stalo būtinai persižegnodavo ir visi kalbėdavo poterius, tik tuomet pradėdavo valgyti.“ Pirmiausia pradedamas valgyti margutis, kurį reikėdavo sumušti su šeimos nariu. Buvo tikima, kad „kieno kietesnis kiaušinio lukštas – tas ir stipresnis“, „Kieno kiaušinis stipriausias, tas visus metus bus stiprus ir laimingas“ , „Kieno kiaušinis stipriausias – tam metai bus laimingesni.“

Pavalgius šventinius pietus, šeimos nariai, dažniausiai vaikai ir jaunimas, pramogaudavo. Ridendavo margučius ir žiūrėdavo, kieno toliausiai nuriedės, arba, palietus draugo kiaušinį, pasiimdavo abu ir skaičiuodavo, kas daugiausia margučių laimės. Vienas iš seniausių papročių per Velykas, tai supimasis sūpuoklėse ir laistymasis vandeniu. Ukmergiškė A. K. pasakoja, kad būdami vaikais supdavosi sūpynėse, laistėsi vandeniu, tam, kad „augtų didesni“. „Vaikystėje su draugais eidavome kiaušiniauti, deklamuodavome eilėraštį, o mums dovanodavo kiaušinius, kaip sveikatos, gėrio, laimės simbolį“, – prisimena A. P.

Antroji Velykų diena buvo skirta pramogoms, susitikimams su kaimynais, giminaičiais. V.D. pasakoja, kad „jei eidavo per Velykas į svečius, tai lauktuvėm dėdavo margutį nuo stalo.“ Trečioji Velykų dieną vadinama Ledų diena. „Buvo tikima, kad ledų dieną negalima dirbti žemės, kad ledai javų vasarą neiškapotų,“ – sako ukmergiškė B. S. Pirmasis sekmadienis po Velykų vadinamas Atvelykiu. Atvelykis tai „Vaikų velykėlės, vėl marginami margučiai, žaidžiama ir bendraujame su vaikais“, – pasakoja A. K.

Velykų šventė – viena svarbiausių lietuvių švenčių, turinčių gilias tradicijas. Svarbu prisiminti ir perduoti šiuos papročius iš kartos į kartą, kad suprastume ir įvertintume šių švenčių prasmę bei puoselėtume mūsų krašto kultūrinį savitumą.

Parengė muziejininkė Vaida Noreikienė

J. Zarecko rištos verbos, 1992 m. UkKM

 

R. Klimavičiaus margučiai, ~1992 m. UkKM

 

Velykos Juknevičių šeimoje, Ukmergėje, XX a. 4 deš. UkKM


Antanas Smetona: šiemet minimos gimimo ir mirties sukaktys

Rugpjūčio 10 d. minėsime Prezidento A. Smetonos gimimo 150-ąsias metines, o sausio 9 d. 80-ąsias mirties metines.

Antanas Smetona buvo pirmasis (1919 04 01-1920 06 19) ir ketvirtasis (1926 12 19-1940 06 15) Lietuvos respublikos Prezidentas, vienas iš iškiliausių Lietuvos visuomenininkų, intelektualas, modernios valstybės kūrėjas bei Vasario 16-osios Akto signataras.

Prezidentas A. Smetona žuvo 1944 m. sausio 9 d. Klivlande, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Remiantis istoriniais šaltiniais, iš vakaro pas prezidentą buvo susirinkęs būrelis išeivijos lietuvių tautininkų aptarti kitą dieną, sekmadienį, planuojamą mitingą. Buvo kalbama ir apie vasario 5-6 dienomis Niujorke rengiama Amerikos lietuvių seimą, į kurį, kaip seimo garbės pirmininką, pakvietė prezidentą A. Smetoną. Jis turėjo pasakyti pagrindinę kalbą, iškelti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo klausimą.

Namas JAV, Klivlende, kur gyveno Smetonų šeima. 1944 m. sausio 9 d. kilus gaisrui, jame žuvo prezidentas Antanas Smetona.

 

Svečiams išėjus, prezidentas kambarėlyje iki pusiaunakčio rengė savo pranešimą mitingui. Bet vos nuėjus ilsėtis, ir prasidėjo gaisras. A. Merkelis monografijoje apie Antaną Smetoną rašo, kad „Gaisras prasidėjo rūsyje ir, pasak ugniagesių vado Thomas O‘Brieno, jo priežastis buvo perkaitęs šildymo katilas. Pirmieji gaisrą pajuto žemutinio aukšto gyventojai, ir jie laiku spėjo išbėgti. Sofija Smetonienė apsisiautus chalatu, basa, dūmų troškinama, vargais negalais nulipo žemyn. Antanas Smetona tuomet negalavo ir norėjo šilčiau apsirengti. Vos akimirką užtrukęs, nebegalėjo prasiveržti pro tirštai susitvenkusius dūmus: skubiai atvykę gaisrininkai jį rado virtuvėje prie staliuko sukniubusį be sąmonės ir kailiniais galvą apsisupusį. Pasiteiravus ligoninės dėl jo gyvybės, sulauktas liūdnas ir trumpas atsakymas: - Prezidentas mirė...“.

1944-ųjų sausio 10-osios rytą Klivlando laikraščiai skelbė apie Lietuvos prezidento A. Smetonos žūtį gaisre apsinuodijus dūmais. Iki šiol nelaimės aplinkybės apipintos sąmokslo teorijomis, kad krosnis, kur kilo gaisras, buvo specialiai sugadinta. JAV politinėje emigracijoje gyvenęs pirmasis Lietuvos Prezidentas buvo labai nepatogi dar formaliai, juridiškai politinė figūra besirengiant tai antrai sovietų invazijai. Kas dabar galėtų paneigti tokią tikimybę, kad sovietų specialiosios, slaptosios tarnybos to nesuplanavo? A. Smetona buvo vienintelis tuo metu dar gyvas prezidentas iš visų trijų Baltijos valstybių prezidentų.

