Siesikų pilis. Dingusio gyvenimo pėdsakais
LIETUVOS VALSTYBĖS ISTORIJOS ARCHYVE SAUGOMAS BELAZARIŠKIO DVARO UKMERGĖS PAVIETE, PRIKLAUSIUSIO LDK KAMARNINKUI MYKOLUI GERECKIUI PRANCUZEVIČIUI, PLANAS. DATUOJAMAS 1770 M. LAPKRIČIO 3 D., ĮRAŠAI LENKŲ KALBA. PLANĄ SUDARĖ UKMERGĖS PAVIETO PAKAMARIS, ŠV. STANISLOVO ORDINO KAVALIERIUS MYKOLAS MORIKONIS. LVIA, F. SA, B. 14428, L.100
„Belazariškių dvaro planas, sudarytas 1770 m., išsiskiria savo kuklumu bei pateiktų sutartinių ženklų smulkumu. Juodu tušu baltame popieriaus lape minimalia piešimo technika pavaizduoti Belazariškių, Siesikų ir Šapovos dvarai su rūkstančiais kaminais bei tvoromis, Siesikų bažnyčia, vandens malūnai, plytinės, tiltas per Lankesos upę. Sklypų ribos pažymėtos kapčiais, nurodytos tikslios jų koordinatės“ – trumpai pažymi Lietuvos valstybės istorijos archyvas, anonsuodamas šį dokumentą.
Siesikų dvaras
Siesikų pilies (rūmų) istorijai šis planas svarbus kaip pirmas žinomas grafinis pilies atvaizdas. Švedų nuniokotą (1704 m.), apleistą ir negyvenamą Siesikų dvarą, iš Leono Radvilos 1746 m. įsigijo Ukmergės pilininkas Konstantinas Daugėla. Nėra žinoma ar Konstantino, ar jo sūnaus Kazimiero pastangomis, per 24 metus iškilo naujas barokinis, dar vadinamas „lenkišku“, stogas su trimis atikais. Taip pat, galima įžvelgti šiaurės vakarų ir šiaurės rytų bokštelių stilizuotas vėtrunges ir keturis kaminus. O štai pietrytinio bokštelio jau nebelikę – jis, švedų 1704 metais apgadintas, naujiesiems šeimininkams pasirodė nebereikalingas, todėl nugriautas. Įėjimo portalas paliktas toks koks buvęs. Siesikų ežero rytuose atvaizduotas ir nedidelis Daumantų (Daumantiškių, Domantiškio) dvarelis, kurio vietą dabar težymi pora senų medžių. Pats Siesikų miestelis pažymėtas simboliškai - čia tik bažnyčia ir, galbūt, karčiama. Siesikų dvaro vandens malūno, minimo 1725 m. dvaro inventoriuje prie upelio, dabar vadinamo Armona, žiočių, taip pat nebėra.
Šapova
Link Siesikų miestelio nuo Šapovos (Šapuvos), kurioje tada buvo dvaras minimas nuo 1586 metų, eina taškelių virtine pažymėtas kelias. Šalia Šapovos dvaro, ant Lankesos kranto, vandens malūnas su užtvanka ir tiltas per upelį. Iš karto už antro tilto per Lankesą - plytinė. Riboženklių (kaupų, kapčių) pažymėta nemažai. Pats didžiausias kapčius „Kopiec Biallozoryski“ yra ne taip toli nuo Šapovos, ten kur išsišakoja senasis ir naujasis kelias į Siesikus. Tas kaupas yra išlikęs iki šių dienų. Apardytas, sužemėjęs, bet išlikęs. Šiaurės-Vakarų kryptim jo pagrindas dabar yra apie 8 m pločio ir iškilęs jis apie pusantro metro virš žemės paviršiaus. Kas yra kaupo viduje sunku pasakyti, bet labai tikėtina, kad ten rastume akmenų, anglių, įvairių duženų ir kaulų, ar net šerno ilčių. Šapovos dvaro sodybos vietą dabar težymi tik 1890 m. perstatyto dvaro pamatų likučiai ir sulaukėjusio parko fragmentai. Laukai aplinkui numelioruoti, Lankesa kanalizuota, kelias į Siesikus sunaikintas.
