Virtuali paroda „Spalvotoji Ukmergės istorija“

Virtualiojoje parodoje atskleidžiama spalvingoji Ukmergės istorija. Parodoje išvysite Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas istorines krašto fotografijas, kurios skaitmeninių technologijų pagalba buvo nuspalvintos. Tokiu būdu, pristatant senuosius Ukmergės krašto vaizdinius, demonstruojama, koks galėjęs būti vietovių koloritas praeityje.

1. Ukmergės panorama iš gaisrinės bokšto
1929 metai

2. Skveras miesto centre

1949 metai

Šis skveras buvo sukurtas 1949 metais, po 1944-aisiais vykusio bombardavimo, kuomet buvo sugriauti pastatai Vilniaus ir Pilies gatvių kvartale bei Kęstučio aikštėje. Fotografijoje matoma skvero dalis buvo išsidėsčiusi prieš dabartinį Ukmergės kraštotyros muziejaus pastatą.

3. Ukmergės lenkų gimnazija

Tarpukaris

Šį pastatą 1913 metais pastatė verslininkai Kazimieras ir Teofilė Deveikiai. Pastatas ukmergiškių buvo pramintas „Meškų namu”, kadangi jo fasadą puošia dvi horeljefinės lokių skulptūros.

Šis namas įžymus tuo, kad statybos metais, dar prie caro valdžios, pirmą kartą atgimstančios Lietuvos valstybės istorijoje, pastato fasadas buvo papuoštas Vyčiu. Prieškario spauda rašė, jog „nepaprasta tai, kad tas Vytis buvo ten ir caro laikais. Nežiūrint visų nesmagumų ir rusų valdžios spaudimo namo savininkas Vyčio nepanaikino ir išlaikė jį viešoj vietoj iki Lietuvos nepriklausomybės atgimimo“.

1920-1931 metais šiame pastate veikė Ukmergės lenkų gimnazija. Būtent šiuo laikotarpiu buvo atlikta šios savaitės eksponate matoma fotografija. Galima pastebėti, kad tuo metu pastatą puošė ne tik meškos, bet ir knygnešio skulptūra.

4. Medinis tiltas per Šventąją

1922 metai

5. Gelžbetoninis tiltas per Šventąją

XX a. 3-4 deš.

6. Šventosios pakrantė

1939 metai

Kitame krante matoma Ukmergės Švč. Dievo Motinos Globėjos (Pokrovo) sentikių cerkvė, kuri yra išlikusi iki šių dienų. Maldos namai buvo pastatyti 1873 metais tikinčiųjų bendruomenės lėšomis.

7. Vaitkuškio dvaras

1931 metai

Vaitkuškio dvaras pradėtas formuoti XVI amžiuje, kuomet Vaitkuškio apylinkės dar vadinosi Antakalniu. Vėliau dvaras priklausė įvairių giminių atstovams: Kšemencui, Mednikiui, Volkui, Okuškai. XVII a. I p. dvaras atiteko Skorulskių giminei. 1764 m. jau egzistuojantį dvarą įsigijo Mykolas Kosakovskis , kuris tarp rūmų ir oficinos pastatė trečiąją ansamblio dalį – didelę rotondą ir dvi prie jos prigludusias kvadratines sales. Tačiau dvaras ir jo apylinkės suklestėjo valdant Stanislovui Feliksui Kosakovskiui. Būtent jis, susižavėjęs Miramare rūmais prie Triesto, nusprendė perstatyti dvarą ir suteikė jam neogotikinę išvaizdą. Pats asmeniškai intensyviai dirbo prie projekto, padedamas architekto Bonifaco Pavlovskio. 1862 m. dvaro rūmai buvo baigti – atsirado daugiašoniai bokšteliai, smailiaarkiai langai, balkonas, vėliau buvo pristatyta veranda. Dvaro istorija – spalvinga, kupina ir mistiškų pasakojimų. Jonas Eustachijus Kosakovskis, kuris perėmė dvarą nuo 1905 metų, atsiminimuose apie Vaitkuškio dvarą rašė: „Kai kuriuose pirmojo aukšto svečių kambariuose bei keliuose antrojo aukšto kambariuose, dažniausiai ankstyvą rytą, kai tik pradėdavo švisti, kambaryje, nepaisydama uždarytų durų, pasirodydavo labai aštrių veido bruožų senutė atsikišusia pasmakre, su pakaklėje parištu kyku, kuri triūsdavo kambaryje, atlikdama aibę niekam nereikalingų veiksmų. Žiūrinėdavo už spintos, imdavo ką nors į rankas ir dėdavo atgal, šlamėdavo senamadiška suknele, niekada nepažvelgdama į kambaryje esantį asmenį ir niekaip nereaguodama į kreipimąsi, neatsiliepdama. Po kurio laiko išnykdavo taip pat, kaip ir ateidavo. Tos senutės pasirodymas kai kuriuose kambariuose tapo pastoviu reiškiniu, niekados nesukėlęs siaubo ją mačiusiems asmenims, ypač svečiams, nieko apie tai nežinantiems ir manantiems, jog tai kokia nors anksti besitvarkanti tarnaitė. Įdomu tai, kad kiekvienas naujai atvykęs, neperspėtas apie šio vaiduoklio pasirodymo galimybę, ryte pusryčiaujant būtinai pasakodavo apie tos senutės pasirodymą ir visada jos išvaizdą bei drabužius apibūdindavo nekintamai vienodai. Tai tęsėsi ne vienus metus ir pasikartodavo beveik su kiekvienu atvykėliu, jei jis nakvodavo viename iš kambarių, kuriuose senutė vaidendavosi.“

1923 m. rūmus perėmė valstybė, o 1933 m. grąžino J. E. Kosakovskiui. 1940 m. sovietų valdžia dvarą nacionalizavo. Antrojo pasaulinio karo metais rūmai smarkiai nukentėjo, vėliau buvo apleisti ir 1963 m. nugriauti. Šiuo metu išlikęs rūmų bokštas ir oranžerijos griuvėsiai.

8. Šventosios pakrantė

XX a. 9 deš.

Fotografijos atskleidžia, kaip Šventosios pakrantė atrodė praeito amžiaus devintajame dešimtmetyje. Matomas buvęs avalynės fabrikas bei apžvalgos ratas, kurį vis dar pamena ir kai kurie ukmergiškiai!