Virtuali paroda: „1991 METŲ SAUSIS: LAISVĖS KOVOS ĮVYKIAI“
Minėdamas apgintos Laisvės 30-metį Ukmergės kraštotyros muziejus parengė virtualią fotografijų parodą „1991 METŲ SAUSIS: LAISVĖS KOVOS ĮVYKIAI“, skirtą Sausio 13-osios atminimui. Virtualioje galerijoje pateikiamos fotografijos, gautos iš Centrinio Valstybės archyvo, kuriose įamžintos mūsų tautos istorijai svarbios akimirkos.
Kas nutiko 1991 metais sausio 13 dieną, galime pamatyti ir išgirsti iš tų tragiškų įvykių amžininkų, užfiksavusių visus lemtingus momentus fotojuostose ir videokasetėse. Atmintyje įsirėžę įvykiai, skambios melodijos ir laisvės dainų posmai parodo, kokia svarbi vyko tautos kova už laisvą savo šalį.
Nuo sausio 8-osios Lietuvos Sąjūdis pradėjo organizuoti žmonių budėjimą prie svarbiausių pastatų: parlamento, Vyriausybės rūmų, Televizijos ir radijo komiteto, Vilniaus televizijos bokšto, Telefonų ir telegrafų stoties. Iš visos Lietuvos žmonės vyko į Vilnių ginti Lietuvos Nepriklausomybės. Sausio 11 -ąją Aukščiausiosios Tarybos gynėjai ir savanoriai davė ištikimybės priesaiką Lietuvos Respublikai. Pagrindinis gynėjų ginklas buvo meilė Tėvynei. Sausio 11-12 dienomis Nepriklausomybės aikštėje susirinko tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos, pasiryžę ginti savo ir savo vaikų laisvę. Atvyko savanoriai iš Estijos, Latvijos, Lenkijos, Ukrainos, kad padėtų Lietuvos žmonėms gintis nuo sovietų agresijos. Beginklė Lietuva kovojo ne tik dėl laisvės išlikti laisva, nepriklausoma, demokratine valstybe, ji kovojo už pamatinių demokratijos vertybių pergalę visoje Europoje.
Nepabūgę sovietų tankų, žmonės bėgo prie parlamento rūmų pasiruošę atiduoti gyvybę už Lietuvą ir jos laisvę. 1991 m. sausio – vasario mėnesiais žmonės nesitraukė nuo parlamento. Maldos susipynė su patriotinėmis dainomis, diskusijomis prie laužų ir mitingais. Gynėjus šildė karšta arbata ir dalijama duona. Lietuvos Nepriklausomybės gynėjai sausio 13-14 dienomis prie parlamento statė barikadas iš armatūros tinklų, gelžbetonio blokų, statybinių plokščių – iš visko, kas būtų galėję sustabdyti agresorių. Nors užgrobti kai kuriuos objektus ir pavyko, galutiniai operacijos tikslai nebuvo pasiekti ir gana greitai Sovietų armijai teko iš užimtų objektų pasitraukti. Bendromis pastangomis sugebėjo sustabdyti sovietų agresiją ir neleido dar kartą nusileisti geležiniai uždangai. Buvo ne tik apginta Lietuvos laisvė, bet ir panaikinta riba, skyrusi Vidurio ir Rytų Europą.
Parodos fotografijos atspindi pačius tragiškiausius istorijos įvykius, perteikia tų dienų visuomenės kovos ir pasipriešinimo okupacijai dvasią.
Virtuali paroda: „Tautodailės atspindžiai: 100 eksponatų“
Ukmergės kraštotyros muziejus įprasmindamas 2020-uosius Tautodailės metus, parengė parodą „Tautodailės atspindžiai: 100 eksponatų“. Norime Jus supažindinti su muziejaus rinkiniuose saugomais įvairių tautodailės žanrų kūriniais, kurie atspindi mūsų krašto tradicijas, papročius ir kultūrą. Virtualioje parodoje išvysite šimtą, Ukmergės krašto tautodailininkų, amatininkų ir vietinių gyventojų, kūrinių, pagamintų iš šiaudų, vytelių, popieriaus, tekstilės, keramikos, medžio, geležies, ir kitų medžiagų. Kiekvienas dirbinys sukurtas, iš kartos į kartą paveldėta apdirbimo, pagaminimo technika ar puoštas tradiciniais lietuvių liaudies simboliais. Svarbu išsaugoti savo kultūros identitetą, o tai galime padaryti tik rūpinantis, skleidžiant ir puoselėjant mūsų tautos etnines tradicijas. Tad kviečiame Jus, pamatyti ir susipažinti su mūsų krašto liaudies pasaulėjauta, buitimi bei kultūros papročiais, kurie bus atskleisti per 100-tą muziejuje saugomų tautodailės eksponatų!
Virtuali paroda: GINTAUTAS GAVENAVIČIUS – LINO SKULPTŪRŲ MEISTRAS
„Man patinka, kai mane pavadina lino skulptūrų meistru. Nes tai – žmogus, įvaldęs amatą. Tai – gyvenimo esmė“. G. Gavenavičius.
XX a. pabaigos Lietuvos dailės raidą galima pavadinti kaip nuoseklią ir nekomplikuotą, tačiau labai išraiškingą ir nevienalytę įvairių stilių ir kūrėjų atžvilgiu. Aktyviai besireiškusius viduriniosios kartos dailininkus keitė ir naujas menines tendencijas diktavo jaunosios kartos meno kūrėjai. Vienas jų, naudojęs gana neįprastą kūrybinę medžiagą – lino pluoštą, buvo Gintautas Gavenavičius. Kūręs originalias religines skulptūras iš linų, buvo pramintas šių laikų dievdirbiu, o jo kūriniai vadinti dvasiukais.
