Virtuali paroda „Ukmergė dailininkų paveiksluose“

Peizažas (pranc. Paysage) – tapybos, grafikos arba meninės fotografijos kūrinys, kuriame vaizduojamas natūralus arba pačio menininko sukurtas kraštovaizdis. Pagrindinė peizažo, kaip dailės žanro, funkcija – atvaizduoti platų vaizdą, kuriame į bendrą nuoseklią kompoziciją sujungti įvairūs komponentai. Peizažas, kaip savitas dailės žanras, iškilo XVIII a. Klodo Loreno ir olandų tapytojų kūryboje. Dažnai atitinkamas kraštovaizdis ar miestovaizdis pasižymi didele gausa įvairių komponentų, taigi ir skirtingais kraštovaizdžio tipais paveiksluose. Juos visus tinkamai perteikti peizažinėje tapyboje, yra gana sudėtinga, todėl išskiriami šie pagrindiniai kraštovaizdžio vaizdavimo būdai:

  1. Grynieji peizažai. Juose, dažniausiai, galime išvysti vaizduojamus natūralius gamtos elementus: medžių grupes, įvairius vandens telkinius, gyvenamąsias vietoves ir kt. Grynuosuose peizažuose, kraštovaizdžio komopozcija perteikiama labai tiksliai matomą vaizdą perkeliant ant drobės. Tokio tipo paveiksluose jaučiamas itin stirpus kūrėjo ryšys su aplinka, kurioje jisai yra, o tiksliau su aplinka, kurią pervaizduoja savo kūrinyje.

  2. Urbanistiniai peizažai. Tokio tipo paveiksluose vaizduojami peizažai, kuriuose dominuoja žmogaus ar jo veiklos pakeistas kraštovaizdis. Šio tipo peizažams priskiriami paveikslai, kuriuose vaizduojamos urbanistinės erdvės – miesto ar kaimo gyvenamosios zonos bei techninių inžinerinių kompleksų teritorijos.

  3. Abstraktus ir fantastinis kraštovaizdis. Šio tipo paveiksluose nėra aiškiai išskiriamos gamtos ir jos elementų formos, o jos – numanomos. Paveikslo kompozicija kuriama neapibrėžtomis formomis, kontrastingais spalviniais deriniais ir kartais vaizduojamais pačio menininko išgalvotais elementais, kurių pagrindinis tikslas, kad žiūrovas pats susikurtų savo atitinkamą paveikslo vaizdinį.

  4. Marinistinis peizažas. Šio tipo paveiksluose pagrindinis dėmesys sutelkiamas į vandens telkinius – jų būsenas ir komponentus esančius juose. Pagrindiniai tokių paveikslų kompoziciniai elementai – žvejybiniai laivai, įvairūs uostai, saulėlydžiai, bangų šėlsmas. Koloritas ir potėpiai šio žanro peizažuose tampa svarbiausiais nuotaikos kūrėjais.

Peizažas Lietuvos dailėje kaip savarankiškas žanras suklestėjo XVIII a. pabaigoje. Kartu su romantinių nuotaikų plėtra, stiprėjo dailininkų siekis vaizduoti savo krašto vaizdus, perteikti nacionalines nuotaikas, įprasminti tautinius ir istorinius simbolius peizažo žanre. XX a. modernistinėje dailėje peizažo žanras buvo susijęs su dailininko, kaip savo krašto išskirtinumo ir tapatumo perteikėju ir koloristinės tapybos kūrimu bei tautinio identiteto paieškomis.

Virtualioje parodoje pamatysite 13 grynojo ir urbanistinio žanro peizažų, sukurtų XX a. 3-10 dešimtmečiais ir atrinktų iš Ukmergės kraštotyros muziejaus dailės rinkinio. Šiuose paveiksluose vaizduojama Ukmergės miesto ir jo apylinkių vaizdai, kuriuos nutapė vietiniai dailininkai, norėję įamžinti savo krašto išskirtinumą ir unikalumą per architektūrines, istorines, kultūrines ir gamtines kompozicijas. Laikui bėgant žmogus įsisąmonina, išsiugdo savo gimtojo krašto sampratą ir meilę, tarytum įauga į jam brangų kraštovaizdį. Daugelis atliktų darbų, kuriuose užfiksuotos dailininkų gimtosios ar jiems savitai brangios vietos, liudija, koks stiprus ryšys sieja gimtąją vietą ir kūrybinę sąmonę.

