Virtuali paroda „Ukmergė dailininkų paveiksluose“

Peizažas (pranc. Paysage) – tapybos, grafikos arba meninės fotografijos kūrinys, kuriame vaizduojamas natūralus arba pačio menininko sukurtas kraštovaizdis. Pagrindinė peizažo, kaip dailės žanro, funkcija – atvaizduoti platų vaizdą, kuriame į bendrą nuoseklią kompoziciją sujungti įvairūs komponentai. Peizažas, kaip savitas dailės žanras, iškilo XVIII a. Klodo Loreno ir olandų tapytojų kūryboje. Dažnai atitinkamas kraštovaizdis ar miestovaizdis pasižymi didele gausa įvairių komponentų, taigi ir skirtingais kraštovaizdžio tipais paveiksluose. Juos visus tinkamai perteikti peizažinėje tapyboje, yra gana sudėtinga, todėl išskiriami šie pagrindiniai kraštovaizdžio vaizdavimo būdai:

1. Grynieji peizažai. Juose, dažniausiai, galime išvysti vaizduojamus natūralius gamtos elementus: medžių grupes, įvairius vandens telkinius, gyvenamąsias vietoves ir kt. Grynuosuose peizažuose, kraštovaizdžio komopozcija perteikiama labai tiksliai matomą vaizdą perkeliant ant drobės. Tokio tipo paveiksluose jaučiamas itin stirpus kūrėjo ryšys su aplinka, kurioje jisai yra, o tiksliau su aplinka, kurią pervaizduoja savo kūrinyje.

2. Urbanistiniai peizažai. Tokio tipo paveiksluose vaizduojami peizažai, kuriuose dominuoja žmogaus ar jo veiklos pakeistas kraštovaizdis. Šio tipo peizažams priskiriami paveikslai, kuriuose vaizduojamos urbanistinės erdvės – miesto ar kaimo gyvenamosios zonos bei techninių inžinerinių kompleksų teritorijos.

3. Abstraktus ir fantastinis kraštovaizdis. Šio tipo paveiksluose nėra aiškiai išskiriamos gamtos ir jos elementų formos, o jos – numanomos. Paveikslo kompozicija kuriama neapibrėžtomis formomis, kontrastingais spalviniais deriniais ir kartais vaizduojamais pačio menininko išgalvotais elementais, kurių pagrindinis tikslas, kad žiūrovas pats susikurtų savo atitinkamą paveikslo vaizdinį.

4. Marinistinis peizažas. Šio tipo paveiksluose pagrindinis dėmesys sutelkiamas į vandens telkinius – jų būsenas ir komponentus esančius juose. Pagrindiniai tokių paveikslų kompoziciniai elementai – žvejybiniai laivai, įvairūs uostai, saulėlydžiai, bangų šėlsmas. Koloritas ir potėpiai šio žanro peizažuose tampa svarbiausiais nuotaikos kūrėjais.

Peizažas Lietuvos dailėje kaip savarankiškas žanras suklestėjo XVIII a. pabaigoje. Kartu su romantinių nuotaikų plėtra, stiprėjo dailininkų siekis vaizduoti savo krašto vaizdus, perteikti nacionalines nuotaikas, įprasminti tautinius ir istorinius simbolius peizažo žanre. XX a. modernistinėje dailėje peizažo žanras buvo susijęs su dailininko, kaip savo krašto išskirtinumo ir tapatumo perteikėju ir koloristinės tapybos kūrimu bei tautinio identiteto paieškomis.

Virtualioje parodoje pamatysite 13 grynojo ir urbanistinio žanro peizažų, sukurtų XX a. 3-10 dešimtmečiais ir atrinktų iš Ukmergės kraštotyros muziejaus dailės rinkinio. Šiuose paveiksluose vaizduojama Ukmergės miesto ir jo apylinkių vaizdai, kuriuos nutapė vietiniai dailininkai, norėję įamžinti savo krašto išskirtinumą ir unikalumą per architektūrines, istorines, kultūrines ir gamtines kompozicijas. Laikui bėgant žmogus įsisąmonina, išsiugdo savo gimtojo krašto sampratą ir meilę, tarytum įauga į jam brangų kraštovaizdį. Daugelis atliktų darbų, kuriuose užfiksuotos dailininkų gimtosios ar jiems savitai brangios vietos, liudija, koks stiprus ryšys sieja gimtąją vietą ir kūrybinę sąmonę.

V. Mackevičius „Vaitkuškio dvaro rūmai“, 2000 m. Aliejiniai dažai, plaušas. 61,5×98 cm.

L. Polukov „Ukmergės pašto stotis“ , 1997 m. Aliejiniai dažai, kartonas. 44,2×56,8 cm.

M. B. Kadžiulienė, „Ukmergės peizažas“, 1987 m. Aliejiniai dažai, kartonas. 60×44 cm.

M. Dirsė „Šventosios pakrantė“, 1958 m. Aliejiniai dažai, drobė 62×47 cm.

V. Žalnerienė „Šventosios pakrantė ties Ukmerge“, 1959 m. Aliejiniai dažai, drobė. 82×57 cm.

V. Žalnerienė „Ruduo prie Ukmergėlės“, 1959 m. Aliejiniai dažai, drobė 84×58 cm.

M. Dirsė „Ukmergės piliakalnis rudenį“, Aliejiniai dažai, drobė. 87×63 cm.

J. Verbickas „Ukmergėlės krantai“, 1956 m. Akvarelė, akvarelinis popierius. 45×55 cm.

J. Verbickas „Ukmergės gaisrinės bokštas“, 1955 m. Akvarelė, akvarelinis popierius. 35×43 cm.

E. Kulvietis „Senoji Ukmergė“, Aliejiniai dažai, fanera. 72×46 m.

A. Busilas „Vilkmergėlė“, 1989 m. Aliejiniai dažai, plaušas. 74×68 cm.

E. Kulvietis „Piliakalnis“, XX a. 3-4 deš. Aliejiniai dažai, drobė.73×55 cm.

V. Mackevičius „Šventosios upės krantas“, 1987 m. Aliejiniai dažai, plaušas. 79×59 cm.