Ukmergės Dukstynos pagrindinės mokyklos mokinių piešiniai ir surinkti atsiminimai apie Baltijos kelią

Projektas „Baltijos kelias ir mūsų laisvė“. Projekto organizatorius Vilniaus pilių kultūrinio rezervato direkcija. Projekto koordinatorius mokykloje Kristina Adamonienė – Dukstynos pagrindinės mokyklos istorijos mokytoja. Piešinių konkurso kuratorė Zita Dikienė – Dukstynos pagrindinės mokyklos dailės mokytoja. Projekte dalyvauja 7b klasės mokiniai ir dalis 6b klasės mokinių.

Baltijos kelias ir mūsų laisvė“ – tai Vilniaus pilių kultūrinio rezervato direkcijos projektas, kurio tikslas ugdyti pilietiškumo jausmą ir bendražmogiškas vertybes, skleidžiant aktualizuotą informaciją apie „Baltijos kelią“.

Projekte dalyvauja 7b ir 6b klasės mokiniai, istorijos mokytoja Kristina Adamonienė ir dailės mokytoja Zita Dikienė. 2015 m. birželio mėn. mokinai dalyvavo ekskursijoje Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato teritorijoje, skirtoje priminti 1989 08 23 d. „Baltijos kelio“ įvykius, apžiūrint istorines rezervato vietas, kuriose prasidėjo „Baltijos kelias“ – gyva žmonių grandinė apjuosusi 3 Baltijos šalis.

2015 m. birželio – rugsėjo mėn. mokiniai rinko ir užrašė prisiminimus apie Baltijos kelią iš vaikų artimos aplinkos.

Rugsėjo mėn. vaikai piešė piešinius konkursui „Baltijos kelias ir mūsų laisvė“.

Spalio mėn. organizuota mokinių piešinių paroda, apdovanoti 3 geriausių piešinių autoriai: Kristupas Krinickas (7b kl.), Auksė Armašu (7b kl.) ir Rasa Morkūnaitė (7b kl.).

2016 m. bus išleistas leidinys, aktualizuojantis UNESCO saugomą nematerialųjį kultūros paveldą Lietuvoje – „Baltijos kelią“. Leidinys, pristatys „Baltijos kelio“ istorinę medžiagą, iliustruotą projekte dalyvaujančių mokinių užrašytais „Baltijos kelio“ dalyvių pasakojimais ir vaikų piešiniais.

Tikime, kad dalyvavimas projekte „Baltijos kelias ir mūsų laisvė“ yra puiki galimybė ugdyti mokinių pilietiškumą ir patriotiškumą.


Draugijos Ukmergėje

Vilniui vaduoti sajunga 1933m. fot. M.Reizenmanas Sirvintai

Pirmosios visuomeninės draugijos Ukmergėje kūrėsi dar Rusijos Imperijos valdymo laikais XIX a.pab. - XX a. pr. Jų nebuvo daug, nes jų kūrimąsi labai varžė rusų valdžia įtariai žiūrėjusi į bet kokią naują nerusišką visuomeninę organizaciją. Nuo valdžios draudimų nukentėjo visos tautinės grupės: Ukmergės apskrities lenkams nebuvo leista kurti žemės ūkio draugijos, žydams – vartotojų bendruomenės, lietuviams – labdaros organizacijos. Valdžia bijojo, kad šių draugijų nariai, užuot užsiėmę pavadinime nurodyta veikla, imsis agitacijos ir kurstymų prieš rusų valdžią.

1918m. atsikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, visi senieji draudimai neteko galios ir jau po kelerių metų mieste veikė daug įvairioms gyventojų grupėms atstovaujančių visuomeninių organizacijų. Viso tarpukaryje Ukmergėje jų veikė virš 60.

Sąlyginai jas galimas skirstyti grupėmis: profesinės draugijos vienijančios tam tikros profesijos atstovus, labdaros draugijos, klubai, švietimo – kultūros draugijos, jaunimo organizacijos, tautinių mažumų (žydų) draugijos, politinės – patriotinės krypties draugijos. Apie kiekvieną iš šių grupių reikėtų pakalbėti plačiau.

Prie profesinių draugijų reikėtų priskirti Ukmergės gydytojų draugiją (įregistruota 1929m. kovo 16d.). Jos tikslai „prisidėti prie draugijos narių medicinos mokslo tobulinimosi, medicinos žinių populizacija, pakėlimas sanitarijos ir sveikatos stovio gyventojų tarpe, gydytojų profesionalių reikalų gynimas, etikos taisyklių saugojimas“. Veikė iki 1940m.

Lietuvos krikščionių darbininkų sąjungos Ukmergės skyrius įregistruotas tik 1940m. sausio 8d. ir veikė iki lemtingo 1940m. birželio. Didesnės veiklos išvystyti negalėjo.

Mokytojų katalikų sąjungos Ukmergės skyrius įsikūrė 1921m. balandžio 9d. Sąjunga „rūpinosi Kristaus mokslo principais paremtu mokyklos darbu ir pačių mokytojų gyvenimo reikalais.“ Veikė iki 1940m.

Ukmergės miesto namų savininkų draugija įkurta 1922m. gruodžio 1d. Draugijos tikslas - „ginti namų savininkų ekonominius reikalus“. Veikė iki 1940m.

