Tautodailininkės Eglės Vindašienės karpinių paroda "medžio sakmė", atidarymo ir užsiėmimų akimirkos

Kovo 27 d. 16 val. Ukmergės kraštotyros muziejuje (Kęstučio a. 5) atidaryta kaunietės tautodailininkės Eglės Dvarionaitės-Vindašienės personalinė karpinių paroda „Medžio sakmė“.

E. Dvarionaitė-Vindašienė karpo iš popieriaus jau daugiau nei trisdešimt metų ir tiki, kad kiekvienas menininkas kuria savo medį bei turi savo paukštį. Tautodailininkė ištikima baltiškai pasaulėvokai, todėl pagrindinis jos karpinių motyvas – mitinis medis, kuris yra indoeuropietiškos kultūros dalis. Autorė Pasaulį vaizduoja kaip medį, kuris jungia tris dalis – požemį (šaknys), žemę (kamienas) ir dangų (šakos). Čia galima atpažinti žalčius, ugnį, kalną, marias, saulę, paukštį – Visatą, žmogaus santykį su gamta ir Kūrėju. Autorės teigimu, „žmogaus dermė – sutapti su Pasaulio medžiu ir tapti Visatos ašimi”.

Šiandien E. Dvarionaitė-Vindašienė – tikra šio amato meistrė, viena žinomiausių karpytojų Lietuvoje, Tautodailininkų sąjungos narė, dalyvauja respublikinėse ir tarptautinėse parodose. Ji vienintelė Lietuvoje karpo laiškus. Eglė tiki, kad kantriosios lietuvių moterys gali šito meno išmokti, skatina jas puošti ir apsaugoti savo namus rankų darbo dirbiniais.

Pagrindinė parodos tema – Gyvybės medis ir įvairios jo interpretacijos. Dalis kūrinių skirti Maironiui. Karpiniuose gausu baltiškų simbolių ir mistinių būtybių, kurie teikia apsaugą, ragina prisiminti senolių papročius, išmintį ir grįžti prie ištakų, gamtos.

Paroda veiks iki balandžio 30 d.

Aut. Kristina Zinkevičienė

Fotografavo Kristina Zinkevičienė

Parodos anonso informacija:

Eglė Dvarionaitė-Vindašienė karpo iš popieriaus jau daugiau nei trisdešimt metų ir tiki, kad kiekvienas menininkas kuria savo medį bei turi savo paukštį. Tautodailininkė ištikima baltiškai pasaulėvokai, todėl pagrindinis jos karpinių motyvas – mitinis medis, kuris yra indoeuropietiškos kultūros dalis. Autorė Pasaulį vaizduoja kaip medį, kuris jungia tris dalis – požemį (šaknys), žemę (kamienas) ir dangų (šakos). Čia galima atpažinti žalčius, ugnį, kalną, marias, saulę, paukštį – Visatą, žmogaus santykį su gamta ir Kūrėju. Autorės teigimu, „žmogaus dermė – sutapti su Pasaulio medžiu ir tapti Visatos ašimi”.

Muzikų Dvarionų giminės atžala Eglė V. su lietuviškuoju kultūros lobynu susipažino dar vaikystėje. Vėliau studijų metais dalyvaudama kraštotyros ekspedicijose rinko tautosaką, autentiškas liaudies dainas, kurias ir šiandien dainuoja, moko ir kitus pajusti nepaprastą jų jėgą. Kaip Eglė V. sako, senasis lietuvių folkloras yra mūsų šventraštis – lig indiškos Vedos.

Tautodailininkė E.Dvarionaitė-Vindašienė viliasi, kad nenutils mūsų senelių dainos, neišnyks popieriaus karpiniai, per kuriuos lietuviai laiko „prigimtinę savastį“.

Šiandien Eglė Dvarionaitė-Vindašienė – tikra šio amato meistrė, viena žinomiausių karpytojų Lietuvoje, Tautodailininkų sąjungos narė nuo 1990 metų, dalyvauja respublikinėse ir tarptautinėse parodose. Ji vienintelė Lietuvoje karpo laiškus, o tradicinių popieriaus užuolaidėlių mokėsi pas garsiąją karpytoją Juliją Daniliauskienę. Eglė tiki, kad kantriosios lietuvių moterys gali šito meno išmokti, skatina jas puošti ir apsaugoti savo namus rankų darbo dirbiniais.