Antano Smetonos mirtis sukrėtė ne tik Prezidento šeimą, bet ir visą lietuvių išeiviją JAV bei lietuvių tautą, kuri apie tai išgirdo iš okupacinės vokiečių valdžios laikraščių. Po sausio 13 d. įvykusių iškilmingų laidotuvių Prezidentas A. Smetona buvo palaidotas Klivlando Kalvarijos kapinėse. Mišias Šv. Jono katedroje laikė Klivlendo vyskupas Edvardas F. Hobanas, dalyvaujant 22 lietuvių kunigams, beveik visiems Lietuvos pasiuntiniams. Kalvarijų kapinėse su velioniu Prezidentu atsisveikinimo kalbą pasakė Lietuvos diplomatų vardu Lietuvos nepaprastas pasiuntinys ir įgaliotas ministras Vašingtone Povilas Žaldeikis: “Ieškodamas sau pieglaudos ir moralinės paramos Lietuvai, jis atvyko per Europą ir Braziliją Amerikon ir čia gyvendamas, turėjo progos arčiau pažinti Amerikos lietuvius; jis laimėjo daug simpatijos Lietuvai tarp žymių amerikiečių. Jis ypač aukštai vertino faktą, kad prezidentas Rooseveltas jį buvo priėmęs Baltuosiuose Rūmuose... Jis mirė, tikėdamas į mažųjų tautų išlaisvinimą ir brangios Lietuvos nepriklausomybės atsteigimą...“.

Tačiau pasirodo iškilmingiausiai Lietuvos Prezidento A. Smetonos mirtį paminėjo Urugvajaus prezidentas dr. Amezaga. 1944 metų sausio 15 d. paskelbė dekretą, kuriame įsakoma sausio 19 d. virš visų sostinės pastatų, tvirtovių ir karo laivų būtų pusiau nuleistos vėliavos ir nuo 12 val. iki saulė nusileis kas penkiolika minučių saliutuota patrankomis.

Vėliau Prezidento palaikai buvo perkelti į Nolvudo mauzoliejų. 1974 m. minint Prezidento A. Smetonos mirties 30-metį, DLK Birutės karių šeimų draugijos narių aukomis ir pastangomis A. Smetonos ir jo žmonos Sofijos Smetonienės palaikai buvo perkelti į Čardono mieste esančių Visų sielų kapinių mauzoliejų, kur ilsisi iki šiol.

Lietuvos prezidento Antano Smetonos (1874 – 1944) laidotuvės JAV, Klivlende

 

Prezidento Antano Smetonos politinė, visuomeninė, profesinė ir kultūrinė veikla

1903–1918 m. tarnautojas Žemės ūkio banke.

1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvis.

1914–1918 m. Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti narys.

1917 m. Vilniaus lietuvių konferencijos dalyvis.

1917–1919 m. ėjo Lietuvos Tarybos, vėliau Valstybės tarybos, pirmininko pareigas.

1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą.

1919 m. balandžio 6 d. tapo pirmuoju Lietuvos valstybės Prezidentu.

1923–1927 m. Lietuvos universitete dėstė etiką, senovės filosofiją, lietuvių kalbos stilistiką.

1924–1940 m. Tarptautinio banko valdybos vicepirmininkas, įvairių draugijų ir bendrovių steigėjas bei vienas iš vadovų.

1926 m. išrinktas į III Seimą.

Leido ir redagavo įvairius periodinius leidinius. Paskelbė originalių ir verstinių filosofijos bei kitų mokslų darbų. Apdovanotas Vyties Kryžiaus 3 laipsnio (1927), Gedimino 1 laipsnio (1928) ordinais, Vytauto Didžiojo ordinu su grandine (1930).

Užulėnis – Prezidento Antano Smetonos gimtinė

Antanas Smetona gimė Ukmergės apskrities Taujėnų valsčiaus Užulėnio kaime, pačiame dabartinio Ukmergės rajono pakraštyje, už 28 km nuo Ukmergės. Knygoje „Pasakyta. Parašyta“ (Kaunas, 1935) Prezidentas su dideliu pasididžiavimu aprašo Užulėnio kaimą: „Mano gimtoji apylinkė tarp girių, su Lėno ežeru viduryje... Tai nuošalus senoviškas kampelis. Malonu būdavo matyti ir Užulėnio dūminės trobos ir jų šiaudiniai apsamanoję pažaliavę stogai. Tai buvo dainų ir pasakų kraštas“.

Didžiausią asmeninę metų šventę – Antanines birželio 13 dieną Antanas Smetona taip pat praleisdavo gimtajame Užulėnyje, dažnai kartodamas, kad nėra nieko malonesnio, kaip vardines praleisti su savaisiais namie. Prezidento adjutantas V. Šliogeris prisiminimuose mini, kad užulėniečiai sutikdavo svečią gana iškilmingai, pastatydavo garbės vartus ir laukdavo svečio atvažiuojant. Varduvininką užulėniečiai pasveikindavo pusiau oficialiai, pusiau kaimyniškai: vienas iš jų pasakydavo kalbą, o mergaitės įteikdavo gėlių. A. Smetona nuoširdžiai visiems padėkodavo ir su kiekvienu bičiuliškai pasisveikindavo. Po to aprodydavo savo svečiams Užulėnį, paaiškindavo kur kas gyvena ir visus nusivesdavo prie Lėno ežero, o paskui kviesdavo į gimtojo namelio seklyčią. Netilpusieji seklyčioje buvo sodinami už stalų kieme, medžių pavėsyje. Svečiai ir užulėniečiai kaimynai būdavo šeimyniškai, be oficialumo. Anot V. Šliogerio, prezidentas iš Užulėnio visada grįždavo „labai patenkintas ir gerai nusiteikęs“. Užulėnyje lankėsi daug įžymių žmonių: 1896 m. čia gyveno ir kartu su A. Smetona rinko medžiagą kalbininkas Jonas Jablonskis, tarpukaryje viešėjo J. Tomas-Vaižgantas, dainininkas Kipras Petrauskas, teatralas A. Oleka-Žilinskas.