Ukmergės pirklių, pramoninkų ir amatininkų sąjunga įregistruota 1923.04.27. Tikslai - „apsaugoti savo narių teisinius, ekonominius ir kultūrinius reikalus ir šalinti įvairias priežastis, kliudančias išsivystymui teisėtos prekybos, pramonės bei amatų“. Vėliau ji pasivadino verslininkų sąjunga. Veikė iki 1940m.

Žemės ūkyje dirbantiems atstovavo Ukmergės miesto ūkininkų draugija „Artojas“ įregistruota 1927.10.11. Jos tikslas buvo „kelti ir tobulinti žemės ūkio pramonę, tarpininkauti savo narių reikaluose“ . Veikė iki 1940m.

Ukmergės ūkininkų - gaspadorių draugija veikė nuo 1919m. gruodžio 17d. Jos tikslas „organizuoti tarp savęs pagalbą ir vienybę gaspadoriams- ūkininkams savo nariams ekonomijos, technikos ir finansinių ūkio reikalų srityje visokiais ūkio atvejais“. Vėliau draugija persiorganizavo į žemės ūkio gamintojų sąjungos Ukmergės skyrių. 1936m. Likvidavosi dėl narių stokos.

Ukmergės miesto butų samdytojų sąjunga įregistruota 1921.12.15. Tikslai - „įvairių butų samdytojams sujungti, ginti jų reikalus, iškilus nesusipratimams tarp namų savininkų ir samdytojų“. Uždaryta 1935.06.24.

Ukmergės laisvoji gaisro draugija įregistruota 1921.02.18. Tikslas - „sergėti Ukmergės miestą gaisro atsitikimuose“. 1930m. Perorganizuota į Ukmergės gaisrininkų draugiją, įregistruotą 1930.10.18. Tikslas „organizuoti kovą su ugnimi ir kitais gaivalingais gamtos reiškiniais“. Uždaryta 1935.02.06.

Ukmergėje veikė kelios blaivybės organizacijos. Blaivybės draugija įkurta 1929m. birželio 2d. Blaivinimo sąjungos Ukmergės skyrius įkurtas 1938m. rugsėjo mėn. Jų veikla nutrūko 1940m.

Turėjo savo draugiją ir laisvamaniai. Laisvamanių etinės kultūros draugijos Ukmergės skyrius įsikūrė 1938.09.17. Tikslas - „sujungti visus Lietuvoje gyvenančius piliečius, kurie dėl savo įsitikinimų nutraukė santykius su bet kuria tikyba bei bažnyčia, kad jie galėtų laisvai ir nekliudomai rūpintis savo pasaulėžiūros, dorovės ir saviauklos reikalais.“ Skyrius rengė paskaitas, turėjo savo knygynėlį ir biblioteką, skaityklą. Kadangi laisvamaniai palaikė ryšius su pogrindine Lietuvos koministų partija, ši draugija veikė ilgiau negu kitos visuomeninės organizacijos, iki 1941m. pavasario.

Iš labdaros organizacijų anksčiau įsikūrė Ukmergės Moksleivijos šelpimo draugija įregistruota 1921.08.29. Tikslas „globoti moksleivius ir nepasiturinčius gabesnius šelpti“. Draugija buvo negausi ir dėl mažo narių skaičiaus 1936m. jau nebeveikė. Trumpai veikė ir bedarbiams šelpti komitetas įregistruotas 1925.02.23. Jo tikslas buvo „rinkti žinias apie įvairių profesijų asmenis netekusius darbo ir teikti materialią pagalbą, duodant pašalpas ir nurodant darbo vietas“. Nustojo veikti apie 1925m.

Kalinių globos draugija įregistruota 1925.10.16. Tikslas - „aiškinti nusikaltimų priežatį, rasti būdus nusikaltimams šalinti ir rūpintis kalinių dvasine ir meterialine padėtimi“. Veikė iki 1940m.
Krikščionių labdarybės draugija įsteigta 1933m. pabaigoje. Tikslas „Ukmergės miesto vargšams ir bendruomenei visokeriopai paremti ir šelpti“. Šelpė vargstančias šeimas, įkūrė senelių prieglaudą (iš pradžių Užupyje, vėliau perkelta į Kalėjimo gatvę). Uždaryta 1940m. Prieglauda nacionalizuota 1941.01.24.

Vincento a Paulo draugijos Ukmergės skyriaus tiksli įkūrimo data nežinoma. Seniausias paminėjimas 1930m. Išlaikė senelių ir našlaičių prieglaudą, prie prieglaudų veikė ir draugijos išlaikomi vaikų darželis bei pradžios mokykla. Skyrius uždarytas 1940m., prieglauda 1941m. nacionalizuota.

Mieste veikė įvairūs klubai. Ukmergės miesto ir apylinkių inteligentų klubas įregistruotas 1921 07 08. Tikslas „inteligentų sujungimas naudingam, linksmam ir gražiam laiko praleidimui“. Klubas rengdavo paskaitas, vakarus, koncertus, gegužines, turėjo knygyną, laikraščių skaityklą, biliardą. Veikė iki 1940m.

Socialdemokratų darbininkų klubas įregistruotas 1926.02.02. Tikslas „kelti darbininkų klasinį supratimą ir švietimą. Jis tikriausiai veikė labai trumpai ar visai nepradėjo veikti, nes 1926m. vasarą jau nebeminimas.

