EKSPONATŲ ISTORIJOS - Alavinės taurelės
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomos alavinės taurelės. Metalas. XIX a. pab.
UkKM 5276 IE-905, UkKM 5277 IE-906
Alavas (lot. Stannum), cheminių elementų periodinėje lentelėje žymimas Sn. Tai sidabriškai pilkas, blizgantis, tamprus ir labai minkštas, lengvai liejamas, kalus, atsparus atmosferos įtakai metalas. Naudojamas plieninei skardai alavuoti, įvairiuose lydiniuose. Nedidelis kiekis alavo dedamas ir į monetas – 50, 20 ir 10 euro centų monetos turi apie 1 % alavo.
Alavas buvo žinomas nuo maždaug 5000 m. pr. m. e. Istorijos laikotarpis, kai alavas plačiai naudotas bronzos gamybai, vadinamas „bronzos amžiumi“.
Vakarų Europoje (Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje) alaviniai indai pradėjo populiarėti nuo XII a., pirmosios meistrų gildijos laisvuosiuose miestuose atsirado apie XIII a. Nuo XIV a. pradėta orientuotis į platų jų naudojimą namų apyvokoje, tačiau net ir XIV a. vid. tai buvo pakankamai brangus, nors ir ilgaamžis daiktas.
Tinkamai pagamintas alavas mažai skiriasi nuo sidabro, tad naudotas kaip pakaitalas sidabrui. Ypač kai išpopuliarėjo sidabriniai indai, kuriuos ne kiekviena šeima išgalėjo įsigyti. Alavas, kaip ir sidabras, pakankamai minkštas ir pasiduoda įvairiam apdirbimui. Dėl savo plastinių savybių, labai žemos lydymosi temperatūros (galima lydyti namų sąlygomis), šio metalo dirbiniai buvo lengvai gaminami, o jų paviršius turėjo šviesią, sidabrą primenančią spalvą.
Iki XIX a. vid. alaviniai indai retai buvo graviruoti ar turėjo reljefinių puošmenų. Pirmieji tokie indai atsirado XIV a., bet dažniausiai tai tik ornamentai, XVI a. jau pasitaikydavo ir bareljefinių, ir net su meniniais vaizdiniais. Dažniausiai tokie indai turėjo reprezentacinę prasmę – buvo su herbais, veidais, jais buvo demonstruojams meistriškumas, jų buvo galima rasti tarp bažnytinių rakandų ir t. t.
XIX a. pab.–XX a. pr. pasiturinčių miestelėnų namuose alaviniai indai išliko ganėtinai populiarūs. Vėliau buvo daugiau kaip suvenyrai. Alavo masinė gamyba sustojo XIX a. vid., kai Lenkijoje buvo pradėta gaminti pigesnius pasidabruotus indus.
ĮDOMYBĖS
* Pagal brangumą alavas buvo ketvirtoje vietoje iš pagrindinių septynių senovėje naudotų metalų: auksas, sidabras, varis, alavas, geležis, švinas ir gyvsidabris.
* Alavo kasyklos Europoje buvo menkos. Meistrų gildijas ar cechus, dažniausiai, alavu aprūpindavo Persija, Iranas, Sirija.
* Dažnai XV–XVI amžių graviūrose galima matyti, kaip miestelėnai ar kariai vaizduojami prie diržo prisisegę alavinį puodelį. Tam yra kelios priežastys: statuso ženklas, mokumo įrodymas ir azartiniai žaidimai. Tais laikais buvo labai populiarūs lošimai kauliukais, o graviruoti alaviniai indai – puikus laimikis.
* Puošnieji alaviniai indai buvo liejami dalimis, kurios vėliau lituojamos, o siūlės šlifuojamos, slepiamos.
EKSPONATŲ ISTORIJOS - kaišytinė lovatiesė. Audė Ona Vasiliauskaitė 1934 m.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma Ukmergės r. Pagirio vlsč. Lininiai ir vilnoniai siūlai. 181x130 cm.
UkKM 1300 Au-77
Kaišytinis audinys (kaišymas) – vienpusio audinio ornamento išrinkimas rankomis. Raštai: tulpės, lelijos, žvaigždutės, saulutės, roželės, drugeliai. Šie audiniai patys spalvingiausi liaudies tekstilėje. Kaišytiniu būdu audžiami sijonai, prijuostės, juostos, lovatiesės, pagalvės.
