Virtualios parodos

Virtuali paroda „Mūsų senolių buitis“

Ukmergės kraštotyros muziejuje sukaupti įvairūs buities rakandai atspindi XIX a. pab. – XX a. vid. žmonių gyvenimo kasdienybę. Buityje naudotus rakandus žmonės gamindavosi patys arba užsakydavo pas vietinius amatininkus. Dažniausiai jie buvo gaminami iš medienos, nes medis buvo pigi ir lengvai pasiekiama medžiaga. Muziejaus fonduose saugomi paprasti, bet labai praktiški namų apyvokos daiktai, skirti drabužių ir tekstilės priežiūrai, maisto gaminimui ir laikymui, darbo įrankiai, interjero detalės. Kai kurie iš jų išsiskiria išraiškingomis formomis, meniškomis savybėmis, tai liudija apie gilias medžio apdirbimo tradicijas mūsų krašte. Įvairius darbo įrankius bei kasdien buityje naudotus namų apyvokos daiktus, puoštus įvairiais išpjaustytais, išdrožinėtais, išpieštais ar tapytais ornamentais, gamino senieji liaudies meistrai. Šiandien visi šie daiktai – tai prisiminimas apie mūsų senolių buitį ir jų kasdienybę.

Kviečiame susipažinti su mūsų senolių namų apyvokos daiktais, kurie stebina išradingumu, praktiškumu ir paprastumu.

Skalbimo, lyginimo reikmenys

Kultuvė (skalbiamoji) – medinis įrankis skirtas skalbimui vandens telkinyje. Skalbta ritmingai daužant su kultuve skalbinius, patiestus ant specialios lentos (velėklės, prikultuvo), kad būtų minkštesni. Kultuvė buvo gaminama iš neskilaus medžio (beržo, klevo, liepos, žilvičio) plokščia su ~ 10 cm rankena. Skalbimui eketėje daryta ilgakotė kultuvė su pastorinta ~1 m rankena. Ja buvo galima skalbti stačiomis, nesiklaupiant ant ledo. Kartais kultuvės būdavo išraižomos arba išpjaustomos geometriniais, augaliniais ornamentais. Naudotos iki XX a. vid.

Kultuvė. XIX a. pab. UkKM 5045, IE-856

Kultuvė. 1919 m. UkKM 75, D-21

 

Rumbė (rintė) – rumbėta lenta skalbiniams trinti. Medinė, stačiakampio formos, su rankena. Viena lentos pusė išpjaustyta grioveliais, į kuriuos trinamas drabužis.

Lenta skalbiniams trinti (rintė, rumbė), XX a. vid. UkKM 3044, IE-479

Kočėlas (volkas) – porinis įrankis skalbiniams lyginti (kočioti). Jį sudarė kočėlas skalbiniams apvynioti ir kočėtuvė (volkas, rintė) kočėlui ritinėti. Kočėtuvė daryta iš stačiakampės lentos jos apačią išpjaustant ranteliais (dantukais), o viršų paliekant tiesų, gale išdrožiant arba įstatant rankeną. Viršus puoštas išdrožinėjant arba išpjaustant įvairius ornamentus; kartais būdavo išraižomi pagaminimo metai, savininkės inicialai.

Ruošiantis kočioti skalbinys buvo užvyniojamas ant kočėlo; kočiojama ant suolo arba stalo padėtą apvyniotą kočėlą ritinėjant ir spaudžiant kočėtuvę.

Volkas (rintė). 1886 m. UkKM 2226, D-20 Kočėlas. UkKM 3668, IE – 568

Lygintuvas – prietaisas skalbiniams ir drabužiams lyginti, pagamintas iš metalo (žalvario, ketaus). Jis buvo vientisas arba tuščiaviduris lygiu pagrindu su medine ar geležine rankena. Tuščiaviduriai lygintuvai turėjo pakeliamą dangtį, kaminėlį arba kiaurymes korpuso šonuose ir traukos angą; jo viduryje buvo įtaisytos grotelės arba išimama metalinė plokštelė – kaitrutė. Vientisas ketaus lygintuvas įkaitinamas pastačius ant žarijų arba įkaitusio duonkepės pado; tuščiaviduris – į vidų įdėjus krosnyje įkaitintą kaitrutę arba ant grotelių papylus rusenančių anglių. Gaminti nuo XVIII a. iki XX a. 6 deš.

Lygintuvas, žalvarinis. Gamintas Rusijoje XX a. pr. UkKM 13718, IE-2456

Darbo įrankiai

Verpstė – verpimo įtaisas kuodeliui pritvirtinti. Verpstes drožė iš beržo, drebulės, eglės, liepos ar pušies. Ją sudarė plokščia galva su kotu ir statmenai pritvirtinta gulsčia pasėste. Galva lygiašonė, platėjanti arba siaurėjanti į viršų arba karklo lapo nupjauta viršūne pavidalo; su skylutėmis viduryje kuodeliui prismeigti smeigtuku arba su išpjovomis šonuose pririšti jį virvele. Galva (dažniausia iš vienos pusės) ir kotas puošti augaliniais, geometriniais, gyvūniniais ar architektūriniais motyvais. Kartais būdavo įrėžiami pagaminimo metai. Naudota verpiant rateliu iki XX a. I p.

Verpstė, 1852 m. UkKM 185, D-47

Vėtyklė – įrankis grūdams ar sėmenims valyti vėtant. Ją sudarė semtuvėlis su rankena. Naudota iki XX a. pr. Grūdai semiami vėtykle ir siaučiami pusračiu prieš vėją, dirbama sėdint. Sunkiausi ir geriausi grūdai ar sėmenys lekia toliausiai, smulkesni krinta arčiau, o pelai (sėklų atliekos – luobelės, javų lapų atplaišos ir kt.) prie pat vėtytojo kojų. Tai seniausias grūdų valymo būdas

Vėtyklė grūdams vėtyti. Gaminta 1937 m. UkKM 1256, IE-140

 

Maisto ruošimo, laikymo rakandai

Piesta (grūstuvė) – indas grūdams ir sėmenims grūsti. Įdubos dugne dažnai įdėtas akmuo arba geležinė plokštelė, kad greičiau grūstųsi. Grūsta grūstuvu (piesčiumi).