Pasodai
Nedidelis Pasodų kaimelis priklausė Siesikų dvarui. Kelyje į Siesikus esantys vartai - tai Belazariškio ir Siesikų žemių riba. Nei vartai, nei Pasodų kaimelis neišlikę, dabar toje vietoje plyti dirbami laukai.
Belazariškis
Belazariškių dvaro rūmai plane pavaizduoti pakankamai detaliai. Ant aukšto pamato vienaaukštis mūrinis pastatas, įėjimas su laiptais, vienas didelis ir du mažesni atikai, „lenkiškas“ stogas, du kaminai ir vėtrungės. Pagal kaminų skaičių galima manyti, kad pastatas buvęs apie 25 m ilgio. Kiemas aptvertas, šalia dvaro - vandens malūnas. Deja, dvaro ir jo gyventojų istorija praktiškai liko netyrinėta. Belazariškių kaime 1960 metais gimė skulptorius, restauratorius, muziejininkas, archeologas, lietuvių antinacinio pogrindžio narys, tremtinys Pranas Baleniūnas miręs 1965 metais Vorkutoje.
Upelis
Tai viena įdomiausių Belazariškio dvaro plano vietų. Dvarų ribos dažnai buvo sutapatinamos su natūraliomis gamtinėmis kliūtimis. Ir tai suprantama, nes tokios ribos yra aiškios ir ilgalaikės. Pietinė Belazariškio dvaro žemių riba sutampa su upelio, kurį dabar vadiname Armona, vaga. Tačiau tokio vardo plane nėra pažymėta. Nuo ištakų šalia Beržulio pelkės (plg. Beržulio ežeras Žemaitijoje) iki ant kranto augančio didelio ąžuolo (!) - tai Dubupis, nuo ąžuolo iki Žeimelio Jarockio(?) sklypo ribos kitame krante - tai Gudupis. Toliau, iki nedidelio intako - Legupis. Ir, pagaliau, Kakupis - dėl Belazariškio malūno patvankos išplatėjęs upelis, matyt, ir jo tėkmė sulėtėjusi tiek, kad plano sudarytojui teko pažymėti kryptį. Pagal šį planą į Siesikų ežerą įteka Kakupis, o dabartinis Armonos pavadinimas yra atsiradęs gerokai vėliau, jau po XIX-XX amžiuje vykdytų melioracijos darbų, kai daugiau nei 40 natūralių, į Siesikų ežerą įtekančių upelių, buvo kanalizuoti. Tai, kad Armonos ištakos XVIII a. buvo kitoje vietoje patvirtina ir Deltuvos klebono Antano Sorokos 1784 metais sudarytas parapijos topografinis aprašymas: „ Plačiavos pelkės pietvakariuose prasideda Armonos upelis, jis teka Deltuvos parapijos pietine dalimi“. Nuo Plačiavos pelkės pakraščio iki Belazariškio vien tik tiesia linija yra daugiau nei 10 km.
Kakupio upėvardis dažnai minimas Europos lyginamosios kalbotyros studijose prūsų, germanų ir, apskritai, indoeuropietiškų kalbų kontekste. Žinoma, ten kalba eina apie kitą Kakupį - greičiausiai, Žemaitijos upės Sausdravo kairįjį intaką. Kiti pavadinimai - Dubupis, Gudupis ir Legupis sutinkami vien Žemaitijoje, dažniausiai kažkada kuršių apgyvendintose teritorijose.
Kodėl Siesikų apylinkėse labai kompaktiškoje teritorijoje atsirado tokių tolimų vietų hidronimai? Į šį klausimą gal būt bus atsakyta ateityje.
Atidaryta ikonų paroda iš Ukrainos
Vasario 23 dieną Ukmergės kraštotyros muziejuje buvo atidaryta ikonų paroda, atkeliavusi iš Ukrainos Radomyšlio pilies kolekcijos. Tai kilnojama paroda, kuri į Ukmergę atvyko prieš tai aplankiusi Anykščius.
Parodos pavadinimas „Jų akys žvelgia į sąžinę“, kaip ir pats turinys - neišvengiamai persipina tarp simbolikos, religingumo ir šiuolaikinių realijų.
