Virtuali paroda „Veprių krašto audėjos ir jų audiniai“

Audimas vienas seniausių amatų, austi pradėta dar neolite. Be to, tai ir viena iš labiausiai ištobulintų liaudies meno šakų. Lietuvoje iki XX a. pradžios austi mokėjo beveik kiekviena moteris. Šio amato nuo pat mažens mokydavosi namuose ar pas kaimynes. Mokytis austi pradėdavo nuo juostų. Piemenaudamos ausdavo juosteles, paaugusios – ilgus rietimus drobių, rankšluosčius, užvalkalus, paklodes bei lovatieses. Jaunos merginos sėsdamos prie staklių iš anksto rūpinosi savo kraičiu. Pirktinių ne kiekvienas išgalėjo nusipirkti, o namie austi audiniai buvo daug patvaresni. Ši kraičio ruošimo tradicija išsilaikė iki Antrojo pasaulinio karo. Vyresnio amžiaus moterims rūpėjo, kad šeimos nariai būtų apsirengę, o namai būtų puošti kilimais, staltiesėmis ir lovatiesėmis. Paprastai kaime moterys sėsdavo į stakles pavasarį per Gavėnią, kai laisvesnis metas nuo kitų ūkio darbų.

Tautodailės tyrinėtojai pastebėjo, jog senieji lietuvių liaudies audeklai pasižymi ne tiek technikos tobulumu, kiek detalių gausa. Tuometinės audėjos gebėjo derinti raštus ir spalvas, kurti originalius audimo raštus, tačiau tai buvo būdinga tik išradingiausioms šio amato puoselėtojoms. Raštai dažnai būdavo nusižiūrimi, bet kiekviena audėja, net ir kopijuodama, įdėdavo kažką savo, savito. Taigi audimas lietuvėms moterims buvo ne tik amatas, bet ir svarbi saviraiškos forma. Audinio raštuose, spalvose atsiskleisdavo audėjos charakteris, skonis, vertybės.

Audinius kartu su liaudies dainomis galime laikyti seniausiais liaudies meno pasireiškimais. Audinys ir daina, galima sakyti, yra tos formos, į kurias seniausios gadynės laikais išsiliedavo tautos estetinis vidujinis pasaulis. Audinių raštuose, jų spalvų darnoje, lyg dainoje, išliko ir skamba įvairiausių amžių ir įvairiausių atgarsių buvusios kūrybiškos galios, tvirtai atsispyrusios prieš nepermaldaujamą, viską naikinantį laiką, aidai“, – rašė garsusis kraštietis, tautodailės tyrinėtojas Paulius Galaunė.

Staklės dunzgėjo, / Drobės skambėjo“ ir jo gimtuosiuose namuose Pagelažių kaime, – mama Emilija Galaunienė garsėjo apylinkėse savo audinių raštais.

Kad Veprių krašte būta darbščių, kūrybingų ir garsių audėjų, rodo vietos muziejuje saugomi, jo įkūrėjo Jono Žentelio surinkti audiniai, monografijai „Vepriai“ jo parengtas pasakojimas apie Veprių krašto audėjas.

Bene žymiausia iš jų – Veronika Deksnienė (Minderytė), gimusi 1911 m. Gelvonų valsčiuje, Jutkonių kaime, atitekėjusi į Veprių valsčiaus Mankūnų kaimą. Nuo 17 metų ji verpė, audė rinktiniais raštais lovatieses, staltieses, kilimus, rankšluosčius. Jos audiniai garsino audėją ne tik apylinkėje, bet ir visoje Lietuvoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Atgimimo metais Veronika Deksnienė nemažai rankšluosčių su išausta Vinco Kudirkos „Tautiška giesme“ dovanojo kaimynėms. Toks yra ir Veprių muziejaus ekspozicijoje, ir Veprių bažnyčioje.

Labai kūrybinga audėja buvo Filomena Leigienė (Rokaitė), gimusi 1912 m. Veprių valsčiaus Gavenonių kaime. Būdama gabi ir stropi, darbšti ir savarankiška, niekieno nemokoma, tik pasižiūrėjusi, kaip kitos daro, išmoko verpti, austi, siūti, megzti. Ji ne tik apmegzdavo visą šeimą, bet ir iš savo austų audeklų siūdavo šeimai apatinius ir viršutinius drabužius, net ir paltukus. Pati savo audžiamiems audiniams sukurdavo raštus. Ausdavo servetinius, rinktinius, kaišytinius, lovatieses, staltieses, gūnias, rankšluosčius.

Daug gražių parinktinių audinių yra išaudusi Monika Liogienė (Savickaitė), gimusi 1914 m. Veprių valsčiaus Kelmų kaime. Vėliau ji gyveno Sližių kaime. Audė sudėtingų raštų staltieses, rankšluosčius, lovatieses, kilimus, kilimėlius su prasmingais tekstais, su ištisais Maironio eilėraščių posmais. Jos išaustų bažnytinių vėliavų yra Veprių bažnyčioje, Sližių koplyčioje.

Aštuonnyčius audinius labiausiai patiko austi Stasei Kuodienei (Matulytei) gimusiai 1922 m. Deltuvos valsčiaus Dainavos kaime. Austi ji išmoko tarnaudama iš pradžių kaime, vėliau Molėtuose pas notarą. Stebėdama audėjų darbą, prašydavo, kad duotų pabandyti ir jai. Austi jai labai patiko. Vėliau, gyvendama Dainavoje, ausdavo daugiausia žiemą, kai ūkyje mažiau darbų. Prie staklių galėjo sėdėti iki nakties, kol įveikdavo naują raštą. Mokėjo išausti visokius audinius: nuo dvinyčių iki rinktinių spalvotų lovatiesių. 1956 metais persikėlė gyventi į vyro tėviškę Veprius. Audė ir gyvendama Vepriuose – sau ir kitiems žmonėms iki 1970 metų.

Dailiais raštais lovatieses audė Marijona Ramonienė (Matulytė), gimusi 1908 m. Veprių valsčiaus Užušilių kaime, gyveno Labanosių kaime. Nuo 13 metų ji vyko į Ukmergę pas siuvėją mokytis siuvimo amato. Mergaitė buvo gabi ir greitai tapo vienintele kaimo siuvėja. Vąšeliu nėrė mezginius rankšluosčių ir užvalkalų galų papuošimui, nėrė staltieses ir staltiesėles. Audė raštuotus audinius (aštuonnyčius, keturnyčius, servetinius, rinktinius).

Veprių krašto muziejaus audinių rinkiniuose saugoma nemažai rankšluosčių ir lovatiesių, dovanotų audėjų vaikų ar vaikaičių.

Tai Agotos Razumienės (Stimburytės), gimusios 1898 m., gyvenusios Veprių valsčiuje, Barboriškio kaime, austi rankšluosčiai, Stefanijos Petrusevičienės (Novikaitės) iš Sližių kaimo ir Elenos Šarkienės (Kuliešytės), gimusios 1907 m. Veprių valsčiaus Slabados kaime, gyvenusios Ruginių kaime, austos lovatiesės.

Tai ir lovatiesė bei staltiesė, austa Zofijos Sakalauskienės. Audėja gimė 1906 m. Kernavės valsčiaus Uždarų kaime, ištekėjoNepriklausomybės kovų savanorio, Vyčio kryžiaus ordino kavalieriaus Felikso Sakalausko, 1948 m. su šeima buvo ištremta į Sibirą, Krasnojarsko krašto šiaurę, Igarką, 1957 metais grįžusi iš tremties su šeima gyveno vyro tėviškėje Knyzlaukio kaime. Audėja audė rinktines lovatieses, staltieses, rankšluosčius.

Gerai žinomos Veprių krašto audėjos taip pat yra Jadvyga Čėsnienė (Čižytė), gimusi 1934 metais Veprių valsčiaus Knyzlaukio kaime, mokytoja, audėja, audusi sudėtingas rinktines staltieses, lovatieses, rankšluosčius, siuvinėtoja. Marija Narušienė, gimusi 1938 m. Balninkų valsčiaus Juodpuvių kaime, gyveno Vepriuose. Audė rinktines staltieses, lovatieses, rankšluosčius. Mechauskienė (Žilinskaitė), gimusi ir gyvenusi Knyzlaukio kaime maždaug iki 1975 metų. Audė rinktinius audinius, vėlė veltinius.

Veprių krašto muziejuje audinių rinkinyje saugoma apie 50 rankinėmis staklėmis namuose austų audinių. Tai daugiausiai lovatiesės, gūnios, rankšluosčiai, staltiesės, kilimėliai. Tautodailės metams skirtoje virtualioje parodoje norime pristatyti jums keletą iš šio rinkinio atrinktų liaudies tekstilės pavyzdžių, į kuriuos žvelgdamas, jų spalvų derme ir raštais gėrėdamasis, Veprių muziejaus įkūrėjas Jonas Žentelis sakė: Žiūri į tokius darbus ir galvoji, kaip tos talentingos audėjos motinos mylėjo Lietuvą ir kaip jos mokėjo tą meilę Tėvynei perduoti ateinančioms kartoms.“

Veprių krašto audėjos

Audėja Veronika Deksnienė iš Veprių valsčiaus Mankūnų kaimo. Prie savo austų lovatiesių parodoje. Apie 1975 m.