 

Autorinę parodą „Medžio sakmė“ tautodailininkė skiria savo proseneliams nuo Žeimių krašto iš mamos pusės, ir močiutei Reginai bei jos seseriai Julijai Dvarionaitei, pirmajai Lietuvos Rericho draugijos pirmininkei. Šiemet Rericho draugijai sukanka aštuoniasdešimt metų, kai buvo įkurta 1935 m. gegužės 26 d. Kaune.

E.Dvarionaitės-Vindašienės karpinių paroda „Medžio sakmė“ eksponuojama iki balandžio 30 d. Ukmergės kraštotyros muziejuje (Kęstučio a. 5). Atidarymas kovo 27 d. 16 val.

 

Daugiau apie autorę ir jos kūrybą:

http://www.vydija.lt/kurejai_kuryba/Egle/karpiniai.htm

Karpiniai Maironiui: http://www.vydija.lt/kurejai_kuryba/Egle/Maironiui_karpiniai.htm

Karpiniai-laiškai: http://www.vydija.lt/kurejai_kuryba/Egle/baltas_laiskas_2009.htm

Angelai: http://www.vydija.lt/kurejai_kuryba/Egle/Angelai_2007Morkun-str.htm

Video daina „Saulės ašara“, atliekama folkloro grupės „Atalyja“:

http://www.youtube.com/watch?v=2VQ4YjaUb1U

ATIDARYMO IR UŽSIĖMIMŲ AKIMIRKOS

APIE AUTORĘ

Gimė ir gyvena Kaune.

Nuo 1990 m. Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos narė.

Kasmet rengia karpinių autorines parodas Lietuvoje.

Eksponavo karpinius kitose šalyse: 1995, 2006 Švedijoje, 1997 Prancūzijoje, 2009 Latvijoje, 2011 Punske.

2014 metais Lietuvos ambasados Rusijoje oficialiu kvietimu pristatė lietuvių papročius, tautodailę ir karpinius Maskvos Jurgio Baltrušaičio mokykloje bei lietuvių bendruomenėje.

Autorė daugiausia dėmesio kreipia į tradicines lietuviškas popieriaus užuolaidėles, kurių išmoko iš Julijos Daniliauskienės.

Nuolat organizuoja karpinių meno sklaidą, veda praktinius užsiėmimus vaikams ir visai šeimai, autorinius seminarus, karpytojų plenerus ne tik Kauno mieste, bet ir visuose Lietuvos regionuose.

Karpiniais iliustravo R.Palijanskaitės knygą „Amžinųjų jūrų varpai. Vydūniškos mistikos link“, 2011 m.

E.Vindašienės darbų yra įsigiję muziejai, bibliotekos, bendruomenių centrai, kitos organizacijos.

2013 m. Kauno miesto savivaldybė tautodailininkei skyrė kultūros ir meno stipendiją už etninės kultūros ir paveldo puoselėjimą.


Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga - atidaryta paroda ir pristatyta knyga

Parodos informacija:
• Kovo 9 – 27 d. Fotografijų paroda skirta nepriklausomybės atkūrimo metinėms. Informacija >>

Kovo 9 d. Ukmergės kraštotyros muziejuje buvo pristatyta buvo pristatyta ,,Versmės“ ir ,,Diemedžio“ leidyklų išleista knyga – prof. Romualdo Grigo ,,Lietuvių tautos išlikimo drama“. Renginyje dalyvavo ir knygos autorius akademikas, tautotyrininkas, profesorius Romualdas Grigas. Renginį vedė „Versmės“ leidyklos atstovas ats. pulkininkas Arūnas Dudavičius. Pulkininkas pristatė knygos ,,Lietuvių tautos išlikimo drama“ tiražus, knygos leidėjus ir sudarytojus, knygos pagrindinius skyrius, teiginius ir pateikė trumpus apibendrinimus, papasakojo susitikimo dalyviams, kur jau buvo pristatyta prof. Romualdo Grigo knyga, kas ją vertino. Savo mintimis apie knygą dalinosi ir Ukmergės Antano Smetonos gimnazijos istorijos mokytoja Birutė Kuorienė ir Ukmergės Jono Basanavičiaus gimnazijos istorijos mokytoja Regina Atkočiūnienė. Į diskusiją įsijungė renginio dalyviai.