Taip buvo prieš šimtmetį, o šiandiena Užulėnis garsus istoriniais nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektais: Prezidento Antano Smetonos gimtosios sodybos vieta, Užugirio mokykla-muziejus, Prezidento A. Smetonos Užugirio dvaras su parku (Užugirio kiemas). 2019 m. Rugpjūčio 8 d. Užulėnyje prie Užugirio mokyklos-muziejaus iškilmingai atidengtas paminklas pirmajam Lietuvos valstybės Prezidentui Antanui Smetonai.

 

PREZIDENTO ANTANO SMETONOS (1874 – 1944) JUBILIEJINIŲ METŲ PROGRAMA UŽULĖNYJE

Vasario 16 d. Vasario 16-osios minėjimas prie paminklo Prezidentui Antanui Smetonai Užulėnyje,

parodos „Antanas Smetona – signataras, prezidentas, emigrantas“ atidarymas ir filmo „Aš priglaudžiau prie žemės širdį“ rodymas Prezidento A. Smetonos dvare, filmą pristatys pati režisierė Ramunė Kudzmanaitė.

Balandžio 20 – 30 d. Ąžuolų ir kt. medžių sodinimas Prezidento A. Smetonos dvaro parke, bendradarbiaujant su Ukmergės ir Kauno Prezidento A. Smetonos vardo gimnazijomis.

Gegužės 10 – 11 d. Dailės pleneras „Obelų žydėjimas“ Prezidento A. Smetonos dvaro sode, bendradarbiaujant su Ukmergės meno mokykla.

Birželio 16 d. Antaninės, koncertas Lėno Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje.

Parodos „Antanas Smetona: nelengvi pasirinkimai“ atidarymas Prezidento A. Smetonos dvare.

Liepos 4-5 d. Vasario 16-ios Signatarų pagerbimas Užugirio dvaro parke ąžuolų alėjoje. Dalyvauja kitų savivaldybių atstovai.

Rugpjūčio 10 d. Smetoninės renginys skirtas Prezidento A. Smetonos 150-ųjų metų jubiliejui. Minėjimas prie paminklo Prezidentui Antanui Smetonai Užulėnyje, teatralizuotas veiksmas Prezidento A. Smetonos dvare: edukacijos, skanėstų mugė, ponių arbatėlė "Faifokliokas", fotosesija, koncertinė programa. Vienos dienos paroda "Auksinė plunksna": auksinė Prezidento Antano Smetonos plunksna atkeliaus iš Signatarų namų, eksponuojama bus Prezidento A. Smetonos dvare.

Prezidentas Antanas Smetona gimtinėje prie Lėno ežero.


Ukmergės kraštotyros muziejaus Užugirio skyriaus k
ultūrinių veiklų koordinatorė-organizatorė Daiva Misiukienė.
Nuotraukos iš Istorinės LR Prezidentūros Kaune rinkinių.


Knygos „Daugiakultūrė Ukmergės istorija fotografijose“ pristatymas ir leidinio fotografijų parodos atidarymas

2024 m. sausio 18 d. 16 val. kviečiame į knygos „Daugiakultūrė Ukmergės istorija fotografijose“ pristatymą ir leidinio fotografijų parodos atidarymą.

Ukmergės kraštotyros muziejus išleido fotografijų albumą „Daugiakultūrė Ukmergės istorija fotografijose“, supažindinantį su pagrindiniais Ukmergės miesto istorijos faktais nuo miesto įkūrimo iki šių dienų. Fotografijų albume publikuojamos istorinės ir šiandieninės miesto erdvių ir pastatų nuotraukos leidžia skaitytojui pažvelgti į Ukmergės miesto kraštovaizdį ir architektūrą bei palyginti praeitį su dabartimi. Pateikti aprašymai atskleidžia Ukmergės istorijos fragmentus, kurie pasakoja apie čia gyvenusius žmones, kurie kartu kūrė miesto socialinę, kultūrinę, ekonominę ir politinę vietovės dvasią ir istoriją.

Renginio metu muziejininkai pristatys leidinį ir parodą, o istorikas R. Ramanauskas skaitys pranešimą apie tautinių ir religinių bendruomenių istoriją Ukmergėje.

Leidinį parengė Ukmergės kraštotyros muziejus, jo leidimą iš dalies finansavo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos ir Ukmergės rajono savivaldybė.

 


Straipsnis „Ukmergiškių Kalėdos“

Ukmergės kraštotyros muziejus įgyvendino Etninės kultūros globos programos projektą „Iš ukmergiškių praeities. Ukmergės miesto gyventojų švenčių ir kasdienio gyvenimo prisiminimai“, kurį parėmė Ukmergės rajono savivaldybė. Buvo parengtas klausimynas, į kurį atsakė ukmergiškiai gimę ar ilgą laiką gyvenę šiame mieste. Viena iš anketos temų buvo Kalėdinio laikotarpio papročiai ir tradicijos. Straipsnyje pristatome Ukmergės miesto gyventojų prisiminimus ir švenčių tradicijas.

Šv. Kalėdos – viena svarbiausių švenčių, kurių tradicijas lietuviai išsaugojo iki šių dienų, perimdami jas iš savo tėvų ir senelių. Kalėdinis laikotarpis prasideda Adventu. Tai ramybės ir susikaupimo metas, Kristaus gimimo laukimas. Ukmergiškė L. Š. pasakoja, kad šiuo laikotarpiu „atsisakydavo šokių, triukšmingų suėjimų, vakarais skaitydavo knygas, klausydavo močiutės sekamų pasakų“. Advento metu, dažniausiai penktadieniais, laikomasi pasninko. Pasninkas – tai susilaikymas nuo mėsiškų valgių ir nuo sotaus ar prabangaus maisto.