Audėja Veronika Deksnienė su penkiomis savo dukromis prie namų, Mankūnų kaime. Apie 1985 m.


Audėja Filomena Leigienė iš Veprių valsčiaus
Gavenonių kaimo. Apie 1965 m.

Audėja Monika Liogienė iš Veprių valsčiaus
Sližių kaimo.
Audėja Agota Razumienė iš Veprių
valsčiaus Barboriškių kaimo. Apie 1945 m.
Audėja Jadvyga Čėsnienė iš Veprių
valsčiaus Knyzlaukių kaimo.
Audėja Marijona Matulytė-Ramonienė
su vyru Antanu ir anūkėliu Linu
prie savo namo Vepriuose. Apie 1985 m.

Audėja Elena Šarkienė su vyrų
Ignu Šarka, gyveno Ruginių kaime
(dabar Veprių mst., Ukmergės g.).
Apie 1960 m.

 

Audiniai iš Veprių krašto muziejaus rinkinių

 

Lovatiesė. Audėja Elena Kuliešytė – Šarkienė (1907-1983 m.) Veprių vals., Ruginių k. Lovatiesės ataudai vilnonių siūlų, metmenys lininių siūlų. Aštuonnytis dimas. Dviejų palų. Ilgis 178 cm, plotis 122 cm. Muziejui dovanojo Veronika Šarkaitė-Tamelienė. VM 7084

 


Lovatiesė. Audėja Filomena Leigienė (gimusi 1912 m.) Veprių vals., Gavenonių k. Medvilnė, vilna. Raštą sudaro gėlių vazonėliai, žvaigždučių, kryželių motyvai. Rinktinė – kaišytinė lovatiesė. Dviejų palų. Iškaišyti audėjos inicialai ir audimo metai, 1939 m.  Ilgis 173 cm, plotis 131 cm. VM 1095

 


Kilimas pakabinti ant sienos, gedulingas. Audėja Marytė Matulytė – Ramonienė (gimusi 1908 m.) Veprių vals., Labanosių k. Medvilnė, šilkas. Dviejų palų, Audimas servetinis. Ilgis 145 cm, plotis 124 cm. Dovanojo Vida Ramonaitė. Keturnytė. VM 8543

 

Gūnia – užtiesalas ant vežimo (ratų ar rogių) sėdynės. Audėja Monika Liogienė (gimusi 1914 m.) Veprių vals., Sližių k. Metmenys lininiai, ataudai žaliai dažytų vilnonių siūlų. Audimas rinktinis. Kraštai puošti geltonu nėriniu ir trispalviais kutais. Ilgis 104 cm, plotis 72 cm. Dovanojo dukra Janina Liogaitė-Savickienė. VM 6964


Lovatiesė. Audėja Stefanija Novikaitė-Petrusevičienė, Veprių vals., Sližių k. Lovatiesės metmenys šviesiai mėlynų medvilninių siūlų, ataudai raudonų šilkinių siūlų. Keturnytis dimas. Dviejų palų. Ilgis 190 cm, plotis 150 cm. Dovanojo Janina Petrusevičienė. VM 7029

 


Divonėlis – kilimėlis pakabinti ant sienos. Audėja Monika Liogienė (gimusi 1914 m.) Veprių vals., Sližių k. Metmenys medvilnės, ataudai įvairių spalvų šilkinių siūlų. Dvinytis audimas. Ilgis 95 cm, plotis 76 cm. Dovanojo dukra Janina Liogaitė-Savickienė. VM 6967

Lovatiesės gabalas. Audėja Elena Kuliešytė-Šarkienė (1907-1983 m.) Veprių vals., Ruginių k. Lovatiesės ataudai įvairių spalvų, metmenys juodų lininių siūlų. Aštuonnytis audimas, įvairių spalvų žvaigždutės išrinktos. Ilgis 80 cm, plotis 67 cm. Muziejui dovanojo Veronika Šarkaitė-Tamelienė. VM 7084

Lovatiesė. Audėja Zofija Leleckaitė -Sakalauskienė (gimusi 1906 m.) Veprių vals. Knyzlaukių k. Austa apie 1960 m. Metmenys medvilnės, ataudai juodo šilko. Aštuonnytis dimas. Dviejų palų. Ilgis 173 cm, plotis 132 cm. Dovanojo audėjos dukra Stasė Sakalauskaitė-Gaveikienė. VM 8599


Lovatiesė. Audėja Marytė Matulytė-Ramonienė (gimusi 1908 m.) Veprių vals., Labanosių k. Metmenys medvilnė, ataudai vilna. Dviejų palų. Rinktinis audimas. Ilgis 175 cm, plotis 106 cm. Dovanojo dukra Vida Ramonaitė. VM 8542

Divonėlis – kilimėlis pakabinti ant sienos. Audėja Monika Liogienė (gimusi 1914 m.) Veprių vals., Sližių k. Metmenys medvilnės, ataudai juodų vilnonių siūlų. Simetriškas paukščių ir augalų ornamentas. Rinktinis audimas. Ilgis 106 cm, plotis 70 cm. Dovanojo dukra, Janina Liogaitė-Savickienė. VM 6965

Gūnia – užtiesalas ant vežimo (ratų ar rogių) sėdynės. Veprių vals., Samantonių k. Audėja nežinoma. Čerkesas (medvilniniai metmenys, vilnoniai ataudai). Vilnoniais įvairiaspalviais siūlais siuvinėti gėlių ornamentai. Kraštai puošti geltonu nėriniu. Ilgis 83 cm, plotis 70 cm. Dovanojo Stasys Jasionis. VM 2721

 

Divonėlis „Šokėjai“ – kilimėlis pakabinti ant sienos. Audėja Filomena Leigienė (gimusi 1912 m.) Veprių vals., Gavenonių k. Matmenys ir ataudai medvilnė. Ornamentą sudaro: šokėjų poros, medžiai, paukščiai, namų motyvas, simetriški ornamentai. Rinktinis audimas. Ilgis 58 cm, plotis 71 cm. Dovanojo audėjos dukra Genefa Gvozdienė. VM 7821


Lovatiesė. Audėja veikiausiai Šarkienė iš Veprių vals., Labanosių kaimo. Austa apie 1936 m. Linas, vilna. Keturnytė. Dviejų palų. Ilgis 194 cm, plotis 144 cm. Priklausė Aleksandrai Žentelienei. Muziejui dovanojo jos sūnus, muziejaus įkūrėjas Jonas Žentelis. VM 495


Rankšluostis. Audėja Veronika Deksnienė (gimusi 1911 m.) Veprių vals., Mankūnų k. Išaustas apie 1990 m. Linas, medvilnė. Audimas rinktinis. Išausta „Tautiškos giesmės“ žodžiai, Vytis, Gediminaičių stulpai, tautiniai ornamentai. Ilgis 128 cm, plotis 45 cm. Dovanojo Aldona Brukštienė. VM 509


Rankšluostis. Audėja Agota Razumienė (gimusi 1891 m.) Veprių vals., Barboriškių k. Metmenys balti medvilniniai siūlai, ataudai nebalinti lininiai siūlai. Aštuonnytė serveta. Suketėlių raštas. Galai puošti nėriniais (nėrimas langeliais). Ilgis 210 cm, plotis 41 cm. Dovanojo audėjos anūkė Janina Nadvaravičienė. VM 7149

Rankšluostis. Audėja Agota Razumienė (gimusi 1891 m.) Veprių vals., Barboriškių k. Metmenys balti medvilniniai siūlai, ataudai nebalinti lininiai siūlai. Serveta. Langelių raštas. Galai puošti nėriniais (nėrimas langeliais).  Ilgis 222 cm, plotis 36 cm. Dovanojo audėjos anūkė Janina Nadvaravičienė.VM 7148


Rankšluostis. Audėja Elena Kuliešytė-Šarkienė (1907-1983 m.) Veprių vals., Ruginių k. Austa iš balintų lininių siūlų. Audimas diminis. Langelių raštas. Galai puošti nėriniais (nėrimas langeliais, raštą sudaro gėlių motyvai). Ilgis 210 cm, plotis 36 cm. Dovanojo audėjos dukra Veronika Tamelienė. VM 7082

Rankšluostis. Audėja Elena Kuliešytė-Šarkienė (1907-1983 m.) Veprių vals., Ruginių k. Austa iš balintu lininių siūlų. Audimas servetinis. Kaladėlių ir katpėdžių raštas. Galai puošti nėriniais (nėrimas langeliais). Ilgis 208cm, plotis 35 cm. Dovanojo audėjos dukra Veronika Tamelienė.  VM 7083

 


Rankšluostis. Audėja Monika Liogienė (gimusi 1914 m.) Veprių vals., Sližių k. Metmenys medvilniniai siūlai, ataudai balinti lininiai siūlai. Audimas rinktinis. Paukščių ir dobiliukų ornamentas. Galai puošti nėriniais (nėrimas langeliais, gėlių motyvas). Ilgis 188cm, plotis 31,5 cm. Dovanojo audėjos dukra Janina Savickienė . VM 6968


Rankšluostis. Audėja Filomena Leigienė  (gimusi 1912 m.) Veprių vals., Gavenonių k. Metmenys ir ataudai lininiai. Keturnytis dimas. Galai puošti nėriniais. Kaladėlių ir langelių raštas. Ilgis 253 cm, plotis 42 cm. Dovanojo audėjos dukra Genefa Gvozdienė.  VM 7820


Virtuali paroda - Stasio Jankaus grafikos ciklas „Senoji Ukmergė“

Grafika ( graphikos – nupieštas, užrašytas) –vaizduojamosios dailės šaka, kurioje taikomos įvairios, kuriamo vaizdo ir jo galutinio rezultato, tiražavimo technikos. Svarbiausios galutinio kūrinio vaizdavimo priemonės – štrichas, kontūrinė linija, monochromija ir medžiaga, ant kurios piešiama arba spausdinama. Grafika išskiriama į kelias atskiras atlikimo technikas: nespausdintinę – piešiniai tušinuku ar tušu ir grotažai bei spausdintinę, kuri dar skirstoma pagal paskirtį - lakštinė, knygų, reprodukcinė ir taikomoji. Pagal taikomus spaudos ar piešimo būdus skiriamios – giliaspaudė, iškiliaspaudė, plokščiaspaudė, trafaretinė. Kaip atskira spausdintinės grafikos technika egzistuoja ir monotipija, kuri yra labai artima tapybai.