V. Mackevičius „Vaitkuškio dvaro rūmai“, 2000 m. Aliejiniai dažai, plaušas. 61,5x98 cm.

 

L. Polukov „Ukmergės pašto stotis“ , 1997 m. Aliejiniai dažai, kartonas. 44,2x56,8 cm.

M. B. Kadžiulienė, „Ukmergės peizažas“, 1987 m. Aliejiniai dažai, kartonas. 60x44 cm.

M. Dirsė „Šventosios pakrantė“, 1958 m. Aliejiniai dažai, drobė 62x47 cm.

V. Žalnerienė „Šventosios pakrantė ties Ukmerge“, 1959 m. Aliejiniai dažai, drobė. 82x57 cm.

 

V. Žalnerienė „Ruduo prie Ukmergėlės“, 1959 m. Aliejiniai dažai, drobė 84x58 cm.

M. Dirsė „Ukmergės piliakalnis rudenį“, Aliejiniai dažai, drobė. 87x63 cm.

J. Verbickas „Ukmergėlės krantai“, 1956 m. Akvarelė, akvarelinis popierius. 45x55 cm.

J. Verbickas „Ukmergės gaisrinės bokštas“, 1955 m. Akvarelė, akvarelinis popierius. 35x43 cm.

E. Kulvietis „Senoji Ukmergė“, Aliejiniai dažai, fanera. 72x46 m.

A. Busilas „Vilkmergėlė“, 1989 m. Aliejiniai dažai, plaušas. 74x68 cm.

E. Kulvietis „Piliakalnis“, XX a. 3-4 deš. Aliejiniai dažai, drobė.73x55 cm.


V. Mackevičius „Šventosios upės krantas“, 1987 m. Aliejiniai dažai, plaušas. 79x59 cm.

pagal tombal7

Virtuali paroda „Velykų margučiai“

Svarbiausias Velykų simbolis – dažytas kiaušinis. Lietuviams kiaušinis buvo gyvybės, gėrio, derlingumo, vaisingumo bei gamtos atgimimo simbolis, žmonės tikėjo magiška jo galia. Margutis buvo ne tik svarbiausias Velykų valgis ir stalo puošmena, bet ir neatsiejamas nuo tradicinių Velykų žaidimų – juos daužydavo, ridendavo, sukdavo. Senolių išmintis sako, kad per Velykas reikia dovanoti margučius kitiems. Dovanotas kiaušinis suteiks jiems sveikatos, laimės. Toks margutis buvo saugomas, kad nesudužtų ir laikomas visus metus.

 


Pirmieji margučiai buvo vienspalviai, dažomi verdant vienos spalvos natūraliuose augaliniuose dažuose. Tam naudodavo ąžuolo, skroblo, juodalksnio žievę, svogūnų lukštus, rugių želmenis, samanas, ramunėles ir kita. Ypač populiarūs buvo juodi dažai iš juodalksnio žievės, kankorėžių ir rūdžių – viską drauge sumerkdavo ir raugindavo 1–2 savaites. Nuo XIX a. pab. pradėti naudoti ir pirktiniai cheminiai dažai.

Kiekviena margučio spalva turėjo savo reikšmę. Dažydami kiaušinį žemės spalvomis – juoda ar ruda, žmonės tikėjosi sulaukti gero ir gausaus derliaus. Raudona spalva simbolizavo gyvybę, sėkmingą visko pradžią. Žaliai dažyti kiaušiniai – pavasario augmeniją. Geltona spalva reiškė saulę, pribrendusius javus, o mėlyna – dangų, nešantį palaimą pasėliams.

Vienas populiariausių dažymo būdų, paplitęs Aukštaitijos regione – svogūnų lukštais, batikos technika. Kiaušinis apdėliojamas svogūnų lukštais ir įvairiais augalų lapeliais, kruopomis, suvyniojamas į kokį nors skudurėlį, apsukamas siūlais ir verdamas dažuose. Aukštaitijoje buvo paplitusi ir margučių skutinėjimo technika. Aštriu peiliuku ar adatėle skutinėjami įvairūs raštai ant jau išvirto ir nudažyto kiaušinio, nugramdant dažus iki lukšto. Žemaitijoje ir Dzūkijoje kiaušinius dažydavo su vašku. Ant kiaušinio piešiami raštai su pasmailintu pagaliuku, smeigtuku ar vinuku pamirkytu į karštą vašką, tuomet dedama į dažus. Margučius vašku dažniausiai rašydavo moterys, o skutinėdavo vyrai.