Namų darbo audiniai – svarbi kiekvienos tautos etninės kultūros dalis. Greta drabužiams skirtų audinių ypatingu dekoratyvumu pasižymi lovatiesės. Aukštaitijoje jos vadintos paklodėmis, marškomis, divonais, kapomis, dekiais.
Lovãtiesė – dekoratyvinis siuvinys iš audinio, megztinės ar neaustinės medžiagos lovai užtiesti. Lietuvių liaudies lovatiesės audžiamos iš lininių, vilnonių, medvilninių, kanapinių verpalų. XIX a. I p. buvo audžiamos dvinytai (languotos). Ripsinės lovatiesės būdavo dryžuotos: Žemaitijoje išilgadryžės, Aukštaitijoje skersadryžės. Daugiausia buvo audžiamos diminių geometrinių raštų lovatiesės. Rinktinės (kontrastingų spalvų) lovatiesės taip pat buvo audžiamos dvinytai. Kaišytinės (tamsiame fone iškaišytais raštais) lovatiesės XIX a. pab.–XX a. 1–2 deš. dažniausiai buvo audžiamos Suvalkijoje ir Dzūkijoje.
ĮDOMYBĖS
* Audimas Lietuvoje turi senas tradicijas. Patys ankstyviausi Lietuvos kapinynuose rasti audinių fragmentai datuojami II–III a.
* Verpalai audimui iki XIX a. buvo dažomi gamtiniais dažais: augalų žiedais, lapais, šaknimis, samanomis, medžio žieve, pelkių ir geležies rūdimis.
* Keičiantis audimo technikai, kito ir audinių raštų komponavimas. Šalia geometrinių raštų atsirado stilizuotos augalijos ir gyvūnijos motyvų.
* Lovatiesės buvo naudojamas ne tik namų buityje, bet ir kelionių metu – uždengti vežimo pasostę, užsikloti kojas, sustojus apkloti arklį.
Virtualios realybės turas po pirmojo Lietuvos prezidento A. Smetonos gimtinę
Atidaryti virtualų turą naršyklėje (reikalinga atnaujinta naršyklė) >>
Atsisiųsti programėlę išmaniająm telefonui (Google Play) >>
Kviečiame susipažinti su Ukmergės savivaldybėje esančiu Užulėnio kaimu ir aplankyti pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos gimtinę.
Virtualios realybės turas po pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos gimtinę sukurtas įgyvendinant Lietuvos kultūros tarybos dalinai finansuotą projektą.
Virtualų turą galima peržiūrėti trimis būdais: interneto naršyklėje arba per mobilią programėlę (nuotoliniu būdu) ir per virtualios realybės akinius.
Tikimės, kad šis turas taps puikia priemone norintiems per nuotolį pažinti vieną gražiausių Lietuvos kaimų – Užulėnį. Užulėnis garsus istoriniais nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektais: Lietuvos prezidento Antano
Smetonos gimtosios sodybos vieta, Prezidento Antano Smetonos Užugirio devynmetė mokykla (nuo 2003 m. įkurtas Užugirio krašto muziejus), Užugirio dvaras (Užugirio kiemas) su parku, Lėno Šv. Antano Paduviečio bažnyčia. Tikimės, kad šis virtualus turas jus sudomins ir, atsiradus galimybei, patys nuvyksite į Užulėnio kaimą, susipažinti su šiais lankytinais objektais.
Algimanto Aleksandravičiaus paroda „Žmonės, kuriantys Lietuvą“
Ukmergės kraštotyros muziejuje lapkričio 5–30 dienomis vyks vieno garsiausių portretinio žanro kūrėjų – fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus paroda „Žmonės, kuriantys Lietuvą“, kurioje įamžinti Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai.
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti skirta paroda „Žmonės, kuriantys Lietuvą“, pirmą kartą buvo eksponuota š.m. kovo 5–18 d. Vilniaus skaitmeninėse miesto vitrinose (125 portretai), o vasarą pradėjo kelionę per Lietuvą – liepos mėn. buvo eksponuojama Šiaulių miesto kultūros centre „Laiptų galerija“, rugpjūti – Birštono muziejuje, rugsėjį – Utenos kraštotyros muziejuje, spalį – Elektrėnų viešojoje bibliotekoje.
Tai pirmoji fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus paroda Ukmergės kraštotyros muziejuje. Jo lankytojams – tai galimybė pamatyti profesionalaus meno parodą ir taip pat prisiminti žmones pastaruosius tris nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius kūrusius ir kuriančius grožį, nepamirštamas emocijas, visą tai, kas įvardijama kultūra ir siekiama perduoti ateities kartoms, tai, kas iš esmės kuria tautos identitetą.
