EKSPONATŲ ISTORIJOS – Leonpolio dvaras
Leonpolio dvaras įsikūręs Leonpolio kaime, ant Šventosios upės kranto. Kompleksą sudaro rūmai, svirnas, spirito varykla, ligoninė, kumetynas ir kiti pastatai. Dvaro architektūrinė visuma formavosi XIX a. vid.–XX a. pr.
Dvaro teritorija susiformavo XVI a. vid. Pirmą kartą Leonpolis (tuomet Loenivas) minimas XVI–XVII a. sandūroje. Nuo XVI a. žemės priklausė Daumantų-Siesickių giminei, vėliau per santuoką perėjo Radviloms. Kunigaikštienė Marijona Elžbieta Radvilienė šioje vietoje pastatė „pilaitę“ sūnui Leonui Mykolui Radvilai, nuo kurio vardo kilo Leonpolio pavadinimas.
XVIII–XIX a. dvaras keitė savininkus: jį valdė Radvilos, Tiškevičiai. Nuo 1804 m. Leonpolį perėmė Mykolas Juozapas Tiškevičius, vėliau – jo palikuonys. Iki 1842 m. dvaras buvo nuomojamas, plėstas ūkinis sektorius.
1877 m. dvaras atiteko M. J. Tiškevičiaus provaikaičiui Benediktui Henrikui Tiškevičiui. 1912 m. dvaras vėl grįžo Radvilų giminei – jį nupirko Taida Radvilaitė. Po Žemės reformos jį įsigijo gydytojas Mykolas Devenis su žmona Alena. Jie sukūrė pavyzdinį ūkį – įkūrė pieninę, spirito varyklą, plėtė žemes. Dvare veikė gydytojo kabinetas ir nedidelė ligoninė. Leonpolis tapo ir kultūros centru – turėjo biblioteką, meno rinkinį, parką.
1940 m. dvaras nacionalizuotas, pokariu jame veikė mokykla ir kolūkio kontora. 1994 m. dalį pastatų atgavo Dalia Devenytė-Bobelienė, pradėta restauracija, bet darbai sustojo. 2005 m. dvarą įsigijo UAB „Timber Pack“, o nuo 2015 m. jį valdo UAB „Ekomarket“, atkuriantys dvaro ansamblį ir puoselėjantys kultūrinį paveldą.
Seniausieji rūmų mūro fragmentai turi gotikos požymių, todėl manoma, kad ankstyviausi dvaro rūmai galėjo būti pastatyti jau XVI a. Archeologinių tyrinėjimų metu rūsiuose rasta XVI–XVIII a. buitinės keramikos, koklių, stiklo šukių, čerpių nuolaužų. XVIII–XIX a. pr. Radvilos rūmus rekonstravo. Jie buvo klasicizmo stiliaus, vieno aukšto, su aukštais kvadratiniais pusrūsiais. Pusrūsių sienos – masyvesnės nei gyvenamosios dalies. Viena pastato pusė skirta gyvenamosioms patalpoms, kita – tarnybiniams bei ūkio reikalams. 1846–1849 m. dvaro rūmai buvo perstatyti: senas pastatas išmūrytas naujai, pastatyti kaminai, gonkos, įrengtos pusrūsio patalpos su langais, pastogėje įrengti gotikiniai langai. Ši planinė rūmų struktūra išliko iki šiol. Dabartiniai vienaukščiai dvaro rūmai su kolonų portiku susiformavo XIX a. vid., klasicizmo laikotarpiu.
Ukmergės kraštotyros muziejus „Substack“ platformoje!
Ukmergės kraštotyros muziejus tampa bene pirmuoju muziejumi Lietuvoje, besidalinančiu pasakojimais apie praeities reiškinius, įvykius ir žmones „Substack“ platformoje! Kviečiame prenumeruoti muziejaus paskyrą ir kiekvieną penktadienį leistis į dar negirdėtų istorijų pažinimą. Nauji tekstai prenumeratorius pasieks įkrisdami į elektroninio pašto dėžutę, tad nuo šiol Ukmergės kraštotyros muziejus bus dar arčiau Jūsų.
Šiandien pristatome rubriką – „Ukmergės istorijos“. Pirmasis pasakojimų ciklas skirtas Ukmergės miesto planavimo istorijai tarpukariu. Mėginsime atsakyti į klausimus: kokie buvo patys ambicingiausi miesto plėtros projektai? Kuo vadovautasi planuojant naujus kvartalus ir tiesiant naujas gatves? Kodėl kai kuriems planams nebuvo lemta išsipildyti ir kaip šiandien atrodytų Ukmergė, jeigu jie vis dėlto būtų buvę įgyvendinti?