G. Gavenavičius gimė 1960 m. Kaune, čia ir augo. Menininko gyslelę paveldėjęs iš senelio ir pajutęs potraukį kūrybai įstojo į Stepo Žuko dailės technikumą ir įgijo medžio apdirbimo specialybę. Tačiau 1980 m. baigęs studijas, suprato, jog medis nėra ta medžiaga, kuri padėtų išreikšti jo, kaip menininko kūrybinę kalbą. Ieškodamas būdo perteikti savo kūrybines mintis ir dar iki tol neatradęs rankom mielos plastinės medžiagos, ėmėsi kurti eiles. Toks jaunojo menininko saviraiškos būdas, deja, nebuvo priimtas. G. Gavenavičiaus kurtos eilės nepadarė įspūdžio tuometiniams poezijos kūrėjams ir tyrinėtojams. Nepripažintas, kaip eilių kūrėjas, G. Gavenavičius nepasidavė savęs paieškose. Su žmona persikėlęs gyventi į netoli Ukmergės įsigytą sodybą, ir čia spontaniškai atradęs kūrybinę medžiagą – augalus, pradėjo plėtoti naują kūrybos etapą. Būtent augalai tapo tinkamiausia jo meninės raiškos priemone.
Pradėjęs draugystę su augalais, iš jų kūrė verbas, rišo sodus ir paukščių figūrėles. Kaip pats G. Gavenavičius yra teigęs: „Pirma reikia sukurti šimtus paukščių, verbų, sodų, kad įsisavintum augalų rišimo techniką. Tik tada imtis skulptūros.“. Lietuvos augalų, kaip kūrybinės medžiagos naudojimas, jų galimybių ir plastiškumo tyrinėjimas atvedė iki nemintų linų pluošto. Į rankas paėmęs ir iškart lino galią ir jėgą pajutęs, pradėjo kurti niekur nematytą ir kiek paslaptingą formų pasaulį. Bėgant laikui tiek pačios skulptūros, tiek jų kūrimo technika tobulėjo. Saulės apšviestose ir spinduliuojančiose kūrėjo originaliose skulptūrose derinami estetiškumas ir archajiškumas, lengvas ir subtilus formų žaismas. Ieškojęs savęs įvairiose medžiagose ir meninėse formose ir netikėtai atradęs ir savo kūrybą susiejęs su vienu iš švenčiausių augalų – linu, G. Gavenavičius į Lietuvos dailės istoriją įėjo, kaip lino skulptūrų meistras.
Minėdami Gintauto Gavenavičiaus 60-ąjį jubiliejų, norime supažindinti su kūrėjo lino pluošto skulptūromis, saugomomis Ukmergės kraštotyros muziejaus fonduose. Parodą sudaro 15 kūrinių, kuriuos muziejui padovanojo menininko žmona Marija Gavenavičienė, menininkė Laima Dzigaitė ir tautodailininkas Rimantas Zinkevičius. Taip pat parodoje pristatomi Ukmergės meno mokyklos dailės skyriaus, pradinio ugdymo programos, mokytojos Irutės Kiseliovos, mokinių piešiniai, kuriuose perpieštos G. Gavenavičiaus skulptūros, verbos ir žolynai.
Skulptūra „Pieta“, neminto lino pluoštas, 1987 m.
Skulptūra „Pieta“, neminto lino pluoštas, 114 cm, 1988 m.
Skulptūra „Pieta“, neminto lino pluoštas, 1989 m.
Skulptūra „Didžioji Pieta“, neminto lino pluoštas, 180x105 cm, 1992 m.
Skulptūra „Motinos paguoda“, neminto lino pluoštas, 70x37 cm, 1994 m.
Skulptūra „Veronikos paslauga“, neminto lino pluoštas, 45x46 cm, 1994 m.
Skulptūra „Apnuoginimas“, neminto lino pluoštas, 77x45 cm, 1994 m.
Skulptūra „Verkiančios moterys“, neminto lino pluoštas, 70x40 cm, 1994 m.
Skulptūra „Nuėmimas nuo kryžiaus“, neminto lino pluoštas, 82x44 cm, 1994 m.
Skulptūra „Pirmas parpuolimas“, neminto lino pluoštas, 54x53cm, 1994 m.
Skulptūra „Mykolas Arkangelas“, neminto lino pluoštas, 80x80 cm, 1994 m.
Skulptūra „Kristus iš Nazareto“, neminto lino pluoštas, 28x34 cm, 1994 m.
Skulptūra „Pasmerkimas“, neminto lino pluoštas, 58x47 cm, 1995 m.
Skulptūra „Našta“, neminto lino pluoštas, 59x54 cm, 1995 m.
Skulptūra „ Nukryžiuotasis“, neminto lino pluoštas, 101x42 cm, 1999 m.
Ukmergės meno mokyklos dailės skyriaus, pradinio ugdymo programos, mokinių piešiniai,
kuriuose perpieštos G. Gavenavičiaus skulptūros, verbos ir žolynai
Virtuali paroda „Prisiminus vaikystės Kalėdų eglutę“
Ukmergės kraštotyros muziejus, pasitikdamas vieną gražiausių metų šventę – Šv. Kalėdas, parengė virtualią parodą „Prisiminus vaikystės Kalėdų eglutę“. Kviečiame prisiminti savo vaikystės eglutes, o mažuosius susipažinti su eglučių puošimo tradicijomis. Parodoje išvysite muziejaus rinkiniuose saugomus eglutės žaisliukus ir girliandas, kokiais buvo puošiamos eglutės lietuvių namuose sovietmečio laikotarpiu.
Nuo seno Šv. Kalėdos kiekvieno lietuvio gyvenime buvo labai svarbi šventė. Anksčiau didžiausia šios šventės puošmena buvo ant balkio kabinti įspūdingi šiaudų sodai. Manoma, kad aukso spalvos stiebeliuose yra sukaupta daug saulės energijos ir todėl į namus jie atneša laimę bei harmoniją. Buvo tikima, kad pasikabinus namuose sodą, į jį susirinks vėlės ir apsaugos namus nuo nelaimių. Lietuviai namus puošdavo ir žalių augalų šakelėmis, kartais pastatydavo ar pakabindavo rugių pėdą.