Piesta. UkKM 102, IE-24

Grūstuvas (piesčius) – įrankis grūdams ir sėkloms grūsti piestoje. Storokas kietmedžio pagalys per vidurį buvo suploninamas arba išdrožiama iškarta, kad būtų patogiau įsitverti ranka, o galai pasmailinami ir prikalinėjami smulkių vinelių arba apkaustomi geležinėmis užmovomis.

Grūstuvas. UkKM 5972, IE- 1060

Piestelė – indas skirtas maistui grūsti. Gaminta dažniausiai taurės formos, kad grūdant būtų patogiau prilaikyti ranka. Gaminta iš kietmedžio. Grūdama ąžuoliniu ar kleviniu grūstuvėliu. Naudotos lašiniams, taukams, druskai ir prieskoniams grūsti. XX a. pr. medines piesteles pradėjo keisti žalvarinės.

Piestelė medinė. UkKM 8748, IE-1725

Kaušas – semiamasis namų apyvokos reikmuo, naudotas grūdams semti. Darytas iš beržo, juodalksnio, klevo ar žilvičio išskobiant gilią galvą ir nudrožiant kotą. XX a. I p. paplito skardiniai kaušai su mediniu kotu.

Kaušas, medinis. 1930 m. UkKM 1318, IE-147

Kubiliukas – indas maistui laikyti. Buvo skobtiniai arba šuleliniai. Skobtinis (duobinukas) darytas išskobiant iš vientiso liepos medžio ir įdedant lentinį dugnelį; šulelinis (šulinukė) darytas iš šulelių, sutvirtinant juos lankeliais. Kubiliukas naudotas lydytam sviestui, varškei, taukams laikyti.

Kubiliukas, šulelinis. XIX a. pab. UkKM 7002, IE-1312

Gorčius – biralų ir skysčių saiko vienetas. Buvo moliniai, mediniai, pinti iš šakų, vytelių ar šiaudų. Seniau gorčius atitiko 2,82 l. XIX a. buvo suapvalintas iki 3 litrų. Naudotas iki metrinės matų sistemos įvedimo 1922 m.

Gorčius. UkKM 4661, IE-753

Puodynė – molinis indas maisto produktams laikyti. Puodynė buvo lipdytinė juodai degta arba žiestinė glazūruota. Skirtingos talpos ir pavidalo darytos medui, uogienei laikyti, pienui sukošti, rauginti ir grietinei laikyti. Būdavo uždengiamos mediniu dangteliu arba aprišamos drobine skepetėle. Įtrūkusios arba naujos (kad ilgiau laikytų) būdavo apipinamos beržo tošimi.

Molinė puodynė, apipinta beržo tošimi UkKM 92, IE-14

Molinė puodynė UkKM 5065, IE-864

Pipirinė – indelis pipirams laikyti. Pipirinės buvo medinės arba tošinės. Daryta išskobiant ar ištekinant iš medžio kamieno arba susukant iš tošies lygiašonį kubilėlį. Kartais daryta su įleidžiamu į vidų dangteliu arba su dviem dugneliais, kurių vienas buvo uždaromas stumdoma šovele.

Pipirinė tošinė. UkKM 106, IE-28

Šaukštas – įrankis skirtas valgymui arba maišymui. Šaukštai buvo drožiami iš klevo, kriaušės, liepos ar obels medienos. Prieš valgant šaukštai būdavo sudedami ant stalo į vieną krūvelę, iš kurios kiekvienas atsirinkdavo pagal savo žymenį kote. XIX a. pab. naudoti ir metaliniai šaukštai. XX a. paplito suvenyriniai šaukštai su puoštais kotais.

Šaukštas, medinis, skirtas maišymui, ~ 1935 m. UkKM 6249, IE-1125

Lėkštė – apvalus indas lėkštais kraštais valgiams dėti ir valgyti. Lėkštės buvo medinės ir molinės. Medinės skobtos ar tekintos iš beržo, guobos, klevo, liepos; kraštai dažnai puošiami vingeliais ar augaliniais, geometriniais raštais. Kad nepraleistų skysčio, naujos lėkštės būdavo pavirinamos aliejuje.

Lėkštė, medinė. UkKM 98, IE-19

Gelda – pailgas skobtinis indas su galuose išdrožtomis rankenomis (ausimis). Skobta iš lapuočio medžio (drebulės, klevo, liepos ar žilvičio) pusrąsčio. Skirtingų dydžių geldos naudotos įvairiai – tešlai minkyti, kruopoms ir grūdams laikyti, mėsai sūdyti, skalbti žlugtą, vaikus maudyti.

Gelda, tešlai minkyti. UkKM 5976, IE-1064

Sviesto forma – indelis sviestui formuoti. Buvo stačiakampė arba apvali, skobta iš klevo medžio kamieno arba kalta iš lentelių. Šaltu vandeniu sudrėkinta sviesto forma būdavo dedama ant vaškuoto popieriaus ir šlapiu šaukštu spaudžiant pridedama sviesto. Dangteliu – stūmokliu sviesto gabalas išstumiamas ir vyniojamas į popierių. Vaišėms sviestas būdavo formuojamas augaliniais ornamentais išpjaustytose formose.

Sviesto forma, stačiakampė. UkKM 2421, IE- 339

Sviestmušė (muštokė) – medinis prietaisas sviestui mušti. Skirstomos į skobtines, šulelines ir lentelines. Lietuvoje paplitusi iš šulelių sukalta sviestmušė, uždengiama dangteliu. Per dangtelio skylę prakišamas kotas su kryžiokėliu apačioje – šis įtaisas, mušant sviestą, kilnojamas aukštyn žemyn

Muštokė sviestui mušti. Pirkta Ukmergės m. turguje apie 1956 m.
UkKM 10657, IE-2120

Interjeras

Rankšluostinė – skirta rankšluosčiui pakabinti. Sudarė pora stačių lentelių ir tarp jų gulsčiai įtaisytas volelis, kurio ilgis priklausė nuo kabinamo rankšluosčio pločio. Priekinė lentelė išraižyta, išdrožinėta ar ištapyta įvairiais ornamentais. Kaip gyvenamosios patalpos puošmena rankšluostinė kabinta ant sienos, krikštasuolėje, netoli stalo gerojoje patalpoje.