Margučių raštai – patys įvairiausi, turintys simbolinę, maginę reikšmę. Patys reikšmingiausi – dangaus kūnai (saulė, menulis, žvaigždės), augmenija, geometrinės figūros. Išrašyti įvairūs augalai ir žiedai turėję pagreitinti augmenijos gimimą, augimą ir žydėjimą. Tradicinių raštų kombinacijų, sudarytų iš grandinėlių, žiedelių, eglučių, žvaigždučių, snieguolių, driežiukų ir kitokiais vardais vadinamų elementų, gausu mūsų senovinių namų langų, stogų puošyboje, kryžių, juostų, audinių, kraičių skrynių, verpsčių, kultuvių ornamentuose. Ant margučio kartais buvo parašoma ir marginimo data, vardas ar palinkėjimas.

Virtualioje parodoje pamatysite trisdešimt skutinėtų margučių, saugomų Ukmergės kraštotyros muziejaus fonduose. Kiekvieno autoriaus skutinėjimo raštai individualūs. Nežinomo autoriaus skutinėti margučiai XX a. 8-9 deš. Jo skutinėjimo raštai individualūs – vaizduojami gyvūnai, paukščiai, gėlės, žmonės, pastatai, gamtos vaizdai. Parodoje eksponuojama dvidešimt tokių kūrinių. Kitų dešimties margučių autorius – tautodailininkas Robertas Klimavičius, kuris margučius išskutinėjo apie 1992 m. R. Klimavičiaus margučiai labiau tradiciški – vienspalviai su gėlių ir geometriniais ornamentais.

 

 

 

pagal tombal7

Virtuali paroda „Atgyjanti praeitis“ - piliakalniai

Tiek baltų kultūroje, tiek krikščionybėje kopimas į kalną, buvimas ant jo yra egzistencinės patirties, kūrybinio įkvėpimo, dvasinio tobulėjimo, vidinio atsinaujinimo ir grožio patyrimo matmuo. Virtualioje parodoje “Atgyjanti praeitis” pateikiama glausta informacija apie 22 Ukmergės rajone esančius piliakalnius, padavimai ir pasakojimai, eksponuojamos juos pristatančios fotografijos. Tikimės, kad šis virtualus susitikimas su mūsų krašto etninės atminties liudytojais, kultūros kraštovaizdžiais – piliakalniais – paskatins jus atrasti juos gyvai. Ši Ukmergės kraštotyros muziejaus virtuali paroda yra 2020 m. Lietuvos muziejų kelio renginių ciklo “Lietuvos kraštovaizdžiai: kalnų ir kalvų kultūriniai reginiai” dalis.


Ukmergės piliakalnis

Ukmergės piliakalnis stūkso Ukmergės mieste, Šventosios dešiniajame ir Vilkmergėlės upelio kairiajame krante, netoli jų santakos. Piliakalnis datuojamas XIV a. – XV a. viduriu. Istorijos šaltiniai mini Ukmergės piliakalnyje stovėjus Vilkmergės pilį. Jos apylinkės Livonijos ordino buvo ne kartą niokotos, pilis sudeginta, vėliau ne kartą atstatyta. Stephenas Chistopheris Rowellas, Didžiosios Britanijos istorikas, istorijos mokslų daktaras, tyrinėjantis Lietuvos istoriją, savo monografijoje „Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva“ rašo, kad: „Gediminaičių dinastija gali būti kildinama iš XIII a. minimo kunigaikščio Vilikailos ir prasidėjo Ukmergėje (Vilkmergėje)“. Beje, iškelta versija, kad Gediminaičių simbolis – „Gedimino stulpai“ – gali būti kildinamas iš stilizuotų čia stovėjusios pilies vartų. Ukmergės piliakalnis yra valstybės saugomas nekilnojamas kultūros paveldo objektas. Koordinatės: 55.249747 24.768744.


