Virtuali paroda - ATGIMIMO DIENA: 1991 M. KOVO 11-oji
Sveikiname visus su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena ir kviečiame pasižiūrėti virtualią parodą „Atgimimo diena: 1991 m. kovo 11-oji“!
Parodoje eksponuojamos nuotraukos iš pirmųjų Kovo 11-osios minėjimo metinių:
https://youtu.be/HfkDg1kcJs0
Filmo autoriai - Ukmergės kraštotyros muziejus.
Muzika: Benjamin Tissot (www.bensound.com)
Virtuali paroda: „1991 METŲ SAUSIS: LAISVĖS KOVOS ĮVYKIAI“
Minėdamas apgintos Laisvės 30-metį Ukmergės kraštotyros muziejus parengė virtualią fotografijų parodą „1991 METŲ SAUSIS: LAISVĖS KOVOS ĮVYKIAI“, skirtą Sausio 13-osios atminimui. Virtualioje galerijoje pateikiamos fotografijos, gautos iš Centrinio Valstybės archyvo, kuriose įamžintos mūsų tautos istorijai svarbios akimirkos.
Kas nutiko 1991 metais sausio 13 dieną, galime pamatyti ir išgirsti iš tų tragiškų įvykių amžininkų, užfiksavusių visus lemtingus momentus fotojuostose ir videokasetėse. Atmintyje įsirėžę įvykiai, skambios melodijos ir laisvės dainų posmai parodo, kokia svarbi vyko tautos kova už laisvą savo šalį.
Nuo sausio 8-osios Lietuvos Sąjūdis pradėjo organizuoti žmonių budėjimą prie svarbiausių pastatų: parlamento, Vyriausybės rūmų, Televizijos ir radijo komiteto, Vilniaus televizijos bokšto, Telefonų ir telegrafų stoties. Iš visos Lietuvos žmonės vyko į Vilnių ginti Lietuvos Nepriklausomybės. Sausio 11 -ąją Aukščiausiosios Tarybos gynėjai ir savanoriai davė ištikimybės priesaiką Lietuvos Respublikai. Pagrindinis gynėjų ginklas buvo meilė Tėvynei. Sausio 11-12 dienomis Nepriklausomybės aikštėje susirinko tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos, pasiryžę ginti savo ir savo vaikų laisvę. Atvyko savanoriai iš Estijos, Latvijos, Lenkijos, Ukrainos, kad padėtų Lietuvos žmonėms gintis nuo sovietų agresijos. Beginklė Lietuva kovojo ne tik dėl laisvės išlikti laisva, nepriklausoma, demokratine valstybe, ji kovojo už pamatinių demokratijos vertybių pergalę visoje Europoje.
Nepabūgę sovietų tankų, žmonės bėgo prie parlamento rūmų pasiruošę atiduoti gyvybę už Lietuvą ir jos laisvę. 1991 m. sausio – vasario mėnesiais žmonės nesitraukė nuo parlamento. Maldos susipynė su patriotinėmis dainomis, diskusijomis prie laužų ir mitingais. Gynėjus šildė karšta arbata ir dalijama duona. Lietuvos Nepriklausomybės gynėjai sausio 13-14 dienomis prie parlamento statė barikadas iš armatūros tinklų, gelžbetonio blokų, statybinių plokščių – iš visko, kas būtų galėję sustabdyti agresorių. Nors užgrobti kai kuriuos objektus ir pavyko, galutiniai operacijos tikslai nebuvo pasiekti ir gana greitai Sovietų armijai teko iš užimtų objektų pasitraukti. Bendromis pastangomis sugebėjo sustabdyti sovietų agresiją ir neleido dar kartą nusileisti geležiniai uždangai. Buvo ne tik apginta Lietuvos laisvė, bet ir panaikinta riba, skyrusi Vidurio ir Rytų Europą.
Parodos fotografijos atspindi pačius tragiškiausius istorijos įvykius, perteikia tų dienų visuomenės kovos ir pasipriešinimo okupacijai dvasią.