Rankšluostinė, XX a. I p. UkKM 3045, IE- 480

Kuparas (skrynia) – baldas audiniams ir drabužiams laikyti, kraičiui krauti. Viduje būna dėžutė su dangteliu smulkiems daiktams krauti. Kartais skrynios būdavo gaminamos su 2 dugnais: atitraukus antrąjį dugną per visą skrynios apačią būdavo plaštakos pločio slėptuvė pinigams, svarbiems dokumentams ar daiktams slėpti. Skrynių antvožai lygūs, kuparų lenkti. Dažytos žalia, vyšnine, mėlyna spalva, priekinė skrynios dalis, šonai ir antvožas dažnai papuoštas tapytais augaliniais ornamentais, kartais užrašomi pagaminimo metai. Skrynios kaip kraitiniai baldai Lietuvoje minimos jau nuo XVI a. XIX a. pab. - XX a. pr. vietoj jų pradėtos naudoti komodos ir spintos.

Kuparas. UkKM 3779, IE-606

Stovynė – įtaisas vaikams mokytis stovėti. Stovynę sudaro dvi lentelės, kurių viršutinėje išpjauta skylė tokio dydžio, kad joje įstatytas vaikas galėtų laisvai judėti. Viršutinė lentelė keturiomis kojelėmis sujungta su kita panašaus dydžio lentele. Kartais būdavo įtaisoma lentelė vaikui atsisėsti. XX a. I. p. darytos su ratukais.

Stovynė vaikams. UkKM 8753, IE-1730

Žibalinė lempa – apšvietimo priemonė. Ją sudarė skardinis arba stiklinis indelis žibalui su dagčiu ir stiklinis gaubtas. XIX a. II p. – XX a. pr. naudotos pastatomos ir prie lubų ar sienos kabinamos lempos. Pastatomos žibalinės lempos buvo su viena kojele ir puošniu stikliniu gaubtu. Prie lubų gerojoje patalpoje kabintos kabinamosios lempos buvo įstatytos į vielinius rėmus su 2 apvaliais skirtingo dydžio skardos skydeliais: mažesniu virš stiklo luboms apsaugoti ir didesniu šviesai atspindėti.

Žibalinė lempa. XX a. vid. UkKM 18728, IE-3343

Battraukis (oželis, trauktuvas) - įtaisas batams nusiauti. Sudarė 30-50 cm ilgio lentelė su išpjova priekyje kulnui įstatyti. Nusiaunant batą, kulnas buvo įstatomas į išpjovą, kita koja priminamas battraukio galas, kad nejudėtų, o ranka prilaikomas bato priekis.

Battraukis, XX a. I p. UkKM 19520, IE-3573

Informacija pateikta remiantis „Lietuvių etnografijos enciklopediniu žodynu“, LNM, 2015 m.

---

pagal tombal7

Virtuali paroda - Stasio Jankaus grafikos ciklas „Senoji Ukmergė“

Grafika ( graphikos – nupieštas, užrašytas) –vaizduojamosios dailės šaka, kurioje taikomos įvairios, kuriamo vaizdo ir jo galutinio rezultato, tiražavimo technikos. Svarbiausios galutinio kūrinio vaizdavimo priemonės – štrichas, kontūrinė linija, monochromija ir medžiaga, ant kurios piešiama arba spausdinama. Grafika išskiriama į kelias atskiras atlikimo technikas: nespausdintinę – piešiniai tušinuku ar tušu ir grotažai bei spausdintinę, kuri dar skirstoma pagal paskirtį - lakštinė, knygų, reprodukcinė ir taikomoji. Pagal taikomus spaudos ar piešimo būdus skiriamios – giliaspaudė, iškiliaspaudė, plokščiaspaudė, trafaretinė. Kaip atskira spausdintinės grafikos technika egzistuoja ir monotipija, kuri yra labai artima tapybai.

Grafiką galima laikyti įvairių meno šakų pradininke, nes jos užuomazgos jau buvo ikiistorinėje dailėje, o tiksliau – pirmieji abstraktūs ir linijiški piešiniai ant uolų, kaulo dirbinių bei keramikos. VIII-IX a Rytų šalyse atsirado seniausia spausdintinės grafikos technika,– medžio raižinys, kuriuo atliktais piešiniais pradėta imti iliustruoti įvairius tuometinius rankraščius. Jauniausia spausdintinės grafikos technka, atsiradusi XX a.pr. – lino raižinys, iškart perėmė tuomet dailės pasaulyje vyravusias naująsias meno kryptis – ekspresionizmą, kubizmą, abstrakcionizmą. Per pagrindinius grafiško vaizdavimo elementus – raiškią raižybą, linijiškumą, štrichavimą, spalviškumą, tuometiniams naujųjų dailės šakų šalininkams buvo įdomu ir lengva savo stilistiškas formas ir tikrovės interpretacijas išreikšti grafikoje.