Žaliaskarės eglutės puošimo tradicija atsirado Vokietijoje XVI a. ir pamažu pasiekė kitus kraštus. Į Lietuvą šis paprotys atkeliavo visai neseniai, kiek daugiau nei prieš 100 metų, XIX a. pabaigoje. Pirmosios tokių eglučių dekoracijos buvo rankų darbo, padarytos iš gamtoje randamų medžiagų. Pats populiariausias eglutės puošimo būdas – įvairūs šiaudinukai. Tikėta, kad ant eglutės pakabinus šiaudinius žaisliukus, kitais metais šeima sulauks gero derliaus. Lietuviai savo eglutes puošdavo obuoliais, riešutais. Jie simbolizavo vaisingumą, derlingumą, galėjo sustiprinti vedybinius ryšius. Ant eglutės kabindavo ir karpytus spalvotus popierėlius, saldainius, iš tešlos lipdytus ir keptus įvairius figūrinius sausainius. XX a. I p. eglutes imta apibarstyti vatos gniužulėliais, ar iš jos suformuodavo įvairių figūrėlių žaisliukus. Buvo populiaru apšviesti eglutes tikromis žvakėmis, kurios buvo tvirtinamos prie eglės šakų vašku arba segtukais. Tačiau jos buvo uždegamos tik vieną kartą – Kūčių vakarienės metu. Buvo tikima, kad deganti ugnis apsaugos šeimą nuo visų blogybių. XX a. 3 deš. pab. Lietuvoje pradėjo plisti ir pirktiniai eglučių žaisliukai, gaminti iš stiklo, tačiau jie buvo labai brangūs, todėl rankomis gaminti žaisliukai išliko dar gana ilgą laiką.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomi kalėdiniai eglutės žaisliukai
Nuo XX a. pr. iki XX a. 7 deš. buvo paplitę žaisliukai gaminti iš stiklo vamzdelių ir karoliukų, naudojant vielą. Šie žaisliukai tarsi tradicinių lietuviškų miniatiūrinių šiaudinių sodų kopijos: įvairaus dydžio ir skirtingų konstrukcijų žvaigždės, nameliai, varvekliai, kūgiai. Tokie žaisliukai tarpukariu buvo gaminti ir Lietuvoje.
Sovietmečiu populiarūs buvo iš kartono gaminti žaisliukai. Jie buvo dengiami folija, o tada dažomi dažais. Tokios kartoninės eglutės dekoracijos SSRS buvo gaminamos iki 1980-ųjų. Paprastai figūrėlėse buvo pavaizduoti rusų liaudies pasakų herojai, gyvūnai, žuvys, drugeliai, paukščiai, automobiliai, laivai, žvaigždės ir kt.
Vieni iš retesnių žaisliukų buvo gaminti iš papjė mašė popieriaus masės. Popierius sumaišomas su klijais, gipsu ar kreida ir padengiamas specialia dažyta druska blizgesiui suteikti ir sutvirtinti. Tokie žaisliukai buvo gaminami iki XX a. vid.
Po Antrojo pasaulinio karo pradėti gaminti stikliniai žaisliukai vaisių ir uogų pavidalo: vynuogės, avietės, braškės, persikai, citrinos. XX a. 6 deš. vyravo žaisliukai atspindintys žemės ūkį: baklažanai, pomidorai, svogūnai, pupelės, žirniai, pomidorai, morkos ir kukurūzai.
XX a. 7-8 deš. gaminti įvairių formų žaisliukai iš stiklo. Dominavo kalėdinės, gamtos, politinės temos, animacinių filmukų herojai, įvairūs gyvūnai. Žaisliukai buvo gaminti su pakabuku viršuje ar gnybtuku, kad būtų galima jį prisegti prie eglutės šakos. Apie 1990 m. populiariausi tampa ryškūs ir blizgantys burbulai bei įvairūs varvekliai.
Ukmergės kraštotyros muziejaus informacija.
Virtuali paroda „Mūsų senolių buitis“
Ukmergės kraštotyros muziejuje sukaupti įvairūs buities rakandai atspindi XIX a. pab. – XX a. vid. žmonių gyvenimo kasdienybę. Buityje naudotus rakandus žmonės gamindavosi patys arba užsakydavo pas vietinius amatininkus. Dažniausiai jie buvo gaminami iš medienos, nes medis buvo pigi ir lengvai pasiekiama medžiaga. Muziejaus fonduose saugomi paprasti, bet labai praktiški namų apyvokos daiktai, skirti drabužių ir tekstilės priežiūrai, maisto gaminimui ir laikymui, darbo įrankiai, interjero detalės. Kai kurie iš jų išsiskiria išraiškingomis formomis, meniškomis savybėmis, tai liudija apie gilias medžio apdirbimo tradicijas mūsų krašte. Įvairius darbo įrankius bei kasdien buityje naudotus namų apyvokos daiktus, puoštus įvairiais išpjaustytais, išdrožinėtais, išpieštais ar tapytais ornamentais, gamino senieji liaudies meistrai. Šiandien visi šie daiktai – tai prisiminimas apie mūsų senolių buitį ir jų kasdienybę.
Kviečiame susipažinti su mūsų senolių namų apyvokos daiktais, kurie stebina išradingumu, praktiškumu ir paprastumu.
Skalbimo, lyginimo reikmenys
Kultuvė (skalbiamoji) – medinis įrankis skirtas skalbimui vandens telkinyje. Skalbta ritmingai daužant su kultuve skalbinius, patiestus ant specialios lentos (velėklės, prikultuvo), kad būtų minkštesni. Kultuvė buvo gaminama iš neskilaus medžio (beržo, klevo, liepos, žilvičio) plokščia su ~ 10 cm rankena. Skalbimui eketėje daryta ilgakotė kultuvė su pastorinta ~1 m rankena. Ja buvo galima skalbti stačiomis, nesiklaupiant ant ledo. Kartais kultuvės būdavo išraižomos arba išpjaustomos geometriniais, augaliniais ornamentais. Naudotos iki XX a. vid.
 Kultuvė. XIX a. pab. UkKM 5045, IE-856 |
Kultuvė. 1919 m. UkKM 75, D-21 |
Rumbė (rintė) – rumbėta lenta skalbiniams trinti. Medinė, stačiakampio formos, su rankena. Viena lentos pusė išpjaustyta grioveliais, į kuriuos trinamas drabužis.
Lenta skalbiniams trinti (rintė, rumbė), XX a. vid. UkKM 3044, IE-479
Kočėlas (volkas) – porinis įrankis skalbiniams lyginti (kočioti). Jį sudarė kočėlas skalbiniams apvynioti ir kočėtuvė (volkas, rintė) kočėlui ritinėti. Kočėtuvė daryta iš stačiakampės lentos jos apačią išpjaustant ranteliais (dantukais), o viršų paliekant tiesų, gale išdrožiant arba įstatant rankeną. Viršus puoštas išdrožinėjant arba išpjaustant įvairius ornamentus; kartais būdavo išraižomi pagaminimo metai, savininkės inicialai.