Virtuali paroda: „Tautodailės atspindžiai: 100 eksponatų“
Ukmergės kraštotyros muziejus įprasmindamas 2020-uosius Tautodailės metus, parengė parodą „Tautodailės atspindžiai: 100 eksponatų“. Norime Jus supažindinti su muziejaus rinkiniuose saugomais įvairių tautodailės žanrų kūriniais, kurie atspindi mūsų krašto tradicijas, papročius ir kultūrą. Virtualioje parodoje išvysite šimtą, Ukmergės krašto tautodailininkų, amatininkų ir vietinių gyventojų, kūrinių, pagamintų iš šiaudų, vytelių, popieriaus, tekstilės, keramikos, medžio, geležies, ir kitų medžiagų. Kiekvienas dirbinys sukurtas, iš kartos į kartą paveldėta apdirbimo, pagaminimo technika ar puoštas tradiciniais lietuvių liaudies simboliais. Svarbu išsaugoti savo kultūros identitetą, o tai galime padaryti tik rūpinantis, skleidžiant ir puoselėjant mūsų tautos etnines tradicijas. Tad kviečiame Jus, pamatyti ir susipažinti su mūsų krašto liaudies pasaulėjauta, buitimi bei kultūros papročiais, kurie bus atskleisti per 100-tą muziejuje saugomų tautodailės eksponatų!
Virtuali paroda: GINTAUTAS GAVENAVIČIUS – LINO SKULPTŪRŲ MEISTRAS
„Man patinka, kai mane pavadina lino skulptūrų meistru. Nes tai – žmogus, įvaldęs amatą. Tai – gyvenimo esmė“. G. Gavenavičius.
XX a. pabaigos Lietuvos dailės raidą galima pavadinti kaip nuoseklią ir nekomplikuotą, tačiau labai išraiškingą ir nevienalytę įvairių stilių ir kūrėjų atžvilgiu. Aktyviai besireiškusius viduriniosios kartos dailininkus keitė ir naujas menines tendencijas diktavo jaunosios kartos meno kūrėjai. Vienas jų, naudojęs gana neįprastą kūrybinę medžiagą – lino pluoštą, buvo Gintautas Gavenavičius. Kūręs originalias religines skulptūras iš linų, buvo pramintas šių laikų dievdirbiu, o jo kūriniai vadinti dvasiukais.
G. Gavenavičius gimė 1960 m. Kaune, čia ir augo. Menininko gyslelę paveldėjęs iš senelio ir pajutęs potraukį kūrybai įstojo į Stepo Žuko dailės technikumą ir įgijo medžio apdirbimo specialybę. Tačiau 1980 m. baigęs studijas, suprato, jog medis nėra ta medžiaga, kuri padėtų išreikšti jo, kaip menininko kūrybinę kalbą. Ieškodamas būdo perteikti savo kūrybines mintis ir dar iki tol neatradęs rankom mielos plastinės medžiagos, ėmėsi kurti eiles. Toks jaunojo menininko saviraiškos būdas, deja, nebuvo priimtas. G. Gavenavičiaus kurtos eilės nepadarė įspūdžio tuometiniams poezijos kūrėjams ir tyrinėtojams. Nepripažintas, kaip eilių kūrėjas, G. Gavenavičius nepasidavė savęs paieškose. Su žmona persikėlęs gyventi į netoli Ukmergės įsigytą sodybą, ir čia spontaniškai atradęs kūrybinę medžiagą – augalus, pradėjo plėtoti naują kūrybos etapą. Būtent augalai tapo tinkamiausia jo meninės raiškos priemone.
Pradėjęs draugystę su augalais, iš jų kūrė verbas, rišo sodus ir paukščių figūrėles. Kaip pats G. Gavenavičius yra teigęs: „Pirma reikia sukurti šimtus paukščių, verbų, sodų, kad įsisavintum augalų rišimo techniką. Tik tada imtis skulptūros.“. Lietuvos augalų, kaip kūrybinės medžiagos naudojimas, jų galimybių ir plastiškumo tyrinėjimas atvedė iki nemintų linų pluošto. Į rankas paėmęs ir iškart lino galią ir jėgą pajutęs, pradėjo kurti niekur nematytą ir kiek paslaptingą formų pasaulį. Bėgant laikui tiek pačios skulptūros, tiek jų kūrimo technika tobulėjo. Saulės apšviestose ir spinduliuojančiose kūrėjo originaliose skulptūrose derinami estetiškumas ir archajiškumas, lengvas ir subtilus formų žaismas. Ieškojęs savęs įvairiose medžiagose ir meninėse formose ir netikėtai atradęs ir savo kūrybą susiejęs su vienu iš švenčiausių augalų – linu, G. Gavenavičius į Lietuvos dailės istoriją įėjo, kaip lino skulptūrų meistras.