Kalbant apie grafikos pradžią Lietuvoje, svarbu tai, kad jos atsiradimas mūsų šalyje nelabai nutolęs nuo pasaulinio konteksto. Lietuvoje grafikos užuomazgų randama jau archeologinių tyrinėjimų metu, tai piešiniai ir įvairūs ornamentai ant puodynių, įrankių. XVI a. buvo pradėtos spausdinti knygos, o kartu su jom jau buvo naudojama ir spausdintinės garfikos technika – medžio raižinys. XIX a. grafika Lietuvoje jau tapo profesionalia dailės šaka, tam didelį postūmį padarė 1805 m. Vilniaus universitete įkurta Grafikos katedra. Tuo metu studentai buvo mokomi istorinio žanro, portreto, peizažo atlikimo technikų. Daugiausia buvo kuriama naudojant vario raižymo techniką. XX a. pradžioje kartu su M. K. Čiurlionio, A. Žmuidzinavičiaus, P. Rimšos kūryba išpopuliarėjo knygų grafika. XX a. grafikos raidai Lietuvoje buvo itin svarbus, nes pradėta ugdyti svarbius dailininkus, o jiems pradėjus savo kūrybinį kelią grafikoje įvyko šie pokyčiai: išsiplėtė kūrinių tematika, stipri modernaus meno įtaka, taikyta tautodailės ornamentika bei daugiau imta kurti naudojant medžio raižinių ir linoraižinių technikas. Grafika Lietuvoje suklestėjo XX a. ir tam įtakos turėjo įkurtos mokymo studijos, tuometinių jaunųjų menininkų susidomėjimas šia meno šaka, vyraujantys dailės stiliai, atsisukimas į savo tautiškumą, improvizacijos ir etninių simbolių jungimas. 10 dešimtmetyje atsirado naujasis grafikos kūrinys – dailininko knyga – individuali tam tikros idėjos interpretacija, jungiant tekstą ir vaizdą.

Virtualioje parodoje pamatysite 9 nespausdintinės grafikos Stanislovo Jankaus grafikos ciklo „Senoji Ukmergė“ kūrinius, atliktus tušu ant popieriaus. Kiekviename paveiksle vaizduojamas vis kitas Ukmergės senamiesčio urbanistinis fragmentas. Kiekvienas ciklo kūrinys pasižymi itin tiksliai atkartotu vaizdiniu, gausiu žaidimu linija, spalviškumu ir ritmo sukūrimu. S. Jankaus kūriniuose nepamatysime žmonių ar gyvūnų atvaizdų, juose nėra pašalinių figūrų trukdančių ar užstojančių tam tikro pastato ar jų grupės tikslų detalių atvaizdavimą. Tačiau jo darbai nėra statiški ir liūdni, priešingai – nuotaikingi, ritmiški ir judantys, o visą tai sukuria – štrichavimas, žaismas linijomis ir taškais, atitinkamų detalių kontūrinis vaizdavimas. Kūriniuose įamžintas pavienių objektų ar jų kompleksų realistiškas vaizdas su nutrupėjusiomis sienomis ar įskeltu stiklu liudija, jog siekis išsaugoti senamiesčio sustabdytą akimirką piešinyje tampa svarbiu tikslu – išsaugoti kultūrinę, meninę ir istorinę atmintį ne tik tekste, bet ir vaizdiniuose.

I, 1992 m., Popierius, tušas ir tušinukas, 20x40 cm

II, 1992 m., Popierius, tušas ir tušinukas, 20x40 cm

III, 1992 m., Popierius, tušas ir tušinukas, 20x40 cm
IV, 1992 m., Popierius, tušas ir tušinukas, 20x40 cm

V, 1992 m., Popierius, tušas ir tušinukas, 20x40 cm

VI, 1992 m., Popierius, tušas ir tušinukas, 20x40 cm

VII, 1992 m., Popierius, tušas ir tušinukas,20x40 cm

VIII, 1992 m., Popierius, tušas ir tušinukas, 20x40 cm

IX, 1992 m., Popierius, tušas ir tušinukas, 20x40 cm

---

pagal tombal7

Virtuali paroda „Lietuvos kariuomenės I p. DLK Gedimino pulkas Ukmergėje“

1918 metų vasarį paskelbus nepriklausomybės atkūrimą, Lietuvos valstybės padėtis buvo itin sudėtinga: dar tęsėsi vokiečių okupacija, į mūsų žemes kėsinosi revoliucinė Rusija, kaimynė Lenkija puoselėjo savo grobikiškus planus dalies Lietuvos atžvilgiu. Iškilo būtinybė sukurti savo karines pajėgas.

Lietuvos kariuomenės I p. DLK Gedimino pulkas buvo pradėtas formuoti Vilniuje 1918 m. lapkričio mėn. 23 d. ministro pirmininko ir Krašto apsaugos ministro profesoriaus Voldemaro įsakymu. Gruodžio mėnesį pulkas buvo perkeltas į Alytų. 1919 m. pirmoje pusėje pulkas kovėsi su bolševikais prie Daugų, Jiezno, Prienų, Ukmergės, Zarasų, su bermontininkais – Baisogalos apylinėse, prie Radviliškio, 1920 m. - su lenkais – ties Varėna, Trakais.

1919 m. spalio 30-ąją pulkui, atsižvelgiant į jo nuopelnus kovose už Lietuvos nepriklausomybę, buvo suteiktas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino vardas.

1923 – 1939 m. pulkas dislokavosi Ukmergėje Kauno–Deltuvos–A. Smetonos gatvių rajone. 1932 m. buvo pastatytos naujos kareivinės. 1929 m. jame tarnavo 58 karininkai ir 757 kareiviai. 1936 m. pulke buvo 3 batalionai, 13 kuopų, 39 būriai. Juose tarnavo 67 karininkai, 139 puskarininkiai, 1876 kareiviai. Tarpukario Lietuvos kariuomenė savo ginkluote ir taktiniu pasiruošimu nenusileido kitoms Europos šalims. 1937 m. pulke lankėsi JAV karo atstovas Pabaltijo šalims G. B. Guentheris, su Latvija ir Estija pastoviai buvo keičiamasi karininkais – stažuotojais, stebimi manevrai. I p. DLK Gedimino pulkas buvo ginkluotas revolveriais, šautuvais, kulkosvaidžiais, minosvaidžiais, pabūklais. Pulke tarnavo šauktiniai iš Ukmergės bei gretimų apskričių: lietuviai, žydai, lenkai, vokiečiai. Karininkų gretas nuolat papildydavo karo mokyklos absolventai. Vasaros ir žiemos laikotarpiais pulkas dalyvaudavo pratybose Gaižiūnų, Zujų poligonuose, kitose apskrities vietose.

