„Šimtmečio moterys“ - aplankė ir stebino A. Smetonos dvaro rūmus
Dėkojame visiems žiūrovams bei nuostabiai ir istoriškai pasikausčiusiai teatro komandai!
Daugiau nuotraukų muziejaus FB paskytos albume:
https://www.facebook.com/photo/?fbid=525864236009886&set=pcb.525866226009687
EKSPONATŲ ISTORIJOS – armonika (meistras Jurevičius, apie 1932 m.)
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma armonika, mediniais rėmais. Galai pjaustyti ažūru, ornamentuoti, daryti iš faneros. Mediniai rėmai puošti geležiniais apkaustėliais. Gaminta meistro Jurevičiaus apie 1932 m. Ilgis -30 cm, plotis -31,5 cm.
UkKM 6792 IE-1255
Armonika
Armònika (vok. Handharmonika), muzikos instrumentas – dumplinis hemiidiofonas su laisvaisiais (šokčiojančiais) liežuvėliais. Armoniką sudaro du puskorpusiai, sujungti dumplėmis. Abiejuose puskorpusiuose įtaisytos klaviatūros.
Europoje labiausiai paplitę šie rankinių armonikų tipai: vokiškoji armonika, Vienos armonika ir Vienos armonikos tipo Peterburgo armonika.
1822 m. Berlyne rankinės armonikos prototipą (tik su melodine kairiąja klaviatūra) sukonstravo C. F. L. Buschmannas ir pavadino rankine eolina. 1829 m. Vienoje C. Demianas patobulino Buschmanno instrumentą – pridėjo gatavų mažorinių akordų klaviatūrą. Vėliau tobulinamą rankinę eoliną imta vadinti vokiškąja armonika, o Demiano akordeoną – Vienos armonika. Kai kuriose šalyse sukonstruotos nacionalinės armonikos turi tų šalių liaudies muzikai būdingus garsaeilius. Tokios yra kai kurios rusiškosios, marių, čiuvašų, totorių, Užkaukazės ir arabų tautų armonikos.
Lietuvoje armonika paplito nuo XIX a. vid. Daugiausia armonikų į Lietuvą pateko iš Vokietijos ir Austrijos, mažiau iš Rusijos ir Italijos. Sovietų okupacijos metais paplito standartizuota rusiškoji armonika, vienodai skambanti tempiant ir glaudžiant dumples.
Muziejaus video archyvo filmukas apie šią armoniką:
ĮDOMYBĖS
* XX a. pr. pradėtos gaminti lietuviškos armonikos.
* Nematerialaus kultūros paveldo vertybe yra pirpažintas rytų aukštaičių muzikavimas Peterburgo armonika.
* Lietuvoje, rašytiniuose šaltiniuose armonika pirmą kartą paminėta 1853 m., kai mokymąsi ja groti aprašė A. Baranauskas.
* Kernavėje yra įkurtas armonikų muziejus.
* Žymiausi armonikų meistrai Lietuvoje buvo: M. Savickas, M. Kavaliūnas, J. Sipavčius, J. Taraila, L. Jurevičius ir J. Griškevičius.
Daugiau informacijos skaitykite čia:
https://www.vle.lt/straipsnis/armonika/
https://www.delfi.lt/gyvenimas/istorijos/iamzinti-armonikos-garsai.d?id=23114119
Ukmergės kraštotyros muziejus ieško naujo komandos nario – muziejininko
Įstaigos pavadinimas, teisinė forma, buveinė ir kodas:
Ukmergės kraštotyros muziejus, biudžetinė įstaiga, buveinės adresas: Kęstučio a. 9, LT- 20114, Ukmergė, kodas 190346558.
Pareigybė (darbo pobūdis):
Ukmergės kraštotyros muziejaus muziejininkas yra biudžetinės įstaigos darbuotojas, dirbantis pagal darbo sutartį, kuris turi:
-
Planuoti ir kurti parodas, kultūros ir kitus muziejinius renginius;
-
Inicijuoti projektų paraiškas;
-
Organizuoti istorinę, etnografinę, mokslinę ir švietėjišką veiklą: rengti nuolatines/ virtualias ekspozicijas ir parodas, rašyti straipsnius, ruošti pranešimus;
-
Dirbti su Lietuvos integralia muziejų informacine sistema (LIMIS);
-
Dirbti su „Kultūros pasas“ platforma – atnaujinti ir kurti, vesti edukacinių užsiėmimų programas;
-
Rengti informacinę medžiagą, susijusią su vykdoma parodine ir edukacinių užsiėmimų veikla;
-
Dalyvauti tiriamojoje muziejaus veikloje, rinkti ir kaupti eksponatus - muziejines vertybes;
-
Bendradarbiauti su švietimo įstaigomis ir kitomis atminties institucijomis.