Šv. Kūčios – tai kūdikėlio Jėzaus gimimo išvakarės. Šventės pavadinimas kilęs iš ritualinio patiekalo pavadinimo – Kūčia, kuris buvo gaminamas iš įvairių grūdų ir skirtas protėvių vėlėms vaišinti. Ukmergiškės B. G. šeimoje Kūčia buvo gaminama kviečius ar miežių kruopas bei pupas sumaišant su aguonų pienu. „Kūčią gaminom iš aguonų, medaus, riešutų“, – pasakoja A. P. „Kūčia – tai kviečiai, užpilti saldžiu vandeniu su sugrūstom aguonom“, – prisimena I. M.

Kūčių rytas ukmergiškių šeimose prasidėdavo namų tvarkymu, maisto ruošimu vakarienei. „Tai ramybės, apmastymų, susikaupimo diena“, – teigia ukmergiškė A. P. Sakoma, kad šią dieną negalima triukšmauti, todėl stengiamasi atlikti tik būtiniausius namų ruošos darbus. Vienas pagrindinių vaikų darbų buvo eglutės puošimas. Iš miško parneštą eglutę puošdavo rankų darbo popierinėmis girliandomis, įvairiais karpiniais, iš šiaudų pagamintais žaisliukais, vatos gabalėliais, obuoliais, saldainiais, „lietučiu“, tikromis žvakėmis ir net šaltomis ugnelėmis. Kai kurios šeimos turėjo ir pirktinių žaisliukų. Ukmergiškė L. Š. sako, kad vaikystėje „žaisliukų neturėjo, karpydavo iš popieriaus, rinkdavo mažesnius obuolius, sausainius, kartais tėtis „atrasdavo“ saldainių, ant eglutės tvirtindavo ir žvakutes. Graži būdavo eglutė, juk tiek darbo įdėta.“

Ukmergiškiai prisimena, kad vaikystėje ant stalo buvo dedamas šienas, kurį paskirstydavo plonu sluoksniu per visą stalą, tuomet uždengiama balta staltiese. „Po staltiese buvo dedamas šienas todėl, kad kūdikėlis Kristus gimė ant šieno, tvarte“, – pasakoja L. S. Stalo viduryje buvo padėta žvakė, o šalia jos pastatytas kryželis. Ant stalo daugelis šeimų padėdavo ir tuščią lėkštę „tam, kad prisimintų tuos, kurie išėję į amžinybę“, – teigia Z. S.

Kūčių vaišėms ruošiama 12 patiekalų, kurie simbolizuoja 12 apaštalų, arba 12 mėnesių. Maistas ant stalo buvo saikingas, patiekalus gamino iš tokių produktų, kuriuos patys užaugindavo savo ūkyje, sode bei rasdavo miške. Laikomasi pasninko, todėl visi patiekalai iš augalinės kilmės produktų ir žuvies. Dažniausiai paminėti šie tradiciniai patiekalai: avižų arba spanguolių kisielius, burokėlių sriuba su džiovintais grybais, įvairūs žuvies patiekalai, silkė, virtinukai su įvairiais įdarais – mėlynių, grybų, virti kviečiai, aguonpienis, riešutai. Ant kiekvienos šeimos stalo būna ir kūčiukai, kurie ukmergiškių vadinti įvairiai: kleckeliais, kleckiukais, kleckais, šlyžikais, slyžikais, parpeliukais.

Prie Kūčių vaišių stalo šeimos nariai susirenka vakare, sužibus vakarinei žvaigždei. Vakarienė pradedama malda, kurią veda vyriausiasis šeimos narys. Maldą kalbėdavo visi šeimos nariai atsistoję prie stalo, kartais suklaupus, rečiau atsisėdus. Palaiminus stalą, šeimos nariai dalijasi Kalėdaičiais, kurių dažniausiai ant stalo būna tiek, kiek tuo metu susirinkę šeimos narių. Kalėdaičio dalijimasis turi simbolinę prasmę – tai šeimos santarvės simbolis. Ukmergiškiai sako, kad tai „dalijimasis meile“ (A. P.), „palinkėjimas šeimos nariui gerų ateinančių metų, sveikatos, sėkmės“ (B. G.), „meilė, pagarba, užuojauta vienas kitam, linkėjimai ramaus gyvenimo“ (I. M.), „šeimos darna“ (J. Ž.). Kalėdaitis Ukmergėje dažniausiai vadinamas plotkele, tačiau pasitaiko ir tokių pavadinimų kaip – Dievo pyragas, Dievo pyragėlis, paplotėlis, plotkė, aplotka. Maisto nuo stalo nenuimdavo, palikdavo per naktį, nes tikima, kad į namus naktį ateis vėlės ir „turės ko paskanauti“ (L. Š.).

Po Kūčių vakarienės šeimos nariai užsiiminėdavo įvairiais burtais. Labiausiai paplitęs burtas, tai šiaudo ar šieno traukimas iš po staltiesės. Kuo ilgesnį šiaudą pavyks ištraukti, tuo ilgesnis gyvenimas laukia. Merginos, norėdamos sužinoti ar ateinančiais metais ištekės, mesdavo batą per petį į lauko duris – jeigu batas atsisuka į lauką, kitais metais ištekėsi. Merginos klausydavo iš kurios pusės šunys loja – iš ten piršliai atvažiuos. Norėdami sužinoti ar ateinančiais metais susiras porą, imdavo kūčiukus arba riešutus į saują, apkabindavo tvorą ir skaičiuodavo ar lyginis skaičius, jeigu lyginis – susirasi porą.

Kalėdų rytą vaikai rasdavo dovanėles padėtas po eglute, tačiau didelių dovanų anksčiau vaikai negaudavo. „Jei mama spėdavo numegzti kojines ar pirštines naujas, tai man džiaugsmas. Tėčio padarytos slidės ar pasiūtas apavas kojom buvo džiaugsmas, naujai paklotas patalas irgi džiaugsmas“, – dalijasi prisiminimais ukmergiškė V. D. Per Kalėdas kai kurias šeimas aplankydavo ir persirengęs Kalėdų senelis. Kalėdų rytą visi šeimos nariai eidavo į bažnyčią, o vėliau pietaudavo. Tradiciniai patiekalai – įvairūs pyragai, kepta antis ir patiekalai iš kiaulienos.

