EKSPONATŲ ISTORIJOS – Žibinčiaus ir balanos duetas
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas žibinčius (diedas).
Stovo aukštis 140 cm, diedo dydis 20×7 cm, balanos ilgis 34 cm. UkKM 1047. IE-128.
EKSPONATŲ ISTORIJOS
Žibinčiaus ir balanos duetas
Žiema – tai pats šalčiausias ir tamsiausias metų laikas. Reikia apsišviesti trobos vidų.
Šiam reikalui senovėje žmonės naudojo žibiñčius (diedus) – senovinis įtaisas balanai įstatyti naudotas iki XIX amžiaus antros pusės gyvenamajai patalpai apšviesti. Balanà – plona sausos pušies ar beržo 0,7–1 m ilgio skala, padaroma iš pušinės ar beržinės pliauskos. Po ja būdavo padėtas dubuo ar geldelė su vandeniu, kad nukritusi žarija nesukeltų gaisro. Prižiūrėti žibinčių, kad jis degtų, būdavo vaikų arba senelių darbas, todėl ir prietaisą balanai laikyti dar vadino „diedu“.
Buvo pastatomųjų, kabinamųjų ir įkišamųjų į sieną žibinčių. Paprasčiausias pastatomasis žibinčius – į kaladę ar šiaip kokią pliauską įtvirtinta vertikali lazda, prie kurios kartais būdavo priglausta kita kilnojamoji lazda. Gebantys meistrauti valstiečiai darydavosi sudėtingesnius, kopėtėlių pavidalo su rėminiu stovu žibinčius, kad būtų galimą reguliuoti degančios balanos aukštį. Žibinčiaus viršuje įtaisytos geležinės žnyplės balanai įstatyti. Kabinamieji žibinčiai buvo daromi iš vientiso medžio su vienu arba dviem kabliais gale, kabinami už sijos ir naudojami dažniausiai per sueigas, iškilmes. Įkišamieji žibinčiai buvo spraudžiami į sienojų plyšį; į jų gale įtaisytas vienas arba dvejas medines, kartais geležines žnyples (vadinamąsias lūpas) įkišama balana.
Daugiau skaitykite čia:
https://www.vle.lt/straipsnis/balana-1/
https://www.vle.lt/straipsnis/zibincius/
https://etnografijosmuziejus.lt/wp-content/uploads/2024/06/RAKANADAI-1.pdf
