Straipsnis „Ukmergiškių Kalėdos“
Ukmergės kraštotyros muziejus įgyvendino Etninės kultūros globos programos projektą „Iš ukmergiškių praeities. Ukmergės miesto gyventojų švenčių ir kasdienio gyvenimo prisiminimai“, kurį parėmė Ukmergės rajono savivaldybė. Buvo parengtas klausimynas, į kurį atsakė ukmergiškiai gimę ar ilgą laiką gyvenę šiame mieste. Viena iš anketos temų buvo Kalėdinio laikotarpio papročiai ir tradicijos. Straipsnyje pristatome Ukmergės miesto gyventojų prisiminimus ir švenčių tradicijas.
Šv. Kalėdos – viena svarbiausių švenčių, kurių tradicijas lietuviai išsaugojo iki šių dienų, perimdami jas iš savo tėvų ir senelių. Kalėdinis laikotarpis prasideda Adventu. Tai ramybės ir susikaupimo metas, Kristaus gimimo laukimas. Ukmergiškė L. Š. pasakoja, kad šiuo laikotarpiu „atsisakydavo šokių, triukšmingų suėjimų, vakarais skaitydavo knygas, klausydavo močiutės sekamų pasakų“. Advento metu, dažniausiai penktadieniais, laikomasi pasninko. Pasninkas – tai susilaikymas nuo mėsiškų valgių ir nuo sotaus ar prabangaus maisto.
Šv. Kūčios – tai kūdikėlio Jėzaus gimimo išvakarės. Šventės pavadinimas kilęs iš ritualinio patiekalo pavadinimo – Kūčia, kuris buvo gaminamas iš įvairių grūdų ir skirtas protėvių vėlėms vaišinti. Ukmergiškės B. G. šeimoje Kūčia buvo gaminama kviečius ar miežių kruopas bei pupas sumaišant su aguonų pienu. „Kūčią gaminom iš aguonų, medaus, riešutų“, – pasakoja A. P. „Kūčia – tai kviečiai, užpilti saldžiu vandeniu su sugrūstom aguonom“, – prisimena I. M.
Kūčių rytas ukmergiškių šeimose prasidėdavo namų tvarkymu, maisto ruošimu vakarienei. „Tai ramybės, apmastymų, susikaupimo diena“, – teigia ukmergiškė A. P. Sakoma, kad šią dieną negalima triukšmauti, todėl stengiamasi atlikti tik būtiniausius namų ruošos darbus. Vienas pagrindinių vaikų darbų buvo eglutės puošimas. Iš miško parneštą eglutę puošdavo rankų darbo popierinėmis girliandomis, įvairiais karpiniais, iš šiaudų pagamintais žaisliukais, vatos gabalėliais, obuoliais, saldainiais, „lietučiu“, tikromis žvakėmis ir net šaltomis ugnelėmis. Kai kurios šeimos turėjo ir pirktinių žaisliukų. Ukmergiškė L. Š. sako, kad vaikystėje „žaisliukų neturėjo, karpydavo iš popieriaus, rinkdavo mažesnius obuolius, sausainius, kartais tėtis „atrasdavo“ saldainių, ant eglutės tvirtindavo ir žvakutes. Graži būdavo eglutė, juk tiek darbo įdėta.“
Ukmergiškiai prisimena, kad vaikystėje ant stalo buvo dedamas šienas, kurį paskirstydavo plonu sluoksniu per visą stalą, tuomet uždengiama balta staltiese. „Po staltiese buvo dedamas šienas todėl, kad kūdikėlis Kristus gimė ant šieno, tvarte“, – pasakoja L. S. Stalo viduryje buvo padėta žvakė, o šalia jos pastatytas kryželis. Ant stalo daugelis šeimų padėdavo ir tuščią lėkštę „tam, kad prisimintų tuos, kurie išėję į amžinybę“, – teigia Z. S.