Sakoma, kad iki Naujųjų metų reikia grąžinti skolas, „kad lydėtų sėkmė ir pritraukti pinigus“, – sako A. P. Taip pat reikia susitaikyti su žmonėmis, jeigu buvote susipykę, tuomet visus lydės „ramybė, meilė ir Dievo palaima“, – teigia A.P.

Sovietmečiu oficialiai Kalėdos nebuvo švenčiamos, todėl paskutinę metų savaitę buvo švenčiamas Naujųjų metų sutikimas. Mokyklose ir tėvų darbovietėse vykdavo „Eglutės šventės“, kurių metu vaikus aplankydavo „Senelis šaltis“ su dovanomis. Ukmergiškiai prisimena, kad vidurnaktį eidavo prie miesto eglės sutikti Naujuosius metus.

Parengė muziejininkė Vaida Noreikienė

UkKM 25340, F-4294/59. Iš Juknevičių šeimos albumo. XX a. 4 deš.

 

UkKM 25340, F-4294/8. Iš Juknevičių šeimos albumo. XX a. 4 deš.

Atmintinos Ukmergės miesto istorijos datos (Raimondo Ramanausko straipsnis)

Atmintinos Ukmergės miesto istorijos datos

Artėjant kasmetinei miesto šventei, susijusiai su svarbiu Ukmergei įvykiu ̶ Magdeburgo teisių suteikimo miestui metinių paminėjimu, norėtųsi gerbiamiems skaitytojams priminti ir kai kurias kitas miesto istorijai svarbias datas.

Pirmoji svarbi data yra 1333 m. ̶ Ukmergės miesto įkūrimo, o tiksliau pirmojo miesto paminėjimo istoriniuose šaltiniuose data. Anksčiau įprasta klaidinga, be to ir netiksli data „apie 1225 m.” nieko bendro su tikra miesto istorija neturi. Ji atsirado dėl legendinėje „Lietuvos metraščių sąvokų“ dalyje paminėto legendinio miesto įkūrėjo Dausprungo, atsikrausčiusio į Lietuvą kartu su kitais nuo įsiveržusių į Italiją barbarų pabėgusiais romėnais, sutapatinimo su tikru istoriniu asmeniu, karaliaus Mindaugo vyresniuoju broliu Dausprungu (apie kurį jokių duomenų nėra, išskyrus vienintelį paminėjimą 1219 m. dokumente). Sutapatinus tuos du skirtingus asmenis ir atsirado ta melaginga data „apie 1225 m.”. Dabar miestų įkūrimų datos yra nustatomos ne remiantis legendomis, bet pirmaisiais miesto vardo paminėjimais istoriniuose dokumentuose. Ukmergės (Vilkmergės) miestas pirmą kartą paminėtas Livonijos (buvusio kalavijuočių) ordino kronikininko Hermano Vartbergės „Livonijos kronikoje“. Ten rašoma, kad 1333 m. Livonijos ordino „magistras buvo prie Vilkenbergen“. Taip metraštininkas vokietis iškraipė senąjį miesto Vilkmergės vardą. Nors 1333 m. kaip tikroji miesto įkūrimo data oficialiuose dokumentuose nurodoma jau daugiau kaip trys dešimtmečiai, bet kartais paminima senoji data „apie 1225 m.”. Visai neseniai vienas iš „Gimtosios žemės“ skaitytojų ant naujų miesto riboženklių pasigedo miesto įkūrimo datos 1225 m. Reikėtų pagaliau tą legendinę datą pamiršti.

1333 m., 1364 m., 1365 m., 1377 m., 1378 m. ir 1391 m.  ̶  Ukmergės pilies (stovėjusios ant piliakalnio) kryžiuočių ir Livonijos ordinų puolimo datos. Ukmergės piliakalnis yra vienas stačiausių (nors ir ne didžiausių) Lietuvoje, todėl ši pilis buvo užimta ir kryžiuočių sudeginta vienintelį kartą 1391 m., kai patys lietuviai nuginklavo pilyje stovėjusią lenkų įgulą ir įsileido kryžiuočius kaip Vytauto sąjungininkus kovoje su Jogaila.

XV a. pr. Pilies kalne (dabartinio miesto parko teritorijoje) pastatyta mūrinė pilis, kurią susprogdino besitraukiantis iš miesto rusų garnizonas T. Kosciuškos sukilimo metu 1794 m. Galbūt, neseniai parke rasti XVII–XVIII a. miesto įtvirtinimų (bokšto) likučiai, buvo tos pilies dalis.

1387 m. įkurta Ukmergės katalikų parapija – viena iš septynių parapijų, įsteigtų pirmaisiais Lietuvos apkrikštijimo metais Vilniaus vyskupijoje. Netrukus Ukmergėje pastatyta medinė, viena pirmųjų Lietuvoje katalikų bažnyčių – Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia, kurios fundatoriumi tapo pats didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila su žmona Jadvyga.

XV a. 4 deš. Ukmergės miestui pirmą kartą savivaldos Magdeburgo teises suteikė didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis už miesto paramą kovoje su Švitrigaila. Ilgainiui miestas tas teises prarado. XVI a. I p. miestui antrą kartą savivaldos Magdeburgo teises suteikė karalius Žygimantas Senasis. To meto dokumentų neišliko, tačiau XVII–XVIII a. Ukmergės miestas savivaldą buvo praradęs, miesto žemės priskirtos prie Ukmergės seniūnijos (karaliaus dvaro).