I p. DLK Gedimino pulkas buvo neatsiejama Ukmergės visuomeninio gyvenimo dalis. Šventėse miestiečių akis džiugindavo karių paradai, lydimi pulko orkestro, kariuomenės diena buvo iškilmingai minima miesto aikštėje, kariuomenės ir visuomenės suartėjimo šventės proga gyventojai galėdavo lankytis kareivinėse ir susipažinti su karių gyvenimo sąlygomis. Pulko vadovybės kvietimu mieste lankėsi žymūs to meto kultūros veikėjai S. Šimkus, V. Zaunienė, A. Dvarionienė, J. Grušas, B. Brazdžionis.

1923 – 1939 m. pulkui vadovavo: plk. V. Skorupskis, plk. J. Skorulis, plk. ltn. A. Paškovičius, plk. V. Šaudzis, plk. P. Dundulis, plk. M. Rėklaitis, plk. L. Gustaitis, plk. V. Karvelis.

Prisiminimais apie Lietuvos kariuomenės I p. DLK Gedimino pulką bei jo dislokacijos laiką Ukmergėje, pasidalino karininkas Jonas Abraitis knygoje „Gedimino pulko likimas“.

Jonas Abraitis Nepriklausomos Lietuvos kadrinis karininkas, gimė 1912 m. Marijampolės apskrityje Susnavos parapijoje. Savo karjerą pradėjo 1938 m. Lietuvos karo mokykloje įgijęs jaunesniojo leitenanto laipsnį, paskirtas į Lietuvos kariuomenės I pėstininkų DLK Gedimino pulką. Šiame pulke tarnavo iki pat Lietuvos kariuomenės likvidavimo. Raudonajai armijai slenkant į Lietuvą, J. Abraitis pasitraukė į Vakarus. 1949 m. apsigyvenęs JAV dirbo geležinkelio transporte, dalyvavo karininkų minėjimuose, skaitė pranešimus, materialiai šelpė įvairias lietuvių organizacijas, kaupė literatūrą. 1993 m. kovo 11-sios – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga – Lietuvos Krašto apsaugos ministro įsakymu už nuopelnus Lietuvai suteiktas dimisijos majoro laipsnis.

J. Abraitis rašo: „Pirmasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino pulkas, garbingai įvykdęs savo užduotis Lietuvos Nepriklausomybės kovose, nuo 1923 metų pavasario apsistojo Ukmergėje, prie gražiosios Šventosios upės, tekančios per puikiąsias Aukštaitijos apylinkes, pavasarį ir vasarą pasipuošusias žydinčiom lankom, vešliais karklynais ir amžinai žaliuojančiais pušynais bei eglynais. <...>

Ukmergės visuomenė labai mylėjo savo karius, o kariai – mieląją miesto ir apylinkių visuomenę.

Kasmet, pavasarį ar vasarą, mieste buvo ruošiama kariuomenės – visuomenės susiartinimo šventė. Tai buvo vienybės, draugiškumo, pagarbos ir meilės abipusiškas pasireiškimas. Kiek nuoširdaus džiaugsmo turėdavo mažieji, gavę progos „pajodinėti“ ant pabūklų vamzdžių, jaunimas pašaudyti iš šautuvų bei kulkosvaidžių, o senimas kartu su kariais žavėdavosi pulko orkestro atliekamas muzikos kūriniais ir grožėjosi jaunimo tautiniais šokiais.“

I p. DLK Gedimino pulkas II pasaulinio karo pradžioje

1939 m. rugsėjo 1-osios rytą Vokietijos armija įsiveržė į Lenkiją. J. Abraitis prisimena: „ Aš tarnavau mokomoje kuopoje, buvau sunkiųjų kulkosvaidžių būrio vadu. Po 10 min. jau buvau kuopos raštinėje ir prisistačiau kuopos vadui kpt. V. Šukiui. Kai susirinko visi kuopos karininkai, kuopos vadas pasakė: „Karas! Įsakau išeigines uniformas pakeisti pilnomis kautynių uniformomis, pasiruošti lagaminuką su reikalingiausiais daiktais, susitvarkyti, per vieną valandą atvykti į kareivines prie savo dalinių. Gautas pulko vado įsakymas išvykti. Vykdyti!“ Pulkas gavo įsakymą užimti gynybines pozicijas pasienyje, Širvintų – Musninkų rajone.“

I p. DLK Gedimino pulkas apleidžia Ukmergės miestą

1939 m. spalio 16 d. I p. DLK Gedimino pulkas atsisveikina su Ukmerge. Kaip rašo J. Abraitis, pulkas „pilnoje kautynių parengtyje pajudėjo žygiui į Vilnių. <...> Gatvės buvo perpildytos atsisveikinančiais žmonėmis. Jaunimas, moksleiviai su gėlėmis ašaromis ir nuoširdžiais, paskatinančiais žvilgsniais išlydėjo išvykstančius pulko karius.“ I p. DLK Gedimino pulkas Vilnių pasiekė spalio 28 d. „Priekiniai apsaugos daliniai ir pagrindinės voros jėgos į miestą įžygiavo per Žaliąjį Neries tiltą apie 15-16 val. <...> Nors buvo lietingas ir miglotas pavakarys, bet miesto gatvės buvo perpildytos. Tūkstančiai vilniečių mus sveikino kaip išvaduotojus.“ Pražygiavę Šv. Jurgio prospektu (vėliau Gedimino g.), kareiviai pasiekė Katedros aikštę, kur „<...> virš pagrindinio sutikimo vartų žygiuojantieji vyrai matė didžiulį plakatą su vilniečių žodžiais: „Sveikiname Lietuvos Kariuomenę“.

Tą pačią dieną Jonas Abraitis buvo paskirtas 1-os rūšies sargybos vadu Gedimino kalne. „Aš nesitikėjau, kad kada nors man, kaip Lietuvos kariuomenės kariui, teks pirmam įspausti pėdą istoriniame Vilniaus Gedimino kalne <...>. Ne iškarto pavyko kalno šlaitus nugalėti. Pradėjus eiti taku aukštyn, netikėtas ir staigus balsas iš už krūmų rusiškai suriko: „Stok!. O kai sustojome prie mūsų krūtinių atsirado ilgi, keturkampiai durtuvai su nieko gero nežadančiu įspėjimu: „Nė vieno žingsnio pirmyn!“. Nesusipratimą kilusį besikeičiant sargybomis išsprendė raudonosios armijos karininkas stebėjęs įvykį.