Antatilčių I piliakalnis (Pilalė)

Antatilčių I piliakalnis, dar vadinamas Pilale, yra Žemaitkiemio seniūnijoje, Antatilčių kaime, Plaštakos dešiniajame krante. Piliakalnis datuojamas II tūkst. pradžia. Iš trijų pusių: šiaurės vakarų, pietvakarių ir pietryčių, jį juosia griovys ir pylimas, vietomis virsdamas terasa. Apie 1950 m., statant vandens malūną, šiaurrytinis piliakalnio šlaitas buvo nukastas. Dabar Antatilčių I piliakalnis – Pilalė – yra valstybės saugomas nekilnojamas kultūros paveldo objektas. Koordinatės: 55.278601 24.986841.


Antatilčių II piliakalnis (Papilėda)

Antatilčių II piliakalnis, taip pat vadinamas Papilėda, yra Žemaitkiemio seniūnijoje, Antatilčių kaime, Siesarties ir Žydaupio santakoje. Jis datuojamas I tūkst. pradžia – II tūkst. pradžia. Archeologinių tyrimų metu iki 30 cm storio II-IV a. datuojamame kultūriniame sluoksnyje aptikta pastato liekanų, stulpaviečių, geležinis peilis-pjautuvėlis, yla, molinis svarelis, brūkšniuotos ir lygios keramikos pavyzdžių, gyvulių kaulų. Antatilčių II piliakalnis – Papilėda – yra valstybės saugomas nekilnojamas kultūros paveldo objektas. Koordinatės: 55.281697 24.958394.


Bartkūnų piliakalnis (Koplyčkalnis)

Bartkūnų piliakalnis, dar vadinamas Koplyčkalniu, stūkso Pivonijos seniūnijoje, Bartkūnų kaimo rytinėje dalyje. Gynybinės paskirties piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. Kr. II p. – II tūkst. pradžia. Archeologinių tyrimų metu rastas piliakalnio teritorijoje rastas 0,6 – 1,8 m storio kultūrinis sluoksnis, kuriame aptikti pavieniai radiniai bei jų sankaupos – lipdytos keramikos lygiu ir grublėtu paviršiumi pavyzdžiai, dvi žalvarinės įvijos ir skardelė. Anot vietinių žmonių pasakojimų, seniai seniai į Bartkūnų apylinkes atsikėlė ponas, pavarde Bartkus. Būdamas žiaurus baudžiauninkų atžvilgiu, jis greit pasistatė dvarą Bartkūnų kaimo rytinėje dalyje. Išgirdęs, kad baudžiauninkai su dideliu pykčiu, prakeiksmais apie jį atsiliepia, ponas susimąstė ir suprato, kad labai nusidėjo juos skriausdamas. Pati patarė jam ant kalno pastatyti koplyčią, kad baudžiauninkai čia galėtų melstis ir dėkoti Dievui bei pačiam ponui. Šis paklausė ir pastatė koplyčią. Bartkus buvo patenkintas, kad žmonės mažiau jį peikė, tačiau šie už viską vis tiek dėkojo Dievui, o ne ponui. Tad prieš vienas iškilmingas pamaldas išdidžiai įžengęs į koplyčią Bartkus sušuko: „Tau, Dieve, nebus maldų, o man kišenėj – znoko!“. Tuo metu iš giedro dangaus trenkė perkūnas ir koplyčia prasmego kalne… Dabar Bartkūnų piliakalnis – Koplyčkalnis – yra valstybės saugomas nekilnojamas kultūros paveldo objektas. Koordinatės: 55.131642 24.850026.


Berzgainių piliakalnis

Berzgainių piliakalnis yra Žemaitkiemio seniūnijoje, Berzgainių kaimo rytiniame pakraštyje. Iš pietryčių ir rytų pusės jį juosia Krapės upelis, vakaruose – griova, nusileidžianti į Krapės slėnį. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. Kr. II p. – II tūkst. pradžia. Archeologinių tyrimų metu čia aptiktas 0,8 m storio kultūrinis sluoksnis, kuriame rasti lygios ir grublėtos keramikos pavyzdžiai, molinis verpstukas. Į šiaurę ir šiaurės rytus esančioje papėdės gyvenvietėje rasta geležies gargažių, kaulų, lipdytos ir žiestos keramikos pavyzdžių, suskilusių ir sutrupėjusių nuo ugnies akmenų. Remiantis žmonių pasakojimais, Berzgainių piliakalnyje yra nugrimzdusi bažnyčia. Per Šv. Velykų rekolekcijas girdisi kaip skamba varpai, o naktimis groja vargonai… Mūsų dienomis Berzgainių piliakalnis yra valstybės saugomas nekilnojamas kultūros paveldo objektas. Koordinatės: 55.266190 25.057025.


