Fotonuotraukų paroda, skirta Lietuvos ir pasaulio skautų judėjimui
Ši paroda buvo parengta 2007 m., kai pasaulio skautija šventė 100 metų jubiliejų. Parodoje chronologiškai apžvelgta Lietuvos skautų organizacijos, kaip vienos iš Pasaulinės skautų organizacijos narės, istorija nuo 1918 m. iki šių dienų, eksponuotos retos nuotraukos, leidiniai, apdovanojimai, atributika. Lietuvos Respublikos Prezidentai Aleksandras Stulginskis ir Antanas Smetona buvo Lietuvos skautų organizacijos vadai, rėmėjai ir skatintojai.
Atskirą parodos erdvę užima nuotraukos apie Ukmergės skautų gyvenimą.
Parodos eksponavimo Ukmergės muziejuje laikotarpyje (2015-08-05 -2015-11-04) galima įsigyti leidinį „Pasaulio skautijai – 100 metų“ (leidėjas Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus), kuriame publikuojama didžioji dalis parodoje eksponuotos dokumentinės istorinės medžiagos. Ją papildo parodos atidarymo proga surengtoje konferencijoje „Lietuvos skautai – pasaulio dalis“ skaityti pranešimai. Gausų iliustracijų kiekį lydi platūs ir išsamūs paaiškinimai, nurodoma, kur saugomi iliustracijoms panaudoti eksponatai.
Paroda Užugirio dvare: „GYVENAME VILTIMI: PREZIDENTAS ANTANAS SMETONA EGZILYJE“
Paroda Užugirio dvare veikia nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2015 m. gruodžio 30 d.
Parodoje „Gyvename viltimi: Prezidentas Antanas Smetona egzilyje“ pristatomi paskutinieji Lietuvos Prezidento A. Smetonos veiklos metai (1940–1944) pasitraukus iš Lietuvos. Ši trumpa, bet kartu ir labai dramatiška Prezidento gyvenimo atkarpa plačiajam visuomenės ratui menkai žinoma.
1940 metų birželio viduryje į Kauną žengiant sovietų kariuomenės daliniams Prezidentas išvyko į Vokietiją. Palikdamas Prezidentūrą jis pasakė: „Nenoriu savo rankomis subolševikinti Lietuvą“. A. Smetona tikėjosi kur kas daugiau šalies labui nuveikti vadovaudamas egzilyje sudarytai Vyriausybei, nei tapdamas marionete sovietų rankose. Tuo metu daugelis žmonių šį žingsnį įvertinto kaip valstybės išdavystę. Ypatingai pasistengė sovietinės propagandos meistrai: kelnes pasiraitojusio ir per Lieponos upelį brendančio Prezidento karikatūriškas vaizdinys gana stipriai įsišaknijęs mūsų istorinėje atmintyje. Tačiau pasak Lietuvos pasiuntinio Londone Broniaus Balučio, pirmiausia Prezidentą A. Smetoną reikėjo pasveikinti, kad jam pasisekė laimingai „išsprukti“ paskutiniu momentu iš raudonųjų budelių nagų. Diplomatas B. Balutis 1941 metų gegužę rašytame laiške Prezidentui teigė: „Tuo laiku kai kas buvo linkęs manyti, kad Tamstai nereikėjo to daryti, bet reikėjo pasilikti savo krašte. Mat nenusimanyta, su kuo reikalo turima. Estijos ir Latvijos Prezidentų likimas parodė, kad Tamstos nujautimas buvo teisingesnis ir laimingesnis, taip asmeniniu, taip ir valstybiniu požiūriu.“
Istorinėje Prezidentūroje surengtoje parodoje pasakojama, kokiomis dramatiškomis aplinkybėmis Prezidentas ir jo šeimos nariai išvyko iš Lietuvos, kiek laiko truko jų klajonės po Europos šalis, kol galiausiai A. Smetona su šeima pasiekė Niujorko uostą. Eksponuojamose nuotraukose, ano meto spaudos iškarpose užfiksuota aktyvi ir labai įvairi Prezidento visuomeninė ir politinė veikla Amerikoje: jis lanko lietuvių bendruomenes, skaito paskaitas, susitinka su aukščiausio rango JAV valstybės atstovais, viešose kalbose primena sovietų įvykdytą Lietuvos aneksiją. Nors prieš gaudamas vizą į JAV A. Smetona pasižadėjo, jog šioje šalyje gyvens kaip privatus asmuo, tačiau iki pat mirties Amerikoje jis buvo tituluojamas Jo Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentu arba Lietuvos Respublikos Prezidentu egzilyje.