1564–1566 m., po administracinės reformos, pagal naują administracinį paskirstymą, Ukmergė tapo apskrities centru (dabartinės etnografinės Lietuvos teritorijoje buvo 5 apskritys ir žemaičių seniūnija), apėmusiu nemažą Rytų Aukštaitijos dalį, net 35 valsčius. Po įkūrimo Ukmergės apskritis buvo viena iš didžiausių turėjusi virš 8000 km2. Ilgainiui, atsirandant vis naujoms apskritims, mažėjo ir panaikinimo metu turėjo apie 3000 km2. Ukmergės apskritis, kartu su kitomis apskritimis, panaikinta 1950 m. Atkūrus Nepriklausomybę 1990 m., vėl kuriant apskritis, Ukmergės apskritis nebuvo atstatyta.

1576 m. įvyko pirmasis Ukmergės apskrities bajorų seimelis. Tuo metu seimeliai buvo pagrindinė bajorų susirinkimų vieta, kur svarstydavo įvairius svarbius apskrities klausimus, rinkdavo apskrities pareigūnus, atstovus į valstybės seimą. Posėdžiai seimeliuose vykdavo kartą per du metus.

1595 m. Ukmergė pirmą kartą pažymėta LDK žemėlapyje (sudarytojas Gerardas Merkatorius).

1674 m. Ukmergės bažnyčios inventoriuje (bažnyčios nuosavybės, pastatų, sklypų sąraše) pirmą kartą paminėtas mieste gyvenęs žydas. Žydų skaičius vis augo. Maždaug nuo XVIII a. vid. iki I pasaulinio karo žydai sudarė didžiąją miesto gyventojų dalį.

XVII a. vid.–XVIII a. pr. Ukmergė ir jos apylinkės smarkiai nukentėjo: miestą nusiaubė net keletas didžiulių gaisrų, kovos su Rusijos ir Švedijos kariuomenėmis, didžioji dalis gyventojų mirė per badmetį ir maro epidemiją. 1738 m. iš 95 sodybų, kuriose prieš marą gyveno daugiau nei 600 gyventojų, apgyvendintų liko tik šešiolika. Tai sustabdė miesto plėtrą. Ukmergė vadinama nebe miestu, o miesteliu.

1745 m. Ukmergėje įsikūrė pijorų vienuoliai, kurie pastatė vienuolyną, antrą medinę Švč. Trejybės bažnyčią ir įkūrė pirmąją vidurinę mokyklą. Tuo metu šią mokyklą baigę moksleiviai galėjo stoti į Vilniaus universitetą. Labai aukšto lygio mokykla veikė iki 1836 m., kol buvo rusų valdžios uždaryta.

1792 m. gegužės 22 d. paskutinis Abiejų Tautų Respublikos (Lenkijos–Lietuvos Valstybės) valdovas karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis Ukmergės miestui grąžino savivaldos Magdeburgo teises, patvirtino herbą ir vėliavą. Miestiečiai tapo visai nepriklausomi nuo dvaro, tapo pilnateisiais savo namų ir sklypų savininkais, juos teisti galėjo tik pačių miestiečių išrinktas teismas, leista miestiečiams rinkti savivaldos pareigūnus, pasistatyti rotušę ir t.t. Miestui suteiktas herbas „pačių miestiečių pasirinktas“ (t.y. herbą sukūrė patys miestiečiai, o ne karaliaus dvaro pareigūnai). Jis (šiek tiek pakeistas) yra naudojamas ir dabar. Teisėmis miestiečiai naudojosi neilgai. 1795 m. Lietuvą prijungus prie Rusijos, miestas vėl neteko savivaldos ir tapo pavaldus dvarui.

1820 m. baigta statyti ir spalio 3 d. (15 d. naujojo kalendoriaus stiliumi) pašventinta mūrinė Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia (stovi iki šiol). Tai jau penktoji šioje vietoje pastatyta bažnyčia (pirmos keturios – buvo medinės).

1830–1831 m. sukilime prieš caro valdžią aktyviai dalyvavo Ukmergės miesto ir apskrities gyventojai. Pagrindinis sukilimo tikslas – Lietuvos–Lenkijos valstybės atstatymas. Sukilimo vadovai ir dauguma dalyvių buvo bajorai. Ukmergė apie tris mėnesius buvo sukilėlių valdžioje, o sukilimo metu tris kartus ėjo iš rankų į rankas. Miestą užėmę rusų kariškiai greitai pasitraukdavo, nes bijojo miesto apylinkėse besitelkiančių sukilėlių.

1836 m. baigtas statyti per Ukmergės miesto centrą (dabartines Vytauto g. ir Kauno g.) ėjęs, tiems laikams labai modernus, S. Peterburgo–Varšuvos plentas. Prie plento pastatyta arklių pašto stotis (dabar „Vilkmergės klinika“, Kauno g. 80) buvo viena puošniausių ir didžiausių Kauno gubernijos pirmosios klasės stočių.

1837 m. Ukmergės miestas, po daugybės miestiečių prašymų įvairioms Rusijos valdžios institucijoms, buvo išlaisvintas nuo priklausomybės dvarui, miestiečiai vėl tapo savo namų ir sklypų savininkais.

1840 m., po ilgų prašymų, Ukmergės apskrities bajorams pavyko gauti rusų valdžios leidimą įsteigti mieste bajorų mokyklą (nepilna vidurinė, be baigiamosios klasės ir lotynų kalbos dėstymo), joje mokėsi ir turtingų miestiečių bei valstiečių vaikai. Uždaryta 1864 m. dėl aktyvaus moksleivių dalyvavimo 1863 m. sukilime. Šis pastatas niekada nebuvo praradęs pedagoginės paskirties (šiuo metu čia įsikūrusi Ukmergės „Ryto“ specialioji mokykla, Vytauto g. 20)

1862 m. Ukmergės sentikiai nusipirko pastatą, kuriame įsirengė slaptą Švč. Panelės Užtarėjos cerkvę. Vėliau buvo oficialiai įteisinta ir veikia iki šiol (Paupio g.).