Ukmergės miesto ir apskrities visuomenės klubas veikė 1931.12.29-1935.06.24. Tikslas - „Teikti savo nariams kultūringai auklėjančių pramogų ir pasilinksminimų“.

Ukmergės miesto ir apskrities lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų klubas įregistruotas 1933.01.26, uždarytas 1935.06.24.
Visi pastarieji klubai ketino steigti skaityklas – knygynus, ruošti koncertus, vakarėlius, spektaklius ir t.t. Apie jų veiklą trūksta duomenų.

Ukmergės švietimo Draugija „Pašvaistė“ įsteigta 1933.02.04. Tikslas „platinti lietuvišką knygą gyventojų tarpe, steigti skaityklas, organiuoti knygų propagandą, ruošti paskaitas“. 1940m.pradžioje draugija jau buvo įkūrusi 12 knygynėlių turėjusių virš 1000 knygų. Uždaryta 1940m.

Ukmergės Aido draugija veikė 1919.07.04 – 1924.05.14. Tikslas - „žadinimas žmonių valstybingumo susipratimo ir platinimas nepriklausomos Lietuvos su sostine Vilniuje idėjas“. Rengė paskaitas, vakarėlius, koncertus, įvairius mokymosi kursus, net planavo įkurti teatrą, bet dėl mažėjančio narių skaičiaus likvidavosi.

Turėjo savo organizacijas ir Ukmergės moterys. Lietuvos Katalikių moterų Draugijos Ukmergės skyrius minimas nuo 1929m. Skyrius rengė paskaitas, namų ruošos kursus, vaikų auklėjimo kursus, rengė Motinos dienos šventes, spektaklius ir t.t. Uždarytas 1940m.
Prie I pėstininkų DLK Gedimino pulko veikė Kunigaikštienės Birutės Karininkų šeimų Moterų Draugijos Ukmergės skyrius. Rengė įvairius kursus, parodas. Įkūrimo tiksli data nežinoma, veikė iki 1940m.
Jaunimo stambiausios organizacijos buvo gana politizuotos. Visų organizacijų veikla buvo gana panaši: vakarėlių, pasilinksminimų, paskaitų organizavimas, chorų, spektaklių organizavimas, bibliotekų – skaityklų kūrimas. Skyrėsi tik veiklos kryptys: tautininkų valdančios partijos globojami jaunalietuviai daugiausia dėmesio kreipė patriotinių jausmų ugdymui, krikščionių demokratų globojami pavasarininkai daugiausia dėmesio skyrė religinėms – moralinėms problemoms, o kairiųjų valstiečių liaudininkų įtakoje buvusi jaunimo sąjunga ypač domėjosi socialiniais klausimais.

Jaunosios Lietuvos Sąjungos Ukmergės skyriaus tiksli įkūrimo data nežinoma. Pirmi paminėjimai 1930m. Uždarytas 1940m.
Lietuvos katalikų jaunimo „Pavasario“ sąjungos pirmasis skyrius dabartiniame Ukmergės rajone (Vepriuose) įsikūrė dar 1917m. 1918m. skyrius jau veikė Deltuvoje, Siesikuose, Pabaiske, Vaitkuškyje, Lyduokiuose. Nuo 1920m. Minimas Ukmergės skyrius. Veikla sustabdyta 1940m.

Lietuvos Jaunimo sąjungos Ukmergės skyrius įkurtas 1922.02.19. uždarytas 1936m. uždraudus kairiasias partijas ir organizacijas. Krikščionims demokratams artima buvo ir ateitininkų draugijos Ukmergės skyrius susikūrė 1918.01.01. Veikė iki 1940m.

Kiek mažiau politizuoti buvo skautai. Lietuvos skautų Sąjungos Ukmergės skautų tuntas įkurtas 1930.11.23, nors atskiros skautų draugovės Ukmergėje jau veikė nuo 1925m. (tada Ukmergės skautai buvo priskirti Kėdainių tuntui). Ukmergės skautai buvo gana aktyvūs: leido savo laikraštuką, kasmet rangdavo stovyklas, turėjo savo jachtą, nuolat rengdavo ekskursijas (pėsčiomis ir dviračiais), rengė vakarus, spektaklius, turėjo savo biblioteką, orkestrą, chorą. Kaip tik Ukmergės skautai įkūrė pirmąjį muziejų Ukmergėje 1933 balandžio 2d. Veikla nutrūko 1940m.

Tolimi nuo politikos buvo ir Jaunųjų ūkininkų Ratelių veiklos pradžios Ukmergės apylinkėse tiksli data nežinoma. Lietuvoje ji prasidėjo 1930m. 1931m.-1932m. Jau veikė rateliai Deltuvos, Veprių, Žemaitkiemio valsčiuose. Šios organizacijos tikslas buvo „sužadinti jaunimo susidomėjimą žemės ūkio mokslu, stiprinti ryšį su žeme, pratinti narius prie organizacinio gyvenimo ir juos paruošti koopercinei veiklai.“ Rateliai turėjo savo knygynėlius, nuolat dalyvaudavo ir patys rengdavo žemės ūkio parodas, savo susirinkimuose svarstė įvairius ūkinius ar bendro lavinimo klausimus, skaitė paskaitas, referatus, ruošė žemės ūkio kursus. Veikla nutrūko 1940m.