Pareigybės lygis – A2
Darbo sutarties rūšis – neterminuota.
Kvalifikaciniai reikalavimai pretendentui:
-
Turėti istorinės krypties arba istoriko aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą;
-
Mokėti bent vieną ES oficialią darbinę (anglų, vokiečių, prancūzų) kalbą ne žemesniu nei B1 lygiu;
-
Gebėti valdyti, kaupti, sisteminti, apibendrinti, analizuoti informaciją, rengti išvadas bei teikti pasiūlymus, gebėti planuoti, organizuoti savo veiklą, dirbti savarankiškai ir komandoje;
-
Turėti kompiuterinio raštingumo įgūdžių ir mokėti naudotis informacinėmis technologijomis;
-
Sklandžiai dėstyti mintis raštu ir žodžiu, išmanyti dokumentų rengimo ir valdymo taisykles;
Laukiame Jūsų CV el. paštu iki 2022-10-10.
Pokalbiui bus kviečiami tik atrinkti kandidatai.
Išsamią informaciją apie skelbiamą konkursą galima gauti tel. (8 340) 63957, el.p. info@ukmergesmuziejus.lt
EKSPONATŲ ISTORIJOS – koklis (XVIII a. pab.–XIX a., Ukmergė.)
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas kampinio karnizinio koklio fragmentas. Keramika. XVIII a. pab.–XIX a. Rasta Bažnyčios g. 6, Ukmergės m. Aukštis – 143 mm, plotis – 141 mm.
UkKM 25079 A-3174
KOKLIS
Kokliai – keramikos dirbiniai šildymo krosnių sienelėms formuoti, skirti židinių ir kitų šildomų paviršių apdailai. Būna įvairių formų, nedekoruoti ir puošti reljefinėmis bei tapytomis figūrinėmis kompozicijomis, augaliniais bei geometriniais ornamentais, neglazūruoti ir dengti spalvota glazūra, kartais emaliu. Gaminami rankomis arba presuojami iš lengvai lydomo plastiško molio, džiovinami, degami 900–1000 °C temperatūroje 2 kartus (prieš glazūravimą ir po jo).
Kokliai krosnims pradėti naudoti VIII–IX a. Alpių regione ir dabartinės Vokietijos pietinėje dalyje, XI–XII a. paplito Šiaurės Europoje. XIII–XIV a. koklinės šildymo krosnys tapo svarbiu dekoratyviniu interjero akcentu visoje Europoje. Kokliai dekoruoti herbais, įvairių šventųjų, angelų, riterių figūromis, religinių, alegorinėmis kompozicijomis, ornamentais.
Ankstyviausi kokliai – puodyniniai (puodynės formos), be glazūros, nedekoruoti. Vėliau plito vazoniniai, dubeniniai kokliai. XV a.–XVI a. pr. gaminti grotiniai ažūriniai (puodyninių ar dubeninių koklių kiaurymę uždengiant moline ažūrine plokštele) ir dideli nišiniai loviniai (cilindro formos koklį perpjovus pusiau ir aprėminus) kokliai. Šiuo laikotarpiu susiformavo plokštiniai kokliai, sudaryti iš 2 dalių: keturkampės plokštelės, kurioje iš medinės ar molinės formos (matricos) atspaudžiami dekoro motyvai, ir prie jos nugarėlės tvirtinamo žiesto kaklelio (rumfos). Krosnies kampams, kai kurioms jos dalims paryškinti, viršūnei užbaigti buvo skirti specialūs įvairių matmenų ir formos (stačiakampiai, trikampiai, profiliuoti) kampiniai, friziniai karniziniai, karūniniai kokliai.
Kokliai Lietuvoje
Lietuvoje koklinės krosnys žinomos nuo XIV a. pab. Pirmieji kokliai, manoma, buvo įvežti iš Vidurio Europos (Čekijos, Lenkijos). XV–XVII a. koklius gamino puodžiai koklininkai puodžių dirbtuvėse (vėliau cechuose) prie dvarų, pilių, miestuose. Ankstyviausi buvo neglazūruoti puodyniniai, vėliau plito vazoniniai, dubeniniai kokliai, kartais dekoruoti pirštų įspaudomis (rozete, apskritimais). Šių koklių krosnys Lietuvoje (nereprezentacinėse patalpose) statytos ilgai – nuo XIV a. pab. iki XVII a., kai kur iki XIX amžiaus. XV a. pradėti gaminti plokštiniai kokliai, nuo XV a. vid. plito nišiniai loviniai, grotiniai-ažūriniai kokliai.
