Visos naujienos

EKSPONATŲ ISTORIJOS – paveikslas „Šventosios krantai“. 1976 m. Aut. J. Klimašauskas.

Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas paveikslas „Šventosios krantai“. 1976 m. Aut. J. Klimašauskas.
Aliejus, kartonas. Dydis 86x64 cm.  UkKM 5317. D-751.

EKSPONATŲ ISTORIJOS

Šventosios krantai

Šventosios upė (rivulum, qui Sanctus dicitur – „upė, kurią Šventa vadina“) minima 1370 m. Hermanto Valtbergės Livonijos kronikoje. Upės pavadinimas nusako jos sakralinę reikšmę senajame lietuvių tikėjime (kilmė iš žodžio šventas).

Šventosios upė buvo besiformuojančios Lietuvos valstybės branduolio dalis, jos baseine įsikūrė pirmosios kunigaikščių žemės, siejamos tiek su legendiniais, tiek su istoriniais vardais. XIII a. dauguma šių žemių pateko į Lietuvos valdovų domeną. Šių žemių niekada nevaldė nei kryžiuočiai, nei kiti grobikai iki pat trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalinimo, išskyrus kelis metus XVII-XVIII a., kai visa valstybės teritorija buvo trumpam užimta priešų. Po XVI a. viduryje Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje vykdytų reformų, Šventosios upės baseino pagrindu buvo sudarytas Vilkmergės (Ukmergės) pavietas, kuris administraciniais saitais buvo susietas su Vilniaus vaivadija.

Šventoji – upė Lietuvos rytuose ir vidurinėje dalyje, didžiausias Neries dešinysis intakas. Ši upė yra ilgiausia, kuri teka vien tik per Lietuvos teritoriją. Ilgis 247,7 km, baseino plotas 6889 km² (iš jų 6801 km² Lietuvoje).

Šventosios ištakos – Ignalinos rajone telkšantis Samanio ežeras (3 km į šiaurės vakarus nuo Dūkšto). Aukštupyje upė prateka per Dūkšto, Luodžio, Luodykščio, Asavo ir Ūparto ežerus, toliau – Antalieptės tvenkinį (iki jam išsiliejant, pastačius Antalieptės hidroelektrinę, jo vietoje irgi buvo grupė ežerų), Sartus, Rašus, Paštį. Visas šis ežeringasis Šventosios aukštupys yra Ignalinos, Zarasų ir Rokiškio rajonuose. Žemiau jo upė teka į pietvakarius jau lygesniu kraštovaizdžiu Utenos, Anykščių, Ukmergės ir Jonavos rajonų teritorijomis. Šventoji įteka į Nerį 44 km nuo jos žiočių, 4 km į šiaurės rytus nuo Jonavos. Šventoji patvenkta ties Antaliepte (211 km nuo jos žiočių) ir Kavarsku (69 km nuo žiočių, ten susidaręs Kavarsko tvenkinys). Ties Kavarsku Šventoji 12 km ilgio kanalu yra sujungta su Nevėžiu; iš Kavarsko tvenkinio vanduo iki 2000 m. buvo perpumpuojamas į Nevėžio baseiną. Vandens matavimo stotys šalia Šventosios veikia Anykščiuose ir Ukmergėje.

Svarbiausi Šventosios intakai:

kairieji: Šavaša, Alauša, Bradesa, Vyžuona, Aknysta, Taurožė, Varius, Elmė, Anykšta, Virinta, Siesartis, Žirnaja, Širvinta;

dešinieji: Nasvė, Jara-Šetekšna, Vadaksta, Grieža, Latava, Biebė, Pienia, Mūšia, Dukstyna, Ukmergėlė (Vilkmergėlė), Storė, Armona.

Svarbesnės gyvenvietės prie Šventosios:

Antalieptė, Dusetos, Užpaliai, Andrioniškis, Anykščiai, Kavarskas, Vidiškiai, Ukmergė, Vepriai, Upninkai.

ĮDOMYBĖS

Lietuviškas animacinis filmukas apie Šventosios upės vardą: https://www.youtube.com/watch?v=hUch7_y5XZM&t=16s

Daugiau skaitykite čia:

https://ukmergesmuziejus.lt/istoriniai-marsrutai/marsrutas-sventosios-upe-1920m/

https://vietosdvasia.lt/item/sventoji/

https://www.vle.lt/straipsnis/sventoji/

pagal ukmuziejus

EKSPONATŲ ISTORIJOS – Žibinčiaus ir balanos duetas

  
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas žibinčius (diedas).
Stovo aukštis 140 cm, diedo dydis 20x7 cm, balanos ilgis 34 cm. UkKM 1047. IE-128.

EKSPONATŲ ISTORIJOS

Žibinčiaus ir balanos duetas

Žiema – tai pats šalčiausias ir tamsiausias metų laikas. Reikia apsišviesti trobos vidų.

Šiam reikalui senovėje žmonės naudojo žibiñčius (diedus) – senovinis įtaisas balanai įstatyti naudotas iki XIX amžiaus antros pusės gyvenamajai patalpai apšviesti. Balanà – plona sausos pušies ar beržo 0,7–1 m ilgio skala, padaroma iš pušinės ar beržinės pliauskos. Po ja būdavo padėtas dubuo ar geldelė su vandeniu, kad nukritusi žarija nesukeltų gaisro. Prižiūrėti žibinčių, kad jis degtų, būdavo vaikų arba senelių darbas, todėl ir prietaisą balanai laikyti dar vadino „diedu“.

Buvo pastatomųjų, kabinamųjų ir įkišamųjų į sieną žibinčių. Paprasčiausias pastatomasis žibinčius – į kaladę ar šiaip kokią pliauską įtvirtinta vertikali lazda, prie kurios kartais būdavo priglausta kita kilnojamoji lazda. Gebantys meistrauti valstiečiai darydavosi sudėtingesnius, kopėtėlių pavidalo su rėminiu stovu žibinčius, kad būtų galimą reguliuoti degančios balanos aukštį. Žibinčiaus viršuje įtaisytos geležinės žnyplės balanai įstatyti. Kabinamieji žibinčiai buvo daromi iš vientiso medžio su vienu arba dviem kabliais gale, kabinami už sijos ir naudojami dažniausiai per sueigas, iškilmes. Įkišamieji žibinčiai buvo spraudžiami į sienojų plyšį; į jų gale įtaisytas vienas arba dvejas medines, kartais geležines žnyples (vadinamąsias lūpas) įkišama balana.

Daugiau skaitykite čia:

https://www.vle.lt/straipsnis/balana-1/

https://www.vle.lt/straipsnis/zibincius/

https://etnografijosmuziejus.lt/wp-content/uploads/2024/06/RAKANADAI-1.pdf

https://zodis.eu/reiksme/zibincius

pagal ukmuziejus