Ruošiantis kočioti skalbinys buvo užvyniojamas ant kočėlo; kočiojama ant suolo arba stalo padėtą apvyniotą kočėlą ritinėjant ir spaudžiant kočėtuvę.
Volkas (rintė). 1886 m. UkKM 2226, D-20 Kočėlas. UkKM 3668, IE – 568
Lygintuvas – prietaisas skalbiniams ir drabužiams lyginti, pagamintas iš metalo (žalvario, ketaus). Jis buvo vientisas arba tuščiaviduris lygiu pagrindu su medine ar geležine rankena. Tuščiaviduriai lygintuvai turėjo pakeliamą dangtį, kaminėlį arba kiaurymes korpuso šonuose ir traukos angą; jo viduryje buvo įtaisytos grotelės arba išimama metalinė plokštelė – kaitrutė. Vientisas ketaus lygintuvas įkaitinamas pastačius ant žarijų arba įkaitusio duonkepės pado; tuščiaviduris – į vidų įdėjus krosnyje įkaitintą kaitrutę arba ant grotelių papylus rusenančių anglių. Gaminti nuo XVIII a. iki XX a. 6 deš.
Lygintuvas, žalvarinis. Gamintas Rusijoje XX a. pr. UkKM 13718, IE-2456
Darbo įrankiai
Verpstė – verpimo įtaisas kuodeliui pritvirtinti. Verpstes drožė iš beržo, drebulės, eglės, liepos ar pušies. Ją sudarė plokščia galva su kotu ir statmenai pritvirtinta gulsčia pasėste. Galva lygiašonė, platėjanti arba siaurėjanti į viršų arba karklo lapo nupjauta viršūne pavidalo; su skylutėmis viduryje kuodeliui prismeigti smeigtuku arba su išpjovomis šonuose pririšti jį virvele. Galva (dažniausia iš vienos pusės) ir kotas puošti augaliniais, geometriniais, gyvūniniais ar architektūriniais motyvais. Kartais būdavo įrėžiami pagaminimo metai. Naudota verpiant rateliu iki XX a. I p.
Verpstė, 1852 m. UkKM 185, D-47
Vėtyklė – įrankis grūdams ar sėmenims valyti vėtant. Ją sudarė semtuvėlis su rankena. Naudota iki XX a. pr. Grūdai semiami vėtykle ir siaučiami pusračiu prieš vėją, dirbama sėdint. Sunkiausi ir geriausi grūdai ar sėmenys lekia toliausiai, smulkesni krinta arčiau, o pelai (sėklų atliekos – luobelės, javų lapų atplaišos ir kt.) prie pat vėtytojo kojų. Tai seniausias grūdų valymo būdas
Vėtyklė grūdams vėtyti. Gaminta 1937 m. UkKM 1256, IE-140
Maisto ruošimo, laikymo rakandai
Piesta (grūstuvė) – indas grūdams ir sėmenims grūsti. Įdubos dugne dažnai įdėtas akmuo arba geležinė plokštelė, kad greičiau grūstųsi. Grūsta grūstuvu (piesčiumi).
Piesta. UkKM 102, IE-24
Grūstuvas (piesčius) – įrankis grūdams ir sėkloms grūsti piestoje. Storokas kietmedžio pagalys per vidurį buvo suploninamas arba išdrožiama iškarta, kad būtų patogiau įsitverti ranka, o galai pasmailinami ir prikalinėjami smulkių vinelių arba apkaustomi geležinėmis užmovomis.
Grūstuvas. UkKM 5972, IE- 1060
Piestelė – indas skirtas maistui grūsti. Gaminta dažniausiai taurės formos, kad grūdant būtų patogiau prilaikyti ranka. Gaminta iš kietmedžio. Grūdama ąžuoliniu ar kleviniu grūstuvėliu. Naudotos lašiniams, taukams, druskai ir prieskoniams grūsti. XX a. pr. medines piesteles pradėjo keisti žalvarinės.
Piestelė medinė. UkKM 8748, IE-1725
Kaušas – semiamasis namų apyvokos reikmuo, naudotas grūdams semti. Darytas iš beržo, juodalksnio, klevo ar žilvičio išskobiant gilią galvą ir nudrožiant kotą. XX a. I p. paplito skardiniai kaušai su mediniu kotu.
Kaušas, medinis. 1930 m. UkKM 1318, IE-147
Kubiliukas – indas maistui laikyti. Buvo skobtiniai arba šuleliniai. Skobtinis (duobinukas) darytas išskobiant iš vientiso liepos medžio ir įdedant lentinį dugnelį; šulelinis (šulinukė) darytas iš šulelių, sutvirtinant juos lankeliais. Kubiliukas naudotas lydytam sviestui, varškei, taukams laikyti.
Kubiliukas, šulelinis. XIX a. pab. UkKM 7002, IE-1312
Gorčius – biralų ir skysčių saiko vienetas. Buvo moliniai, mediniai, pinti iš šakų, vytelių ar šiaudų. Seniau gorčius atitiko 2,82 l. XIX a. buvo suapvalintas iki 3 litrų. Naudotas iki metrinės matų sistemos įvedimo 1922 m.
Gorčius. UkKM 4661, IE-753
Puodynė – molinis indas maisto produktams laikyti. Puodynė buvo lipdytinė juodai degta arba žiestinė glazūruota. Skirtingos talpos ir pavidalo darytos medui, uogienei laikyti, pienui sukošti, rauginti ir grietinei laikyti. Būdavo uždengiamos mediniu dangteliu arba aprišamos drobine skepetėle. Įtrūkusios arba naujos (kad ilgiau laikytų) būdavo apipinamos beržo tošimi.
|
Molinė puodynė, apipinta beržo tošimi |
Molinė puodynė |
Pipirinė – indelis pipirams laikyti. Pipirinės buvo medinės arba tošinės. Daryta išskobiant ar ištekinant iš medžio kamieno arba susukant iš tošies lygiašonį kubilėlį. Kartais daryta su įleidžiamu į vidų dangteliu arba su dviem dugneliais, kurių vienas buvo uždaromas stumdoma šovele.