„Raudonosios armijos sargyba buvo apsistojusi mažoje, iš lentų sukaltoje patalpoje, kyri man priminė Suvalkijos ūkininko malkinę. Vienoje to namelio pusėje buvo mažas, atskiras kambarys su lentynomis, ant kurių buvo sudėta įvairios puodų šukės, savotiški žiedai, surūdiję iečių galai ir kitokios muziejinės smulkmenos. Vėliau sužinojome, kad prieš lenkų-vokiečių karą Vilniaus archeologai darė kasinėjimus Gedimino kalne ir šioje patalpoje laikė radinius.

Po susipažinimo įvyko trumpas pasikalbėjimas ir draugiškas pasirūkymas. Mes, lietuviai, raudonosios armijos karius vaišinome „Regatomis“, „Kir“ ir geru tabaku, o jie mus labai stipriais rūkalais. Aš niekuomet nebuvau rūkęs labai stiprus tabako, taigi, kai truktelėjau papiroso dūmą, atrodė, kad kažkas kirto gumine lazda į galvą, užkimšo kvėpavimo takus, akyse pasidarė tamsu, tamsumoje atsirado šimtai žvaigždžių.

Po dieninių lauko taktinių pratybų ir statutinių pamokų, turimus laisvalaikis stengėmės naudoti susipažinimui su Vilniumi, jo grožiu ir istorinėmis įžymybėmis bei paminklais. Prasidėjo naujas gyvenimas, šį kartą jau tikroje Lietuvos sostinėje. Miestas buvo apiplėštas, miesto vaizdas atrodė skurdžiai. Krautuvės uždarytos, tuščios, prekės išvogtos, išplėštos arba paslėptos.

Tik vėliau, įsikišus vyriausybei, atsidarė naujos parduotuvės su įvairiomis prekėmis. Mieste pradėjo veikti valgyklos, vakarais restoranai su puikia šokių muzika. Buvę Vilniaus prekybininkai, pasitikėdami susidariusia padėtimi, pasijuto drąsesni, pamažu, atsargiai ir apdairiai pradėjo atidarinėti savąsias krautuves, išdėstė į lentynas vertingesnes suslėptas prekes. Po kelių mėnesių Vilnius pradėjo ramų, sotų ir be didesnių rūpesčių, normalų gyvenimą. Iš fabrikų kaminų pradėjo rūkti dūmai, šimtai įmonių ir dirbtuvių paleido į darbą sustojusias mašinas, o kailių ir medžiagų krautuvės, siuvyklos pasiūlė savo patarnavimus. Nenuostabu, kad daugelis vedusiųjų savo žmonas papuošė brangiais kailiais, o valgomuosius – aukštos vertės servizais.“

Tačiau gražus ir ramus gyvenimas trūko neilgai. 1940 metų birželį, 5 val. 30 min. I Gedimino pulko budėtojas jaunesnysis leitenantas J. Abraitis gavo įsakymą „tautinės vėliavos Gedimino kalne neiškelti.“

I p. DLK Gedimino pulko leitenantas Mykolas Šalavėjus

I p. DLK Gedimino pulko muzikantas

I p. DLK Gedimino pulko štabo ūkio skyriaus viršila J. Akstinavičius

I p. DLK Gedimino pulko grandinis B. Bičiūnas

I p. DLK Gedimino pulko vyriausias puskarininkis

I p. DLK Gedimino pulko muzikantas

I p. DLK Gedimino pulko mokomosios kuopos vyresnysis puskarininkis Tichonas Koroliovas

I p. DLK Gedimino pulko karys su štabo komandos uniforma

I p. DLK Gedimino pulko jaunesnysis leitenantas Stasys Balčiūnas, tarnavęs Ukmergėje 1930 – 1939 m.

I p. DLK Gedimino pulko štabo viršila Jonas Stelionis

I p. DLK Gedimino pulko leitenantas Pranas Uginčius

I p. DLK Gedimino pulko viršila Jonas Stelionis

I p. DLK Gedimino pulko leitenantas Jonas Geibūnas

I p. DLK Gedimino pulko vyriausias puskarininkis Kazys Juknevičius

I p. DLK Gedimino pulko daktaro J. Basanavičiaus karo logoninės–sanatorijos puskarininkis Karolis Utka, foto P. Perkas

I p. DLK Gedimino pulko pulkininkas leitenantas Juozas Šlepetys

I p. DLK Gedimino pulko mokomosios kuopos viršila Stasys Gipas, foto P. Perkas

I p. DLK Gedimino pulko karys Juozas Rutelionis, foto P. Perkas

I p. DLK Gedimino pulko jaunesnysis leitenantas Bronius Karevičius (dešinėje) ir jaunesnysis leitenantas Antanas Rugys

I p. DLK Gedimino pulko jaunesnysis leitenantas Stasys Balčiūnas su žmona Aleksandra, foto P. Perkas

I p. DLK Gedimino pulko leitenantas Pranas Uginčius su žmona

I p. DLK Gedimino pulko kariai

 

I p. DLK Gedimino pulko ryšio komanda

I p. DLK Gedimino pulko raštininkų komanda

I p. DLK Gedimino pulko kariai laisvalaikiu

I p. DLK Gedimino pulko kulkosvaidininkų kuopos kariai

Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona tarp I p. DLK Gedimino pulko karių

I p. DLK Gedimino pulko štabo raštinės darbuotojai prie „mobilizacijos stalo“, pirmas iš kairės viršila Jonas Stelionis, foto K. Juknevičius

I p. DLK Gedimino pulko kariai vasaros poligone, rengiasi priziniam šaudymui

 

I p. DLK Gedimino pulko kariai žiemos pratybose

I p. DLK Gedimino pulko penkerių metų šventė

I p. DLK Gedimino pulko kariai žygiuoja Kęstučio a.

