2015

Paroda „Egzotikos estetika Sebah fotografijose: Artimųjų Rytų ir Afrikos šalių gyvenimas XIX a. pab. – XX a. pr.“ parengta iš Jano Bortkievičiaus kolekcijos.

llgametės Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktoriaus Osvaldo Daugelio ir Žemutinės Silezijos fotografijos centro „Domek Romański“ Vroclave vadovo Jano Bortkievičiaus bičiulystės dėka Lietuvą pasiekė ir parodoje rodomos 28 fotografijų ir dviejų panoraminių fotovaizdų kopijos, padarytos iš Janui Bortkievičiui priklausančio originalaus XIX a. pab. Turkijos fotografijų albumo. Nuotraukų autoriai – Pascal Sebah (1823–1886), jo sūnus Jean (arba Johannes) Pascal Sebah (1872–1947), Policarpe Joaillier (1848–1904) ir M. Iranian.

Pascal Sebah gimė Turkijoje, sirų kataliko ir armėnės šeimoje 1823 metais. Buvo pagrindinis fotografas Konstantinopolyje, 360º panoramų pradininkas. Jis kūrė tuo laiku, kai Artimuosius Rytus itin stipriai įtakojo Vakarų Europa. Sebah, kaip ir kiti šio laikmečio fotografai, dažniausiai parduodavo savo darbus turistams. Daugumoje fotografijų užfiksuoti miesto vaizdai, senoviniai apylinkių griuvėsiai, vietinių žmonių, apsirengusių tautiniais rūbais, portretai. Sebah nuotraukos išsiskyrė gera kompozicija, rūpestingai parinktu apšvietimu, patraukliais modeliais, atidumu detalėms ir puikia kontaktinių atspaudų kokybe. Nuotraukas atspausdavo technikas-laborantas A. Laroche, su kuriuo P. Sebah bendradarbiavo nuo 1860 metų.

Sebah karjera suklestėjo dėl jo bendradarbiavimo su menininku Osman Hamdi Bey (1842–1910). Osman Hamdi Bey aprengdavo modelius įmantriais drabužiais ir sustatydavo juos pozavimui prieš kamerą. Vėliau tapytojas naudojo Sebah nuotraukas kurdamas savo garsius rytietiškus aliejinius paveikslus. 1873 metais Osmanų dvaras paskyrė Osmaną Hamdi Bey parodos vadovu Vienoje. Dailininkas pavedė Sebah sukurti didelio formato tautiniais kostiumais apsirengusių modelių nuotraukas prabangiam albumui „Les Costumes Populaires de la Turquie” („Tautiniai Turkijos kostiumai”). Už albumą Sebah buvo apdovanotas aukso medaliu – parodos rengėjų premija – ir medaliu iš Osmanų sultono Abdulaziza. Tais pačiais metais, Sebah įkūrė savo studijos filialą Kaire, netoli Shepard viešbučio. Pascal Sebah mirė 1886 m. birželio 15 d., palaidotas Konstantinopolio Lotynų kapinėse Ferikoy.

Pascal brolis Cosimi vadovavo fotografijos studijai keletą metų. Pascal Sebah sūnus Jean (arba Johannes) Pascal pradėjo dirbti fotografijos studijoje, kai jam buvo vos 16. 1890 metais kartu su Policarpe Joailler jis įkūrė bendrovę „Sebah & Joaillier”. Sultonas Abdulhamidas II paskyrė juos oficialiais Turkijos fotografais ir suteikė teisę fotografuoti visą Osmanų imperiją. 1900-ųjų pradžioje Policarpe Joaillier grįžo į Paryžių, bet Jean Pascal tęsė studijos veiklą, 1910 m. įkurdamas bendrovę su Hagop Iskender ir Leo Perpigani. Pastarasis paliko bendrovę 1914 metais. 1934 m. Jean Pascal Sebah ir Hagop Iskender išėjo į pensiją, palikdami verslą Iskender sūnui Bedros Iskender ir jo partneriui Ismail Insel. Galiausiai Ismail Insel tapo savininku ir pakeitė studijos pavadinimą į „Foto Sabah” (sabah turkiškai reiškia „rytas”). Studija veikė iki 1952 metų. Nepaisant visų permainų, studija, įkurta Pascal Sebah 1857 m., išgyveno 95 metus.

Jean (arba Johannes) Pascal Sebah mirė 1947 m. birželio 6 d. sulaukęs 75 metų. Jis, kaip ir tėvas, buvo palaidotas Ferikoy kapinėse Konstantinopolyje.

Apie M. Iranian maža žinių, nors pasaulyje jis garsus meniniais pasiekimais. Jo nuotraukos yra daugelyje pasaulio privačių kolekcijų, galima jas įsigyti ir senų nuotraukų aukcionuose.