Pipirinė tošinė. UkKM 106, IE-28
Šaukštas – įrankis skirtas valgymui arba maišymui. Šaukštai buvo drožiami iš klevo, kriaušės, liepos ar obels medienos. Prieš valgant šaukštai būdavo sudedami ant stalo į vieną krūvelę, iš kurios kiekvienas atsirinkdavo pagal savo žymenį kote. XIX a. pab. naudoti ir metaliniai šaukštai. XX a. paplito suvenyriniai šaukštai su puoštais kotais.
Šaukštas, medinis, skirtas maišymui, ~ 1935 m. UkKM 6249, IE-1125
Lėkštė – apvalus indas lėkštais kraštais valgiams dėti ir valgyti. Lėkštės buvo medinės ir molinės. Medinės skobtos ar tekintos iš beržo, guobos, klevo, liepos; kraštai dažnai puošiami vingeliais ar augaliniais, geometriniais raštais. Kad nepraleistų skysčio, naujos lėkštės būdavo pavirinamos aliejuje.
Lėkštė, medinė. UkKM 98, IE-19
Gelda – pailgas skobtinis indas su galuose išdrožtomis rankenomis (ausimis). Skobta iš lapuočio medžio (drebulės, klevo, liepos ar žilvičio) pusrąsčio. Skirtingų dydžių geldos naudotos įvairiai – tešlai minkyti, kruopoms ir grūdams laikyti, mėsai sūdyti, skalbti žlugtą, vaikus maudyti.
Gelda, tešlai minkyti. UkKM 5976, IE-1064
Sviesto forma – indelis sviestui formuoti. Buvo stačiakampė arba apvali, skobta iš klevo medžio kamieno arba kalta iš lentelių. Šaltu vandeniu sudrėkinta sviesto forma būdavo dedama ant vaškuoto popieriaus ir šlapiu šaukštu spaudžiant pridedama sviesto. Dangteliu – stūmokliu sviesto gabalas išstumiamas ir vyniojamas į popierių. Vaišėms sviestas būdavo formuojamas augaliniais ornamentais išpjaustytose formose.
Sviesto forma, stačiakampė. UkKM 2421, IE- 339
Sviestmušė (muštokė) – medinis prietaisas sviestui mušti. Skirstomos į skobtines, šulelines ir lentelines. Lietuvoje paplitusi iš šulelių sukalta sviestmušė, uždengiama dangteliu. Per dangtelio skylę prakišamas kotas su kryžiokėliu apačioje – šis įtaisas, mušant sviestą, kilnojamas aukštyn žemyn
Muštokė sviestui mušti. Pirkta Ukmergės m. turguje apie 1956 m.
UkKM 10657, IE-2120
Interjeras
Rankšluostinė – skirta rankšluosčiui pakabinti. Sudarė pora stačių lentelių ir tarp jų gulsčiai įtaisytas volelis, kurio ilgis priklausė nuo kabinamo rankšluosčio pločio. Priekinė lentelė išraižyta, išdrožinėta ar ištapyta įvairiais ornamentais. Kaip gyvenamosios patalpos puošmena rankšluostinė kabinta ant sienos, krikštasuolėje, netoli stalo gerojoje patalpoje.
Rankšluostinė, XX a. I p. UkKM 3045, IE- 480
Kuparas (skrynia) – baldas audiniams ir drabužiams laikyti, kraičiui krauti. Viduje būna dėžutė su dangteliu smulkiems daiktams krauti. Kartais skrynios būdavo gaminamos su 2 dugnais: atitraukus antrąjį dugną per visą skrynios apačią būdavo plaštakos pločio slėptuvė pinigams, svarbiems dokumentams ar daiktams slėpti. Skrynių antvožai lygūs, kuparų lenkti. Dažytos žalia, vyšnine, mėlyna spalva, priekinė skrynios dalis, šonai ir antvožas dažnai papuoštas tapytais augaliniais ornamentais, kartais užrašomi pagaminimo metai. Skrynios kaip kraitiniai baldai Lietuvoje minimos jau nuo XVI a. XIX a. pab. - XX a. pr. vietoj jų pradėtos naudoti komodos ir spintos.
Kuparas. UkKM 3779, IE-606
Stovynė – įtaisas vaikams mokytis stovėti. Stovynę sudaro dvi lentelės, kurių viršutinėje išpjauta skylė tokio dydžio, kad joje įstatytas vaikas galėtų laisvai judėti. Viršutinė lentelė keturiomis kojelėmis sujungta su kita panašaus dydžio lentele. Kartais būdavo įtaisoma lentelė vaikui atsisėsti. XX a. I. p. darytos su ratukais.
Stovynė vaikams. UkKM 8753, IE-1730
Žibalinė lempa – apšvietimo priemonė. Ją sudarė skardinis arba stiklinis indelis žibalui su dagčiu ir stiklinis gaubtas. XIX a. II p. – XX a. pr. naudotos pastatomos ir prie lubų ar sienos kabinamos lempos. Pastatomos žibalinės lempos buvo su viena kojele ir puošniu stikliniu gaubtu. Prie lubų gerojoje patalpoje kabintos kabinamosios lempos buvo įstatytos į vielinius rėmus su 2 apvaliais skirtingo dydžio skardos skydeliais: mažesniu virš stiklo luboms apsaugoti ir didesniu šviesai atspindėti.
Žibalinė lempa. XX a. vid. UkKM 18728, IE-3343
Battraukis (oželis, trauktuvas) - įtaisas batams nusiauti. Sudarė 30-50 cm ilgio lentelė su išpjova priekyje kulnui įstatyti. Nusiaunant batą, kulnas buvo įstatomas į išpjovą, kita koja priminamas battraukio galas, kad nejudėtų, o ranka prilaikomas bato priekis.
Battraukis, XX a. I p. UkKM 19520, IE-3573
Informacija pateikta remiantis „Lietuvių etnografijos enciklopediniu žodynu“, LNM, 2015 m.