Niujorke Prezidentas A. Smetona su žmona buvo iškilmingai sutiktas Amerikos lietuvių ir aukštų JAV valstybės atstovų. Vis dėlto buvo ir ne tokia šviesi Prezidento gyvenimo Amerikoje pusė: dalis JAV lietuvių A. Smetonai žėrė kaltinimus dėl diktato, pabėgimo iš Lietuvos, nesipriešinimo sovietams ir nenorėjo, kad jis dalyvautų politinėje veikloje. Aktyvią veiklą pristabdė ir JAV Vyriausybė, kuriai įstojus į Antrąjį pasaulinį karą ir tapus SSRS sąjungininke egzilyje veikiantis Lietuvos Prezidentas tapo kliuviniu. A. Smetonos veikla Amerikoje buvo suvaržyta, tačiau jis ir toliau degė noru suvienyti lietuvių išeivijos pajėgas, svarstyti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo klausimus. Prezidento planus nutraukė 1944 metų sausio 9 dieną namuose kilęs gaisras, kurio metu jis žuvo.
Parodoje pristatomos nuotraukos ir to meto leidiniai, kuriuos puikiai papildo 1981 metais JAV sukurtas filmas „Antanas Smetona“. Šiuos dokumentinius kadrus parodoje demonstruoti teisę suteikė Lietuvos centrinis valstybės archyvas. Lankytojus pirmą kartą supažindinsime ir su Smetonų šeimos narių likimais bei asmeninio albumo nuotraukomis, kuriomis pasidalino JAV gyvenantis A. Smetonos vaikaitis Vytautas Julius Smetona ir jo dukra Ann Marie Smetona.
Parodoje eksponuojamos fotografijos, leidiniai ir dokumentai iš Istorinės LR Prezidentūros Kaune, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, VDU Lietuvių išeivijos instituto, Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos bei asmeninio V. J. Smetonos archyvo.
Paroda Užugirio dvare veikia nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2015 m. gruodžio 30 d.
Parodos kuratorė: istorikė dr. Ingrida Jakubavičienė
Parodos dizainerė: Jovita Jankauskienė
Parodos organizatoriai:
Istorinė LR Prezidentūra Kaune
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
Parodos partneriai:
VDU Lietuvių išeivijos institutas
Lietuvos centrinis valstybės archyvas
Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Parodos organizatoriai dėkoja:
Vytautui Juliui Smetonai
Ann Marie Smetonai
Paroda muziejuje - EGZOTIKOS ESTETIKA SEBAH FOTOGRAFIJOSE
Paroda „Egzotikos estetika Sebah fotografijose: Artimųjų Rytų ir Afrikos šalių gyvenimas XIX a. pab. – XX a. pr.“ parengta iš Jano Bortkievičiaus kolekcijos.
llgametės Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktoriaus Osvaldo Daugelio ir Žemutinės Silezijos fotografijos centro „Domek Romański“ Vroclave vadovo Jano Bortkievičiaus bičiulystės dėka Lietuvą pasiekė ir parodoje rodomos 28 fotografijų ir dviejų panoraminių fotovaizdų kopijos, padarytos iš Janui Bortkievičiui priklausančio originalaus XIX a. pab. Turkijos fotografijų albumo. Nuotraukų autoriai – Pascal Sebah (1823–1886), jo sūnus Jean (arba Johannes) Pascal Sebah (1872–1947), Policarpe Joaillier (1848–1904) ir M. Iranian.