Daubariškių piliakalnis

Daubariškių piliakalnis stūkso Želvos seniūnijoje, Dubijos miške, Siesarties dešiniajame krante. Jis datuojamas I tūkst. – II tūkst. pradžia. Piliakalnis nemenkai apardytas arimų, apaugęs pušimis ir menkaverčiais krūmais, sunkiai pasiekiamas. Tai – valstybės saugomas nekilnojamas kultūros paveldo objektas. Koordinatės: 55.231371 25.160057.


Juodausių piliakalnis

Juodausių piliakalnis stūkso Lyduokių seniūnijoje, netoli Juodausių kaimo ir Šventosios bei Duoburio (Duoburėlio) santakos, Šventosios kairiajame krante. Iš pietvakarių ir pietryčių jį juosia Duoburio, iš šiaurės vakarų – Šventosios slėniai, šiaurės rytuose yra aukštuma. Juodausių piliakalnis datuojamas I tūkst. – II tūkst. pradžia. Šiaurrytinėje piliakalnio papėdėje yra senovės gyvenvietės liekanų, čia archeologinių tyrimų metu rasta brūkšniuotos, grublėtos ir lygios keramikos pavyzdžių. Juodausių piliakalnis yra valstybės saugomas nekilnojamas kultūros paveldo objektas. Koordinatės: 55.262796 24.840868.

Laičių piliakalnis

Laičių piliakalnis yra Pivonijos seniūnijoje, kiek nutolęs nuo Laičių į šiaurės vakarus, melioruotos Plačiavos pelkės rytiniame pakraštyje. Jis datuojamas I tūkst. Laičių piliakalnis labai apardytas jame buvusio XVII-XVIII a. senkapio, arimų, žvyrduobių, dirvonuoja. Pasakojama, kad seniai seniai, kai dar Žeimių kaimo nebuvo – toje vietoje būta pelkės, ant šio kalno gyveno turtingas, bet labai piktas ir godus ponas. Už menkiausią nusižengimą jis žiauriai bausdavęs savo valstiečius – išvarydavęs juos į pelkę, iš kurios niekas negrįždavęs. Kartą ponui prisisapnavo, kad kalne, ant kurio gyvena, užkastas didžiulis lobis. Jis daug metų ieškojo šio lobio, visą kalną perkasė, tačiau nieko nerado. Dėl šių kasinėjimų žmonės praminė poną Kaseliu, o kalną – Kaselio kalnu. Galiausiai už savo blogus darbus ponas buvo nubaustas: prasivėrus žemei, jis su visais savo turtais nugarmėjo į gelmes… Mūsų dienomis kalno apylinkėse pastebima daug gyvačių – seni žmonės pasakoja, kad tai pono paskandintų pelkėje valstiečių vėlės klaidžioja. Koordinatės: 55.297642 24.677121.

Lelikonių piliakalnis

Lelikonių piliakalnis stūkso Želvos seniūnijoje, Lelikonių kaimo šiaurės rytuose, atskiroje kalvoje, iš šiaurės ir šiaurės vakarų pusių juosiamoje užpelkėjusios, medžiais apaugusios daubos, iš šiaurės rytų, rytų ir pietryčių pusių nedidelių lomų, iš pietų ir pietvakarių – žemesnės tos pačios aukštumos dalies. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. Kr. – I tūkst. pradžia. Jo šlaitai vidutinio statumo, apardyti arimų, dirvonuoja, aikštelė sužalota čia stovėjusio trianguliacijos bokšto, šiuo metu neardoma, taip pat dirvonuoja. Lelikonių piliakalnis yra valstybės saugomas nekilnojamas kultūros paveldo objektas. Koordinatės: 55.162678 25.132454.