Jaunimo turizmo reikalais rūpintis turėjo Jaunimo kelionių skyriai Vepriuose, Siesikuose ir Užugiryje. Komiteto ir skyrių uždavinys buvo parūpinti keliaujantiems nakvynę, informuoti apie lankytinas vietas, teikti papigintomis kainomis maisto, o reikalui esant suteikti ir sanitarinę pagalbą. Uždarytas 1940m.

Masiškiausia patriotinė organizacija buvo Lietuvos šaulių sąjunga. Lietuvos šaulių sąjungos Ukmergės skyrius minimas jau 1920 m. Tais metais kūrėsi skyriai ir valsčiuose. Taujėnų skyriaus šauliams 1920 m. lapkričio mėnesį teko susikauti su iki Taujėnų prasibrovusiu želigovskininkų būriu. Pastariesiems teko sprukti, tad Taujėnai nuo plėšikautojų nenukentėjo. Pagrindinis organizacijos tikslas buvo išmokyti jos narius valdyti ginklą. Buvo vykdomas ir kultūrinis darbas: kuriami knyginėliai, chorai, vaidybos būreliai, rengiami vakarėliai ir t. t. Ukmergės šauliai turėjo ir ugniagesių komandą, globojo ir tvarkė piliakalnius, rinko istorinę medžiagą. Veikė šaulių moterų skyriai. 1940 m. šaulių sąjungos veikla uždrausta.

Dar viena Ukmergėje veikusi patriotinė organizacija buvo Rytų Lietuvos draugija įkurta 1932 m. rugpjūčio 3 d. Tikslas - „šviesti ir kultūrinti Rytų Lietuvą, stiprinti Lietuvos nepriklausomybės idėją ir propaguoti užgrobtų žemių atvadavimą“. Tuo tikslu draugija rengė paskaitas, ekskursijas ir kitas pramogas. Draugijos veikla buvo gana plati – Ukmergės, Utenos, Zarasų apskritys. Buvo leidžiamas laikraštis „Rytų Lietuva“. Iki kurių metų veikė draugija tikslių duomenų nėra.

Apie kai kurių organizacijų veiklą duomenų nėra išskyrus veiklos metus. Tai Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Ukmergės skyrius (1937–1940) ir Sąjunga ginkluotosioms pajėgoms remti Ukmergės skyrius (1938 –1940).

Aktyviai veikė Vilniui vaduoti Sąjungos Ukmergės skyrius įkurtas 1926 lapkričio 6 d. Sąjungos skyriai buvo Laičiuose, Vepriuose, Šešuoliuose, Vidiškiuose, Pašilėje, Lyduokiuose. Sąjunga organizuodavo Vilniaus užgrobimo metinių paminėjimus, rinko rinkliavas, rengė vaidinimus, koncertus, platino literatūrą. Sąjunga uždaryta 1938 spalio 25 d.

Didžiausia tautinė mažuma tarpukario Lietuvoje buvo žydai, sudarę apie trečdalį Ukmergės miesto gyventojų. Mieste įsikūrė daug įvairių žydiškų draugijų ir organizacijų: labdaros, kultūrinės – švietimo, sporto, tikybos, patriotines. Įtakingiausia - žydų labdarybės draugija „Ezro“ įkurta 1926 kovo 10 d. Tikslas - „tenkinti vietos žydų labdarybės, socialinės pagalbos, mokyklų ir apskritai dvasinės kultūros reikalus“. Draugijai priklausė: ambulatorija, pradžios mokykla, senelių prieglauda, pirtis, ligoninė, didžiausia miesto vaistinė. Likviduota 1940 rugpjūčio 9 d.

M. Rozenbumo našlaičių namai įkurti 1922 m. Juos finansavo iš Ukmergės kilęs JAV turtuolis M. Rozenbumas. Įstaiga globojo virš 50 žydų našlaičių, kurie prieglaudoje gyveno iki 14 metų amžiaus. Veikla nutraukta 1940 m. Prieglaudos pastatas nacionalizuotas.
Ukmergės žydų amatininkų labdaringa draugija „Gmilus chesed“ užregistruota 1932 lapkričio 29 d. Tikslas - „remti tuos Ukmergės žydus amatininkus, kuriems reikalinga materialinė paspirtis“. Išduodavo amatininkams beprocentines paskolas. Organizacija tokiu pat pavadinimu veikė ir XX a. pradžioje. Organizacijos veikla nutrūko 1940 m.

Ukmergės žydų moterų labdaros draugija įregistruota 1933 m. Tikslas - „teikti visokeriopą pagalbą Ukmergės miesto neturtingiems žydams“. Uždaryta 1940 m.

Ukmergės žydų labdarybės draugija „Chevro kadišo“ įkurta 1937 spalio 14 d. Tikslas - „teikti Ukmergės beturčiams žydams materialinę pagalbą ir rūpintis, kad žydų dvasinis gyvenimas plėtotųsi pagal tikybines nuostatas“. Uždaryta 1940 m.

Iš žydų kultūrinių organizacijų anksčiausiai įsikūręs (1919 m. pab.) Žydų kultūros lygos Ukmergės skyrius. Tai buvo kairiųjų žydų organizacija, kūrusi mokyklas, kuriose buvo dėstoma jidiš kalba. Rengė paskaitas ir kursus suaugusiems. 1924 m. organizacija dėl politinių pažiūrų buvo uždaryta.

