Profesinė medicinos darbuotojų šventė pradėta minėti nuo 2004 m. LR Sveikatos apsaugos ministro Juozo Oleko (g. 1955) iniciatyva. Balandžio 27-oji pasirinkta todėl, kad 1918 m. balandžio 27 d. Lietuvos Respublikos valstybės taryba sudarė Sveikatos komisiją, kurios nariais tapo daktaras Jonas Basanavičius (1851–1927), inžinierius profesorius Steponas Kairys (1879–1964) ir kunigas Justinas Staugaitis (1866–1943). Vėliau į jos veiklą įsitraukė daktaras Jurgis Alekna (1873–1952).

Medicina (lot. ars medicinae – gydymo menas) – mokslo ir praktikos visuma apie žmogaus ir gyvūnų sveikatą, ligas, jų profilaktiką ir gydymą. Medicinos pažanga didžiuliais žingsniais eina į priekį. Pažvelkime, kaip gi viskas prasidėjo ir vystėsi.

Savimi žmogus pradėjo domėtis jau žiloje senovėje. Nuo pradžių pradžios žmogus patirdavo traumas, sužeidimus, susidurdavo su virusais, bakterijomis, parazitais, aplinkos poveikiu. Dorodamas sumedžiotus gyvūnus, slaugydamas sužeistus gentainius, jis kaskart vis daugiau sužinodavo apie savo organizmo išorinę ir vidinę sandarą. Gydydavosi tuo, kas tuo metu buvo prieinama ir kuo buvo tikima – žolelėmis, užkalbėjimais. Taip atsirado žolininkai ir kerėtojai, piktų dvasių varytojai.

Medicinos istorija prasidėjo pirmosiose Šumerų, Mesopotamijos, Sirijos, Babilonijos, Tigro ir Eufratocivilizacijose. Apie 3000 m. pr. Kr. buvo rastas dantiraštis su anatomijos, geometrijos, astronomijos pagrindais. Gydyti naudotos augalinės kilmės medžiagos. Apie 1800 m. pr. Kr. karaliaus Hamurabio išleistame įstatymų rinkinyje bazalte jau minimos operacijos.

Egiptiečiai sukaupė daug žinių, kadangi mumifikuodavo kūnus. Jie darydavo nesudėtingas operacijas, bet labiausiai tikėjo dievų gydomąja galia. Pagrindinė egiptiečių medikų, kuriais būdavo žyniai, teorija buvo ta, kad organizmas sudarytas iš 4 elementų: skysčio, mėsos, proto ir dvasios. Medicinos papiruse, parašytame 2400 m. pr. Kr., minimos tais laikais žinomos ligos, jų simptomai. Archeologams pavyko aptikti taip vadinamą ,,Kaduino papirusą“ sukurtą 1800 m. pr. Kr., kuriame aprašomos ginekologinės, veterinarinės ligos, musė cė-cė.

Indijoje 1000–800 m. pr. Kr. rašytos medicininės knygos – ajurvedos. Skirtingai nei egiptiečiai, indai manė, kad žmogų sudaro 3 elementai: tulžis, gleivės, oras. To meto rašytiniuose šaltiniuose aprašomos odos, nosies, veido, ginekologinės operacijos.

Senovės Kinijos daktaras Nei Czin manė, kad organizmas sudarytas iš 5 elementų: ugnies, žemės, vandens, metalo, medžio. Nors daug ligų būdavo gydoma demonologijos (piktųjų dvasių) pagalba, deginant žvakes, kalbant burtažodžius, kinai visgi mokėjo suteikti pagalbą ligoniams reikiamais būdais – duodavo ženšenio šaknų, aitrinvyčio arbatos, mineralinių medžiagų, kurios prilygo šių dienų vitaminams. Laikytasi higienos – reikėjo 5 kartus per dieną plauti rankas, kas 3 dienas plauti galvą, o kas penkias – maudytis visam.

Antikinių graikų sukurti medicinos pagrindai gyvavo 2 tūkst. metų. Didžiausias to meto nuopelnas – Hipokrato (460–377 m. pr. Kr.) tyrinėjimai. Jis nagrinėjo žmogaus fiziologiją ir suskirstė žmogaus kūno skysčius į 4 grupes: kraujas, gleivės, geltoniji ir juodoji tulžys. Išskyrė 4 temperamentų tipus: cholerikas, flegmatikas, sangvinikas ir melancholikas. Vystėsi anatomija.

I a. prieš mūsų erą įkurtoje Romos civilizacijoje medicina užsiėmė šeimos nariai. Gydytojais dažniausiai būdavo atvykėliai graikai. Gydyklos Romoje kūrėsi prie cirkų, termų, bibliotekų. Kuriamos pirmosios karo medicinos institucijos, atidaromos medicinos mokyklos. Žymiausias Romos gydytojas Klaudijus Galenas (129–216(?)) daug nuveikė tyrinėdamas kaulus. Paskaitų metu tyrinėjimams skrosdavo gyvulius, sukaupė daug vertingų žinių apie vidaus organų sandarą, išvaizdą, funkcijas, kraujo apytaką. Romoje buvo ligoninės, kuriose darydavo operacijas. Gydymui plačiai naudojo žoleles, taures, aliejus. Maudymasis pirtyje atliko sanitarinį vaidmenį – neleido plisti ligoms.