Lokinės piliakalnis (Krytkalnis)

Lokinės piliakalnis, dar vadinamas Krytkalniu, stūkso Siesikų seniūnijoje, Lokinės kaime. Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, kadaise iš šiaurės, rytų ir pietų buvus apsuptoje pelkių. Piliakalnis datuojamas I tūkst. Deja, jo kalva nuardyta karjerų ir arimų, todėl sunku nustatyti pirminę piliakalnio išvaizdą. Atliekant piliakalnio aikštelės liekanų tyrimus buvo rastas iki 40 cm storio kultūrinis sluoksnis su brūkšniuotos ir lygios keramikos pavyzdžiais, titnago skelte. Pietinėje ir vakarinėje piliakalnio papėdėse, 1,5 ha plote, yra papėdės gyvenvietė, kurioje archeologinių tyrinėjimų metu taip pat rastas iki 40 cm storio kultūrinis sluoksnis su brūkšniuota ir lygia keramika, molio tinku, geležies gargažėmis. Lokinės piliakalnis – Krytkalnis – yra valstybės saugomas nekilnojamas kultūros paveldo objektas. Koordinatės: 55.316284 24.540178.


Parijos piliakalnis (Lapiakalnis)

Parijos arba Pavydžių piliakalnis, dar vadinamas Lapiakalniu, stūkso Pivonijos seniūnijoje, nuo Ąžuoluonos ir Parijos santakos nutolęs 1 km į šiaurės rytus, nuo Ąžuoluonos kairiojo kranto – 0,2 km į pietryčius. Piliakalnis įrengtas šiaurės – pietų kryptimi pailgos kalvos viduryje, aukščiausioje jos dalyje. Jis datuojamas I tūkst. II p. – II tūkst. pradžia. Už 700 m į pietryčius nuo piliakalnio yra I tūkst. II p. pilkapynas. Mūsų dienomis Parijos/Pavydžių piliakalnis yra valstybės saugomas nekilnojamas kultūros paveldo objektas. Koordinatės: 55.146899 24.878129.

 

Paželvių piliakalnis

Paželvių piliakalnis, seniau vadintas Pėčkalniu, įrengtas Želvos seniūnijoje, Paželvių kaimo rytiniame pakraštyje, kranto kyšulyje. Iš rytų pusės jį juosia Želvos upelis, iš šiaurės – griova, nusileidžianti į Želvos upelį. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. Kr. II p. – I tūkst. pradžia. Jis labai apardytas arimų, dirvonuoja, šiaurrytinis jo šlaitas nuslinkęs į Želvą. Archeologinių tyrinėjimų metu Paželvių piliakalnio aikštelės vakaruose buvo aptiktas iki 60 cm storio kultūrinis sluoksnis su žalvariniu apkalu, brūkšniuotos keramikos pavyzdžiais, gyvulių kaulais, moliniu Djakovo tipo svareliu. Seni žmonės pasakoja, kad ant piliakalnio viršaus Šv. Mišių metu pasirodydavo juoda karieta, kurią traukė juodi žirgai, pašėlusiu greičiu lėkdavę nuo skardžio žemyn, prie Želvelės upelio. Taip pat kalbama, kad iš netoli piliakalnio esančios Rūdynės pievos dažnai parlėkdavo atitrūkę arkliai. Sako, būdavo išsigandę, kadangi upelyje raganos žlugtą skalbdavo… Dabar Paželvių piliakalnis yra valstybės saugomas nekilnojamas kultūros paveldo objektas. Koordinatės: 55.229897 25.115491.


Pilionių (Mateikiškių) piliakalnis

Pilionių (Mateikiškių) piliakalnis, dar vadinamas Majaku, stūkso Šešuolių seniūnijoje, Mateikiškių kaime. Jis datuojamas I tūkst. pr. Kr. II p. – I tūkst. pradžia. Piliakalnio papėdėje būta gyvenvietės. XIX a. jo aikštelėje veikė kapinės, kuriose laidoti Pilionių ir Mateikiškių kaimų gyventojų palaikai. Yra pasakojama, kad seniai seniai, kai kraštą dengė didžiulės girios, kuriose gyveno milžinai, kartą į kelionę išsiruošė didžiausias ir stipriausias iš visų milžinų. Kur ėjo, ko ieškojo – niekas nežino. Vienok pavasarį ir jis, nors ir labai stiprus buvo, pavargo, ištroško. Atsigėrė Ežeraičių raiste, o paskui, susiradęs patogią vietą, atsigulė pailsėti. Patiko milžinui apylinkė ir nutarė jis pažymėti tą vietą, kad kitą kartą keliaudamas pažintų. Milžinas pasėmė saują žemės ir išpylė toje vietoje, kur buvo gulėjęs. Taip ir atsirado nemaža dauba, o šalia – kalnelis. Šiuo metu Pilionių (Mateikiškių) piliakalnis yra valstybės saugomas nekilnojamas kultūros paveldo objektas. Koordinatės: 55.206673 25.049618.