Žydų literatūros dramos draugija įkurta 1922 vasario 23 d. Daug planų turėjusi organizacija nutraukė savo veiklą nespėjusi surengti nei vieno susirinkimo.

Ukmergės žydų skaitymo mėgėjų draugija įregistruota 1924 sausio 21 d. Tikslas - „duoti galimybę nariams bei šiaip asmenims už mažiausią atlyginimą gauti skaitymui knygas, žurnalus ir kitokius spaudinius“. Turėjo savo skaityklą ir biblioteką.

Žydų kultūrinės jaunimo organizacijos Ukmergės skyrius įkurtas 1931 m. Tikslas - „auklėti žydų jaunuomenę Lietuvoje, pakelti jų kultūrinį stovį, padėti gauti bendrą ir profesinį mokslą“. Nustojo veikti 1935 m. dėl mažo narių skaičiaus.

Iš jaunimo organizacijų aktyviai veikė žydų tautinės draugijos „Betar“ Ukmergės skyrius, įkurtas 1930 m. Rengdavo žygius į mišką, pratybas, stovyklas. Uždaryta 1940 m.

Ukmergėje veikė dvi žydų skautų organizacijos: Lietuvos žydų skautų asociacijos „Berit Trumpeldor“ Ukmergės skyrius, įkurtas 1929 m. bei Lietuvos žydų skautų draugijos Ukmergės skyrius (1929 – 1931).
Religinės kripties jaunimo organizacijoms priklausė „Ceirei Agudas Jistcel“ („Izraelio sąjungos jaunuoliai“) Ukmergės skyrius įregistruotas 1935 m. Tikslas - „skleisti tarp žydų jaunuomenės tikybos mokslą ir klausimus, kylančius žydų visuomenės gyvenime Toros (Torah - mokymas) ir tradicijų dvasioje“. Veikė iki 1940 m.
Mieste veikė kelios žydų sporto organizacijos. Žydų sporto sąjunga „Vienybė“ įregistruota 1925.01.25. Turėjo Širvintų ir Kavarsko skyrius. Tikslas „fizinis ir kultūrinis draugijos narių lavinimas“. Vienintelė iš visų Ukmergės tarpukario organizacijų turėjo vėliavą (žalios spalvos, su užrašu „Vienybės“ lietuvių ir žydų kalbomis). Uždaryta 1936m.

Žydų sporto organizacijos „Hakvach“ Ukmergės skyrius įkurtas 1928. 08 . Nustojo veikti 1933m.

Žydų sporto gimnastikos sąjungos „Hapoel“ Ukmergės skyrius įkurtas 1933 09. Tikslas „žydų jaunuomenės fizinis ir dvasinis lavinimas“. Uždarytas 1940.08.13.

Žydų sporto organizacijos „Makabi“ Ukmergės skyrius. Veiklos pradžia 1923m. buvo nutraukęs veiklą, 1938m. vėl užregistruotas, 1940m. uždarytas.

Lietuvos žydų sveikatos apsaugos draugijos „Oze“ Ukmergės skyrius veikė nuo 1926m. Tikslas „rūpintis žydų gyventojų sveikata ir jų kūno auklėjimu, daryti sanitarinius mokslo tyrimus.“ Išlaikė sanatorijas nusilpusiems, sulysusiams vaikams Pivonijos šile. „Oze“ Ukmergės skyriui priklausė ir venerinių ligų ambulatorija bei vaikų ambulatorija. Uždarytas 1940m.

Žydų švietėjiška labdaringa „Šviesos“ draugija įkurta 1922.08.10. Tikslas „įsteigimas Ukmergės mieste habrajų gimnazijos“. Išlaikė Ukmergės žydų gimnaziją su dėstomąją hebrajų kalba. Uždaryta 1940.08.26.
Žydų karių dalyvavusių Lietuvos Nepriklausomybės atvadavime Sąjungos Ukmergės skyrius įkurtas 1933.06. Uždarytas 1940m.
Lietuvos žydų amatininkų draugijos Ukmergės skyrius įkurtas 1936.10. Uždarytas 1940.08. Įstatų neišliko, todėl tiksliai nežinomi, tikriausiai tai buvo savitarpio paramos organizacija. Veikė kelios draugijos susijusios su ketinimais atkurti žydų valstybę Palestinoje.
Palestinos pamatinio fondo „Keren Hajenod“ Ukmergės skyrius įsikūrė 1931m. Daugiau duomenų apie jį nėra.
„Hehaku“ organizacijos Ukmergės skyrius įkurtas 1933m. Tikslas „skatinti žydų ekonomiką, darbo žemės ūkyje ir pramonėje produktyvumą ir ruošti kvalifikuotus darbininkus, kurie ketino emigruoti į Palestiną“. Daugiau duomenų nėra.
Lietuvos žydų draugijos „Jekuda“ Ukmergės skyrius įkurtas 1934.06. Tikslas - „padėti atstatyti žydų Valstybę Palestinoje ir įvairiomis priemonėmis padėti išsiplėtoti žydų tarpe tautinei samonei“. Daugiau duomenų nėra.