Minėdami Gintauto Gavenavičiaus 60-ąjį jubiliejų, norime supažindinti su kūrėjo lino pluošto skulptūromis, saugomomis Ukmergės kraštotyros muziejaus fonduose. Parodą sudaro 15 kūrinių, kuriuos muziejui padovanojo menininko žmona Marija Gavenavičienė, menininkė Laima Dzigaitė ir tautodailininkas Rimantas Zinkevičius. Taip pat parodoje pristatomi Ukmergės meno mokyklos dailės skyriaus, pradinio ugdymo programos, mokytojos Irutės Kiseliovos, mokinių piešiniai, kuriuose perpieštos G. Gavenavičiaus skulptūros, verbos ir žolynai.
Skulptūra „Pieta“, neminto lino pluoštas, 1987 m.
Skulptūra „Pieta“, neminto lino pluoštas, 114 cm, 1988 m.
Skulptūra „Pieta“, neminto lino pluoštas, 1989 m.
Skulptūra „Didžioji Pieta“, neminto lino pluoštas, 180x105 cm, 1992 m.
Skulptūra „Motinos paguoda“, neminto lino pluoštas, 70x37 cm, 1994 m.
Skulptūra „Veronikos paslauga“, neminto lino pluoštas, 45x46 cm, 1994 m.
Skulptūra „Apnuoginimas“, neminto lino pluoštas, 77x45 cm, 1994 m.
Skulptūra „Verkiančios moterys“, neminto lino pluoštas, 70x40 cm, 1994 m.
Skulptūra „Nuėmimas nuo kryžiaus“, neminto lino pluoštas, 82x44 cm, 1994 m.
Skulptūra „Pirmas parpuolimas“, neminto lino pluoštas, 54x53cm, 1994 m.
Skulptūra „Mykolas Arkangelas“, neminto lino pluoštas, 80x80 cm, 1994 m.
Skulptūra „Kristus iš Nazareto“, neminto lino pluoštas, 28x34 cm, 1994 m.
Skulptūra „Pasmerkimas“, neminto lino pluoštas, 58x47 cm, 1995 m.
Skulptūra „Našta“, neminto lino pluoštas, 59x54 cm, 1995 m.
Skulptūra „ Nukryžiuotasis“, neminto lino pluoštas, 101x42 cm, 1999 m.
Ukmergės meno mokyklos dailės skyriaus, pradinio ugdymo programos, mokinių piešiniai,
kuriuose perpieštos G. Gavenavičiaus skulptūros, verbos ir žolynai
Virtuali paroda „Prisiminus vaikystės Kalėdų eglutę“
Ukmergės kraštotyros muziejus, pasitikdamas vieną gražiausių metų šventę – Šv. Kalėdas, parengė virtualią parodą „Prisiminus vaikystės Kalėdų eglutę“. Kviečiame prisiminti savo vaikystės eglutes, o mažuosius susipažinti su eglučių puošimo tradicijomis. Parodoje išvysite muziejaus rinkiniuose saugomus eglutės žaisliukus ir girliandas, kokiais buvo puošiamos eglutės lietuvių namuose sovietmečio laikotarpiu.
Nuo seno Šv. Kalėdos kiekvieno lietuvio gyvenime buvo labai svarbi šventė. Anksčiau didžiausia šios šventės puošmena buvo ant balkio kabinti įspūdingi šiaudų sodai. Manoma, kad aukso spalvos stiebeliuose yra sukaupta daug saulės energijos ir todėl į namus jie atneša laimę bei harmoniją. Buvo tikima, kad pasikabinus namuose sodą, į jį susirinks vėlės ir apsaugos namus nuo nelaimių. Lietuviai namus puošdavo ir žalių augalų šakelėmis, kartais pastatydavo ar pakabindavo rugių pėdą.