Taip pat simboliškai, paroda Ukmergėje buvo atidaryta praėjus metams nuo karo Ukrainoje pradžios. Čia eksponuojami Ukrainos sakralinio meno pavyzdžiai – tai irgi keturios dešimtys karo pabėgėlių, laimingai išvengusių sunaikinimo ir radusių laikiną saugų prieglobstį Lietuvoje. Tai milžiniško ukrainiečių kultūros paveldo lobyno trupinėlis, šiuo sunkiu Ukrainos valstybei metu tapęs kūrybinių galių ambasadoriumi. Mėnesį praleidusi A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus salėje Anykščiuose, Ukrainos sakralinio meno paroda „Jų akys žvelgia į sąžinę", kolekcijos savininkams leidus, toliau keliauja po Lietuvą, kad būtų laikinai eksponuojama ir kitose atminties institucijose.
Kūriniai, atkeliavę į Lietuvą, kaip ir nuo karo pasitraukę ukrainiečiai – margaspalviai, tarsi atsitiktinai lemties susieti. Šiuo metu jie turi savitą misiją – tapti dvasinio atokvėpio erdve pirmiausiai ukrainiečiams, laikinai gyvenantiems Lietuvoje. Karo metu gimusią idėją nors dalį Ukrainos meno vertybių perkelti į Lietuvą įgyvendino kolekcijos savininkė Ukrainos namų ikonų ir senienų muziejaus „Ukrainos dvasia" įkūrėja Olga Bogomolec ir Ukrainos namų ikonų ir senienų muziejaus „Ukrainos dvasia" direktorius Jurijus Rudnickis kartu su Anykščių krašto Garbės ambasadoriumi Ukrainoje Virginijumi Strolia.
Susipažinusi su Anykščiuose parengta paroda, Lietuvos dailės istorikų draugijos pirmininkė menotyros mokslų daktarė Jurgita Kristina Pačkauskienė, vadovaujanti ikonų tapybos studijai „Ut unum sint" prie Vilniaus dominikonų vienuolyno, sakė, kad meno kūriniuose itin jaučiama stačiatikių ir katalikiškosios tradicijos paribio dvasia. Tiek vaizdavimo būdu, tiek ir siužeto turiniu namų bei cerkvių ikonos tarsi pasakoja universaliąją krikščionybės istoriją.
Paroda „Jų akys žvelgia į sąžinę" yra Ukrainos ir Lietuvos solidarumo santykių išraiška.
Kviečiame visus apsilankyti.
Paroda veiks iki Kovo 13 dienos.
EKSPONATŲ ISTORIJOS – atvirukas su Lietuvos Nepriklausomybės paminklo „Lituania Restituta“ vaizdu. 1931 m.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas atvirukas su Lietuvos Nepriklausomybės paminklo „Lituania Restituta“ vaizdu. 1931 m.
UkKM 17476 R – 5430
EKSPONATŲ ISTORIJOS
Ukmergės kraštotyros muziejaus kolektyvas sveikina su Lietuvos valstybės atkūrimo diena.
„Lituania Restituta“ („Atkurta Lietuva“)
„Tūkstantis devyni šimtai dvidešimt aštuntais metais gegužės mėnesio penkioliktą dieną – Lietuvos Valstybės Nepriklausomo gyvavimo dešimtais metais, esant jos Prezidentu Antanui Smetonai, Ministeriu Pirmininku profesorium Augustinui Voldemarui, Vidaus reikalų Ministeriu Ignui Musteikiui, Ukmergės miesto ir apskrities Viršininku Jonui Raščiui, Ukmergės miesto Burmistru Pranui Kuzmai – Ukmergės miesto ir apskrities gyventojai, vadovaujant Lietuvai Pagražinti Draugijos Ukmergės Skyriui, įmūrijo šį raštą Ukmergės mieste Kęstučio aikštėje, Ukmergės Klebono kun. Aniceto Barakausko iškilmingai pašventintoje vietoje, dedam pamatus Lietuvos Nepriklausomybės dešimties metų sukaktuvėms paminėti paminklui.
Šį paminklą statome, kaipo liudininką mūsų ainiams, kuris rodys, kaip mes branginame laisvę, gerbiame žuvusius už ją ir džiaugiamės nepriklausomu gyvenimu. Mes visi trokštame ir visuomet esame pasiryžę Nepriklausomybę išlaikyti ir reikalui esant už ją gyvybę atiduoti.“
Ši žinutė ateities kartoms buvo įbetonuota į paminklo pamatus 1928-ųjų gegužės 15 dieną. Paminklo pirminė paskirtis – Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų sukakčiai paminėti. Tačiau paminklas buvo baigtas 1930-aisiais, Vytauto Didžiojo metais, dėl šios priežasties dalyje istorinių šaltinių aptinkama, jog paminklas pastatytas Vytauto Didžiojo garbei.