Virtuali paroda „Veprių krašto audėjos ir jų audiniai“
Audimas – vienas seniausių amatų, austi pradėta dar neolite. Be to, tai ir viena iš labiausiai ištobulintų liaudies meno šakų. Lietuvoje iki XX a. pradžios austi mokėjo beveik kiekviena moteris. Šio amato nuo pat mažens mokydavosi namuose ar pas kaimynes. Mokytis austi pradėdavo nuo juostų. Piemenaudamos ausdavo juosteles, paaugusios – ilgus rietimus drobių, rankšluosčius, užvalkalus, paklodes bei lovatieses. Jaunos merginos sėsdamos prie staklių iš anksto rūpinosi savo kraičiu. Pirktinių ne kiekvienas išgalėjo nusipirkti, o namie austi audiniai buvo daug patvaresni. Ši kraičio ruošimo tradicija išsilaikė iki Antrojo pasaulinio karo. Vyresnio amžiaus moterims rūpėjo, kad šeimos nariai būtų apsirengę, o namai būtų puošti kilimais, staltiesėmis ir lovatiesėmis. Paprastai kaime moterys sėsdavo į stakles pavasarį per Gavėnią, kai laisvesnis metas nuo kitų ūkio darbų.
Tautodailės tyrinėtojai pastebėjo, jog senieji lietuvių liaudies audeklai pasižymi ne tiek technikos tobulumu, kiek detalių gausa. Tuometinės audėjos gebėjo derinti raštus ir spalvas, kurti originalius audimo raštus, tačiau tai buvo būdinga tik išradingiausioms šio amato puoselėtojoms. Raštai dažnai būdavo nusižiūrimi, bet kiekviena audėja, net ir kopijuodama, įdėdavo kažką savo, savito. Taigi audimas lietuvėms moterims buvo ne tik amatas, bet ir svarbi saviraiškos forma. Audinio raštuose, spalvose atsiskleisdavo audėjos charakteris, skonis, vertybės.
„Audinius kartu su liaudies dainomis galime laikyti seniausiais liaudies meno pasireiškimais. Audinys ir daina, galima sakyti, yra tos formos, į kurias seniausios gadynės laikais išsiliedavo tautos estetinis vidujinis pasaulis. Audinių raštuose, jų spalvų darnoje, lyg dainoje, išliko ir skamba įvairiausių amžių ir įvairiausių atgarsių buvusios kūrybiškos galios, tvirtai atsispyrusios prieš nepermaldaujamą, viską naikinantį laiką, aidai“, – rašė garsusis kraštietis, tautodailės tyrinėtojas Paulius Galaunė.
„Staklės dunzgėjo, / Drobės skambėjo“ ir jo gimtuosiuose namuose Pagelažių kaime, – mama Emilija Galaunienė garsėjo apylinkėse savo audinių raštais.
Kad Veprių krašte būta darbščių, kūrybingų ir garsių audėjų, rodo vietos muziejuje saugomi, jo įkūrėjo Jono Žentelio surinkti audiniai, monografijai „Vepriai“ jo parengtas pasakojimas apie Veprių krašto audėjas.
Bene žymiausia iš jų – Veronika Deksnienė (Minderytė), gimusi 1911 m. Gelvonų valsčiuje, Jutkonių kaime, atitekėjusi į Veprių valsčiaus Mankūnų kaimą. Nuo 17 metų ji verpė, audė rinktiniais raštais lovatieses, staltieses, kilimus, rankšluosčius. Jos audiniai garsino audėją ne tik apylinkėje, bet ir visoje Lietuvoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Atgimimo metais Veronika Deksnienė nemažai rankšluosčių su išausta Vinco Kudirkos „Tautiška giesme“ dovanojo kaimynėms. Toks yra ir Veprių muziejaus ekspozicijoje, ir Veprių bažnyčioje.
Labai kūrybinga audėja buvo Filomena Leigienė (Rokaitė), gimusi 1912 m. Veprių valsčiaus Gavenonių kaime. Būdama gabi ir stropi, darbšti ir savarankiška, niekieno nemokoma, tik pasižiūrėjusi, kaip kitos daro, išmoko verpti, austi, siūti, megzti. Ji ne tik apmegzdavo visą šeimą, bet ir iš savo austų audeklų siūdavo šeimai apatinius ir viršutinius drabužius, net ir paltukus. Pati savo audžiamiems audiniams sukurdavo raštus. Ausdavo servetinius, rinktinius, kaišytinius, lovatieses, staltieses, gūnias, rankšluosčius.
Daug gražių parinktinių audinių yra išaudusi Monika Liogienė (Savickaitė), gimusi 1914 m. Veprių valsčiaus Kelmų kaime. Vėliau ji gyveno Sližių kaime. Audė sudėtingų raštų staltieses, rankšluosčius, lovatieses, kilimus, kilimėlius su prasmingais tekstais, su ištisais Maironio eilėraščių posmais. Jos išaustų bažnytinių vėliavų yra Veprių bažnyčioje, Sližių koplyčioje.
Aštuonnyčius audinius labiausiai patiko austi Stasei Kuodienei (Matulytei) gimusiai 1922 m. Deltuvos valsčiaus Dainavos kaime. Austi ji išmoko tarnaudama iš pradžių kaime, vėliau Molėtuose pas notarą. Stebėdama audėjų darbą, prašydavo, kad duotų pabandyti ir jai. Austi jai labai patiko. Vėliau, gyvendama Dainavoje, ausdavo daugiausia žiemą, kai ūkyje mažiau darbų. Prie staklių galėjo sėdėti iki nakties, kol įveikdavo naują raštą. Mokėjo išausti visokius audinius: nuo dvinyčių iki rinktinių spalvotų lovatiesių. 1956 metais persikėlė gyventi į vyro tėviškę Veprius. Audė ir gyvendama Vepriuose – sau ir kitiems žmonėms iki 1970 metų.
Dailiais raštais lovatieses audė Marijona Ramonienė (Matulytė), gimusi 1908 m. Veprių valsčiaus Užušilių kaime, gyveno Labanosių kaime. Nuo 13 metų ji išvyko į Ukmergę pas siuvėją mokytis siuvimo amato. Mergaitė buvo gabi ir greitai tapo vienintele kaimo siuvėja. Vąšeliu nėrė mezginius rankšluosčių ir užvalkalų galų papuošimui, nėrė staltieses ir staltiesėles. Audė raštuotus audinius (aštuonnyčius, keturnyčius, servetinius, rinktinius).