XV a. pab.–XVII a. kokliai glazūruoti ryškiomis spalvomis, dekoruoti heraldiniais motyvais, komponuoti realūs ir simboliniai portretai, bibliniai atvaizdai, pasakų, medžioklės, riterių kovų siužetai, augaliniai ir geometriniai ornamentai. XVIII a. koklių reljefinį dekorą pakeitė tapyti augaliniai motyvai, siužetinės kompozicijos.
XVIII a. II p.–XIX a. I p. labai paplitus fajansui spalvotus koklius pakeitė baltu emaliu dengti plokštieji kokliai, krosnys statytos taisyklingų formų, atskiroms jos dalims (karūnai, kampams, karnizams) gaminti puošnūs dideli ornamentu dekoruoti kokliai. XIX a. pab.–XX a. pr. moderno stiliaus interjeruose puošnūs ir spalvingi kokliai dekoruoti augaliniais motyvais. XX a. pramoniniu būdu gaminti ne tokie meniški plokštieji kokliai, kartais su stilizuotu reljefiniu ornamentu, dengti viena spalva (dažniausiai balta, ruda ar žalia).
ĮDOMYBĖS
* Vilniaus Žemutinėje pilyje surinkta XIV a. pab.–XVII a. pr. koklių kolekcija – viena didžiausių Europoje.
* Koklių kaina viduramžiais buvo itin didelė, nes dažniausiai koklių likučiai aptinkami tik pilių ar didžiausių dvarų griuvėsiuose. Retas eilinis valstietis galėdavo sau leisti dekoruoti savo krosnį kokliais.
* Be pagrindinės savo paskirties – patalpų šildymo, krosnys atliko dar keletą labai svarbių funkcijų: švietimo-edukacinę – dėl dailės kūrinių imitavimo kokliuose; reprezentacinę – dėl jų puošyboje naudojamų heraldinių motyvų ir pačios krosnies dekoratyvumo.
* Krosnis dažniausiai stovėdavo patalpos kampe, todėl iš centrinės patalpos dalies nematomos krosnies sienos neretai būdavo statomos iš neglazūruotų koklių.
* Lietuvos koklių dekoravimui įtaką darė populiarūs Europoje siužetai ir ornamentai, kurie plito per dailės kūrinius, grafikos lakštus, knygas, keliaujančius amatininkus.
* Visų tipų kokliai buvo atspaudžiami naudojant iš anksto pagamintą medinę, varinę arba molinę formą – matricą. Pirmiausia molyje įspausdavo visą matricos vaizdą ir tik paskui koklio plokštės ruošinį supjaustydavo pagal vienai ar kitai krosniai reikalingų koklių matmenis.
Daugiau informacijos skaitykite čia:
https://www.vle.lt/straipsnis/kokliai/
https://sekunde.lt/leidinys/old_turinys/renesanso-puodziu-sedevras-koklines-krosnys/
http://www.euro-2012.lt/kokliu-istorija-lietuvoje
Spektaklis „Šimtmečio moterys“ - A. Smetonos dvaro rūmuose
Dar kartą kviečiame į A. Smetonos dvarą! Šį kartą jūsų laukia unikalus istorinis spektaklis „Šimtmečio moterys“! Renginys nemokamas, tačiau vietų skaičius ribotas, todėl rekomenduojama rezervacija - darbo dienomis telefonu.: 8 684 14460.
Tai spektaklis, sukurtas Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečiui.
Spektaklyje „Šimtmečio moterys“ netikėtais rakursais pristatomos tokios legendinės moterys, kaip rašytojos Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir Julija Žymantienė-Žemaitė, seserys politikės Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė bei aktorė Ona Rymaitė.
Vaidinimo metu ekrane žiūrovai mato unikalius, archyvinius laikinosios sostinės Kauno kadrus, Premjerą Augustiną Voldemarą, Prezidentą Antaną Smetoną, ministrą Petrą Klimą, pirmąją šalies ponią Sofiją Smetonienę, rašytojas Žemaitę bei Petkevičaitę-Bitę ir kitus. Spektaklyje atskleidžiami mažai kam žinomi faktai apie tai, kaip Jadvyga Tūbelienė iš Lietuvos į Vokietiją batelyje slapta gabeno hercogo Viljamo Von Uracho sutikimą tapti Lietuvos karaliumi, o taip pat ir kitų, unikalių istorinių įvykių bei fragmentų.