Kūčių vaišėms ruošiama 12 patiekalų, kurie simbolizuoja 12 apaštalų, arba 12 mėnesių. Maistas ant stalo buvo saikingas, patiekalus gamino iš tokių produktų, kuriuos patys užaugindavo savo ūkyje, sode bei rasdavo miške. Laikomasi pasninko, todėl visi patiekalai iš augalinės kilmės produktų ir žuvies. Dažniausiai paminėti šie tradiciniai patiekalai: avižų arba spanguolių kisielius, burokėlių sriuba su džiovintais grybais, įvairūs žuvies patiekalai, silkė, virtinukai su įvairiais įdarais – mėlynių, grybų, virti kviečiai, aguonpienis, riešutai. Ant kiekvienos šeimos stalo būna ir kūčiukai, kurie ukmergiškių vadinti įvairiai: kleckeliais, kleckiukais, kleckais, šlyžikais, slyžikais, parpeliukais.
Prie Kūčių vaišių stalo šeimos nariai susirenka vakare, sužibus vakarinei žvaigždei. Vakarienė pradedama malda, kurią veda vyriausiasis šeimos narys. Maldą kalbėdavo visi šeimos nariai atsistoję prie stalo, kartais suklaupus, rečiau atsisėdus. Palaiminus stalą, šeimos nariai dalijasi Kalėdaičiais, kurių dažniausiai ant stalo būna tiek, kiek tuo metu susirinkę šeimos narių. Kalėdaičio dalijimasis turi simbolinę prasmę – tai šeimos santarvės simbolis. Ukmergiškiai sako, kad tai „dalijimasis meile“ (A. P.), „palinkėjimas šeimos nariui gerų ateinančių metų, sveikatos, sėkmės“ (B. G.), „meilė, pagarba, užuojauta vienas kitam, linkėjimai ramaus gyvenimo“ (I. M.), „šeimos darna“ (J. Ž.). Kalėdaitis Ukmergėje dažniausiai vadinamas plotkele, tačiau pasitaiko ir tokių pavadinimų kaip – Dievo pyragas, Dievo pyragėlis, paplotėlis, plotkė, aplotka. Maisto nuo stalo nenuimdavo, palikdavo per naktį, nes tikima, kad į namus naktį ateis vėlės ir „turės ko paskanauti“ (L. Š.).
Po Kūčių vakarienės šeimos nariai užsiiminėdavo įvairiais burtais. Labiausiai paplitęs burtas, tai šiaudo ar šieno traukimas iš po staltiesės. Kuo ilgesnį šiaudą pavyks ištraukti, tuo ilgesnis gyvenimas laukia. Merginos, norėdamos sužinoti ar ateinančiais metais ištekės, mesdavo batą per petį į lauko duris – jeigu batas atsisuka į lauką, kitais metais ištekėsi. Merginos klausydavo iš kurios pusės šunys loja – iš ten piršliai atvažiuos. Norėdami sužinoti ar ateinančiais metais susiras porą, imdavo kūčiukus arba riešutus į saują, apkabindavo tvorą ir skaičiuodavo ar lyginis skaičius, jeigu lyginis – susirasi porą.
Kalėdų rytą vaikai rasdavo dovanėles padėtas po eglute, tačiau didelių dovanų anksčiau vaikai negaudavo. „Jei mama spėdavo numegzti kojines ar pirštines naujas, tai man džiaugsmas. Tėčio padarytos slidės ar pasiūtas apavas kojom buvo džiaugsmas, naujai paklotas patalas irgi džiaugsmas“, – dalijasi prisiminimais ukmergiškė V. D. Per Kalėdas kai kurias šeimas aplankydavo ir persirengęs Kalėdų senelis. Kalėdų rytą visi šeimos nariai eidavo į bažnyčią, o vėliau pietaudavo. Tradiciniai patiekalai – įvairūs pyragai, kepta antis ir patiekalai iš kiaulienos.
Sakoma, kad iki Naujųjų metų reikia grąžinti skolas, „kad lydėtų sėkmė ir pritraukti pinigus“, – sako A. P. Taip pat reikia susitaikyti su žmonėmis, jeigu buvote susipykę, tuomet visus lydės „ramybė, meilė ir Dievo palaima“, – teigia A.P.
Sovietmečiu oficialiai Kalėdos nebuvo švenčiamos, todėl paskutinę metų savaitę buvo švenčiamas Naujųjų metų sutikimas. Mokyklose ir tėvų darbovietėse vykdavo „Eglutės šventės“, kurių metu vaikus aplankydavo „Senelis šaltis“ su dovanomis. Ukmergiškiai prisimena, kad vidurnaktį eidavo prie miesto eglės sutikti Naujuosius metus.
Parengė muziejininkė Vaida Noreikienė