Paroda veikia: 2015.07.03–2015.07.30

Kovo 27 d. 16 val. Ukmergės kraštotyros muziejuje (Kęstučio a. 5) atidaryta kaunietės tautodailininkės Eglės Dvarionaitės-Vindašienės personalinė karpinių paroda „Medžio sakmė“.

E. Dvarionaitė-Vindašienė karpo iš popieriaus jau daugiau nei trisdešimt metų ir tiki, kad kiekvienas menininkas kuria savo medį bei turi savo paukštį. Tautodailininkė ištikima baltiškai pasaulėvokai, todėl pagrindinis jos karpinių motyvas – mitinis medis, kuris yra indoeuropietiškos kultūros dalis. Autorė Pasaulį vaizduoja kaip medį, kuris jungia tris dalis – požemį (šaknys), žemę (kamienas) ir dangų (šakos). Čia galima atpažinti žalčius, ugnį, kalną, marias, saulę, paukštį – Visatą, žmogaus santykį su gamta ir Kūrėju. Autorės teigimu, „žmogaus dermė – sutapti su Pasaulio medžiu ir tapti Visatos ašimi”.

Šiandien E. Dvarionaitė-Vindašienė – tikra šio amato meistrė, viena žinomiausių karpytojų Lietuvoje, Tautodailininkų sąjungos narė, dalyvauja respublikinėse ir tarptautinėse parodose. Ji vienintelė Lietuvoje karpo laiškus. Eglė tiki, kad kantriosios lietuvių moterys gali šito meno išmokti, skatina jas puošti ir apsaugoti savo namus rankų darbo dirbiniais.

Pagrindinė parodos tema – Gyvybės medis ir įvairios jo interpretacijos. Dalis kūrinių skirti Maironiui. Karpiniuose gausu baltiškų simbolių ir mistinių būtybių, kurie teikia apsaugą, ragina prisiminti senolių papročius, išmintį ir grįžti prie ištakų, gamtos.

Paroda veiks iki balandžio 30 d.

Aut. Kristina Zinkevičienė

Fotografavo Kristina Zinkevičienė

Parodos anonso informacija:

Eglė Dvarionaitė-Vindašienė karpo iš popieriaus jau daugiau nei trisdešimt metų ir tiki, kad kiekvienas menininkas kuria savo medį bei turi savo paukštį. Tautodailininkė ištikima baltiškai pasaulėvokai, todėl pagrindinis jos karpinių motyvas – mitinis medis, kuris yra indoeuropietiškos kultūros dalis. Autorė Pasaulį vaizduoja kaip medį, kuris jungia tris dalis – požemį (šaknys), žemę (kamienas) ir dangų (šakos). Čia galima atpažinti žalčius, ugnį, kalną, marias, saulę, paukštį – Visatą, žmogaus santykį su gamta ir Kūrėju. Autorės teigimu, „žmogaus dermė – sutapti su Pasaulio medžiu ir tapti Visatos ašimi”.

Muzikų Dvarionų giminės atžala Eglė V. su lietuviškuoju kultūros lobynu susipažino dar vaikystėje. Vėliau studijų metais dalyvaudama kraštotyros ekspedicijose rinko tautosaką, autentiškas liaudies dainas, kurias ir šiandien dainuoja, moko ir kitus pajusti nepaprastą jų jėgą. Kaip Eglė V. sako, senasis lietuvių folkloras yra mūsų šventraštis – lig indiškos Vedos.

Tautodailininkė E.Dvarionaitė-Vindašienė viliasi, kad nenutils mūsų senelių dainos, neišnyks popieriaus karpiniai, per kuriuos lietuviai laiko „prigimtinę savastį“.

Šiandien Eglė Dvarionaitė-Vindašienė – tikra šio amato meistrė, viena žinomiausių karpytojų Lietuvoje, Tautodailininkų sąjungos narė nuo 1990 metų, dalyvauja respublikinėse ir tarptautinėse parodose. Ji vienintelė Lietuvoje karpo laiškus, o tradicinių popieriaus užuolaidėlių mokėsi pas garsiąją karpytoją Juliją Daniliauskienę. Eglė tiki, kad kantriosios lietuvių moterys gali šito meno išmokti, skatina jas puošti ir apsaugoti savo namus rankų darbo dirbiniais.

Autorinę parodą „Medžio sakmė“ tautodailininkė skiria savo proseneliams nuo Žeimių krašto iš mamos pusės, ir močiutei Reginai bei jos seseriai Julijai Dvarionaitei, pirmajai Lietuvos Rericho draugijos pirmininkei. Šiemet Rericho draugijai sukanka aštuoniasdešimt metų, kai buvo įkurta 1935 m. gegužės 26 d. Kaune.