Radiškio piliakalnis

Radiškio piliakalnis įrengtas Vidiškių seniūnijoje, Radiškio kaimo rytinėje dalyje, aukštumos kyšulyje į Šventosios slėnį. Jis datuojamas II tūkst. pradžia. Piliakalnio šlaitai statūs, paveikti gamtinės erozijos, beveik visi apaugę krūmais ir lapuočiais medžiais. Piliakalnio aikštelės šiaurės vakariniame krašte supiltas puslankio formos pylimas, kurio išorinis šlaitas leidžiasi į seklią natūralią daubą, skiriančią Radiškio piliakalnį nuo gretimų aukštumų. Tai – valstybės saugomas nekilnojamas kultūros paveldo objektas. Koordinatės: 55.339743 24.887975.


Saliečių piliakalnis

Saliečių piliakalnis stūkso Deltuvos seniūnijoje, Plačiavos pelkių vakariniame pakraštyje. Jis datuojamas I tūkst. pr. Kr. II p. – I tūkst. pradžia. Piliakalnyje rastas akmeninis kirvis su skyle kotui bei lipdytos keramikos pavyzdžių. 2000-aisiais, atliekant acheologinius tyrinėjimus šlaitų liekanose, kultūrinio sluoksnio Saliečių piliakalnio teritorijoje nerasta. Koordinatės: 55.284115 24.659938.

 

Sližių piliakalnis (Papiliakalnis)

Sližių piliakalnis, taip pat vadinamas Papiliakalniu, yra Veprių seniūnijoje, pietvakariniame Sližių kaimo pakraštyje, Širvintos upės dešiniajame krante. Jis datuojamas I tūkst. II p. – II tūkst. pradžia. Piliakalnis apaugęs smarkiai praretintais lapuočiais, jo pylimas ir aikštelė apardyti bulviarūsių, aikštelės pietvakarinė dalis nugriuvusi į Širvintą. Pasakojama, kad Sližių piliakalnis – nepaprastas – jo gilumoje gyvena užburti ponai, kurie su savimi turi žmonių laimę ir laisvę… Mūsų dienomis Sližių piliakalnis – Papiliakalnis – yra valstybės saugomas nekilnojamas kultūros paveldo objektas. Koordinatės: 55.099432 24.586386.

 

Sukinių piliakalnis

Sukinių piliakalnis, dar vadinamas Pilaite, stūkso Pabaisko seniūnijoje, Sukinių kaimo vakarinėje dalyje, kairiajame Šventosios upės ir dešiniajame Žuvintės upelio krante. Jo šlaitai statūs, iki 30 m aukščio, ovalioje jo aikštelėje archeologinių tyrimų metu rastas 0,9 m storio kultūrinis sluoksnis, žiestosios keramikos pavyzdžiai ir akmenų grindinys, o piliakalnio šiaurinėje papėdėje – senovės gyvenvietės pėdsakų. Sukinių piliakalnis yra gynybinės paskirties, pagal radinius datuojamas II tūkst. pradžia. Tai – valstybės saugomas nekilnojamas kultūros paveldo objektas. Koordinatės: 55.150269 24.637709.