„Ši paroda ypatingai laukiama. Džiugina mintis, kad muziejus turi galimybę eksponuoti išskirtinio talento fotomenininko darbus. Ne ką mažiau svarbios iš fotografijų žvelgiančios asmenybės, nusipelniusios ypatingos pagarbos ir dėmesio, savo dideliais darbais įkvepiančios domėtis kultūra, didžiuotis savo šalimi ir patiems kurti“, – džiaugiasi Ukmergės kraštotyros muziejaus vyriausioji fondų saugotoja Jolanta Petronytė.
Parodoje išvysime išskirtinius, per kelis dešimtmečius Algimanto Aleksandravičiaus nufotografuotų, pripažinimą, aukščiausią įvertinimą ir garbingiausią apdovanojimą už kultūros ir meno kūrinius pelniusių nepriklausomos Lietuvos šviesuolių portretus. Ekspozicijoje Ukmergėje – 30.
„Daugiau nei tris dešimtmečius savo idėjomis, veikla ir darbais Lietuvą kūręs ir kuriantis mūsų šalies intelektualinis branduolys vertas ypatingos pagarbos ir dėmesio. Šių išskirtinių asmenybių vertybės, ryškūs kūriniai ir ypatingas kūrybinis potencialas ne tik praturtina Lietuvos kultūrą, istoriją, aplinką, bet ir telkia bei skatina ja domėtis, įkvepia didžiuotis savo valstybe“, – sako parodos iniciatorius Vilniaus kultūros centro direktorius Paulius Jurgutis.
Šis unikalus, solidžios apimties Lietuvoje ir Europoje garsaus fotografo Algimanto Aleksandravičiaus – geriausio Baltijos šalių ir Europos portretisto apdovanojimus pelniusio, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP), Lietuvos fotomenininkų sąjungos Garbės nario, projektas išpildytas labai konceptualiai. Daugiau nei šimtą personalinių parodų surengusio fotomenininko ir šešiolikos fotoalbumų autoriaus dėmesio centre – žmonės. Portretai stebina jų kūrėjo įžvalgų aštrumu ir išskirtiniu talentu.
„Pats nustebau savo fotoarchyve radęs 125 Nacionalinių kultūros ir meno premijos laureatų portretus. Tai tikras lobis! Tai mūsų iškiliausieji, išskirtiniai savo kūrybine energetika bei talentu meno pasaulio atstovai, turintys savo gerbėjų ir mokinių, kurių ne vieną yra paskatinę kūrybiniam skrydžiui ar kilniam poelgiui. Žavimės jų kūryba ir su pagarba pasakojame vaikams ir anūkams, kad tai – žmonės, kuriantys Lietuvąׅ. Džiugu, kad kasmet laureatų gretas papildo šeši nauji menininkai. Akivaizdu – mes turime ateitį", – džiaugdamasis, kad gyvena su jais viename laike ir galėjo įamžinti šiuos pamatinius tautos riedulius, sako taip pat Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas fotografas A. Aleksandravičius.
Kasmet Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, kaip aukščiausiu išskirtinio menininko braižo ir kūrybos pripažinimu, įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius septynerius metus, taip pat per visą gyvenimą sukurti kūriniai. Premijos laureatus, įvertinusi visuomenės pateiktų kandidatų veiklą Lietuvos kultūros ir meno kontekste, atrenka ir iki 6 premijų skiria speciali komisija. Nuo 1989 m. šiomis premijomis apdovanota daugiau kaip 200 asmenų.
Parodos iniciatorius – Vilniaus kultūros centras.
Knygos „Lietuvos totoriai“ pristatymas ir paroda
2021 m. spalio 15 d. 16 val. kviečiame į renginį skirtą Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metams paminėti.
Knygą „Lietuvos totoriai“ pristatys bendraautorius, Kauno apskrities totorių bendruomenės pirmininkas Kęstutis Zenonas Šafranavičius. Tai – unikalių prisiminimų ir ikonografinės medžiagos rinkinys, pasakojantis apie Lietuvos totorių – istorinę raidą, religiją, tradicijas ir buitį.
Renginio metu veiks paroda, pasakojanti apie Lietuvos totorių istoriją, totorių bendruomenes, jų tradicijas ir papročius.