Ukmergės žydų tikybinė bendruomenė. Visuomeninė organizacija įkurta 1925 03 10. Tikslas „rūpintis visais žydų kulto, labdarybės ir tikybinių mokslų reikalais, prisilaikydama žydų tikybos dogmatų bei įstatų: steigia ir išlaiko maldos narius, rūpinasi jų ūkiu, prižiūri įvairias tikybines mokyklas ir labdaringas įstaigas, rūpinasi visais reikalais susijusiais su žydų tautybės žmonėmis, jų veikla ir dvasiniu gyvenimu“. Uždaryta 1936m. dėl narių trūkumo.

Informaciją ruošė muziejininkas Raimondas Ramanauskas


Rezistencija

1944 m. vasarą, grįžtant sovietinei okupacijai, Ukmergės apylinkėse kilo nauja partizaninio karo banga.

Partizaninis pasipriešinimas Lietuvoje turėjo tris etapus: I-as etapas - 1944 m. - 1946 m. gegužės mėn. Jo metu spontaniškai ir organizuotai kūrėsi partizanų būriai, kurie buvo gana gausūs. Vykdavo atviros kautynės su sovietų kariuomene, būdavo puolami ir užimami valsčių centrai, išlaisvinami kaliniai. II-as etapas - 1946 m. gegužė - 1948 m. lapkritis. Partizanų būriai skaidėsi, smulkėjo, buvo atsisakoma atvirų kautynių, rengiamos pasalos. III-as etapas - 1948 m. lapkritis - 1953m. gegužė. Buvo pasiekta organizacinė ir idėjinė branda, tačiau kartu ir partizaninio judėjimo silpnėjimas, ginkluoto pasipriešinimo pabaiga. Šiame etape buvo sukurta bendra visai Lietuvai partizanų vadovybė, kuri viešai paskelbė nepriklausomos valstybės idėjos tęstinumą okupacinėmis sąlygomis (1949.02.16 deklaracija).

Partizanų daliniai pagal teritorijas buvo skirstomi į apygardas.

Nors atskiri būriai veikė savarankiškai, jie buvo pavaldūs partizanų apygardos vadovybei. Dabartinis Ukmergės rajonas priklausė dviem apygardom - „Vyčio“ ir „Didžiosios Kovos“ (toliau „DK“). Apygardų pasiskirstymo riba ėjo per rajono vidurį. Rajono šiaurės vakarų dalis priklausė „Vyčio“, o pietrytinė - „DK“ apygardai.

„Vyčio“ apygarda apėmė Panevėžio, Kėdainių ir Ukmergės apskrities dalį. I-uoju apygardos vadu tapo šalies prezidento A. Smetonos sesers sūnus - kapitonas Juozas Krikštaponis iš Užulėnio.

Pradiniame etape apygardos štabas buvo Lėno miške. 1944 m. pab. J. Krikštaponio rinktinę sudarė virš 300 partizanų. Apie 60 iš jų bazavosi Užulėnio miške, prie štabo. 1945 m. sausio 12 d. keleriopai didesnės rusų pajėgos apsupo Lėno mišką. Kautynėse žuvo apie 20 vyrų ir apygardos vadas J. Krikštaponis.

Po J. Krikštaponio žūties, apygardai vadovavo vyr. leitenantas Danielius Vaitelis - Briedis. (žuvo 1948.05.), po jo - Alfonsas Smetona - Žygaudas (žuvo 1950.07.), vėliau Mykolas Šemežys - Putinas (žuvo 1951.04.), vėliau Bronius Karbočius - Algimantas (žuvo 1953.01).

Pagrindiniai Ukmergėje veikę „Vyčio“ apygardos būriai buvo šie: Šarūno (vadas J. Survila), Žaibo ( A. Žilys), Tankisto (A. Stimburys), Stiklo (Br. Jakubonis), Perkūno (F. Katlioris).

Didžiosios Kovos apygarda oficialiai įkurta Jono Misiūno - Žalio Velnio iniciatyva 1945 m. balandžio mėn.

Didžiosios Kovos apygardai priklausė pietrytinėje dabartinio rajono dalyje 1944 m. pab. susikūrusi taip vadinama Balninkiečių rinktinė, kurios centras buvo šalia Balninkų (Molėtų raj.). Ji veikė Ukmergės apskrities Balninkų, Želvos, Šešuolių, Kavarsko, Kurklių, Pabaisko, Žemaitkiemio valsčiuose ir Utenos apskrityje. Vadovavo Balninkų mokyklos mokytojas Juozapas Šibaila - „Diedukas“ ir vyr. puskarininkis Alfonsas Morkūnas - „Plienas“, kilęs iš Žemaitkiemio vlsč. Juodžiūnų k. Balnininkų rinktinei priklausė apie 500 partizanų. 1945 m. gruodžio 1 d. Balninkų rinktinė prisijungė prie „DK“ apygardos ir tapo apygardos „B“ rinktine.

Žymesni Balninkų rinktinės būrių vadai: Kazys Ališauskas - Spartakas, Viktoras Meilus - Šturmas, Kazimieras Puodžiūnas - Titnagas, Vilius Karaliūnas - Viržis, Vytautas Rokas - Beržas, Stasys Narušis - Skiltuvas, Stasys Markauskas - Galijotas, Antanas Morkūnas - Šalna, Stasys Venckus - Kardas, Bronius Jakubonis - Stiklas, Kazys Tušas - Nemunas, Alfonsas Tušas - Papuošalas.

