Eksponatų istorijos -1932 metų armonika

Armonika, mediniais rėmais. Galai pjaustyti ažūru, ornamentuoti, daryti iš faneros. Mediniai rėmai puošti geležiniais apkaustėliais. Gaminta meistro Jurevičiaus apie 1932 m. Ilgis -30 cm, plotis -31,5 cm.

Armònika (vok. Handharmonika), muzikos instrumentas – dumplinis hemiidiofonas su laisvaisiais (šokčiojančiais) liežuvėliais. Armoniką sudaro du puskorpusiai, sujungti dumplėmis. Abiejuose puskorpusiuose įtaisytos klaviatūros. Europoje labiausiai paplitę šie rankinių armonikų tipai: vokiškoji armonika, Vienos armonika ir Vienos armonikos tipo Peterburgo armonika. 1822 Berlyne rankinės armonikos prototipą (tik su melodine kairiąja klaviatūra) sukonstravo C. F. L. Buschmannas ir pavadino rankine eolina. 1829 Vienoje C. Demianas patobulino Buschmanno instrumentą – pridėjo gatavų mažorinių akordų klaviatūrą. Vėliau tobulinamą rankinę eoliną imta vadinti vokiškąja armonika, o Demiano akordeoną – Vienos armonika. Kai kuriose šalyse sukonstruotos nacionalinės armonikos turi tų šalių liaudies muzikai būdingus garsaeilius. Tokios yra kai kurios rusiškosios, marių, čiuvašų, totorių, Užkaukazės ir arabų tautų armonikos.
Lietuvoje armonika paplito nuo 19 a. vidurio. Daugiausia armonikų į Lietuvą pateko iš Vokietijos ir Austrijos, mažiau iš Rusijos ir Italijos. Sovietų okupacijos metais paplito standartizuota rusiškoji armonika, vienodai skambanti tempiant ir glaudžiant dumples.

ĮDOMESNI FAKTAI:
?XX a. pr. pradėtos gaminti lietuviškos armonikos;
?Nematerialaus kultūros paveldo vertybe yra pirpažintas rytų aukštaičių muzikavimas Peterburgo armonika;
?Lietuvoje, rašytiniuose šaltiniuose armonika pirmą kartą paminėta 1853 m., kai mokymąsi ja groti aprašė A. Baranauskas;
?Kernavėje yra įkurtas armonikų muziejus;
?Žymiausi armonikų meistrai Lietuvoje buvo: M. Savickas, M. Kavaliūnas, J. Sipavčius, J. Taraila, L. Jurevičius ir J. Griškevičius.


Savaitės eksponatas - LDK Kazimiero Jogailaičio denaras (1440–1492)

Jūsų dėmesiui dar vienas, jau minėto Bečių senkapio, eksponatas – viena pirmųjų lietuviškų kaltinių monetų, priskiriama Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto (1392-1430) laikams – LDK Kazimiero Jogailaičio denaras (1440–1492). Aver.: Gediminaičių stulpai, rev.: raitelis (jojantis į dešinę ir laikantis kalaviją). Moneta rasta 1985 metais, Lietuvos Kultūros ministerijos Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologų ekspedicijos – Bečių senkapio kasinėjimų metu, kuriems vadovavo archeologas Gintautas Zabiela.

Pirmųjų lietuviškų monetų kaldinimo pradžia susijusi su XIV a. pab. vykusiais svarbiais politiniais įvykiais Lietuvoje. Lietuvos numizmatų nuomonės dėl pirmųjų monetų kaldinimo išsiskiria. Vienų nuomone (Vytautas Aleksiejūnas, Mykolas Michelbertas, Stanislovas Sajauskas), monetos galėjo būti kaldinamos iki 1387 m., t. y. iki krikščionybės įvedimo, jas greičiausiai kaldino Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas (1345–1377) valdymo pabaigoje arba jo sūnus Jogaila (1377–1392). Kitų nuomone (Eugenijus Ivanauskas, Robertas Douchis (1941–2005), Eduardas Remecas), pirmosios monetos pasirodė po Jogailos karūnavimo 1386 m.

Jogailą vainikavus Lenkijos karaliumi, buvo sudaryta Lietuvos ir Lenkijos personalinė unija. Vilniuje Jogailai pradėjus leisti denaro tipo monetas, galutinai susiformavo sava pinigų sistema. Vėliau monetas kaldino didieji kunigaikščiai Vytautas (1392–1430) ir Kazimieras (1440–1492). Pirmosios lietuviškos monetos buvo žymimos Lietuvos didžiųjų kunigaikščių herbais arba jų figūromis – raiteliu, Gediminaičių stulpais, dvigubu kryžiumi. Dinastiniai herbai vėliau virto valstybiniais.