1869 m. baigta statyti mūrinė Šv. Trejybės cerkvė (dabartinė Švč. Trejybės bažnyčia, Kauno g. 1) apdegusios ir nugriautos pijorų bažnyčios vietoje. Už surinktas aukas buvo sutvarkyta stačiatikių kapinių teritorija, pastatyta medinė Šv. Prisikėlimo stačiatikių cerkvė (veikianti iki šiol) bei mūrinė tvora.

1873 m. paminėta pirmoji Ukmergės fotoateljė priklausė žydui Joseliui Goldui.

1877 m. birželio 29 d. (liepos 11 d. naujojo kalendoriaus stiliumi; Rusijoje vartotas Julijaus kalendorius nuo Europoje 1582 m. priimto Grigaliaus kalendoriaus XIX a. skyrėsi 12 dienų, XX a. – 13 dienų.), dėl nesutvarkyto dūmtraukio kepykloje prie piliakalnio, kilo milžiniškas gaisras sunaikinęs didžiąją dalį miesto. Sudegė daugiau nei 500 namų, žuvo 7 žmonės. Miestas patyrė daugiau nei milijono rublių nuostolį.

1879 m. įvyko pirmieji Ukmergės Miesto Dūmos (savivaldybės) rinkimai pagal naują pažangesnį rinkimų įstatymą. Miesto Galva (savivaldybės vadovu) išrinktas Vaitkuškio dvaro savininkas grafas S. K. Kosakovskis. Jam vadovaujant Dūmai, 1882–1883 m. pastatytas mūrinis dabartinės miesto savivaldybės pastatas (pirmieji du aukštai, trečiasis pristatytas XX a. 8 deš.) bei buvęs gaisrinės (dabartinis apžvalgos) bokštas miesto parke.

1899–1902 m. vyko, taip vadinama, „Ukmergės byla“ dėl uždraustos lietuviškos spaudos platinimo. Jauni Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vikarai lietuviai K. Šleivys ir V. Opulskis, patys bei padedami Ukmergės miesto mokyklos moksleivių, aktyviai platino lietuvišką spaudą miesto bei aplinkinių kaimų gyventojams. 1902 m. pr. nuosprendis paskelbtas 13 asmenų. Daugeliui skirtos palyginti nedidelės bausmės: nuo savaitės iki dviejų mėnesių daboklės. Abu kunigai vikarai dvejiems metams ištremti iš Lietuvos. Bylos aplinkybes lietuviškame atsišaukime aprašęs ir jį mieste išklijavęs atsišaukimo autorius buvo nuteistas dvejiems metams kalėjimo. Du aktyviausi spaudos platintojai moksleiviai pašalinti iš miesto mokyklos be teisės mokytis kitur. „Ukmergės byla“ buvo viena paskutiniųjų prieš lietuviškos spaudos draudimo panaikinimą bei nemažai prie to panaikinimo prisidėjo.

1904 m. birželio 3 d. (16 d. naujojo kalendoriaus stiliumi) didelio gaisro metu sudegė miesto centro dalis tarp dabartinių Gedimino ir Bažnyčios gatvių. Žuvo du gaisrą gesinti padėję Kauno ugniagesiai.

1906 m. lapkričio 19 d. (gruodžio 2 d. naujojo kalendoriaus stiliumi) Ukmergės mieste įvyko pirmasis „Lietuviškas vakaras“ (po 1904 m. lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo „Lietuviški vakarai“ galėjo vykti oficialiai.), kurio metu pirmą kartą viešai sugiedota „Tautiška giesmė“. Žiūrovų prašymu giesmė pakartota bent 4 kartus. Nuo tol tokie vakarai vykdavo reguliariai.

1907 m. atidaryta Ukmergės rusiška vyrų gimnazija. Pradžioje buvo miesto centre, vėliau persikėlė į Deltuvos g. (dabar Deltuvos g. 19).

1911 m. pavasarį atidarytas pirmasis Ukmergėje lietuviškas „Survilos knygynas, „Birutos“ pavadinimą turįs“. Metų pabaigoje, spalio mėn., ėmė veikti pirmasis mieste kinoteatras „lietuvis p. Estko iš Vilniaus atidarė čią pirmąjį ir vienintelį elektro–teatrą (kinematografą)“.

1915 m. rugpjūčio 11 d. (24 d. naujojo kalendoriaus stiliumi) Ukmergės miestą užėmė Vokietijos kariuomenė. Tai reiškė Rusijos Imperijos valdymo periodo pabaigą.

1916 m. rusų karo belaisviai dirbo statant siaurąjį geležinkelį, sujungusį Ukmergę su Jonava. Siaurieji geležinkeliai buvo tiesiami strateginiais tikslais, patogiam medienos, žemės ūkio produktų ir kitų krovinių gabenimui į Vokietiją. 1961 m. sovietinės valdžios paliepimu siaurasis geležinkelis buvo išardytas kaip „neperspektyvus“.

1918 m. balandžio 7 d. ,,Saulės“ draugijos iniciatyva Ukmergėje buvo atidaryta pirmoji gimnazija (dabartiniame specialiosios „Ryto“ mokyklos pastate, Vytauto g. 20). Pradėjo darbą turėdama 3 klases su 97 moksleiviais (83 berniukais, 14 mergaičių).

1918 m. gruodžio 13 d. išrinkta pirmoji Ukmergės apskrities Taryba bei Ukmergės Miesto Taryba (pirmoji tarpukario miesto savivaldybė).

1919 m. sausio 10 d.–gegužės 3 d. Ukmergę užėmė iš Rusijos įsiveržusi bolševikų kariuomenė. Bolševikų valdymo laikotarpiu gyventojai buvo ne kartą apiplėšti, miestas smarkiai nukentėjo.