DK apygardos vadai - Jonas Misiūnas - Žalias Velnias (1944.09. – 1945.04. ; 1945.04. - 1946.07.), Mykolas Kareckas - Serbentas (1945.01. - 1945.04.), Alfonsas Morkūnas - Plienas (1948.08. - 1949. 12.)

1950 m. Ukmergės rajono teritorijoje veikė 13 būrių, kuriems priklausė apie 100 partizanų. Paskutinieji partizanai Užulėnio miške buvo likviduoti 1953 - 1954 m. Vienas paskutiniųjų - Marijonas Smetona - Ripka, Komendantas žuvo 1953.06.19.

Paskutinis Lietuvos partizanas A. Kraujalis - Siaubūnas žuvo Utenos raj. 1965 m.

Ukmergės gimnazijoje 1945m. pab. - 1952 m. veikė kelios pogrindinės organizacijos: “Ukmergės partizanų štabas” (vadovavo Bronius Malinauskas ir Vitoldas Augustinas), “Keršytojai už tėvynę” vėliau persivadinusi į “Lietuvos patriotus” (vadovavo Edvardas Burokas), būrys „Lituanika“ (vadas - Vytautas Raugalas - Žilvitis).


Vaitkuškio dvaras

Vaitkuškio kolekcijos pradėjo sklaidytis dar prieš I pasaulinį karą. 1905 m. mirus Stanislovui Kazimierui, vertingiausią kolekcijos dalį – tapybos ir grafikos rinkinį – paveldėjo vyriausias jo sūnus Juzefas (1866 – 1916 m.). Tačiau tik po trečiosios Stanislovo Kazimiero žmonos Zofijos Bover de Saint Clair (1869 – 1911 m.) mirties ši kolekcija buvo pervežta į D. Berestovicos dvarą, o vėliau (greičiausiai po 1916 m.) į Varšuvą, kur 1944 m. sukilimo metu sudegė. Išliko tik pavieniai kūriniai, kurie vėliau buvo parduoti. Nedidelę dalį dailės kolekcijos į 1907 m. įsigytą Lyduokių dvarą persivežė kitas Stanislovo Kazimiero sūnus – Mykolas Stanislovas. Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje saugomi Kosakovskių laiškai bei sąrašai, kuriuose aprašytas ir 1915 m. iš Lyduokių dvaro išvežtas turtas. Tarp kitų daiktų minimas ir arkivyskupo Vl. Zaleckio paveikslas bei 58 tapybos darbai. Vėliau šie dailės kūriniai buvo pervežti į naująją jo gyvenimo vietą netoli Varšuvos, tačiau po II pasaulinio karo jie buvo parduoti. Mykolas Stanislovas perėmė ir dalį Vaitkuškio bibliotekos – apie 2277 tomus. Ten buvo religijos ir filosofijos, gamtos mokslų, matematikos, geografijos, medicinos, istorijos, muzikos bei grožinės literatūros, vaikiškų leidinių. Dar 8032 tomai liko Vaitkuškyje ( bažnyčios istorijos, teisės, karybos, politinės ekonomijos, heraldikos, chemijos knygos, senoviniai kalendoriai ir almanachai).

Be to į Lyduokius pateko ir dalis senovinių ginklų bei sidabro dirbinių, giminės archyvo dalis. Lyduokiuose likusios bibliotekos dalis (1347 knygos) 1922 m. buvo perduota Valstybinei centrinei bibliotekai, o likusios knygos ir archyviniai dokumentai 1927 m. dvaro patikėtinio J. Radvilavičiaus buvo perduotos Ukmergės švietimo draugijai prie miesto lenkų gimnazijos.

Nemažai knygų buvo išvogta. Archeologijos komisija, besirūpinanti dvaruose buvusių vertybių išsaugojimu, nepatenkinta, kad daug vertingų archyvinių dokumentų atiduota Švietimo draugijai, gavo Švietimo ministerijos leidimą atsirinkti vertingiausius archyvinius dokumentus. Į Kauną buvo išvežta asmeninė grafų Kosakovskių korespondencija, dvarų įgaliotinių pareiškimai, inventorių aprašai, įvairios politinės brošiūros iš lenkų Seimo laikų su Kosakovskių užrašais. Lenkų gimnazijoje buvo paliktos kanceliarinės knygos ir bylos, laiškai firmoms, dvarų įgaliotinių pasirašytos darbų sutartys ir kt. Dauguma iš visų čia minėtų dokumentų dabar yra saugoma M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyriaus Kosakovskių fonde. (Eglė Lukaševičiūtė, Vaitkuškio dvaro kolekcijos ir rinkiniai. “Eskizai” Nr. 11)
Iš paskutiniojo Vaitkuškio dvaro savininko Jono Eustachijaus Kosakovskio (1900 – 1979 m.) prisiminimų:

Vaitkuškio pavadinimas tariamai kilo iš lietuvių kunigaikščio Kukovaičio, kurio sustiprinta pilis turėjo stovėti netoli rūmų, čia pat prie Vilniaus trakto t.y. prie paprasto smėlėto ir labai blogo kelio, kuris iš Pašilės, nutolusios per 1 km nuo Vaitkuškio, tai galbūt buvo ta vieta, kur labai senais laikais galėjo stovėti kunigaikščio Kukovaičio pilis. Šią legendą kažkada patvirtino ponas Dominykas Daugėla iš kaimyninių Siesikų, kuris po mano tėvo mirties buvo mano globėjas ir Lietuvos bei Žemaitijos istorijos žinovas.