Grafiką galima laikyti įvairių meno šakų pradininke, nes jos užuomazgos jau buvo ikiistorinėje dailėje, o tiksliau – pirmieji abstraktūs ir linijiški piešiniai ant uolų, kaulo dirbinių bei keramikos. VIII-IX a Rytų šalyse atsirado seniausia spausdintinės grafikos technika,– medžio raižinys, kuriuo atliktais piešiniais pradėta imti iliustruoti įvairius tuometinius rankraščius. Jauniausia spausdintinės grafikos technka, atsiradusi XX a.pr. – lino raižinys, iškart perėmė tuomet dailės pasaulyje vyravusias naująsias meno kryptis – ekspresionizmą, kubizmą, abstrakcionizmą. Per pagrindinius grafiško vaizdavimo elementus – raiškią raižybą, linijiškumą, štrichavimą, spalviškumą, tuometiniams naujųjų dailės šakų šalininkams buvo įdomu ir lengva savo stilistiškas formas ir tikrovės interpretacijas išreikšti grafikoje.

Kalbant apie grafikos pradžią Lietuvoje, svarbu tai, kad jos atsiradimas mūsų šalyje nelabai nutolęs nuo pasaulinio konteksto. Lietuvoje grafikos užuomazgų randama jau archeologinių tyrinėjimų metu, tai piešiniai ir įvairūs ornamentai ant puodynių, įrankių. XVI a. buvo pradėtos spausdinti knygos, o kartu su jom jau buvo naudojama ir spausdintinės garfikos technika – medžio raižinys. XIX a. grafika Lietuvoje jau tapo profesionalia dailės šaka, tam didelį postūmį padarė 1805 m. Vilniaus universitete įkurta Grafikos katedra. Tuo metu studentai buvo mokomi istorinio žanro, portreto, peizažo atlikimo technikų. Daugiausia buvo kuriama naudojant vario raižymo techniką. XX a. pradžioje kartu su M. K. Čiurlionio, A. Žmuidzinavičiaus, P. Rimšos kūryba išpopuliarėjo knygų grafika. XX a. grafikos raidai Lietuvoje buvo itin svarbus, nes pradėta ugdyti svarbius dailininkus, o jiems pradėjus savo kūrybinį kelią grafikoje įvyko šie pokyčiai: išsiplėtė kūrinių tematika, stipri modernaus meno įtaka, taikyta tautodailės ornamentika bei daugiau imta kurti naudojant medžio raižinių ir linoraižinių technikas. Grafika Lietuvoje suklestėjo XX a. ir tam įtakos turėjo įkurtos mokymo studijos, tuometinių jaunųjų menininkų susidomėjimas šia meno šaka, vyraujantys dailės stiliai, atsisukimas į savo tautiškumą, improvizacijos ir etninių simbolių jungimas. 10 dešimtmetyje atsirado naujasis grafikos kūrinys – dailininko knyga – individuali tam tikros idėjos interpretacija, jungiant tekstą ir vaizdą.

Virtualioje parodoje pamatysite 9 nespausdintinės grafikos Stanislovo Jankaus grafikos ciklo „Senoji Ukmergė“ kūrinius, atliktus tušu ant popieriaus. Kiekviename paveiksle vaizduojamas vis kitas Ukmergės senamiesčio urbanistinis fragmentas. Kiekvienas ciklo kūrinys pasižymi itin tiksliai atkartotu vaizdiniu, gausiu žaidimu linija, spalviškumu ir ritmo sukūrimu. S. Jankaus kūriniuose nepamatysime žmonių ar gyvūnų atvaizdų, juose nėra pašalinių figūrų trukdančių ar užstojančių tam tikro pastato ar jų grupės tikslų detalių atvaizdavimą. Tačiau jo darbai nėra statiški ir liūdni, priešingai – nuotaikingi, ritmiški ir judantys, o visą tai sukuria – štrichavimas, žaismas linijomis ir taškais, atitinkamų detalių kontūrinis vaizdavimas. Kūriniuose įamžintas pavienių objektų ar jų kompleksų realistiškas vaizdas su nutrupėjusiomis sienomis ar įskeltu stiklu liudija, jog siekis išsaugoti senamiesčio sustabdytą akimirką piešinyje tampa svarbiu tikslu – išsaugoti kultūrinę, meninę ir istorinę atmintį ne tik tekste, bet ir vaizdiniuose.

I, 1992 m., Popierius, tušas ir tušinukas, 20x40 cm


II, 1992 m., Popierius, tušas ir tušinukas, 20x40 cm


III, 1992 m., Popierius, tušas ir tušinukas, 20x40 cm
IV, 1992 m., Popierius, tušas ir tušinukas, 20x40 cm

V, 1992 m., Popierius, tušas ir tušinukas, 20x40 cm


VI, 1992 m., Popierius, tušas ir tušinukas, 20x40 cm

VII, 1992 m., Popierius, tušas ir tušinukas,20x40 cm

VIII, 1992 m., Popierius, tušas ir tušinukas, 20x40 cm

IX, 1992 m., Popierius, tušas ir tušinukas, 20x40 cm


Virtuali paroda „Lietuvos kariuomenės I p. DLK Gedimino pulkas Ukmergėje“

1918 metų vasarį paskelbus nepriklausomybės atkūrimą, Lietuvos valstybės padėtis buvo itin sudėtinga: dar tęsėsi vokiečių okupacija, į mūsų žemes kėsinosi revoliucinė Rusija, kaimynė Lenkija puoselėjo savo grobikiškus planus dalies Lietuvos atžvilgiu. Iškilo būtinybė sukurti savo karines pajėgas.

Lietuvos kariuomenės I p. DLK Gedimino pulkas buvo pradėtas formuoti Vilniuje 1918 m. lapkričio mėn. 23 d. ministro pirmininko ir Krašto apsaugos ministro profesoriaus Voldemaro įsakymu. Gruodžio mėnesį pulkas buvo perkeltas į Alytų. 1919 m. pirmoje pusėje pulkas kovėsi su bolševikais prie Daugų, Jiezno, Prienų, Ukmergės, Zarasų, su bermontininkais – Baisogalos apylinėse, prie Radviliškio, 1920 m. - su lenkais – ties Varėna, Trakais.

1919 m. spalio 30-ąją pulkui, atsižvelgiant į jo nuopelnus kovose už Lietuvos nepriklausomybę, buvo suteiktas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino vardas.

1923 – 1939 m. pulkas dislokavosi Ukmergėje Kauno–Deltuvos–A. Smetonos gatvių rajone. 1932 m. buvo pastatytos naujos kareivinės. 1929 m. jame tarnavo 58 karininkai ir 757 kareiviai. 1936 m. pulke buvo 3 batalionai, 13 kuopų, 39 būriai. Juose tarnavo 67 karininkai, 139 puskarininkiai, 1876 kareiviai. Tarpukario Lietuvos kariuomenė savo ginkluote ir taktiniu pasiruošimu nenusileido kitoms Europos šalims. 1937 m. pulke lankėsi JAV karo atstovas Pabaltijo šalims G. B. Guentheris, su Latvija ir Estija pastoviai buvo keičiamasi karininkais – stažuotojais, stebimi manevrai. I p. DLK Gedimino pulkas buvo ginkluotas revolveriais, šautuvais, kulkosvaidžiais, minosvaidžiais, pabūklais. Pulke tarnavo šauktiniai iš Ukmergės bei gretimų apskričių: lietuviai, žydai, lenkai, vokiečiai. Karininkų gretas nuolat papildydavo karo mokyklos absolventai. Vasaros ir žiemos laikotarpiais pulkas dalyvaudavo pratybose Gaižiūnų, Zujų poligonuose, kitose apskrities vietose.

I p. DLK Gedimino pulkas buvo neatsiejama Ukmergės visuomeninio gyvenimo dalis. Šventėse miestiečių akis džiugindavo karių paradai, lydimi pulko orkestro, kariuomenės diena buvo iškilmingai minima miesto aikštėje, kariuomenės ir visuomenės suartėjimo šventės proga gyventojai galėdavo lankytis kareivinėse ir susipažinti su karių gyvenimo sąlygomis. Pulko vadovybės kvietimu mieste lankėsi žymūs to meto kultūros veikėjai S. Šimkus, V. Zaunienė, A. Dvarionienė, J. Grušas, B. Brazdžionis.