Veprių krašto muziejaus audinių rinkiniuose saugoma nemažai rankšluosčių ir lovatiesių, dovanotų audėjų vaikų ar vaikaičių.
Tai Agotos Razumienės (Stimburytės), gimusios 1898 m., gyvenusios Veprių valsčiuje, Barboriškio kaime, austi rankšluosčiai, Stefanijos Petrusevičienės (Novikaitės) iš Sližių kaimo ir Elenos Šarkienės (Kuliešytės), gimusios 1907 m. Veprių valsčiaus Slabados kaime, gyvenusios Ruginių kaime, austos lovatiesės.
Tai ir lovatiesė bei staltiesė, austa Zofijos Sakalauskienės. Audėja gimė 1906 m. Kernavės valsčiaus Uždarų kaime, ištekėjo už Nepriklausomybės kovų savanorio, Vyčio kryžiaus ordino kavalieriaus Felikso Sakalausko, 1948 m. su šeima buvo ištremta į Sibirą, Krasnojarsko krašto šiaurę, Igarką, 1957 metais grįžusi iš tremties su šeima gyveno vyro tėviškėje Knyzlaukio kaime. Audėja audė rinktines lovatieses, staltieses, rankšluosčius.
Gerai žinomos Veprių krašto audėjos taip pat yra Jadvyga Čėsnienė (Čižytė), gimusi 1934 metais Veprių valsčiaus Knyzlaukio kaime, mokytoja, audėja, audusi sudėtingas rinktines staltieses, lovatieses, rankšluosčius, siuvinėtoja. Marija Narušienė, gimusi 1938 m. Balninkų valsčiaus Juodpuvių kaime, gyveno Vepriuose. Audė rinktines staltieses, lovatieses, rankšluosčius. Mechauskienė (Žilinskaitė), gimusi ir gyvenusi Knyzlaukio kaime maždaug iki 1975 metų. Audė rinktinius audinius, vėlė veltinius.
Veprių krašto muziejuje audinių rinkinyje saugoma apie 50 rankinėmis staklėmis namuose austų audinių. Tai daugiausiai lovatiesės, gūnios, rankšluosčiai, staltiesės, kilimėliai. Tautodailės metams skirtoje virtualioje parodoje norime pristatyti jums keletą iš šio rinkinio atrinktų liaudies tekstilės pavyzdžių, į kuriuos žvelgdamas, jų spalvų derme ir raštais gėrėdamasis, Veprių muziejaus įkūrėjas Jonas Žentelis sakė: „Žiūri į tokius darbus ir galvoji, kaip tos talentingos audėjos motinos mylėjo Lietuvą ir kaip jos mokėjo tą meilę Tėvynei perduoti ateinančioms kartoms.“
Veprių krašto audėjos
Audėja Veronika Deksnienė iš Veprių valsčiaus Mankūnų kaimo. Prie savo austų lovatiesių parodoje. Apie 1975 m.
Audėja Veronika Deksnienė su penkiomis savo dukromis prie namų, Mankūnų kaime. Apie 1985 m.
 Audėja Filomena Leigienė iš Veprių valsčiaus Gavenonių kaimo. Apie 1965 m. |
 Audėja Monika Liogienė iš Veprių valsčiaus Sližių kaimo. |
|
|
Audėja Agota Razumienė iš Veprių valsčiaus Barboriškių kaimo. Apie 1945 m. |
Audėja Jadvyga Čėsnienė iš Veprių valsčiaus Knyzlaukių kaimo. |
|
|
Audėja Marijona Matulytė-Ramonienė su vyru Antanu ir anūkėliu Linu prie savo namo Vepriuose. Apie 1985 m. |
 Audėja Elena Šarkienė su vyrų Ignu Šarka, gyveno Ruginių kaime (dabar Veprių mst., Ukmergės g.). Apie 1960 m. |
Audiniai iš Veprių krašto muziejaus rinkinių
Lovatiesė. Audėja Elena Kuliešytė – Šarkienė (1907-1983 m.) Veprių vals., Ruginių k. Lovatiesės ataudai vilnonių siūlų, metmenys lininių siūlų. Aštuonnytis dimas. Dviejų palų. Ilgis 178 cm, plotis 122 cm. Muziejui dovanojo Veronika Šarkaitė-Tamelienė. VM 7084
Lovatiesė. Audėja Filomena Leigienė (gimusi 1912 m.) Veprių vals., Gavenonių k. Medvilnė, vilna. Raštą sudaro gėlių vazonėliai, žvaigždučių, kryželių motyvai. Rinktinė – kaišytinė lovatiesė. Dviejų palų. Iškaišyti audėjos inicialai ir audimo metai, 1939 m. Ilgis 173 cm, plotis 131 cm. VM 1095
Kilimas pakabinti ant sienos, gedulingas. Audėja Marytė Matulytė – Ramonienė (gimusi 1908 m.) Veprių vals., Labanosių k. Medvilnė, šilkas. Dviejų palų, Audimas servetinis. Ilgis 145 cm, plotis 124 cm. Dovanojo Vida Ramonaitė. Keturnytė. VM 8543
Gūnia – užtiesalas ant vežimo (ratų ar rogių) sėdynės. Audėja Monika Liogienė (gimusi 1914 m.) Veprių vals., Sližių k. Metmenys lininiai, ataudai žaliai dažytų vilnonių siūlų. Audimas rinktinis. Kraštai puošti geltonu nėriniu ir trispalviais kutais. Ilgis 104 cm, plotis 72 cm. Dovanojo dukra Janina Liogaitė-Savickienė. VM 6964
Lovatiesė. Audėja Stefanija Novikaitė-Petrusevičienė, Veprių vals., Sližių k. Lovatiesės metmenys šviesiai mėlynų medvilninių siūlų, ataudai raudonų šilkinių siūlų. Keturnytis dimas. Dviejų palų. Ilgis 190 cm, plotis 150 cm. Dovanojo Janina Petrusevičienė. VM 7029
Divonėlis – kilimėlis pakabinti ant sienos. Audėja Monika Liogienė (gimusi 1914 m.) Veprių vals., Sližių k. Metmenys medvilnės, ataudai įvairių spalvų šilkinių siūlų. Dvinytis audimas. Ilgis 95 cm, plotis 76 cm. Dovanojo dukra Janina Liogaitė-Savickienė. VM 6967