Šinkūnų piliakalnis

Šinkūnų piliakalnis įrengtas Siesikų seniūnijoje, Šinkūnų kaime, atskiroje kalvoje, kurią iš vakarų pusės supa Armonos upės slėnis, iš pietų – bevardžio upelio slėnis, iš kitų pusių – šlapios pievos. Piliakalnis datuojamas I tūkst. – II tūkst. pradžia. Nuo XX a. 8 deš. kalva buvo smarkiai ardoma karjero, tad iki mūsų dienų išliko tik piliakalnio šlaitų fragmentai ir aikštelės pakraščiai. Jos šiaurrytinėje dalyje buvo XVII–XVIII a. senkapis – griautiniai kapai su įkapėmis, kurių didžioji dalis sunaikinta įrengiant karjerą. Šinkūnų piliakalnis keletą kartų tyrinėtas archeologų. Iki 1 m storio kultūriniame sluoksnyje rastas medinis šulinys, geležinis peilis – pjautuvėlis, ietigalio plunksnos dalis, smeigtukas, yla, tošinis indas, žalvarinė pasaginė segė, įvija, moliniai verpstukai, akmeninės trinamosios girnos, galąstuvas, kirvio dalis, titnaginės skeltės, brūkšniuotos, lygios, grublėtos, gludintos ir žiestos keramikos pavyzdžių. Piliakalnis yra valstybės saugomas nekilnojamas kultūros paveldo objektas. Koordinatės: 55.295549 24.578140.


Užušilių piliakalnis

Užušilių piliakalnis stūkso Veprių seniūnijoje, Užušilių kaime, Šventosios dešiniojo kranto aukštumos kyšulyje. Jis datuojamas I tūkst. po Kr. Piliakalnio šlaitai statūs, paveikti erozijos, apaugę krūmais ir medžiais, aikštelė apardyta arimų, išrausta žvėrių urvų, gausiai iškasinėta duobėmis, apaugusi krūmais ir medžiais. Archeologinių tyrinėjimų metu Užušilių piliakalnio kultūriniame sluoksnyje rasta grublėtos keramikos pavyzdžių, molio tinko. Tai – valstybės saugomas nekilnojamas kultūros paveldo objektas. Koordinatės: 55.162140 24.632022.


Vaitkuškio piliakalnis (Lapiakalnis)

Vaitkuškio piliakalnis, dar vadinamas Lapiakalniu, įrengtas Pabaisko seniūnijoje, Šventosios upės aukštutinės terasos krašte, Slabados kaimo teritorijoje, atskiroje kalvoje. Jis datuojamas I tūkst. pr. Kr. II p. – I tūkst. pradžia. Šiaurinėje – šiaurės vakarinėje piliakalnio papėdėje, 3 ha plote, yra papėdės gyvenvietė, kurios kultūriniame sluoksnyje rasta lipdytos ir lygios keramikos pavyzdžių bei molinis ornamentuotas versptukas. Vaitkuškio piliakalnis – Lapiakalnis – yra valstybės saugomas nekilnojamas kultūros paveldo objektas. Koordinatės: 55.205429 24.786245.


Veprių piliakalnis

Veprių piliakalnis stūkso Veprių seniūnijoje, Slabados kaime, Geležės dešiniajame krante, aukštumos kyšulyje į Šventosios slėnį. Piliakalnis datuojamas I tūkst. – XIV a. po Kr. Manoma, kad piliakalnyje stovėjo Veprių pilis, 1384 m. minima Vygando Marburgiečio kronikoje. Veprių piliakalnis yra valstybės saugomas nekilnojamas kultūros paveldo objektas. Koordinatės: 55.143051 24.601782.


Zujų piliakalnis (Šanto kalnelis)

Zujų piliakalnis, dar vadinamas Šanto kalneliu, įrengtas Vidiškių seniūnijoje, kiek nutolęs į šiaurės rytus nuo Zujų kaimo, Mūšios ir Šventosios upių dešiniuosiuose krantuose, tiksliau, jų santakoje esančiame kranto kyšulyje. Jis datuojamas I tūkst. vid. – II tūkst. pradžia. Zujų piliakalnį smarkiai apardė arimai, apkasai, iškasti šiauriniame, rytiniame ir pietiniame pakraščiuose II-ojo pasaulinio karo metu, o šiaurinių pylimų ir griovių vakarinę dalį nuplovė Mūšia. Piliakalnis apgadintas ir 2000-aisiais, tiesiant elektros liniją: nustumta maždaug 10 m pločio aikštelės šiaurinė dalis su pylimais, o aikštelės vakarinėje dalyje pastatytas elektros stulpas. Dabar Zujų piliakalnis yra valstybės saugomas nekilnojamas kultūros paveldo objektas. Koordinatės: 55.292192 24.848619.

 

pagal tombal7