Seniausios monetos buvo kaldinamos iš sidabro vielos gabaliukų. Savo monetas kaldino ir sritinės LDK kunigaikštystės: Kijevas, Brianskas, Severėnų Naugardas, Starodubas, Smolenskas. Pirmųjų LDK monetų masė buvo labai skirtinga – nuo mažiau kaip 0,5 g iki daugiau kaip 1 g. Istoriniuose šaltiniuose jos vadinamos pinigėliais (пенязи). Pirmosios monetos tapo svarbiu Lietuvos savarankiškumo požymiu.

Įdomybė: Numizmatas E. Ivanauskas pastebi, kad tiksli Kazimiero monetų kaldinimo pradžia nežinoma. Tikriausiai Vilniaus monetų kalykla darbą pradėjo 1440 m. ir veikė didesnį Kazimiero Jogailaičio valdymo laikotarpį. Tai liudija ir 1489 m. istoriniame šaltinyje minimas Vilniaus monetų meistras Henrikas Šliogeris. Buvo kaldinami tiktai pinigėliai (denarai) pagal Novgorodo monetų kaldinimo normas.

Literatūra: Vincas Ruzas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės monetos Lietuvos banko Pinigų muziejuje, Vilnius: Lietuvos banko Pinigų muziejus, 2015 m.

Savaitės eksponatas:

LDK Kazimiero Jogailaičio denaras (1440–1492). Aver.: Gediminaičių stulpai, rev.: raitelis (jojantis į dešinę ir laikantis kalaviją), sidabras, Ø – 1.4 cm.


Eksponatų istorijos: stalo žaidimas LOTTO

Stalo žaidimas LOTTO. Pilnos komplektacijos. Sprendžiant iš dėžutės viršelyje vaizduojamo itin ryškaus tautinio oranmento- suvalkietiškos tulpės motyvą, spėjama, jog šis žaidimas pagamintas Lietuvoje.

Lotto žaidimų istorija prasidėjo 1530 m., kai Italijoje imta rengti loteriją „Lo Giuoco del Lotto D’Italia“. Apie 1770 m. žaidimą perėmė ir patobulino prancūzai, apie 1800 m. jį pradėjo žaisti Vokietijoje, vėliau ir Rusijoje.
Stalo žaidimas loto priskiriamas sėkmės žaidimų tipui, kurių pagrindinis tikslas – pasiekti finišą aplenkiant priešininkus arba surinkti tam tikrą skaičių taškų. Klasikinį loto komplektą tradiciškai sudaro 90 medinių statinaičių su skaičiais nuo 1 iki 90 bei kartono kortelės, ant kurių – trys eilės po devynis langelius. Kiekvienoje eilėje atsitiktine tvarka pažymėti penki skaičiai nuo 1 iki 90. Komplekte taip pat yra kartono, popieriaus ar medžio skridinėliai kortelių skaičiams uždengti / pasižymėti.
Muziejuose saugomi vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų XX a. I pusėje naudoti skaičių loto žaidimai neturi jokių užrašų, liudijančių gamintoją ar gamybos vietą, todėl sunku pagrįsti jų lietuvišką kilmę. Vis dėlto, atsižvelgiant į kompleksines žinias – savininkus, įsigijimo vietą bei laiką, informaciją literatūroje galima teigti, kad bent dalis jų turėtų būti vietos gamintojų produkcija.

ĮDOMESNI FAKTAI:

?XX a. stalo žaidimai tapo masiniu pomėgiu, o jie patys virto atskira pramogų industrijos šaka;
?Lietuvoje buvo populiarūs įvairūs loto žaidimo pavidalai. Populiariausi – loto lošimų klubai, skirti suaugusiems;
?Šiuo metu pasaulyje yra išskiriama apie 78 rūšis loto žaidimų;
?Viktorijos laikų darželiuose jau buvo naudojami loto su nuotraukomis, gėlėmis ir raidėmis, vietoje skaičių, vaikų edukaiciniems tikslams;
?Europoje žaidimas buvo populiariausias tarp vaikų ir studentų – šiems mokantis matematikos, tarimo ar istorijos.