Pascal Sebah gimė Turkijoje, sirų kataliko ir armėnės šeimoje 1823 metais. Buvo pagrindinis fotografas Konstantinopolyje, 360º panoramų pradininkas. Jis kūrė tuo laiku, kai Artimuosius Rytus itin stipriai įtakojo Vakarų Europa. Sebah, kaip ir kiti šio laikmečio fotografai, dažniausiai parduodavo savo darbus turistams. Daugumoje fotografijų užfiksuoti miesto vaizdai, senoviniai apylinkių griuvėsiai, vietinių žmonių, apsirengusių tautiniais rūbais, portretai. Sebah nuotraukos išsiskyrė gera kompozicija, rūpestingai parinktu apšvietimu, patraukliais modeliais, atidumu detalėms ir puikia kontaktinių atspaudų kokybe. Nuotraukas atspausdavo technikas-laborantas A. Laroche, su kuriuo P. Sebah bendradarbiavo nuo 1860 metų.
Sebah karjera suklestėjo dėl jo bendradarbiavimo su menininku Osman Hamdi Bey (1842–1910). Osman Hamdi Bey aprengdavo modelius įmantriais drabužiais ir sustatydavo juos pozavimui prieš kamerą. Vėliau tapytojas naudojo Sebah nuotraukas kurdamas savo garsius rytietiškus aliejinius paveikslus. 1873 metais Osmanų dvaras paskyrė Osmaną Hamdi Bey parodos vadovu Vienoje. Dailininkas pavedė Sebah sukurti didelio formato tautiniais kostiumais apsirengusių modelių nuotraukas prabangiam albumui „Les Costumes Populaires de la Turquie” („Tautiniai Turkijos kostiumai”). Už albumą Sebah buvo apdovanotas aukso medaliu – parodos rengėjų premija – ir medaliu iš Osmanų sultono Abdulaziza. Tais pačiais metais, Sebah įkūrė savo studijos filialą Kaire, netoli Shepard viešbučio. Pascal Sebah mirė 1886 m. birželio 15 d., palaidotas Konstantinopolio Lotynų kapinėse Ferikoy.
Pascal brolis Cosimi vadovavo fotografijos studijai keletą metų. Pascal Sebah sūnus Jean (arba Johannes) Pascal pradėjo dirbti fotografijos studijoje, kai jam buvo vos 16. 1890 metais kartu su Policarpe Joailler jis įkūrė bendrovę „Sebah & Joaillier”. Sultonas Abdulhamidas II paskyrė juos oficialiais Turkijos fotografais ir suteikė teisę fotografuoti visą Osmanų imperiją. 1900-ųjų pradžioje Policarpe Joaillier grįžo į Paryžių, bet Jean Pascal tęsė studijos veiklą, 1910 m. įkurdamas bendrovę su Hagop Iskender ir Leo Perpigani. Pastarasis paliko bendrovę 1914 metais. 1934 m. Jean Pascal Sebah ir Hagop Iskender išėjo į pensiją, palikdami verslą Iskender sūnui Bedros Iskender ir jo partneriui Ismail Insel. Galiausiai Ismail Insel tapo savininku ir pakeitė studijos pavadinimą į „Foto Sabah” (sabah turkiškai reiškia „rytas”). Studija veikė iki 1952 metų. Nepaisant visų permainų, studija, įkurta Pascal Sebah 1857 m., išgyveno 95 metus.
Jean (arba Johannes) Pascal Sebah mirė 1947 m. birželio 6 d. sulaukęs 75 metų. Jis, kaip ir tėvas, buvo palaidotas Ferikoy kapinėse Konstantinopolyje.
Apie M. Iranian maža žinių, nors pasaulyje jis garsus meniniais pasiekimais. Jo nuotraukos yra daugelyje pasaulio privačių kolekcijų, galima jas įsigyti ir senų nuotraukų aukcionuose.
Paroda veikia: 2015.07.03–2015.07.30






