1923 – 1939 m. pulkui vadovavo: plk. V. Skorupskis, plk. J. Skorulis, plk. ltn. A. Paškovičius, plk. V. Šaudzis, plk. P. Dundulis, plk. M. Rėklaitis, plk. L. Gustaitis, plk. V. Karvelis.

Prisiminimais apie Lietuvos kariuomenės I p. DLK Gedimino pulką bei jo dislokacijos laiką Ukmergėje, pasidalino karininkas Jonas Abraitis knygoje „Gedimino pulko likimas“.

Jonas Abraitis Nepriklausomos Lietuvos kadrinis karininkas, gimė 1912 m. Marijampolės apskrityje Susnavos parapijoje. Savo karjerą pradėjo 1938 m. Lietuvos karo mokykloje įgijęs jaunesniojo leitenanto laipsnį, paskirtas į Lietuvos kariuomenės I pėstininkų DLK Gedimino pulką. Šiame pulke tarnavo iki pat Lietuvos kariuomenės likvidavimo. Raudonajai armijai slenkant į Lietuvą, J. Abraitis pasitraukė į Vakarus. 1949 m. apsigyvenęs JAV dirbo geležinkelio transporte, dalyvavo karininkų minėjimuose, skaitė pranešimus, materialiai šelpė įvairias lietuvių organizacijas, kaupė literatūrą. 1993 m. kovo 11-sios – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga – Lietuvos Krašto apsaugos ministro įsakymu už nuopelnus Lietuvai suteiktas dimisijos majoro laipsnis.

J. Abraitis rašo: „Pirmasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino pulkas, garbingai įvykdęs savo užduotis Lietuvos Nepriklausomybės kovose, nuo 1923 metų pavasario apsistojo Ukmergėje, prie gražiosios Šventosios upės, tekančios per puikiąsias Aukštaitijos apylinkes, pavasarį ir vasarą pasipuošusias žydinčiom lankom, vešliais karklynais ir amžinai žaliuojančiais pušynais bei eglynais. <...>

Ukmergės visuomenė labai mylėjo savo karius, o kariai – mieląją miesto ir apylinkių visuomenę.

Kasmet, pavasarį ar vasarą, mieste buvo ruošiama kariuomenės – visuomenės susiartinimo šventė. Tai buvo vienybės, draugiškumo, pagarbos ir meilės abipusiškas pasireiškimas. Kiek nuoširdaus džiaugsmo turėdavo mažieji, gavę progos „pajodinėti“ ant pabūklų vamzdžių, jaunimas pašaudyti iš šautuvų bei kulkosvaidžių, o senimas kartu su kariais žavėdavosi pulko orkestro atliekamas muzikos kūriniais ir grožėjosi jaunimo tautiniais šokiais.“

I p. DLK Gedimino pulkas II pasaulinio karo pradžioje

1939 m. rugsėjo 1-osios rytą Vokietijos armija įsiveržė į Lenkiją. J. Abraitis prisimena: „ Aš tarnavau mokomoje kuopoje, buvau sunkiųjų kulkosvaidžių būrio vadu. Po 10 min. jau buvau kuopos raštinėje ir prisistačiau kuopos vadui kpt. V. Šukiui. Kai susirinko visi kuopos karininkai, kuopos vadas pasakė: „Karas! Įsakau išeigines uniformas pakeisti pilnomis kautynių uniformomis, pasiruošti lagaminuką su reikalingiausiais daiktais, susitvarkyti, per vieną valandą atvykti į kareivines prie savo dalinių. Gautas pulko vado įsakymas išvykti. Vykdyti!“ Pulkas gavo įsakymą užimti gynybines pozicijas pasienyje, Širvintų – Musninkų rajone.“

I p. DLK Gedimino pulkas apleidžia Ukmergės miestą

1939 m. spalio 16 d. I p. DLK Gedimino pulkas atsisveikina su Ukmerge. Kaip rašo J. Abraitis, pulkas „pilnoje kautynių parengtyje pajudėjo žygiui į Vilnių. <...> Gatvės buvo perpildytos atsisveikinančiais žmonėmis. Jaunimas, moksleiviai su gėlėmis ašaromis ir nuoširdžiais, paskatinančiais žvilgsniais išlydėjo išvykstančius pulko karius.“ I p. DLK Gedimino pulkas Vilnių pasiekė spalio 28 d. „Priekiniai apsaugos daliniai ir pagrindinės voros jėgos į miestą įžygiavo per Žaliąjį Neries tiltą apie 15-16 val. <...> Nors buvo lietingas ir miglotas pavakarys, bet miesto gatvės buvo perpildytos. Tūkstančiai vilniečių mus sveikino kaip išvaduotojus.“ Pražygiavę Šv. Jurgio prospektu (vėliau Gedimino g.), kareiviai pasiekė Katedros aikštę, kur „<...> virš pagrindinio sutikimo vartų žygiuojantieji vyrai matė didžiulį plakatą su vilniečių žodžiais: „Sveikiname Lietuvos Kariuomenę“.

Tą pačią dieną Jonas Abraitis buvo paskirtas 1-os rūšies sargybos vadu Gedimino kalne. „Aš nesitikėjau, kad kada nors man, kaip Lietuvos kariuomenės kariui, teks pirmam įspausti pėdą istoriniame Vilniaus Gedimino kalne <...>. Ne iškarto pavyko kalno šlaitus nugalėti. Pradėjus eiti taku aukštyn, netikėtas ir staigus balsas iš už krūmų rusiškai suriko: „Stok!. O kai sustojome prie mūsų krūtinių atsirado ilgi, keturkampiai durtuvai su nieko gero nežadančiu įspėjimu: „Nė vieno žingsnio pirmyn!“. Nesusipratimą kilusį besikeičiant sargybomis išsprendė raudonosios armijos karininkas stebėjęs įvykį.

„Raudonosios armijos sargyba buvo apsistojusi mažoje, iš lentų sukaltoje patalpoje, kyri man priminė Suvalkijos ūkininko malkinę. Vienoje to namelio pusėje buvo mažas, atskiras kambarys su lentynomis, ant kurių buvo sudėta įvairios puodų šukės, savotiški žiedai, surūdiję iečių galai ir kitokios muziejinės smulkmenos. Vėliau sužinojome, kad prieš lenkų-vokiečių karą Vilniaus archeologai darė kasinėjimus Gedimino kalne ir šioje patalpoje laikė radinius.

Po susipažinimo įvyko trumpas pasikalbėjimas ir draugiškas pasirūkymas. Mes, lietuviai, raudonosios armijos karius vaišinome „Regatomis“, „Kir“ ir geru tabaku, o jie mus labai stipriais rūkalais. Aš niekuomet nebuvau rūkęs labai stiprus tabako, taigi, kai truktelėjau papiroso dūmą, atrodė, kad kažkas kirto gumine lazda į galvą, užkimšo kvėpavimo takus, akyse pasidarė tamsu, tamsumoje atsirado šimtai žvaigždžių.

Po dieninių lauko taktinių pratybų ir statutinių pamokų, turimus laisvalaikis stengėmės naudoti susipažinimui su Vilniumi, jo grožiu ir istorinėmis įžymybėmis bei paminklais. Prasidėjo naujas gyvenimas, šį kartą jau tikroje Lietuvos sostinėje. Miestas buvo apiplėštas, miesto vaizdas atrodė skurdžiai. Krautuvės uždarytos, tuščios, prekės išvogtos, išplėštos arba paslėptos.

Tik vėliau, įsikišus vyriausybei, atsidarė naujos parduotuvės su įvairiomis prekėmis. Mieste pradėjo veikti valgyklos, vakarais restoranai su puikia šokių muzika. Buvę Vilniaus prekybininkai, pasitikėdami susidariusia padėtimi, pasijuto drąsesni, pamažu, atsargiai ir apdairiai pradėjo atidarinėti savąsias krautuves, išdėstė į lentynas vertingesnes suslėptas prekes. Po kelių mėnesių Vilnius pradėjo ramų, sotų ir be didesnių rūpesčių, normalų gyvenimą. Iš fabrikų kaminų pradėjo rūkti dūmai, šimtai įmonių ir dirbtuvių paleido į darbą sustojusias mašinas, o kailių ir medžiagų krautuvės, siuvyklos pasiūlė savo patarnavimus. Nenuostabu, kad daugelis vedusiųjų savo žmonas papuošė brangiais kailiais, o valgomuosius – aukštos vertės servizais.“

Tačiau gražus ir ramus gyvenimas trūko neilgai. 1940 metų birželį, 5 val. 30 min. I Gedimino pulko budėtojas jaunesnysis leitenantas J. Abraitis gavo įsakymą „tautinės vėliavos Gedimino kalne neiškelti.“


I p. DLK Gedimino pulko leitenantas Mykolas Šalavėjus


I p. DLK Gedimino pulko muzikantas

I p. DLK Gedimino pulko štabo ūkio skyriaus viršila J. Akstinavičius


I p. DLK Gedimino pulko grandinis B. Bičiūnas

I p. DLK Gedimino pulko vyriausias puskarininkis

I p. DLK Gedimino pulko muzikantas


I p. DLK Gedimino pulko mokomosios kuopos vyresnysis puskarininkis Tichonas Koroliovas


I p. DLK Gedimino pulko karys su štabo komandos uniforma


I p. DLK Gedimino pulko jaunesnysis leitenantas Stasys Balčiūnas, tarnavęs Ukmergėje 1930 – 1939 m.

