Ukmergės krašto tapytojų plenero "Gydančios spalvos" parodos aprašymas
Sausio 22 dieną Ukmergės karštotyros muziejuje atidaryta Ukmergės krašto tapytojų plenero „Gydančios spalvos” kūrinių paroda. Anot idėjos autoriaus Juliaus Zarecko, projekto tikslas spalvomis pagyvinti Ukmergės miesto ligoninės aplinką. Todėl plenero metu nutapyti darbai dovanojami ligoninei, papuoš gydymo įstaigą suteikdami naujų spalvų bei geros nuotaikos medikams ir pacientams.
Šikart tapytojai savo kūryboje vienaip ar kitaip atsigręžė į miesto temą, tiksliau, į XIX a. pabaigoje susiformavusį Ukmergės senamiestį. Reikia pripažinti, kad šiame progreso amžiuje seniausioji miesto dalis ypatingai nepakito. Vis tik, miestas tarsi gyvas organizmas, tarsi nuolat kintanti terpė, kurioje vyksta nenutrūkstamas procesas. Viename laike gyveno, kūrė ir statė mūsų protėviai. Kitame laike gyvename mes, kai ką sunaikindami, kai ką sukurdami naujai. Architektūros objektais gali naudotis ir žavėtis ištisos žmonių kartos. Senamiesčio architektūra menininkams tapo įkvėpimo šaltiniu, privertusiu naujai pažvelgti į kasdien supančią aplinką, įvertinti ją bei suteikti individualių bruožų. Tad miesto motyvuose galime įžvelgti tam tikrą dailininko emocinį santykį su gyvenamąja vieta.
Siekdami atskleisti miesto dvasią, dailininkai tarsi susitarę žengė kultūros istorijos bei mieste gyvenusių tautų praeities pėdsakais, taikliai pasirinkę senamiesčio kiemų ir mažų gatvelių užkaborių archtektūrinius peizažus. Matyt, kad projekto dalyvius labiau domino ne urbanistika, o vidinis miesto gyvenimas, kurį galime išvysti paprasčiausiuose daiktuose – sienoje, lange, apleisto kiemo grindinyje, turinčiuose savo praeitį ir „išgyvenimus”.
Kaip sakė J. Zareckas, tapybos darbų, vaizduojančių Ukmergę, ne tiek jau daug. Yra keletas žinomų tarpukario autorių – M. Dobužinskio, E. Kulviečio ir J. Verbicko darbų, vėlesnių – V. Žalnerienės, R. Jankuvienės, J. Mikoliūno paveikslų, o šiandieninio miesto architektūrinių peizažų pasigendama. Tad dar vienas svarbus šio plenero tikslas – istorijos fiksavimas. Ir nors tapyba nėra tikslus fotografinis vaizdas, vis tik tai puiki medžiaga ateities istorikams bei architektūros tyrinėtojams.
Jolanta Petronytė
Paroda "Lietuviais esame mes gimę"
Ukmergės kraštotyros muziejuje sausio 13 d. atsidarė unikali kilnojamoji paroda „Lietuviais esame mes gimę“ apie užsienio lietuvių veiklą, skirta plačiajai Lietuvos visuomenei. Ši paroda jau buvo eksponuota Vilniuje, Kaune, Pagėgiuose, Alytuje, Kėdainiuose, Marijampolėje, Kybartuose ir kituose Lietuvos miestuose.
Parodos tikslas – Supažindinti Lietuvos piliečius su užsienio lietuvių politine kova dėl Lietuvos okupacijos nepripažinimo antroje XX amžiaus pusėje, bei parodyti Pasaulio Lietuvių Bendruomenės veiklą globalioje Lietuvoje ir šios organizacijos įnašą ugdant ir išlaikant išvykusiųjų lietuvių atsivežtą identitetą jų pasirinktoje svečioje šalyje.
Parodoje, nuotraukos ir dokumentai gauti iš asmeninių archyvų, Amerikos lietuvių televizijos, Lietuvos išeivijos instituto, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Kauno Pedagoginio muziejaus, bei Lietuvos centrinio valstybinio archyvo.
Lietuviai yra viena mažųjų istorinių tautų, kurios gyventojai gausiai išsibarstė po visą pasaulį. Lietuva ne tik buvo, bet ir yra pagal gyventojų skaičių viena iš Rytų Europos valstybių, į pasaulį išleidžianti daugiausiai emigrantų.
Ne veltui nuo pat pirmųjų Nepriklausomybės atkūrimo dienų Lietuvos politikai akcentavo, kad užsienyje gyvenantys tėvynainiai yra nedaloma tautos dalis, o jų bendravimas su gimtine yra aktualus ir svarbus, nes užsienio lietuvių įnašas jos tautiškumui išlaikyti turėjo ir šiandieną tebeturi gyvybiškos reikšmės Lietuvos valstybei ir jos valstybingumui. Taip buvo spaudos draudimo metais, taip buvo skelbiant pirmąją Lietuvos Nepriklausomybę, ją praradus, taip yra ir po Nepriklausomybės atkūrimo.
Dar 1932 metais buvo įsteigta Draugija užsienio lietuviams remti, bet jos veiklą nutraukė Antrasis pasaulinis karas. Karui baigiantis dalis tautos (apie 60 000) pasitraukė į Vakarus. Nenorėdami prarasti savo identiteto, pabėgėliai įkūrė Pasaulio Lietuvių Bendruomenę, siekdami suburti tuo metu jau egzistuojančias Kraštų bendruomenes, ir, pasak šios idėjos iniciatoriaus ir jos propaguotojo prel. Mykolo Krupavičiaus, pagrindinis organizacijos tikslas buvo „išlaikyti lietuviuose lietuvybę“.
Parodoje matysite Lietuvą, kurią sukūrė į užsienį išvykę mūsų tautiečiai nenorėdami prarasti savo tapatybės. Bet išvykdami, jie išsivežė tuos pačius lūkesčius ir norus kaip ir paliktų sesių ir brolių, kad Lietuva per amžius liktų laisva ir nepriklausoma valstybė. Ši paroda, tai iš paukščio skrydžio aukštumos, tai užsienio lietuvių gyvenimas, tai jų Lietuva. Ir nesvarbu kur mūsų tautiečiai bebūtų ir kur jie begyventų, ankščiau ar vėliau pajunta, kad savo sukurtoje Lietuvoje, juos jungia Pasaulio Lietuvių Bendruomenė.
Paroda globoja Amerikos lietuvis Leonas Narbutis.
|