I p. DLK Gedimino pulko kariai žygiuoja Kęstučio a.

I p. DLK Gedimino pulkas žygiuoja Kauno g.

I p. DLK Gedimino pulko šventė 1925 m. rugpjūčio 27 d.

I p. DLK Gedimino pulko kariuomenės ir visuomenės suartinimo šventė, foto Otto Patas

I p. DLK Gedimino pulko naujokų priėmimas į kariuomenę

I p. DLK Gedimino pulko kariai prie Šventosios upės

I p. DLK Gedimino pulko orkestras gegužinėje Pivonijos šile

I p. DLK Gedimino pulko rikiuotė kareivinių kieme

I p. DLK Gedimino pulkas mini Vasario 16-tą – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną

I p. DLK Gedimino pulko orkestras

I p. DLK Gedimino pulko štabo pastatas

I p. DLK Gedimino pulko naujos kareivinės, 1935 m.

I p. DLK Gedimino pulko ir mokomosios kuopos kareivinės Deltuvos g.

I p. DLK Gedimino pulko kariai keliasi per Šventosios upę

I p. DLK Gedimino pulko kariai žygyje

I p. DLK Gedimino pulko vėliava

I p. DLK Gedimino pulko vėliava

Ukmergiškiai sutinka I p. DLK Gedimino pulko karius Ukmergės siaurojo geležinkelio stotyje

I p. DLK Gedimino pulko ūkio kuopa Ukmergės siaurojo geležinkelio stotyje

---

pagal tombal7

Virtuali paroda „Ukmergė dailininkų paveiksluose“

Peizažas (pranc. Paysage) – tapybos, grafikos arba meninės fotografijos kūrinys, kuriame vaizduojamas natūralus arba pačio menininko sukurtas kraštovaizdis. Pagrindinė peizažo, kaip dailės žanro, funkcija – atvaizduoti platų vaizdą, kuriame į bendrą nuoseklią kompoziciją sujungti įvairūs komponentai. Peizažas, kaip savitas dailės žanras, iškilo XVIII a. Klodo Loreno ir olandų tapytojų kūryboje. Dažnai atitinkamas kraštovaizdis ar miestovaizdis pasižymi didele gausa įvairių komponentų, taigi ir skirtingais kraštovaizdžio tipais paveiksluose. Juos visus tinkamai perteikti peizažinėje tapyboje, yra gana sudėtinga, todėl išskiriami šie pagrindiniai kraštovaizdžio vaizdavimo būdai:

1. Grynieji peizažai. Juose, dažniausiai, galime išvysti vaizduojamus natūralius gamtos elementus: medžių grupes, įvairius vandens telkinius, gyvenamąsias vietoves ir kt. Grynuosuose peizažuose, kraštovaizdžio komopozcija perteikiama labai tiksliai matomą vaizdą perkeliant ant drobės. Tokio tipo paveiksluose jaučiamas itin stirpus kūrėjo ryšys su aplinka, kurioje jisai yra, o tiksliau su aplinka, kurią pervaizduoja savo kūrinyje.

2. Urbanistiniai peizažai. Tokio tipo paveiksluose vaizduojami peizažai, kuriuose dominuoja žmogaus ar jo veiklos pakeistas kraštovaizdis. Šio tipo peizažams priskiriami paveikslai, kuriuose vaizduojamos urbanistinės erdvės – miesto ar kaimo gyvenamosios zonos bei techninių inžinerinių kompleksų teritorijos.

3. Abstraktus ir fantastinis kraštovaizdis. Šio tipo paveiksluose nėra aiškiai išskiriamos gamtos ir jos elementų formos, o jos – numanomos. Paveikslo kompozicija kuriama neapibrėžtomis formomis, kontrastingais spalviniais deriniais ir kartais vaizduojamais pačio menininko išgalvotais elementais, kurių pagrindinis tikslas, kad žiūrovas pats susikurtų savo atitinkamą paveikslo vaizdinį.

4. Marinistinis peizažas. Šio tipo paveiksluose pagrindinis dėmesys sutelkiamas į vandens telkinius – jų būsenas ir komponentus esančius juose. Pagrindiniai tokių paveikslų kompoziciniai elementai – žvejybiniai laivai, įvairūs uostai, saulėlydžiai, bangų šėlsmas. Koloritas ir potėpiai šio žanro peizažuose tampa svarbiausiais nuotaikos kūrėjais.

Peizažas Lietuvos dailėje kaip savarankiškas žanras suklestėjo XVIII a. pabaigoje. Kartu su romantinių nuotaikų plėtra, stiprėjo dailininkų siekis vaizduoti savo krašto vaizdus, perteikti nacionalines nuotaikas, įprasminti tautinius ir istorinius simbolius peizažo žanre. XX a. modernistinėje dailėje peizažo žanras buvo susijęs su dailininko, kaip savo krašto išskirtinumo ir tapatumo perteikėju ir koloristinės tapybos kūrimu bei tautinio identiteto paieškomis.

Virtualioje parodoje pamatysite 13 grynojo ir urbanistinio žanro peizažų, sukurtų XX a. 3-10 dešimtmečiais ir atrinktų iš Ukmergės kraštotyros muziejaus dailės rinkinio. Šiuose paveiksluose vaizduojama Ukmergės miesto ir jo apylinkių vaizdai, kuriuos nutapė vietiniai dailininkai, norėję įamžinti savo krašto išskirtinumą ir unikalumą per architektūrines, istorines, kultūrines ir gamtines kompozicijas. Laikui bėgant žmogus įsisąmonina, išsiugdo savo gimtojo krašto sampratą ir meilę, tarytum įauga į jam brangų kraštovaizdį. Daugelis atliktų darbų, kuriuose užfiksuotos dailininkų gimtosios ar jiems savitai brangios vietos, liudija, koks stiprus ryšys sieja gimtąją vietą ir kūrybinę sąmonę.