Žaliaskarės eglutės puošimo tradicija atsirado Vokietijoje XVI a. ir pamažu pasiekė kitus kraštus. Į Lietuvą šis paprotys atkeliavo visai neseniai, kiek daugiau nei prieš 100 metų, XIX a. pabaigoje. Pirmosios tokių eglučių dekoracijos buvo rankų darbo, padarytos iš gamtoje randamų medžiagų. Pats populiariausias eglutės puošimo būdas – įvairūs šiaudinukai. Tikėta, kad ant eglutės pakabinus šiaudinius žaisliukus, kitais metais šeima sulauks gero derliaus. Lietuviai savo eglutes puošdavo obuoliais, riešutais. Jie simbolizavo vaisingumą, derlingumą, galėjo sustiprinti vedybinius ryšius. Ant eglutės kabindavo ir karpytus spalvotus popierėlius, saldainius, iš tešlos lipdytus ir keptus įvairius figūrinius sausainius. XX a. I p. eglutes imta apibarstyti vatos gniužulėliais, ar iš jos suformuodavo įvairių figūrėlių žaisliukus. Buvo populiaru apšviesti eglutes tikromis žvakėmis, kurios buvo tvirtinamos prie eglės šakų vašku arba segtukais. Tačiau jos buvo uždegamos tik vieną kartą – Kūčių vakarienės metu. Buvo tikima, kad deganti ugnis apsaugos šeimą nuo visų blogybių. XX a. 3 deš. pab. Lietuvoje pradėjo plisti ir pirktiniai eglučių žaisliukai, gaminti iš stiklo, tačiau jie buvo labai brangūs, todėl rankomis gaminti žaisliukai išliko dar gana ilgą laiką.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomi kalėdiniai eglutės žaisliukai
Nuo XX a. pr. iki XX a. 7 deš. buvo paplitę žaisliukai gaminti iš stiklo vamzdelių ir karoliukų, naudojant vielą. Šie žaisliukai tarsi tradicinių lietuviškų miniatiūrinių šiaudinių sodų kopijos: įvairaus dydžio ir skirtingų konstrukcijų žvaigždės, nameliai, varvekliai, kūgiai. Tokie žaisliukai tarpukariu buvo gaminti ir Lietuvoje.
Sovietmečiu populiarūs buvo iš kartono gaminti žaisliukai. Jie buvo dengiami folija, o tada dažomi dažais. Tokios kartoninės eglutės dekoracijos SSRS buvo gaminamos iki 1980-ųjų. Paprastai figūrėlėse buvo pavaizduoti rusų liaudies pasakų herojai, gyvūnai, žuvys, drugeliai, paukščiai, automobiliai, laivai, žvaigždės ir kt.
Vieni iš retesnių žaisliukų buvo gaminti iš papjė mašė popieriaus masės. Popierius sumaišomas su klijais, gipsu ar kreida ir padengiamas specialia dažyta druska blizgesiui suteikti ir sutvirtinti. Tokie žaisliukai buvo gaminami iki XX a. vid.
Po Antrojo pasaulinio karo pradėti gaminti stikliniai žaisliukai vaisių ir uogų pavidalo: vynuogės, avietės, braškės, persikai, citrinos. XX a. 6 deš. vyravo žaisliukai atspindintys žemės ūkį: baklažanai, pomidorai, svogūnai, pupelės, žirniai, pomidorai, morkos ir kukurūzai.
XX a. 7-8 deš. gaminti įvairių formų žaisliukai iš stiklo. Dominavo kalėdinės, gamtos, politinės temos, animacinių filmukų herojai, įvairūs gyvūnai. Žaisliukai buvo gaminti su pakabuku viršuje ar gnybtuku, kad būtų galima jį prisegti prie eglutės šakos. Apie 1990 m. populiariausi tampa ryškūs ir blizgantys burbulai bei įvairūs varvekliai.
Ukmergės kraštotyros muziejaus informacija.