Susirinkusieji susidomėję klausėsi įdomaus knygos „Lietuvių tautos išlikimo drama“ autoriaus pasakojimo apie skaudžią Lietuvos praeitį, piliakalnių atsiradimą, jų likimą, tradicijų, tautiškumo bei pilietiškumo išsaugojimą. Pasirodo, tūkstančiai VII – VIII amžiuje atsiradusių piliakalnių buvo bendruomenių šventyklos, kurias sunaikino krikščionybė. Pasak profesoriaus, senoji religija buvo iškilesnė nei naujoji, nes ji pripažino Aukščiausiąjį Sutvėrėją – Protą, be kurio žmogus tampa dvasiškai neįgalus, civilizacija praranda savo egzistencinį prasmingumą. Pristatydamas savo knygą profesorius R. Grigas, kaimų tuštėjimą. Dalijosi mintimis apie globalizacijos procesus, kurie naikinamai veikia mūsų tautą. Apie Kančią, kurią galima paversti ginklu, dvasia, bendravimo produktu. Papasakojo apie savo susidomėjimą istorija, filosofija, sociologija. Atsakė į susirinkusiųjų klausimus.

Knyga ,,Lietuvių tautos išlikimo drama“ atspindi lietuvių tautos skaudulius, jos šviesiąją aurą ir turtingą praeities dvasinę kultūrą. Tautos ir Tėvynės likimas atskleidžiamas per nuolatinį socialinių santykių dramatizmą ir būties tragizmą. Knygos autorius prof. R. Grigas kviečia skaitytoją kartu mąstyti ir diskutuoti. ,,Jeigu tu nežinai ir nenori žinoti savo tautos istorijos, širdimi neišgyveni skaudaus jos aido – tu prarandi dalį žmogiškosios vertės“, – teigia knygos autorius. Knygoje prof. R. Grigas patyrusio sociologo ir tautotyrininko akimis žvelgia į lietuvių tautos istoriją ir etnokultūrinę savastį. Daugelyje vietų autorius skaitytoją nustebina netikėtomis interpretacijomis, kai kur net šokiruojančiomis įžvalgomis ir apibendrinimais. Tautos ir tėvynės likimas atskleidžiamas per nuolatinį socialinių santykių dramatizmą ir būties tragizmą. Įtikinamai parodomas baltiškojo ir krikščioniškojo (jo polonizuotos atmainos) pasaulių konfliktas, vėlyvaisiais laikais peraugęs į rinkos fundamentalizmo diktatą.

R. Grigas baiminosi, kad Lietuvos neištiktų Prūsijos, kurios žemės šiandien priklauso Rusijos Federacijos sričiai, likimas. Kita vertus, jei išliks tik Lietuvos vardas, bet nebebus dvasinės kultūros – nebeliks autoriteto, į kurį būtų galima atsiremti. Mat didžiausias gyvenimo lobis – protėvių kultūra ir jų dvasia, kurią turime išsaugoti ne tik ateities kartoms, bet ir Pasauliui.

Padėkos žodžius profesoriui tarė Ukmergės kraštotyros muziejaus direktorė Vaidutė Sakolnikienė. Renginio dalyviai galėjo įsigyti prof. R. Grigo knygą ,,Lietuvių tautos išlikimo drama“ su autoriaus autografu. Taip pat autorius savo knygų padovanojo Ukmergės viešajai bibliotekai bei muziejaus bibliotekai.

Renginio akimirkos:


Ukmergės tautodailininkių Reginos Žvirblienės (skiautiniai) ir Vladislavos Vančenkovos (keramika) kūrybos parodos aprašymas

Ukmergės kraštotyros muziejuje 2015 m. vasario 6 d. 16 val. atsidarė dviejų Ukmergės krašto tautodailininkių – Reginos Žvirblienės ir Vladislavos Vančenkovos kūrinių, sukurtų keramikos ir skiautinių technikomis, paroda.

Abi autorės jau seniai įsitraukė į liaudies tradicijų puoselėjimą (R. Žvirblienė tautodailininkų sąjungoje nuo 2007 m, V. Vančenkova nuo 2008 m.), tačiau Vladislavai tai pirmoji autorinė paroda. Regina Žvirblienė jau gerai žinoma autorė, kurianti skiautinius, mezginius. Bendrose tautodailininkų parodose jos darbai yra išskirtiniai, todėl nelieka nepastebėti.