Nuorodą į muziejaus "Substack" paskyrą. Kviečiame prenumeruoti ir kiekvieną savaitę kartu leistis į praeities pažinimo kelionę!
Pirmasis pasakojimas Ukmergės miesto planavimas: tarp carinio palikimo ir naujų vizijų
EKSPONATŲ ISTORIJOS – Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena
1. Senosios Želvos žydų kapinės. Fotografijos autorė V. Ivanauskienė. 2025 m.
2. Paminklas. Fotografijos autorė V. Ivanauskienė. 2025 m.
3. UkKM 12909 IE-2376 Ukmergės kraštotyros muziejaus ekspozicijoje eksponuojami marmurinės antkapinės plokštės fragmentai.
4. Želvos sinagoga. Fotografija iš: https://litvakshtetls.com/2024/05/12/pasivaiksciojimas-po-zydiskaja-zelva/
5. Paminklas Nobelio premijos laureatui Aronui Klugui (1926 m. Želva–2018 m. Kembridžas). Fotografija iš: https://litvakshtetls.com/2024/05/12/pasivaiksciojimas-po-zydiskaja-zelva/
EKSPONATŲ ISTORIJOS
Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena
Kasmet rugsėjo 23-iąją Lietuvoje minima Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena – skiriama tragiškai sunaikintos žydų bendruomenės istorijai.
Šį kartą prisiminsime kadais buvusią didelę Želvos (Ukmergės r.) žydų bendruomenę.
Želva garsėjo čia gyvenusiais žydais XVI a. I p. pasitraukusiais iš Vokietijos ir atsikėlusiais į Aukštaitiją. Iki Antrojo pasaulinio karo didesnę gyventojų dalį (apie 60 proc.) sudarė žydai. Net miestelio seniūnais dažnai tapdavo žinomi ir gerbiami žydai. Jie kalbėdavo jidiš, tačiau daugelis mokėjo ir lietuviškai, ir rusiškai, ir lenkiškai. Želvos žydai su vietiniais gyventojais buvo taikūs.
Absoliuti dauguma miestelio amatininkų ir prekybininkų buvo žydai, turėjo šešiolika smulkių parduotuvių. Želvoje buvo bent kelios žydams priklausiusios vilnos karšyklos, geležies parduotuvės (kuriose galėjai nusipirkti „nuo adatos iki akėčių“), dirbo 4 žydai kalviai, odininkas ir kailiadirbys, 3 batsiuviai, siuvėjas, kepurininkas, knygrišys, laikrodininkas, vaistininkas, krosnininkas, dailidė, mėsininkai ir daug kitų. Audeklo, bakalėjos, žibalo, batų parduotuvės, grybų uogų supirktuvės irgi priklausė žydams.
Kaimiečius stebino miestelyje esantys dviaukščiai pastatai priklausę Želvos žydams. Net gaisrininkų komandą sudarė trys žydai ir pora lietuvių.
Želvoje buvo dvi mokyklos – lietuvių ir žydų. Žydų Javnės mokykloje vaikai mokėsi hebrajų kalba. Dalis žydų vaikų lankė lietuvišką mokyklą. Lietuvių ir žydų vaikai žaisdavo kartu.
Prasidėjus II pas. karui, Lietuvą aneksavus Sovietų Sąjungai, kelios žydų krautuvės buvo nacionalizuotos, visos partijos ir sionistų jaunimo organizacijos išvaikytos, hebrajų mokykla uždaryta. Želvoje prasidėjo žydų persekiojimas, susidorojimas.
1941 metų rugpjūtį–rugsėjį žuvo beveik visi Želvos žydai – ir tie 125, išvežti į Ukmergės kalėjimą, ir tie keliasdešimt suvaryti į Helerio Motelio daržinę, vėliau sušaudyti Pivonijos miške, ir suvarpyti kulkų savo senkapiuose. Paskutinis Želvos rabinas buvo Arija Leibas Levis. Rabiną ir žmoną kulkos pakirto savo namuose šalia Želvos sinagogos.
Dabar Želvoje rasi nedaug buvusios žydų bendruomenės pėdsakų – tik senąsias kapines, sinagogą, paminklą Nobelio premijos laureatui Aronui Klugui (1926 m. Želva–2018 m. Kembridžas) ir tarpukario miestelio planą, kuriame pažymėti buvę žydų namai.