I p. DLK Gedimino pulko štabo viršila Jonas Stelionis

I p. DLK Gedimino pulko leitenantas Pranas Uginčius

I p. DLK Gedimino pulko viršila Jonas Stelionis

I p. DLK Gedimino pulko leitenantas Jonas Geibūnas


I p. DLK Gedimino pulko vyriausias puskarininkis Kazys Juknevičius


I p. DLK Gedimino pulko daktaro J. Basanavičiaus karo logoninės–sanatorijos puskarininkis Karolis Utka, foto P. Perkas


I p. DLK Gedimino pulko pulkininkas leitenantas Juozas Šlepetys


I p. DLK Gedimino pulko mokomosios kuopos viršila Stasys Gipas, foto P. Perkas

I p. DLK Gedimino pulko karys Juozas Rutelionis, foto P. Perkas

I p. DLK Gedimino pulko jaunesnysis leitenantas Bronius Karevičius (dešinėje) ir jaunesnysis leitenantas Antanas Rugys


I p. DLK Gedimino pulko jaunesnysis leitenantas Stasys Balčiūnas su žmona Aleksandra, foto P. Perkas

I p. DLK Gedimino pulko leitenantas Pranas Uginčius su žmona

I p. DLK Gedimino pulko kariai

 

I p. DLK Gedimino pulko ryšio komanda

I p. DLK Gedimino pulko raštininkų komanda

I p. DLK Gedimino pulko kariai laisvalaikiu

I p. DLK Gedimino pulko kulkosvaidininkų kuopos kariai

Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona tarp I p. DLK Gedimino pulko karių


I p. DLK Gedimino pulko štabo raštinės darbuotojai prie „mobilizacijos stalo“, pirmas iš kairės viršila Jonas Stelionis, foto K. Juknevičius

I p. DLK Gedimino pulko kariai vasaros poligone, rengiasi priziniam šaudymui

 

I p. DLK Gedimino pulko kariai žiemos pratybose

I p. DLK Gedimino pulko penkerių metų šventė

I p. DLK Gedimino pulko kariai žygiuoja Kęstučio a.

I p. DLK Gedimino pulko kariai žygiuoja Kęstučio a.

I p. DLK Gedimino pulkas žygiuoja Kauno g.

I p. DLK Gedimino pulko šventė 1925 m. rugpjūčio 27 d.

I p. DLK Gedimino pulko kariuomenės ir visuomenės suartinimo šventė, foto Otto Patas

I p. DLK Gedimino pulko naujokų priėmimas į kariuomenę

I p. DLK Gedimino pulko kariai prie Šventosios upės

I p. DLK Gedimino pulko orkestras gegužinėje Pivonijos šile

I p. DLK Gedimino pulko rikiuotė kareivinių kieme

I p. DLK Gedimino pulkas mini Vasario 16-tą – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną

I p. DLK Gedimino pulko orkestras

I p. DLK Gedimino pulko štabo pastatas

I p. DLK Gedimino pulko naujos kareivinės, 1935 m.

I p. DLK Gedimino pulko ir mokomosios kuopos kareivinės Deltuvos g.

I p. DLK Gedimino pulko kariai keliasi per Šventosios upę

I p. DLK Gedimino pulko kariai žygyje

I p. DLK Gedimino pulko vėliava

I p. DLK Gedimino pulko vėliava

Ukmergiškiai sutinka I p. DLK Gedimino pulko karius Ukmergės siaurojo geležinkelio stotyje

I p. DLK Gedimino pulko ūkio kuopa Ukmergės siaurojo geležinkelio stotyje


Virtuali paroda „Ukmergė dailininkų paveiksluose“

Peizažas (pranc. Paysage) – tapybos, grafikos arba meninės fotografijos kūrinys, kuriame vaizduojamas natūralus arba pačio menininko sukurtas kraštovaizdis. Pagrindinė peizažo, kaip dailės žanro, funkcija – atvaizduoti platų vaizdą, kuriame į bendrą nuoseklią kompoziciją sujungti įvairūs komponentai. Peizažas, kaip savitas dailės žanras, iškilo XVIII a. Klodo Loreno ir olandų tapytojų kūryboje. Dažnai atitinkamas kraštovaizdis ar miestovaizdis pasižymi didele gausa įvairių komponentų, taigi ir skirtingais kraštovaizdžio tipais paveiksluose. Juos visus tinkamai perteikti peizažinėje tapyboje, yra gana sudėtinga, todėl išskiriami šie pagrindiniai kraštovaizdžio vaizdavimo būdai:

  1. Grynieji peizažai. Juose, dažniausiai, galime išvysti vaizduojamus natūralius gamtos elementus: medžių grupes, įvairius vandens telkinius, gyvenamąsias vietoves ir kt. Grynuosuose peizažuose, kraštovaizdžio komopozcija perteikiama labai tiksliai matomą vaizdą perkeliant ant drobės. Tokio tipo paveiksluose jaučiamas itin stirpus kūrėjo ryšys su aplinka, kurioje jisai yra, o tiksliau su aplinka, kurią pervaizduoja savo kūrinyje.

  2. Urbanistiniai peizažai. Tokio tipo paveiksluose vaizduojami peizažai, kuriuose dominuoja žmogaus ar jo veiklos pakeistas kraštovaizdis. Šio tipo peizažams priskiriami paveikslai, kuriuose vaizduojamos urbanistinės erdvės – miesto ar kaimo gyvenamosios zonos bei techninių inžinerinių kompleksų teritorijos.

  3. Abstraktus ir fantastinis kraštovaizdis. Šio tipo paveiksluose nėra aiškiai išskiriamos gamtos ir jos elementų formos, o jos – numanomos. Paveikslo kompozicija kuriama neapibrėžtomis formomis, kontrastingais spalviniais deriniais ir kartais vaizduojamais pačio menininko išgalvotais elementais, kurių pagrindinis tikslas, kad žiūrovas pats susikurtų savo atitinkamą paveikslo vaizdinį.

  4. Marinistinis peizažas. Šio tipo paveiksluose pagrindinis dėmesys sutelkiamas į vandens telkinius – jų būsenas ir komponentus esančius juose. Pagrindiniai tokių paveikslų kompoziciniai elementai – žvejybiniai laivai, įvairūs uostai, saulėlydžiai, bangų šėlsmas. Koloritas ir potėpiai šio žanro peizažuose tampa svarbiausiais nuotaikos kūrėjais.

Peizažas Lietuvos dailėje kaip savarankiškas žanras suklestėjo XVIII a. pabaigoje. Kartu su romantinių nuotaikų plėtra, stiprėjo dailininkų siekis vaizduoti savo krašto vaizdus, perteikti nacionalines nuotaikas, įprasminti tautinius ir istorinius simbolius peizažo žanre. XX a. modernistinėje dailėje peizažo žanras buvo susijęs su dailininko, kaip savo krašto išskirtinumo ir tapatumo perteikėju ir koloristinės tapybos kūrimu bei tautinio identiteto paieškomis.

Virtualioje parodoje pamatysite 13 grynojo ir urbanistinio žanro peizažų, sukurtų XX a. 3-10 dešimtmečiais ir atrinktų iš Ukmergės kraštotyros muziejaus dailės rinkinio. Šiuose paveiksluose vaizduojama Ukmergės miesto ir jo apylinkių vaizdai, kuriuos nutapė vietiniai dailininkai, norėję įamžinti savo krašto išskirtinumą ir unikalumą per architektūrines, istorines, kultūrines ir gamtines kompozicijas. Laikui bėgant žmogus įsisąmonina, išsiugdo savo gimtojo krašto sampratą ir meilę, tarytum įauga į jam brangų kraštovaizdį. Daugelis atliktų darbų, kuriuose užfiksuotos dailininkų gimtosios ar jiems savitai brangios vietos, liudija, koks stiprus ryšys sieja gimtąją vietą ir kūrybinę sąmonę.

V. Mackevičius „Vaitkuškio dvaro rūmai“, 2000 m. Aliejiniai dažai, plaušas. 61,5x98 cm.

 

L. Polukov „Ukmergės pašto stotis“ , 1997 m. Aliejiniai dažai, kartonas. 44,2x56,8 cm.

M. B. Kadžiulienė, „Ukmergės peizažas“, 1987 m. Aliejiniai dažai, kartonas. 60x44 cm.

M. Dirsė „Šventosios pakrantė“, 1958 m. Aliejiniai dažai, drobė 62x47 cm.

V. Žalnerienė „Šventosios pakrantė ties Ukmerge“, 1959 m. Aliejiniai dažai, drobė. 82x57 cm.

 

V. Žalnerienė „Ruduo prie Ukmergėlės“, 1959 m. Aliejiniai dažai, drobė 84x58 cm.

M. Dirsė „Ukmergės piliakalnis rudenį“, Aliejiniai dažai, drobė. 87x63 cm.

J. Verbickas „Ukmergėlės krantai“, 1956 m. Akvarelė, akvarelinis popierius. 45x55 cm.

J. Verbickas „Ukmergės gaisrinės bokštas“, 1955 m. Akvarelė, akvarelinis popierius. 35x43 cm.

E. Kulvietis „Senoji Ukmergė“, Aliejiniai dažai, fanera. 72x46 m.

A. Busilas „Vilkmergėlė“, 1989 m. Aliejiniai dažai, plaušas. 74x68 cm.

E. Kulvietis „Piliakalnis“, XX a. 3-4 deš. Aliejiniai dažai, drobė.73x55 cm.


V. Mackevičius „Šventosios upės krantas“, 1987 m. Aliejiniai dažai, plaušas. 79x59 cm.


Virtuali paroda „Velykų margučiai“

Svarbiausias Velykų simbolis – dažytas kiaušinis. Lietuviams kiaušinis buvo gyvybės, gėrio, derlingumo, vaisingumo bei gamtos atgimimo simbolis, žmonės tikėjo magiška jo galia. Margutis buvo ne tik svarbiausias Velykų valgis ir stalo puošmena, bet ir neatsiejamas nuo tradicinių Velykų žaidimų – juos daužydavo, ridendavo, sukdavo. Senolių išmintis sako, kad per Velykas reikia dovanoti margučius kitiems. Dovanotas kiaušinis suteiks jiems sveikatos, laimės. Toks margutis buvo saugomas, kad nesudužtų ir laikomas visus metus.