Vladislava Vančenkova grupinėse parodose nuolat pateikdavo po keletą darbelių: keramikinių indų, mezginių, iš vytelių pintų gaminių, tačiau šia paroda nustebino net patį tautodailininkų sąjungos pirmininką Rimantą Zinkevičių. Parodoje buvo eksponuojami net 86 keramikos darbeliai.

Parodos atidaryme muziejuje susirinko didžiulis būrys kolegų, artimų, draugų, autorių mokytojos. Lipdybos pagrindų Vladislava Vančenkova išmoko eksperimentinės keramikos pradininkės Vitos Vaitkevičienės organizuojamame būrelyje, o Reginą Žvirblienę su skiautinių kūrimo technika supažindino tekstilininkė Onutė Kujalienė.

Vita Vaitkevičienė pasidžiaugė, jog Vladislavos Vančenkovos kūriniai yra labai liaudiški, paprasti, alsuoja tradicija. Profesionali keramikė ir ilgametė Ukmergės dailės mokyklos vadovė (dabar Ukmergės meno mokyklos dailės skyriaus vedėja) Birutė Žilėnienė atkreipė dėmesį, jog šios autorės yra labai darbščios. Būtent darbštumas – šimtmečiais branginta lietuvių moterų vertybė.

Atidarymo proga liaudiška muzika susirinkusius džiugino Želvos armonikieriai, vadovaujami Juozo Vasiliausko.

Regina Žvirblienė atidarymo metu muziejui dovanojo savo sukurtą dekoratyvinį pano, kurį ukmergiškiai turėjo galimybę pamatyti Kalėdinėje tautodailininkų parodoje…

Paroda veiks iki 2013 m. kovo 8 d.


Ukmergės krašto tapytojų plenero "Gydančios spalvos" parodos aprašymas

Sausio 22 dieną Ukmergės karštotyros muziejuje atidaryta Ukmergės krašto tapytojų plenero „Gydančios spalvos” kūrinių paroda. Anot idėjos autoriaus Juliaus Zarecko, projekto tikslas spalvomis pagyvinti Ukmergės miesto ligoninės aplinką. Todėl plenero metu nutapyti darbai dovanojami ligoninei, papuoš gydymo įstaigą suteikdami naujų spalvų bei geros nuotaikos medikams ir pacientams.

Šikart tapytojai savo kūryboje vienaip ar kitaip atsigręžė į miesto temą, tiksliau, į XIX a. pabaigoje susiformavusį Ukmergės senamiestį. Reikia pripažinti, kad šiame progreso amžiuje seniausioji miesto dalis ypatingai nepakito. Vis tik, miestas tarsi gyvas organizmas, tarsi nuolat kintanti terpė, kurioje vyksta nenutrūkstamas procesas. Viename laike gyveno, kūrė ir statė mūsų protėviai. Kitame laike gyvename mes, kai ką sunaikindami, kai ką sukurdami naujai. Architektūros objektais gali naudotis ir žavėtis ištisos žmonių kartos. Senamiesčio architektūra menininkams tapo įkvėpimo šaltiniu, privertusiu naujai pažvelgti į kasdien supančią aplinką, įvertinti ją bei suteikti individualių bruožų. Tad miesto motyvuose galime įžvelgti tam tikrą dailininko emocinį santykį su gyvenamąja vieta.

Siekdami atskleisti miesto dvasią, dailininkai tarsi susitarę žengė kultūros istorijos bei mieste gyvenusių tautų praeities pėdsakais, taikliai pasirinkę senamiesčio kiemų ir mažų gatvelių užkaborių archtektūrinius peizažus. Matyt, kad projekto dalyvius labiau domino ne urbanistika, o vidinis miesto gyvenimas, kurį galime išvysti paprasčiausiuose daiktuose – sienoje, lange, apleisto kiemo grindinyje, turinčiuose savo praeitį ir „išgyvenimus”.

Kaip sakė J. Zareckas, tapybos darbų, vaizduojančių Ukmergę, ne tiek jau daug. Yra keletas žinomų tarpukario autorių – M. Dobužinskio, E. Kulviečio ir J. Verbicko darbų, vėlesnių – V. Žalnerienės, R. Jankuvienės, J. Mikoliūno paveikslų, o šiandieninio miesto architektūrinių peizažų pasigendama. Tad dar vienas svarbus šio plenero tikslas – istorijos fiksavimas. Ir nors tapyba nėra tikslus fotografinis vaizdas, vis tik tai puiki medžiaga ateities istorikams bei architektūros tyrinėtojams.

Jolanta Petronytė