V. Mackevičius „Vaitkuškio dvaro rūmai“, 2000 m. Aliejiniai dažai, plaušas. 61,5x98 cm.

 

L. Polukov „Ukmergės pašto stotis“ , 1997 m. Aliejiniai dažai, kartonas. 44,2x56,8 cm.

M. B. Kadžiulienė, „Ukmergės peizažas“, 1987 m. Aliejiniai dažai, kartonas. 60x44 cm.

M. Dirsė „Šventosios pakrantė“, 1958 m. Aliejiniai dažai, drobė 62x47 cm.

V. Žalnerienė „Šventosios pakrantė ties Ukmerge“, 1959 m. Aliejiniai dažai, drobė. 82x57 cm.

 

V. Žalnerienė „Ruduo prie Ukmergėlės“, 1959 m. Aliejiniai dažai, drobė 84x58 cm.

M. Dirsė „Ukmergės piliakalnis rudenį“, Aliejiniai dažai, drobė. 87x63 cm.

J. Verbickas „Ukmergėlės krantai“, 1956 m. Akvarelė, akvarelinis popierius. 45x55 cm.

J. Verbickas „Ukmergės gaisrinės bokštas“, 1955 m. Akvarelė, akvarelinis popierius. 35x43 cm.

E. Kulvietis „Senoji Ukmergė“, Aliejiniai dažai, fanera. 72x46 m.

A. Busilas „Vilkmergėlė“, 1989 m. Aliejiniai dažai, plaušas. 74x68 cm.

E. Kulvietis „Piliakalnis“, XX a. 3-4 deš. Aliejiniai dažai, drobė.73x55 cm.

V. Mackevičius „Šventosios upės krantas“, 1987 m. Aliejiniai dažai, plaušas. 79x59 cm.

---

pagal tombal7

Virtuali paroda „Velykų margučiai“

Svarbiausias Velykų simbolis – dažytas kiaušinis. Lietuviams kiaušinis buvo gyvybės, gėrio, derlingumo, vaisingumo bei gamtos atgimimo simbolis, žmonės tikėjo magiška jo galia. Margutis buvo ne tik svarbiausias Velykų valgis ir stalo puošmena, bet ir neatsiejamas nuo tradicinių Velykų žaidimų – juos daužydavo, ridendavo, sukdavo. Senolių išmintis sako, kad per Velykas reikia dovanoti margučius kitiems. Dovanotas kiaušinis suteiks jiems sveikatos, laimės. Toks margutis buvo saugomas, kad nesudužtų ir laikomas visus metus.

 

Pirmieji margučiai buvo vienspalviai, dažomi verdant vienos spalvos natūraliuose augaliniuose dažuose. Tam naudodavo ąžuolo, skroblo, juodalksnio žievę, svogūnų lukštus, rugių želmenis, samanas, ramunėles ir kita. Ypač populiarūs buvo juodi dažai iš juodalksnio žievės, kankorėžių ir rūdžių – viską drauge sumerkdavo ir raugindavo 1–2 savaites. Nuo XIX a. pab. pradėti naudoti ir pirktiniai cheminiai dažai.

Kiekviena margučio spalva turėjo savo reikšmę. Dažydami kiaušinį žemės spalvomis – juoda ar ruda, žmonės tikėjosi sulaukti gero ir gausaus derliaus. Raudona spalva simbolizavo gyvybę, sėkmingą visko pradžią. Žaliai dažyti kiaušiniai – pavasario augmeniją. Geltona spalva reiškė saulę, pribrendusius javus, o mėlyna – dangų, nešantį palaimą pasėliams.

Vienas populiariausių dažymo būdų, paplitęs Aukštaitijos regione – svogūnų lukštais, batikos technika. Kiaušinis apdėliojamas svogūnų lukštais ir įvairiais augalų lapeliais, kruopomis, suvyniojamas į kokį nors skudurėlį, apsukamas siūlais ir verdamas dažuose. Aukštaitijoje buvo paplitusi ir margučių skutinėjimo technika. Aštriu peiliuku ar adatėle skutinėjami įvairūs raštai ant jau išvirto ir nudažyto kiaušinio, nugramdant dažus iki lukšto. Žemaitijoje ir Dzūkijoje kiaušinius dažydavo su vašku. Ant kiaušinio piešiami raštai su pasmailintu pagaliuku, smeigtuku ar vinuku pamirkytu į karštą vašką, tuomet dedama į dažus. Margučius vašku dažniausiai rašydavo moterys, o skutinėdavo vyrai.

Margučių raštai – patys įvairiausi, turintys simbolinę, maginę reikšmę. Patys reikšmingiausi – dangaus kūnai (saulė, menulis, žvaigždės), augmenija, geometrinės figūros. Išrašyti įvairūs augalai ir žiedai turėję pagreitinti augmenijos gimimą, augimą ir žydėjimą. Tradicinių raštų kombinacijų, sudarytų iš grandinėlių, žiedelių, eglučių, žvaigždučių, snieguolių, driežiukų ir kitokiais vardais vadinamų elementų, gausu mūsų senovinių namų langų, stogų puošyboje, kryžių, juostų, audinių, kraičių skrynių, verpsčių, kultuvių ornamentuose. Ant margučio kartais buvo parašoma ir marginimo data, vardas ar palinkėjimas.

Virtualioje parodoje pamatysite trisdešimt skutinėtų margučių, saugomų Ukmergės kraštotyros muziejaus fonduose. Kiekvieno autoriaus skutinėjimo raštai individualūs. Nežinomo autoriaus skutinėti margučiai XX a. 8-9 deš. Jo skutinėjimo raštai individualūs – vaizduojami gyvūnai, paukščiai, gėlės, žmonės, pastatai, gamtos vaizdai. Parodoje eksponuojama dvidešimt tokių kūrinių. Kitų dešimties margučių autorius – tautodailininkas Robertas Klimavičius, kuris margučius išskutinėjo apie 1992 m. R. Klimavičiaus margučiai labiau tradiciški – vienspalviai su gėlių ir geometriniais ornamentais.

 

 

 

---

pagal tombal7