Bizantijos, Arabų kalifato valstybėse buvo paplitusi vienuolynų medicina, kuomet vienuoliai gydydavo ligonius. X a. Bagdade kūrėsi medicinos mokyklos. Tam įtakos turėjo tadžikų mokslininkas, gydytojas ir filosofas Avicena (980–1037) parašęs „Medicinos kanoną“ – tai veikalas, kuriame susistemintos beveik visos to meto anatomijos ir medicinos žinios. Apie 500 metų iš jo mokėsi būsimieji gydytojai ne tik Azijoje, bet ir Europoje.

Viduramžiais, nuo XI a., organizuojami bažnyčių, kuriasi Universitetai. Juose Dėstomi Hipokrato, K. Galeno veikalai. XIII a. sustiprėjus bažnyčios įtakai, imta drausti skrodimus, mokslas tampa teoretinis.

Renesanso laikotarpiu, XV a. pab. – XVI a. pr. Leonardas da Vinčis (1452–1519) tyrinėjo žmogaus anatomiją, darė anatominius piešinius su užrašais. Išrastas termometras, vystėsi chirurgija. Anatomijos mokslo pradininku laikomas Andrėjas Vezalijus (1514–1564) 1543 m. išleidęs traktatą „Apie žmogaus sandarą“. Atlikęs daug skrodimų ir eksperimentų, jis nuosekliai apibūdino žmogaus organus, nupaišė skeletus, raumenis. Paracelsas (1493–1541) pradėjo taikyti chemines medžiagas ligų gydymui. Pradedami naudoti švirkštai. Anglų gydytojas Viljamas Harvėjus (1578–1657) 1628 m. eksperimentuodamas su gyvūnais, atrado didjį ir mažąjį kraujotakos ratus, tampa embriologijos pradininku. Jis išaiškino ir aprašė širdies darbą bei kraujo tekėjimą kraujagyslėmis, sukūrė žmogaus fiziologijos pagrindus. XVII a. olandų gamtininkas Antonijo Levenhukas (1632–1723) sukūrė mikroskopą – atrandamos bakterijos, įvairių ligų sukėlėjai.

Naujaisiais laikais, XVIII a. Europoje imta tyrinėti maisto poveikį sveikatai. Vienas reikšmingiausių XVIII a. pab. atradimų buvo anglų gydytojo Edvardo Dženerio (1749–1823) 1796 m. išrasti skiepai. Pradėta efektyviau kovoti su įvairiomis ligomis.

XIX a. medicininio patikrinimo rezultatai pradedami lyginti su skrodimo rezultatais. Taip medicina tampa mokslu. 1841 m. pirmą kartą įvykdytas bandymas su etilo narkoze. Tai paskatino sparčią pažangą, chirurgijos srityje. 1866 m. Gregoras Mendelis (1822–1884) paskelbė paveldimumo teoriją, kuri davė pradžią genetikos mokslui. 1900 m. austras Karlas Landšteineris (1868–1943) ištyręs žmogaus kraujo savybes nustatė, kaip galima teisingai perpilti žmonėms kraują ir atrado 4 kraujo grupes.

XX a. įvyko didžiausi medicinos pasiekimai. Vystosi anestezija, genetika, farmakologija. Škotų mikrobiologas Aleksandras Flemingas (1881–1955) 1928 m. atrado peniciliną, Frederikas Bantingas (1891–1941) 1921–1922 m. išskyrė insuliną. Atrandami ir tobulinami diagnostiniai prietaisai, vykdomas organų persodinimas, dirbtinis apvaisinimas.

Štai kokį ilgą atsiradimo ir vystymosi kelią praėjo medicina, kol šiandien tapo tuo, kuo ji yra. Iki pat šių dienų medicina vis labiau vystosi, atsiranda naujovių.

Daugiau knygos puslapių galite pamatyti paspaudę čia. 

Daugiau skaitykite čia:

https://www.vle.lt/straipsnis/medicinos-mokslas-lietuvoje/

https://mokslai.lietuviuzodynas.lt/istorija/medicinos-istorija

https://ruvi.lt/2009/05/11/medicinos-istorija-ir-ka-turim-siandien/

https://www.lnb.lt/naujienos/6812-balandzio-27-oji-medicinos-darbuotoju-diena

Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma medicininė knyga „Motina ir vaikas“. Aut. Vladimir Žuk (Владимiрь Николаевичь Жукь (1847–1915)). Dviejų dalių medicininė knyga originaliai autoriaus parašyta ir išleista Sankt-Peterburge 1880 m. Iki 1911 m. pakartotinai atspausdinta dar 8 kartus. Galimai 10-asis leidimas atspausdintas Berlyne 1924 m.

Gauta iš seimo nario Viktoro Pranckiečio. Ši knyga priklausė V. Pranckiečio mamai Reginai Žvirinskaitei-Pranckietienei (1926–2020), kuri 1945 m. įstojo mokytis į Ukmergės medicinos seserų mokyklą. Jos tėvai Rožė ir Alfonsas Žvirinskiai nupirko šią knygą studijoms.

UkKM 25674

R-8201