E.Dvarionaitės-Vindašienės karpinių paroda „Medžio sakmė“ eksponuojama iki balandžio 30 d. Ukmergės kraštotyros muziejuje (Kęstučio a. 5). Atidarymas kovo 27 d. 16 val.

Daugiau apie autorę ir jos kūrybą:

http://www.vydija.lt/kurejai_kuryba/Egle/karpiniai.htm

Karpiniai Maironiui: http://www.vydija.lt/kurejai_kuryba/Egle/Maironiui_karpiniai.htm

Karpiniai-laiškai: http://www.vydija.lt/kurejai_kuryba/Egle/baltas_laiskas_2009.htm

Angelai: http://www.vydija.lt/kurejai_kuryba/Egle/Angelai_2007Morkun-str.htm

Video daina „Saulės ašara“, atliekama folkloro grupės „Atalyja“:

http://www.youtube.com/watch?v=2VQ4YjaUb1U

ATIDARYMO IR UŽSIĖMIMŲ AKIMIRKOS

APIE AUTORĘ

Gimė ir gyvena Kaune.

Nuo 1990 m. Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos narė.

Kasmet rengia karpinių autorines parodas Lietuvoje.

Eksponavo karpinius kitose šalyse: 1995, 2006 Švedijoje, 1997 Prancūzijoje, 2009 Latvijoje, 2011 Punske.

2014 metais Lietuvos ambasados Rusijoje oficialiu kvietimu pristatė lietuvių papročius, tautodailę ir karpinius Maskvos Jurgio Baltrušaičio mokykloje bei lietuvių bendruomenėje.

Autorė daugiausia dėmesio kreipia į tradicines lietuviškas popieriaus užuolaidėles, kurių išmoko iš Julijos Daniliauskienės.

Nuolat organizuoja karpinių meno sklaidą, veda praktinius užsiėmimus vaikams ir visai šeimai, autorinius seminarus, karpytojų plenerus ne tik Kauno mieste, bet ir visuose Lietuvos regionuose.

Karpiniais iliustravo R.Palijanskaitės knygą „Amžinųjų jūrų varpai. Vydūniškos mistikos link“, 2011 m.

E.Vindašienės darbų yra įsigiję muziejai, bibliotekos, bendruomenių centrai, kitos organizacijos.

2013 m. Kauno miesto savivaldybė tautodailininkei skyrė kultūros ir meno stipendiją už etninės kultūros ir paveldo puoselėjimą.

Parodos informacija:
• Kovo 9 – 27 d. Fotografijų paroda skirta nepriklausomybės atkūrimo metinėms. Informacija >>

Kovo 9 d. Ukmergės kraštotyros muziejuje buvo pristatyta buvo pristatyta ,,Versmės“ ir ,,Diemedžio“ leidyklų išleista knyga – prof. Romualdo Grigo ,,Lietuvių tautos išlikimo drama“. Renginyje dalyvavo ir knygos autorius akademikas, tautotyrininkas, profesorius Romualdas Grigas. Renginį vedė „Versmės“ leidyklos atstovas ats. pulkininkas Arūnas Dudavičius. Pulkininkas pristatė knygos ,,Lietuvių tautos išlikimo drama“ tiražus, knygos leidėjus ir sudarytojus, knygos pagrindinius skyrius, teiginius ir pateikė trumpus apibendrinimus, papasakojo susitikimo dalyviams, kur jau buvo pristatyta prof. Romualdo Grigo knyga, kas ją vertino. Savo mintimis apie knygą dalinosi ir Ukmergės Antano Smetonos gimnazijos istorijos mokytoja Birutė Kuorienė ir Ukmergės Jono Basanavičiaus gimnazijos istorijos mokytoja Regina Atkočiūnienė. Į diskusiją įsijungė renginio dalyviai.

Susirinkusieji susidomėję klausėsi įdomaus knygos „Lietuvių tautos išlikimo drama“ autoriaus pasakojimo apie skaudžią Lietuvos praeitį, piliakalnių atsiradimą, jų likimą, tradicijų, tautiškumo bei pilietiškumo išsaugojimą. Pasirodo, tūkstančiai VII – VIII amžiuje atsiradusių piliakalnių buvo bendruomenių šventyklos, kurias sunaikino krikščionybė. Pasak profesoriaus, senoji religija buvo iškilesnė nei naujoji, nes ji pripažino Aukščiausiąjį Sutvėrėją – Protą, be kurio žmogus tampa dvasiškai neįgalus, civilizacija praranda savo egzistencinį prasmingumą. Pristatydamas savo knygą profesorius R. Grigas, kaimų tuštėjimą. Dalijosi mintimis apie globalizacijos procesus, kurie naikinamai veikia mūsų tautą. Apie Kančią, kurią galima paversti ginklu, dvasia, bendravimo produktu. Papasakojo apie savo susidomėjimą istorija, filosofija, sociologija. Atsakė į susirinkusiųjų klausimus.

