Virtuali paroda „Velykų margučiai“

Svarbiausias Velykų simbolis – dažytas kiaušinis. Lietuviams kiaušinis buvo gyvybės, gėrio, derlingumo, vaisingumo bei gamtos atgimimo simbolis, žmonės tikėjo magiška jo galia. Margutis buvo ne tik svarbiausias Velykų valgis ir stalo puošmena, bet ir neatsiejamas nuo tradicinių Velykų žaidimų – juos daužydavo, ridendavo, sukdavo. Senolių išmintis sako, kad per Velykas reikia dovanoti margučius kitiems. Dovanotas kiaušinis suteiks jiems sveikatos, laimės. Toks margutis buvo saugomas, kad nesudužtų ir laikomas visus metus.

 


Pirmieji margučiai buvo vienspalviai, dažomi verdant vienos spalvos natūraliuose augaliniuose dažuose. Tam naudodavo ąžuolo, skroblo, juodalksnio žievę, svogūnų lukštus, rugių želmenis, samanas, ramunėles ir kita. Ypač populiarūs buvo juodi dažai iš juodalksnio žievės, kankorėžių ir rūdžių – viską drauge sumerkdavo ir raugindavo 1–2 savaites. Nuo XIX a. pab. pradėti naudoti ir pirktiniai cheminiai dažai.

Kiekviena margučio spalva turėjo savo reikšmę. Dažydami kiaušinį žemės spalvomis – juoda ar ruda, žmonės tikėjosi sulaukti gero ir gausaus derliaus. Raudona spalva simbolizavo gyvybę, sėkmingą visko pradžią. Žaliai dažyti kiaušiniai – pavasario augmeniją. Geltona spalva reiškė saulę, pribrendusius javus, o mėlyna – dangų, nešantį palaimą pasėliams.

Vienas populiariausių dažymo būdų, paplitęs Aukštaitijos regione – svogūnų lukštais, batikos technika. Kiaušinis apdėliojamas svogūnų lukštais ir įvairiais augalų lapeliais, kruopomis, suvyniojamas į kokį nors skudurėlį, apsukamas siūlais ir verdamas dažuose. Aukštaitijoje buvo paplitusi ir margučių skutinėjimo technika. Aštriu peiliuku ar adatėle skutinėjami įvairūs raštai ant jau išvirto ir nudažyto kiaušinio, nugramdant dažus iki lukšto. Žemaitijoje ir Dzūkijoje kiaušinius dažydavo su vašku. Ant kiaušinio piešiami raštai su pasmailintu pagaliuku, smeigtuku ar vinuku pamirkytu į karštą vašką, tuomet dedama į dažus. Margučius vašku dažniausiai rašydavo moterys, o skutinėdavo vyrai.

Margučių raštai – patys įvairiausi, turintys simbolinę, maginę reikšmę. Patys reikšmingiausi – dangaus kūnai (saulė, menulis, žvaigždės), augmenija, geometrinės figūros. Išrašyti įvairūs augalai ir žiedai turėję pagreitinti augmenijos gimimą, augimą ir žydėjimą. Tradicinių raštų kombinacijų, sudarytų iš grandinėlių, žiedelių, eglučių, žvaigždučių, snieguolių, driežiukų ir kitokiais vardais vadinamų elementų, gausu mūsų senovinių namų langų, stogų puošyboje, kryžių, juostų, audinių, kraičių skrynių, verpsčių, kultuvių ornamentuose. Ant margučio kartais buvo parašoma ir marginimo data, vardas ar palinkėjimas.

Virtualioje parodoje pamatysite trisdešimt skutinėtų margučių, saugomų Ukmergės kraštotyros muziejaus fonduose. Kiekvieno autoriaus skutinėjimo raštai individualūs. Nežinomo autoriaus skutinėti margučiai XX a. 8-9 deš. Jo skutinėjimo raštai individualūs – vaizduojami gyvūnai, paukščiai, gėlės, žmonės, pastatai, gamtos vaizdai. Parodoje eksponuojama dvidešimt tokių kūrinių. Kitų dešimties margučių autorius – tautodailininkas Robertas Klimavičius, kuris margučius išskutinėjo apie 1992 m. R. Klimavičiaus margučiai labiau tradiciški – vienspalviai su gėlių ir geometriniais ornamentais.