Lovatiesės gabalas. Audėja Elena Kuliešytė-Šarkienė (1907-1983 m.) Veprių vals., Ruginių k. Lovatiesės ataudai įvairių spalvų, metmenys juodų lininių siūlų. Aštuonnytis audimas, įvairių spalvų žvaigždutės išrinktos. Ilgis 80 cm, plotis 67 cm. Muziejui dovanojo Veronika Šarkaitė-Tamelienė. VM 7084
Lovatiesė. Audėja Zofija Leleckaitė -Sakalauskienė (gimusi 1906 m.) Veprių vals. Knyzlaukių k. Austa apie 1960 m. Metmenys medvilnės, ataudai juodo šilko. Aštuonnytis dimas. Dviejų palų. Ilgis 173 cm, plotis 132 cm. Dovanojo audėjos dukra Stasė Sakalauskaitė-Gaveikienė. VM 8599
Lovatiesė. Audėja Marytė Matulytė-Ramonienė (gimusi 1908 m.) Veprių vals., Labanosių k. Metmenys medvilnė, ataudai vilna. Dviejų palų. Rinktinis audimas. Ilgis 175 cm, plotis 106 cm. Dovanojo dukra Vida Ramonaitė. VM 8542
Divonėlis – kilimėlis pakabinti ant sienos. Audėja Monika Liogienė (gimusi 1914 m.) Veprių vals., Sližių k. Metmenys medvilnės, ataudai juodų vilnonių siūlų. Simetriškas paukščių ir augalų ornamentas. Rinktinis audimas. Ilgis 106 cm, plotis 70 cm. Dovanojo dukra, Janina Liogaitė-Savickienė. VM 6965
Gūnia – užtiesalas ant vežimo (ratų ar rogių) sėdynės. Veprių vals., Samantonių k. Audėja nežinoma. Čerkesas (medvilniniai metmenys, vilnoniai ataudai). Vilnoniais įvairiaspalviais siūlais siuvinėti gėlių ornamentai. Kraštai puošti geltonu nėriniu. Ilgis 83 cm, plotis 70 cm. Dovanojo Stasys Jasionis. VM 2721
Divonėlis „Šokėjai“ – kilimėlis pakabinti ant sienos. Audėja Filomena Leigienė (gimusi 1912 m.) Veprių vals., Gavenonių k. Matmenys ir ataudai medvilnė. Ornamentą sudaro: šokėjų poros, medžiai, paukščiai, namų motyvas, simetriški ornamentai. Rinktinis audimas. Ilgis 58 cm, plotis 71 cm. Dovanojo audėjos dukra Genefa Gvozdienė. VM 7821
Lovatiesė. Audėja veikiausiai Šarkienė iš Veprių vals., Labanosių kaimo. Austa apie 1936 m. Linas, vilna. Keturnytė. Dviejų palų. Ilgis 194 cm, plotis 144 cm. Priklausė Aleksandrai Žentelienei. Muziejui dovanojo jos sūnus, muziejaus įkūrėjas Jonas Žentelis. VM 495
Rankšluostis. Audėja Veronika Deksnienė (gimusi 1911 m.) Veprių vals., Mankūnų k. Išaustas apie 1990 m. Linas, medvilnė. Audimas rinktinis. Išausta „Tautiškos giesmės“ žodžiai, Vytis, Gediminaičių stulpai, tautiniai ornamentai. Ilgis 128 cm, plotis 45 cm. Dovanojo Aldona Brukštienė. VM 509
Rankšluostis. Audėja Agota Razumienė (gimusi 1891 m.) Veprių vals., Barboriškių k. Metmenys balti medvilniniai siūlai, ataudai nebalinti lininiai siūlai. Aštuonnytė serveta. Suketėlių raštas. Galai puošti nėriniais (nėrimas langeliais). Ilgis 210 cm, plotis 41 cm. Dovanojo audėjos anūkė Janina Nadvaravičienė. VM 7149
Rankšluostis. Audėja Agota Razumienė (gimusi 1891 m.) Veprių vals., Barboriškių k. Metmenys balti medvilniniai siūlai, ataudai nebalinti lininiai siūlai. Serveta. Langelių raštas. Galai puošti nėriniais (nėrimas langeliais). Ilgis 222 cm, plotis 36 cm. Dovanojo audėjos anūkė Janina Nadvaravičienė.VM 7148
Rankšluostis. Audėja Elena Kuliešytė-Šarkienė (1907-1983 m.) Veprių vals., Ruginių k. Austa iš balintų lininių siūlų. Audimas diminis. Langelių raštas. Galai puošti nėriniais (nėrimas langeliais, raštą sudaro gėlių motyvai). Ilgis 210 cm, plotis 36 cm. Dovanojo audėjos dukra Veronika Tamelienė. VM 7082
Rankšluostis. Audėja Elena Kuliešytė-Šarkienė (1907-1983 m.) Veprių vals., Ruginių k. Austa iš balintu lininių siūlų. Audimas servetinis. Kaladėlių ir katpėdžių raštas. Galai puošti nėriniais (nėrimas langeliais). Ilgis 208cm, plotis 35 cm. Dovanojo audėjos dukra Veronika Tamelienė. VM 7083
Rankšluostis. Audėja Monika Liogienė (gimusi 1914 m.) Veprių vals., Sližių k. Metmenys medvilniniai siūlai, ataudai balinti lininiai siūlai. Audimas rinktinis. Paukščių ir dobiliukų ornamentas. Galai puošti nėriniais (nėrimas langeliais, gėlių motyvas). Ilgis 188cm, plotis 31,5 cm. Dovanojo audėjos dukra Janina Savickienė . VM 6968
Rankšluostis. Audėja Filomena Leigienė (gimusi 1912 m.) Veprių vals., Gavenonių k. Metmenys ir ataudai lininiai. Keturnytis dimas. Galai puošti nėriniais. Kaladėlių ir langelių raštas. Ilgis 253 cm, plotis 42 cm. Dovanojo audėjos dukra Genefa Gvozdienė. VM 7820