Knyga ,,Lietuvių tautos išlikimo drama“ atspindi lietuvių tautos skaudulius, jos šviesiąją aurą ir turtingą praeities dvasinę kultūrą. Tautos ir Tėvynės likimas atskleidžiamas per nuolatinį socialinių santykių dramatizmą ir būties tragizmą. Knygos autorius prof. R. Grigas kviečia skaitytoją kartu mąstyti ir diskutuoti. ,,Jeigu tu nežinai ir nenori žinoti savo tautos istorijos, širdimi neišgyveni skaudaus jos aido – tu prarandi dalį žmogiškosios vertės“, – teigia knygos autorius. Knygoje prof. R. Grigas patyrusio sociologo ir tautotyrininko akimis žvelgia į lietuvių tautos istoriją ir etnokultūrinę savastį. Daugelyje vietų autorius skaitytoją nustebina netikėtomis interpretacijomis, kai kur net šokiruojančiomis įžvalgomis ir apibendrinimais. Tautos ir tėvynės likimas atskleidžiamas per nuolatinį socialinių santykių dramatizmą ir būties tragizmą. Įtikinamai parodomas baltiškojo ir krikščioniškojo (jo polonizuotos atmainos) pasaulių konfliktas, vėlyvaisiais laikais peraugęs į rinkos fundamentalizmo diktatą.

R. Grigas baiminosi, kad Lietuvos neištiktų Prūsijos, kurios žemės šiandien priklauso Rusijos Federacijos sričiai, likimas. Kita vertus, jei išliks tik Lietuvos vardas, bet nebebus dvasinės kultūros – nebeliks autoriteto, į kurį būtų galima atsiremti. Mat didžiausias gyvenimo lobis – protėvių kultūra ir jų dvasia, kurią turime išsaugoti ne tik ateities kartoms, bet ir Pasauliui.

Padėkos žodžius profesoriui tarė Ukmergės kraštotyros muziejaus direktorė Vaidutė Sakolnikienė. Renginio dalyviai galėjo įsigyti prof. R. Grigo knygą ,,Lietuvių tautos išlikimo drama“ su autoriaus autografu. Taip pat autorius savo knygų padovanojo Ukmergės viešajai bibliotekai bei muziejaus bibliotekai.

Renginio akimirkos:

Ukmergės kraštotyros muziejuje 2015 m. vasario 6 d. 16 val. atsidarė dviejų Ukmergės krašto tautodailininkių – Reginos Žvirblienės ir Vladislavos Vančenkovos kūrinių, sukurtų keramikos ir skiautinių technikomis, paroda.

Abi autorės jau seniai įsitraukė į liaudies tradicijų puoselėjimą (R. Žvirblienė tautodailininkų sąjungoje nuo 2007 m, V. Vančenkova nuo 2008 m.), tačiau Vladislavai tai pirmoji autorinė paroda. Regina Žvirblienė jau gerai žinoma autorė, kurianti skiautinius, mezginius. Bendrose tautodailininkų parodose jos darbai yra išskirtiniai, todėl nelieka nepastebėti.

Vladislava Vančenkova grupinėse parodose nuolat pateikdavo po keletą darbelių: keramikinių indų, mezginių, iš vytelių pintų gaminių, tačiau šia paroda nustebino net patį tautodailininkų sąjungos pirmininką Rimantą Zinkevičių. Parodoje buvo eksponuojami net 86 keramikos darbeliai.

Parodos atidaryme muziejuje susirinko didžiulis būrys kolegų, artimų, draugų, autorių mokytojos. Lipdybos pagrindų Vladislava Vančenkova išmoko eksperimentinės keramikos pradininkės Vitos Vaitkevičienės organizuojamame būrelyje, o Reginą Žvirblienę su skiautinių kūrimo technika supažindino tekstilininkė Onutė Kujalienė.

Vita Vaitkevičienė pasidžiaugė, jog Vladislavos Vančenkovos kūriniai yra labai liaudiški, paprasti, alsuoja tradicija. Profesionali keramikė ir ilgametė Ukmergės dailės mokyklos vadovė (dabar Ukmergės meno mokyklos dailės skyriaus vedėja) Birutė Žilėnienė atkreipė dėmesį, jog šios autorės yra labai darbščios. Būtent darbštumas – šimtmečiais branginta lietuvių moterų vertybė.

Atidarymo proga liaudiška muzika susirinkusius džiugino Želvos armonikieriai, vadovaujami Juozo Vasiliausko.

Regina Žvirblienė atidarymo metu muziejui dovanojo savo sukurtą dekoratyvinį pano, kurį ukmergiškiai turėjo galimybę pamatyti Kalėdinėje tautodailininkų parodoje…

Paroda veiks iki 2013 m. kovo 8 d.