Pagal Liudo Truikio projektą statymo darbus atliko skulptorius Silvanas Jakševičius. Lietuvos Nepriklausomybės paminklas „Lituania Restituta“, kaip teigia 1938 metų dokumentas skirtas Ukmergės apskrities Viršininkui, tuo metu „kaštavo“ 16 000 litų. Dalį lėšų skyrė miesto savivaldybė, kitą dalį surinko visuomenė.
1930 metų rugsėjo 8 dieną buvo surengta Lietuvos Nepriklausomybės paminklo „Lituania Restituta“ atidarymo šventė. Rugsėjo 8-oji tarpukariu buvo paskelbta Tautos švente, kadangi šią dieną 1430 metais turėjo įvykti Vytauto Didžiojo karūnavimas. 1930 metais Tautos šventė sutikta itin iškilmingai, kadangi buvo minimas Vytauto Didžiojo karūnacijos 500-metis.
1951 metais Nepriklausomybės paminklas nugriautas ir obelisko dalys užkastos čia pat, Kęstučio aikštėje.
1989 metų kovo 18 dieną buvo surengta pirmoji talka ieškant užkastojo paminklo. Vytį ir anotacinę lentą sovietiniu laikotarpiu išsaugojo ukmergiškiai Jonas Fišeris ir Rapolas Diečkus.
1989 metų gegužės 15 dieną pašventinti atstatomojo paminklo pamatai (tą pačią dieną 1928 metais buvo padėti pamatai pirmajam paminklui). Šventinant pamatus atstatomajam paminklui, buvo įbetonuota kapsulė su pirmojo rašto kopija ir nauju Ukmergės Sąjūdžio paminklo atstatymo komisijos raštu. Paminklas atstatytas pagal Vilniaus projektavimo kooperatyvo projektą. Skulptorius E. Varnas. Darbus vykdė Ukmergės kelių statybos valdyba.
Atstatyto Lietuvos Nepriklausomybės paminklo „Lituania Restituta“ atidarymo šventė įvyko 1990-ųjų vasario 16-ąją.
ĮDOMYBĖS
* Rapolas Diečkus pasakojo, kaip jiedu (kartu su Jonu Fišeriu) sužinoję, kad rytojaus dieną paminklas bus užkastas, rizikuodami naktį nuplėšė Vytį ir anotacinę lentą. Juos Rapolas Diečkus slėpė lovoje po čiužiniu, o kai su šeima buvo išvežtas į Sibirą, paprašė buto šeimininko juos užkasti darže. Grįžęs iš tremties Diečkus, iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, Vytį ir anotacinę lentą saugojo savo namuose Širvintose.
* Paminklo aukštis – 16,70 m., svoris – apie 550 t., medžiaga – gelžbetonis.
Daugiau informacijos skaitykite čia:
https://ukmergesmuziejus.lt/paroda-laisves-dvasia-gyva-lituania-restituta/
„Jų akys žvelgia į sąžinę“ - ikonų paroda iš Ukrainos Radomyšlio pilies kolekcijos
Vasario 24-osios išvakarėse, praėjus metams nuo karo Ukrainoje pradžios, Ukmergės kraštotyros muziejus kviečia jus į ikonų parodos iš Ukrainos Radomyšlio pilies kolekcijos „Jų akys žvelgia į sąžinę"atidarymą. Čia eksponuojami Ukrainos sakralinio meno pavyzdžiai – tai irgi keturios dešimtys karo pabėgėlių, laimingai išvengusių sunaikinimo ir radusių laikiną saugų prieglobstį Lietuvoje. Tai milžiniško ukrainiečių kultūros paveldo lobyno trupinėlis, šiuo sunkiu Ukrainos valstybei metu tapęs kūrybinių galių ambasadoriumi.
Paroda „Jų akys žvelgia į sąžinę" yra Ukrainos ir Lietuvos solidarumo santykių išraiška.
Parodos atidarymas Vasario 23 d. 16val.
Paroda veiks iki Kovo 13 dienos.
Ukmergės kraštotyros muziejus