 


Pirmieji margučiai buvo vienspalviai, dažomi verdant vienos spalvos natūraliuose augaliniuose dažuose. Tam naudodavo ąžuolo, skroblo, juodalksnio žievę, svogūnų lukštus, rugių želmenis, samanas, ramunėles ir kita. Ypač populiarūs buvo juodi dažai iš juodalksnio žievės, kankorėžių ir rūdžių – viską drauge sumerkdavo ir raugindavo 1–2 savaites. Nuo XIX a. pab. pradėti naudoti ir pirktiniai cheminiai dažai.

Kiekviena margučio spalva turėjo savo reikšmę. Dažydami kiaušinį žemės spalvomis – juoda ar ruda, žmonės tikėjosi sulaukti gero ir gausaus derliaus. Raudona spalva simbolizavo gyvybę, sėkmingą visko pradžią. Žaliai dažyti kiaušiniai – pavasario augmeniją. Geltona spalva reiškė saulę, pribrendusius javus, o mėlyna – dangų, nešantį palaimą pasėliams.

Vienas populiariausių dažymo būdų, paplitęs Aukštaitijos regione – svogūnų lukštais, batikos technika. Kiaušinis apdėliojamas svogūnų lukštais ir įvairiais augalų lapeliais, kruopomis, suvyniojamas į kokį nors skudurėlį, apsukamas siūlais ir verdamas dažuose. Aukštaitijoje buvo paplitusi ir margučių skutinėjimo technika. Aštriu peiliuku ar adatėle skutinėjami įvairūs raštai ant jau išvirto ir nudažyto kiaušinio, nugramdant dažus iki lukšto. Žemaitijoje ir Dzūkijoje kiaušinius dažydavo su vašku. Ant kiaušinio piešiami raštai su pasmailintu pagaliuku, smeigtuku ar vinuku pamirkytu į karštą vašką, tuomet dedama į dažus. Margučius vašku dažniausiai rašydavo moterys, o skutinėdavo vyrai.

Margučių raštai – patys įvairiausi, turintys simbolinę, maginę reikšmę. Patys reikšmingiausi – dangaus kūnai (saulė, menulis, žvaigždės), augmenija, geometrinės figūros. Išrašyti įvairūs augalai ir žiedai turėję pagreitinti augmenijos gimimą, augimą ir žydėjimą. Tradicinių raštų kombinacijų, sudarytų iš grandinėlių, žiedelių, eglučių, žvaigždučių, snieguolių, driežiukų ir kitokiais vardais vadinamų elementų, gausu mūsų senovinių namų langų, stogų puošyboje, kryžių, juostų, audinių, kraičių skrynių, verpsčių, kultuvių ornamentuose. Ant margučio kartais buvo parašoma ir marginimo data, vardas ar palinkėjimas.

Virtualioje parodoje pamatysite trisdešimt skutinėtų margučių, saugomų Ukmergės kraštotyros muziejaus fonduose. Kiekvieno autoriaus skutinėjimo raštai individualūs. Nežinomo autoriaus skutinėti margučiai XX a. 8-9 deš. Jo skutinėjimo raštai individualūs – vaizduojami gyvūnai, paukščiai, gėlės, žmonės, pastatai, gamtos vaizdai. Parodoje eksponuojama dvidešimt tokių kūrinių. Kitų dešimties margučių autorius – tautodailininkas Robertas Klimavičius, kuris margučius išskutinėjo apie 1992 m. R. Klimavičiaus margučiai labiau tradiciški – vienspalviai su gėlių ir geometriniais ornamentais.

 

 

 


Virtuali paroda „Atgyjanti praeitis“ - piliakalniai

Tiek baltų kultūroje, tiek krikščionybėje kopimas į kalną, buvimas ant jo yra egzistencinės patirties, kūrybinio įkvėpimo, dvasinio tobulėjimo, vidinio atsinaujinimo ir grožio patyrimo matmuo. Virtualioje parodoje “Atgyjanti praeitis” pateikiama glausta informacija apie 22 Ukmergės rajone esančius piliakalnius, padavimai ir pasakojimai, eksponuojamos juos pristatančios fotografijos. Tikimės, kad šis virtualus susitikimas su mūsų krašto etninės atminties liudytojais, kultūros kraštovaizdžiais – piliakalniais – paskatins jus atrasti juos gyvai. Ši Ukmergės kraštotyros muziejaus virtuali paroda yra 2020 m. Lietuvos muziejų kelio renginių ciklo “Lietuvos kraštovaizdžiai: kalnų ir kalvų kultūriniai reginiai” dalis.


Ukmergės piliakalnis

Ukmergės piliakalnis stūkso Ukmergės mieste, Šventosios dešiniajame ir Vilkmergėlės upelio kairiajame krante, netoli jų santakos. Piliakalnis datuojamas XIV a. – XV a. viduriu. Istorijos šaltiniai mini Ukmergės piliakalnyje stovėjus Vilkmergės pilį. Jos apylinkės Livonijos ordino buvo ne kartą niokotos, pilis sudeginta, vėliau ne kartą atstatyta. Stephenas Chistopheris Rowellas, Didžiosios Britanijos istorikas, istorijos mokslų daktaras, tyrinėjantis Lietuvos istoriją, savo monografijoje „Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva“ rašo, kad: „Gediminaičių dinastija gali būti kildinama iš XIII a. minimo kunigaikščio Vilikailos ir prasidėjo Ukmergėje (Vilkmergėje)“. Beje, iškelta versija, kad Gediminaičių simbolis – „Gedimino stulpai“ – gali būti kildinamas iš stilizuotų čia stovėjusios pilies vartų. Ukmergės piliakalnis yra valstybės saugomas nekilnojamas kultūros paveldo objektas. Koordinatės: 55.249747 24.768744.


Antatilčių I piliakalnis (Pilalė)

Antatilčių I piliakalnis, dar vadinamas Pilale, yra Žemaitkiemio seniūnijoje, Antatilčių kaime, Plaštakos dešiniajame krante. Piliakalnis datuojamas II tūkst. pradžia. Iš trijų pusių: šiaurės vakarų, pietvakarių ir pietryčių, jį juosia griovys ir pylimas, vietomis virsdamas terasa. Apie 1950 m., statant vandens malūną, šiaurrytinis piliakalnio šlaitas buvo nukastas. Dabar Antatilčių I piliakalnis – Pilalė – yra valstybės saugomas nekilnojamas kultūros paveldo objektas. Koordinatės: 55.278601 24.986841.


Antatilčių II piliakalnis (Papilėda)

Antatilčių II piliakalnis, taip pat vadinamas Papilėda, yra Žemaitkiemio seniūnijoje, Antatilčių kaime, Siesarties ir Žydaupio santakoje. Jis datuojamas I tūkst. pradžia – II tūkst. pradžia. Archeologinių tyrimų metu iki 30 cm storio II-IV a. datuojamame kultūriniame sluoksnyje aptikta pastato liekanų, stulpaviečių, geležinis peilis-pjautuvėlis, yla, molinis svarelis, brūkšniuotos ir lygios keramikos pavyzdžių, gyvulių kaulų. Antatilčių II piliakalnis – Papilėda – yra valstybės saugomas nekilnojamas kultūros paveldo objektas. Koordinatės: 55.281697 24.958394.