1919 m. gegužės 19 d. Miesto Taryboje vykusiuose rinkimuose pirmuoju „lietuvišku“ miesto burmistru išrinktas B. Šurna. Kauno gatvėje ant namo Nr. 20, kur gyveno burmistras B. Dirmantas, esančioje memorialinėje lentoje, jis klaidingai vadinamas pirmuoju tarpukario burmistru (B. Dirmantas 1919 m., kaip įkaitas, buvo bolševikų išsivežtas į Rusiją, o burmistru tapo vėliau 1920–1926 m.).

1919 m. įkurta „Vienybės“ žemės ūkio padargų dirbtuvė išsiplėtė ir 4 deš. pab. tapo fabriku.

1930 m. Ukmergės miesto centre pastatytas 18 m aukščio Nepriklausomybės paminklas „Lituania Restituta“. 1951 m. Lietuvos Nepriklausomybės simbolis buvo nugriautas ir užkastas Kęstučio aikštėje.

1930 m. Ukmergėje pastatyta pirmoji autobusų stotis Kauno g. (pastatas neišliko), 1938 m. – antroji stotis Vienuolyno g. (dabar „IKI“ parduotuvė, Vienuolyno g. 10).

1936 m. pastatyta Ukmergės turgaus halė, kur perkeltos miesto turgavietės iš Vienuolyno g., Kęstučio a. bei miesto parko teritorijų.

1938 m. spalio 15 d. įvyko naujo gimnazijos pastato (J. Basanavičiaus g. 7) atidarymo iškilmės. „Švietimo Ministeris prof. J. Tonkūnas pranešė, kad gimnazija nuo šios dienos bus vadinama Ukmergės valstybinė Antano Smetonos gimnazija!“ Tuo metu buvo vienas didžiausių ir moderniausių gimnazijos pastatų Lietuvoje.

1939 m. sausį pastatyta Ukmergės Jono Basanavičiaus pradinė mokykla (dabartinė Ukmergės Jono Basanavičiaus gimnazija, J. Basanavičiaus g. 10). „2 aukštų mūro namai vienuolikai pr. m-los komplektų.“

1940–1941 m. pirmosios sovietų okupacijos metu Ukmergėje, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo nacionalizuotos visos stambesnės įmonės ir didelė dalis nekilnojamo turto. Iki 1941 m. pr. uždraustos partijos (išskyrus komunistų), draugijos ir visuomeninės organizacijos.

1941 m. birželio 24 d.–1944 m. liepos 24 d. Ukmergę buvo užėmusi Vokietijos kariuomenė. 1941 m. Vokietijos aviacija ant miesto numetė keletą bombų. Didelių sugriovimų nebuvo. 1944 m. Rusijos aviacijai bombarduojant miestą, sugriautas namų kvartalas Kęstučio ir Vilniaus gatvėse. Vokiečiai ir jiems talkininkavę lietuviai Pivonijos šile 1941 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais sušaudė 6399 miesto bei apskrities žydus (pagal vokiečių sąrašus).

1942–1944 m. veikė Ukmergės miesto teatras, kuriam vadovavo aktorius Stasys Pilka. Jau 1942 m. birželio mėn. mieste iš vietinių scenos mėgėjų buvo sukurtas profesionalus teatras, turėjęs 14 etatinių darbuotojų bei reikalui esant prisidedančių 30 vaidintojų mėgėjų. Įvyko 5 premjeros: P. Vaičiūno „Tėviškės pastogėje“ ir „Naujieji žmonės“, S. Čiurlionienės-Kymantaitės „Aušros sūnūs“, K. Binkio „Atžalynas“, Ž. B. Moljero „Skapeno išdaigos“.

1944 m. gegužės 6 d atidarytas Ukmergės kraštotyros muziejus (pastatas neišliko), kurio įkūrimo iniciatoriai buvo žinomi Kauno dailininkai Petras ir Domicelė Tarabildos. Tuo metu buvo saugoma apie 3500 eksponatų. Ukmergę užėmus sovietų armijai, jų teliko apie 300 (nežinia ar eksponatus grobstant pasidarbavo kuri nors iš priešiškų armijų, ar vietiniai ilgapirščiai).

1944 m. Ukmergės viešoji biblioteka įsikūrė naujose patalpose (Kauno g. 37). 1946 m. atidaromas Viešosios bibliotekos vaikų skyrius. Nuo 1988 m. rajone veikė dvi miesto, vaikų ir 51 kaimo biblioteka.

1945 m. įkurti Ukmergės apskrities kultūros namai. 1975 m. pastatytas naujas Ukmergės rajono kultūros namų pastatas (Kauno g. 8), kuris buvo vienas iš reprezentatyviausių miesto statinių.

1959 m. pagal tipinį retrospektyvinės architektūros projektą pastatytas 330 vietų plačiaekranis kino teatras „Draugystė“ (dabar čia įsikūręs Ukmergės kraštotyros muziejus, Kęstučio a. 9), veikęs iki 1997 m. pavasario. Tai buvo pirmasis plačiaekranis kino teatras rajono centre. Atidarymo proga rodytas spalvotas filmas „Poema apie jūrą“. Po kelerių metų visame Ukmergės rajone buvo apie 50 stacionarių kino įrenginių, 46 iš jų – kaime.

1988 m. rugsėjo 3 d. susikūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Ukmergės iniciatyvinė grupė, Kultūros rūmuose (dab. Kultūros centras, Kauno g. 8) surengtas pirmas steigiamasis susirinkimas.

1988 m. lapkričio 12 d. pirmą kartą oficialiai Ukmergėje tautinė trispalvė iškelta virš tuometinių Kultūros rūmų.

1989 m. kovo viduryje išleistas pirmasis Ukmergės Sąjūdžio laikraščio „Aistuva“ numeris.

1989 m. suradus sudaužyto Nepriklausomybės paminklo „Lituania Restituta“ dalis, jis atstatytas ir 1990 m. vasario 16 d. iškilmingai atidengtas.

1990 m. kovo 24 d. įvyko pirmieji rinkimai Nepriklausomoje Lietuvoje į Ukmergės miesto ir rajono savivaldybę.

Straipsnį parengė muziejininkas Raimondas Ramanauskas