Bartkūnų piliakalnis (Koplyčkalnis)

Bartkūnų piliakalnis, dar vadinamas Koplyčkalniu, stūkso Pivonijos seniūnijoje, Bartkūnų kaimo rytinėje dalyje. Gynybinės paskirties piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. Kr. II p. – II tūkst. pradžia. Archeologinių tyrimų metu rastas piliakalnio teritorijoje rastas 0,6 – 1,8 m storio kultūrinis sluoksnis, kuriame aptikti pavieniai radiniai bei jų sankaupos – lipdytos keramikos lygiu ir grublėtu paviršiumi pavyzdžiai, dvi žalvarinės įvijos ir skardelė. Anot vietinių žmonių pasakojimų, seniai seniai į Bartkūnų apylinkes atsikėlė ponas, pavarde Bartkus. Būdamas žiaurus baudžiauninkų atžvilgiu, jis greit pasistatė dvarą Bartkūnų kaimo rytinėje dalyje. Išgirdęs, kad baudžiauninkai su dideliu pykčiu, prakeiksmais apie jį atsiliepia, ponas susimąstė ir suprato, kad labai nusidėjo juos skriausdamas. Pati patarė jam ant kalno pastatyti koplyčią, kad baudžiauninkai čia galėtų melstis ir dėkoti Dievui bei pačiam ponui. Šis paklausė ir pastatė koplyčią. Bartkus buvo patenkintas, kad žmonės mažiau jį peikė, tačiau šie už viską vis tiek dėkojo Dievui, o ne ponui. Tad prieš vienas iškilmingas pamaldas išdidžiai įžengęs į koplyčią Bartkus sušuko: „Tau, Dieve, nebus maldų, o man kišenėj – znoko!“. Tuo metu iš giedro dangaus trenkė perkūnas ir koplyčia prasmego kalne… Dabar Bartkūnų piliakalnis – Koplyčkalnis – yra valstybės saugomas nekilnojamas kultūros paveldo objektas. Koordinatės: 55.131642 24.850026.


Berzgainių piliakalnis

Berzgainių piliakalnis yra Žemaitkiemio seniūnijoje, Berzgainių kaimo rytiniame pakraštyje. Iš pietryčių ir rytų pusės jį juosia Krapės upelis, vakaruose – griova, nusileidžianti į Krapės slėnį. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. Kr. II p. – II tūkst. pradžia. Archeologinių tyrimų metu čia aptiktas 0,8 m storio kultūrinis sluoksnis, kuriame rasti lygios ir grublėtos keramikos pavyzdžiai, molinis verpstukas. Į šiaurę ir šiaurės rytus esančioje papėdės gyvenvietėje rasta geležies gargažių, kaulų, lipdytos ir žiestos keramikos pavyzdžių, suskilusių ir sutrupėjusių nuo ugnies akmenų. Remiantis žmonių pasakojimais, Berzgainių piliakalnyje yra nugrimzdusi bažnyčia. Per Šv. Velykų rekolekcijas girdisi kaip skamba varpai, o naktimis groja vargonai… Mūsų dienomis Berzgainių piliakalnis yra valstybės saugomas nekilnojamas kultūros paveldo objektas. Koordinatės: 55.266190 25.057025.


Daubariškių piliakalnis

Daubariškių piliakalnis stūkso Želvos seniūnijoje, Dubijos miške, Siesarties dešiniajame krante. Jis datuojamas I tūkst. – II tūkst. pradžia. Piliakalnis nemenkai apardytas arimų, apaugęs pušimis ir menkaverčiais krūmais, sunkiai pasiekiamas. Tai – valstybės saugomas nekilnojamas kultūros paveldo objektas. Koordinatės: 55.231371 25.160057.


Juodausių piliakalnis

Juodausių piliakalnis stūkso Lyduokių seniūnijoje, netoli Juodausių kaimo ir Šventosios bei Duoburio (Duoburėlio) santakos, Šventosios kairiajame krante. Iš pietvakarių ir pietryčių jį juosia Duoburio, iš šiaurės vakarų – Šventosios slėniai, šiaurės rytuose yra aukštuma. Juodausių piliakalnis datuojamas I tūkst. – II tūkst. pradžia. Šiaurrytinėje piliakalnio papėdėje yra senovės gyvenvietės liekanų, čia archeologinių tyrimų metu rasta brūkšniuotos, grublėtos ir lygios keramikos pavyzdžių. Juodausių piliakalnis yra valstybės saugomas nekilnojamas kultūros paveldo objektas. Koordinatės: 55.262796 24.840868.

Laičių piliakalnis

Laičių piliakalnis yra Pivonijos seniūnijoje, kiek nutolęs nuo Laičių į šiaurės vakarus, melioruotos Plačiavos pelkės rytiniame pakraštyje. Jis datuojamas I tūkst. Laičių piliakalnis labai apardytas jame buvusio XVII-XVIII a. senkapio, arimų, žvyrduobių, dirvonuoja. Pasakojama, kad seniai seniai, kai dar Žeimių kaimo nebuvo – toje vietoje būta pelkės, ant šio kalno gyveno turtingas, bet labai piktas ir godus ponas. Už menkiausią nusižengimą jis žiauriai bausdavęs savo valstiečius – išvarydavęs juos į pelkę, iš kurios niekas negrįždavęs. Kartą ponui prisisapnavo, kad kalne, ant kurio gyvena, užkastas didžiulis lobis. Jis daug metų ieškojo šio lobio, visą kalną perkasė, tačiau nieko nerado. Dėl šių kasinėjimų žmonės praminė poną Kaseliu, o kalną – Kaselio kalnu. Galiausiai už savo blogus darbus ponas buvo nubaustas: prasivėrus žemei, jis su visais savo turtais nugarmėjo į gelmes… Mūsų dienomis kalno apylinkėse pastebima daug gyvačių – seni žmonės pasakoja, kad tai pono paskandintų pelkėje valstiečių vėlės klaidžioja. Koordinatės: 55.297642 24.677121.

Lelikonių piliakalnis

Lelikonių piliakalnis stūkso Želvos seniūnijoje, Lelikonių kaimo šiaurės rytuose, atskiroje kalvoje, iš šiaurės ir šiaurės vakarų pusių juosiamoje užpelkėjusios, medžiais apaugusios daubos, iš šiaurės rytų, rytų ir pietryčių pusių nedidelių lomų, iš pietų ir pietvakarių – žemesnės tos pačios aukštumos dalies. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. Kr. – I tūkst. pradžia. Jo šlaitai vidutinio statumo, apardyti arimų, dirvonuoja, aikštelė sužalota čia stovėjusio trianguliacijos bokšto, šiuo metu neardoma, taip pat dirvonuoja. Lelikonių piliakalnis yra valstybės saugomas nekilnojamas kultūros paveldo objektas. Koordinatės: 55.162678 25.132454.


Lokinės piliakalnis (Krytkalnis)

Lokinės piliakalnis, dar vadinamas Krytkalniu, stūkso Siesikų seniūnijoje, Lokinės kaime. Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, kadaise iš šiaurės, rytų ir pietų buvus apsuptoje pelkių. Piliakalnis datuojamas I tūkst. Deja, jo kalva nuardyta karjerų ir arimų, todėl sunku nustatyti pirminę piliakalnio išvaizdą. Atliekant piliakalnio aikštelės liekanų tyrimus buvo rastas iki 40 cm storio kultūrinis sluoksnis su brūkšniuotos ir lygios keramikos pavyzdžiais, titnago skelte. Pietinėje ir vakarinėje piliakalnio papėdėse, 1,5 ha plote, yra papėdės gyvenvietė, kurioje archeologinių tyrinėjimų metu taip pat rastas iki 40 cm storio kultūrinis sluoksnis su brūkšniuota ir lygia keramika, molio tinku, geležies gargažėmis. Lokinės piliakalnis – Krytkalnis – yra valstybės saugomas nekilnojamas kultūros paveldo objektas. Koordinatės: 55.316284 24.540178.


Parijos piliakalnis (Lapiakalnis)

Parijos arba Pavydžių piliakalnis, dar vadinamas Lapiakalniu, stūkso Pivonijos seniūnijoje, nuo Ąžuoluonos ir Parijos santakos nutolęs 1 km į šiaurės rytus, nuo Ąžuoluonos kairiojo kranto – 0,2 km į pietryčius. Piliakalnis įrengtas šiaurės – pietų kryptimi pailgos kalvos viduryje, aukščiausioje jos dalyje. Jis datuojamas I tūkst. II p. – II tūkst. pradžia. Už 700 m į pietryčius nuo piliakalnio yra I tūkst. II p. pilkapynas. Mūsų dienomis Parijos/Pavydžių piliakalnis yra valstybės saugomas nekilnojamas kultūros paveldo objektas. Koordinatės: 55.146899 24.878129.

 

Paželvių piliakalnis

Paželvių piliakalnis, seniau vadintas Pėčkalniu, įrengtas Želvos seniūnijoje, Paželvių kaimo rytiniame pakraštyje, kranto kyšulyje. Iš rytų pusės jį juosia Želvos upelis, iš šiaurės – griova, nusileidžianti į Želvos upelį. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. Kr. II p. – I tūkst. pradžia. Jis labai apardytas arimų, dirvonuoja, šiaurrytinis jo šlaitas nuslinkęs į Želvą. Archeologinių tyrinėjimų metu Paželvių piliakalnio aikštelės vakaruose buvo aptiktas iki 60 cm storio kultūrinis sluoksnis su žalvariniu apkalu, brūkšniuotos keramikos pavyzdžiais, gyvulių kaulais, moliniu Djakovo tipo svareliu. Seni žmonės pasakoja, kad ant piliakalnio viršaus Šv. Mišių metu pasirodydavo juoda karieta, kurią traukė juodi žirgai, pašėlusiu greičiu lėkdavę nuo skardžio žemyn, prie Želvelės upelio. Taip pat kalbama, kad iš netoli piliakalnio esančios Rūdynės pievos dažnai parlėkdavo atitrūkę arkliai. Sako, būdavo išsigandę, kadangi upelyje raganos žlugtą skalbdavo… Dabar Paželvių piliakalnis yra valstybės saugomas nekilnojamas kultūros paveldo objektas. Koordinatės: 55.229897 25.115491.


Pilionių (Mateikiškių) piliakalnis

Pilionių (Mateikiškių) piliakalnis, dar vadinamas Majaku, stūkso Šešuolių seniūnijoje, Mateikiškių kaime. Jis datuojamas I tūkst. pr. Kr. II p. – I tūkst. pradžia. Piliakalnio papėdėje būta gyvenvietės. XIX a. jo aikštelėje veikė kapinės, kuriose laidoti Pilionių ir Mateikiškių kaimų gyventojų palaikai. Yra pasakojama, kad seniai seniai, kai kraštą dengė didžiulės girios, kuriose gyveno milžinai, kartą į kelionę išsiruošė didžiausias ir stipriausias iš visų milžinų. Kur ėjo, ko ieškojo – niekas nežino. Vienok pavasarį ir jis, nors ir labai stiprus buvo, pavargo, ištroško. Atsigėrė Ežeraičių raiste, o paskui, susiradęs patogią vietą, atsigulė pailsėti. Patiko milžinui apylinkė ir nutarė jis pažymėti tą vietą, kad kitą kartą keliaudamas pažintų. Milžinas pasėmė saują žemės ir išpylė toje vietoje, kur buvo gulėjęs. Taip ir atsirado nemaža dauba, o šalia – kalnelis. Šiuo metu Pilionių (Mateikiškių) piliakalnis yra valstybės saugomas nekilnojamas kultūros paveldo objektas. Koordinatės: 55.206673 25.049618.


Radiškio piliakalnis

Radiškio piliakalnis įrengtas Vidiškių seniūnijoje, Radiškio kaimo rytinėje dalyje, aukštumos kyšulyje į Šventosios slėnį. Jis datuojamas II tūkst. pradžia. Piliakalnio šlaitai statūs, paveikti gamtinės erozijos, beveik visi apaugę krūmais ir lapuočiais medžiais. Piliakalnio aikštelės šiaurės vakariniame krašte supiltas puslankio formos pylimas, kurio išorinis šlaitas leidžiasi į seklią natūralią daubą, skiriančią Radiškio piliakalnį nuo gretimų aukštumų. Tai – valstybės saugomas nekilnojamas kultūros paveldo objektas. Koordinatės: 55.339743 24.887975.


Saliečių piliakalnis

Saliečių piliakalnis stūkso Deltuvos seniūnijoje, Plačiavos pelkių vakariniame pakraštyje. Jis datuojamas I tūkst. pr. Kr. II p. – I tūkst. pradžia. Piliakalnyje rastas akmeninis kirvis su skyle kotui bei lipdytos keramikos pavyzdžių. 2000-aisiais, atliekant acheologinius tyrinėjimus šlaitų liekanose, kultūrinio sluoksnio Saliečių piliakalnio teritorijoje nerasta. Koordinatės: 55.284115 24.659938.

 

Sližių piliakalnis (Papiliakalnis)

Sližių piliakalnis, taip pat vadinamas Papiliakalniu, yra Veprių seniūnijoje, pietvakariniame Sližių kaimo pakraštyje, Širvintos upės dešiniajame krante. Jis datuojamas I tūkst. II p. – II tūkst. pradžia. Piliakalnis apaugęs smarkiai praretintais lapuočiais, jo pylimas ir aikštelė apardyti bulviarūsių, aikštelės pietvakarinė dalis nugriuvusi į Širvintą. Pasakojama, kad Sližių piliakalnis – nepaprastas – jo gilumoje gyvena užburti ponai, kurie su savimi turi žmonių laimę ir laisvę… Mūsų dienomis Sližių piliakalnis – Papiliakalnis – yra valstybės saugomas nekilnojamas kultūros paveldo objektas. Koordinatės: 55.099432 24.586386.

 

Sukinių piliakalnis

Sukinių piliakalnis, dar vadinamas Pilaite, stūkso Pabaisko seniūnijoje, Sukinių kaimo vakarinėje dalyje, kairiajame Šventosios upės ir dešiniajame Žuvintės upelio krante. Jo šlaitai statūs, iki 30 m aukščio, ovalioje jo aikštelėje archeologinių tyrimų metu rastas 0,9 m storio kultūrinis sluoksnis, žiestosios keramikos pavyzdžiai ir akmenų grindinys, o piliakalnio šiaurinėje papėdėje – senovės gyvenvietės pėdsakų. Sukinių piliakalnis yra gynybinės paskirties, pagal radinius datuojamas II tūkst. pradžia. Tai – valstybės saugomas nekilnojamas kultūros paveldo objektas. Koordinatės: 55.150269 24.637709.


Šinkūnų piliakalnis

Šinkūnų piliakalnis įrengtas Siesikų seniūnijoje, Šinkūnų kaime, atskiroje kalvoje, kurią iš vakarų pusės supa Armonos upės slėnis, iš pietų – bevardžio upelio slėnis, iš kitų pusių – šlapios pievos. Piliakalnis datuojamas I tūkst. – II tūkst. pradžia. Nuo XX a. 8 deš. kalva buvo smarkiai ardoma karjero, tad iki mūsų dienų išliko tik piliakalnio šlaitų fragmentai ir aikštelės pakraščiai. Jos šiaurrytinėje dalyje buvo XVII–XVIII a. senkapis – griautiniai kapai su įkapėmis, kurių didžioji dalis sunaikinta įrengiant karjerą. Šinkūnų piliakalnis keletą kartų tyrinėtas archeologų. Iki 1 m storio kultūriniame sluoksnyje rastas medinis šulinys, geležinis peilis – pjautuvėlis, ietigalio plunksnos dalis, smeigtukas, yla, tošinis indas, žalvarinė pasaginė segė, įvija, moliniai verpstukai, akmeninės trinamosios girnos, galąstuvas, kirvio dalis, titnaginės skeltės, brūkšniuotos, lygios, grublėtos, gludintos ir žiestos keramikos pavyzdžių. Piliakalnis yra valstybės saugomas nekilnojamas kultūros paveldo objektas. Koordinatės: 55.295549 24.578140.


Užušilių piliakalnis

Užušilių piliakalnis stūkso Veprių seniūnijoje, Užušilių kaime, Šventosios dešiniojo kranto aukštumos kyšulyje. Jis datuojamas I tūkst. po Kr. Piliakalnio šlaitai statūs, paveikti erozijos, apaugę krūmais ir medžiais, aikštelė apardyta arimų, išrausta žvėrių urvų, gausiai iškasinėta duobėmis, apaugusi krūmais ir medžiais. Archeologinių tyrinėjimų metu Užušilių piliakalnio kultūriniame sluoksnyje rasta grublėtos keramikos pavyzdžių, molio tinko. Tai – valstybės saugomas nekilnojamas kultūros paveldo objektas. Koordinatės: 55.162140 24.632022.


Vaitkuškio piliakalnis (Lapiakalnis)

Vaitkuškio piliakalnis, dar vadinamas Lapiakalniu, įrengtas Pabaisko seniūnijoje, Šventosios upės aukštutinės terasos krašte, Slabados kaimo teritorijoje, atskiroje kalvoje. Jis datuojamas I tūkst. pr. Kr. II p. – I tūkst. pradžia. Šiaurinėje – šiaurės vakarinėje piliakalnio papėdėje, 3 ha plote, yra papėdės gyvenvietė, kurios kultūriniame sluoksnyje rasta lipdytos ir lygios keramikos pavyzdžių bei molinis ornamentuotas versptukas. Vaitkuškio piliakalnis – Lapiakalnis – yra valstybės saugomas nekilnojamas kultūros paveldo objektas. Koordinatės: 55.205429 24.786245.


Veprių piliakalnis

Veprių piliakalnis stūkso Veprių seniūnijoje, Slabados kaime, Geležės dešiniajame krante, aukštumos kyšulyje į Šventosios slėnį. Piliakalnis datuojamas I tūkst. – XIV a. po Kr. Manoma, kad piliakalnyje stovėjo Veprių pilis, 1384 m. minima Vygando Marburgiečio kronikoje. Veprių piliakalnis yra valstybės saugomas nekilnojamas kultūros paveldo objektas. Koordinatės: 55.143051 24.601782.


Zujų piliakalnis (Šanto kalnelis)

Zujų piliakalnis, dar vadinamas Šanto kalneliu, įrengtas Vidiškių seniūnijoje, kiek nutolęs į šiaurės rytus nuo Zujų kaimo, Mūšios ir Šventosios upių dešiniuosiuose krantuose, tiksliau, jų santakoje esančiame kranto kyšulyje. Jis datuojamas I tūkst. vid. – II tūkst. pradžia. Zujų piliakalnį smarkiai apardė arimai, apkasai, iškasti šiauriniame, rytiniame ir pietiniame pakraščiuose II-ojo pasaulinio karo metu, o šiaurinių pylimų ir griovių vakarinę dalį nuplovė Mūšia. Piliakalnis apgadintas ir 2000-aisiais, tiesiant elektros liniją: nustumta maždaug 10 m pločio aikštelės šiaurinė dalis su pylimais, o aikštelės vakarinėje dalyje pastatytas elektros stulpas. Dabar Zujų piliakalnis yra valstybės saugomas nekilnojamas kultūros paveldo objektas. Koordinatės: 55.292192 24.848619.