Oficinoje vėliau sudėta nesuskaitoma daugybė knygų iš Vaitkuškio bibliotekos. Tai buvo daugiausia beletristika, dažniausiai prancūzų ir truputis mokslinių knygų, o taip pat įrištų senų dokumentų. Visa tai buvo netvarkingai išmėtyta ant grindų, ant medinių lentynų, dalis pakuose, sudėliotuose įvairiuose “teatro” užkaboriuose. miegamasis kambarys - čia labiausiai matomoje ir garbingoje vietoje kabėjo rykštė, o tiksliau jos techninis patobulinimas, taip vadinami “kaučiukiniai pirštai”. Tai buvo 3 “pirštai” iš lieto kaučiuko, storumo kaip suaugusio vyro, kiekvienas apie 50 cm ilgumo, sujungti tvirta rankena iš kažkokios kietos raudonos masės, su įspaustu firmos, kurį tą prietaisą padarė, pavadinimu.

Rūmuose nebuvo ir išvietės su kanalizacija. Keliose rūmų išvietėse, po taip vadinamu “sostu” – tai yra statiniu iš lentų su skyle viduryje, buvo pastatomas kibiras. Įžymesniems svečiams ar senyvo amžiaus žmonėms bei vaikams ligos metu į jų kambarius buvo atnešami aliejiniais dažais senos bronzos [spalva] nudažyti kubilėliai su įtaisytais skardiniais įdėklais, kur buvo įstatomas kibiras ir jie buvo uždengiami dvigubu dangčiu. Vienas [dangtis], su rankenėle, uždengdavo [kubilėlio] skylę, o kitas dangtis sandariai uždengdavo visą kubilą. Tokiu būdu toks kibiras ne tik talpindavo nešvarumus, bet ir galėjo per visą naktį būti kambaryje ir santykinai nedaug teršti orą, kadangi negalima sakyti, kad visiškai nieko nesijautė. Todėl, dažniausiai, šis įrenginys nakčiai būdavo pastatomas koridoriuje arba gretimame kambaryje.

 

Be maudyklės garderobe buvo tualetas [prausimuisi, rengimuisi, puošimuisi] su dideliu sidabriniu sietynu, apipavidalintu Kosakovskių herbais ir gausus komplektas herbinių šepečių, šukų iš dramblio kaulo kartu su komplektu įvairių formų krištolinių su sidabriniais aptaisais indų segtukams, šukoms, vamzdeliams plaukų garbanojimui ir pan. Be to garderobe kabėjo chalatai, stovėjo batai, ten buvo daug suolelių ir stalelių leidžiančių čia būti daugeliui asmenų, kurie mano motinai rengiantis ir šukuojantis atlikdavo [čia] įvairius darbus ir pareigas.

Gerai atsimenu mano tėvo kabinetą. Jame buvo įrengtas labai primityvus telefono aparatas su kalbėjimo vamzdeliu aparate ir ausinėmis atskirai, ištisa baterija dėžučių su gausybe skylučių, nuo kurių ant įvairiaspalvių laidų buvo nukarę kištukai. Skambinimas vyko sukant rankeną, kas keldavo didelį triukšmą, o visas medinis aparatas drebėjo net atstojęs nuo sienos. Eilė metalinių ritinėlių ant lankstelių, lydint siaubingam skambesiui, ritmiškai nukrisdavo rodydami numerėlius. Tuo būdu buvo rodoma, koks numeris skambina į Vaitkuškį ir rankiniu būdu manipuliuojant kištukais buvo galima pradėti pokalbį, kuris vykdavo iš visų jėgų šaukiant į vamzdelį. Vaitkuškio telefonas buvo sujungtas su Ukmerge (vaistine, paštu, gydytoju dr. Mackievičium) ir su keletu aplinkinių dvarų. Centrinė stotis buvo Ukmergėje.

Ant tėvo kabineto sienų kabėjo nesuskaičiuojama daugybė fotografijų – genealoginiai mūsų ir kitų giminių medžiai, mano tėvo antrosios žmonos Zaleskytės fotografijos, [padarytos] jai sergant, dešimtys parko, miško, svečių grupių, vaikų skirtingais amžiaus tarpsniais ir pan., atvaizdų. Be to ant staliukų, lentynų, lentynėlių stovėjo atskiros fotografijos rėmeliuose. Kabineto languose buvo keletas matinių stiklų, juose kabėjo kai kurių vaizdų stikliniai diapozityvai. Keletas stiklų buvo raudoni ir mėlyni, kas, tikriausiai, buvo reikalinga mano tėvui spausdinant nuotraukas saulės šviesos pagalba. Ant stalų stovėjo žibalinės lempos ir keletas žalvarinių žvakidžių su stearininėmis žvakėmis.

Salonas Vaitkuškio rūmuose buvo jų didžiausiu kambariu. Jį su tėvo kabinetu jungė mažos durys ir valgomasis.

Svarbiausiu salono bruožu buvo paveikslai, patalpinti vienas šalia kito, nuo lubų beveik iki grindų, užimant visas laisvas sienas. Be garsių tapytojų paveikslų čia kabėjo ir kopijos bei labai silpni kūriniai, sukabinti be jokios tvarkos. Susidarė įspūdis, kad paveikslai buvo taip patalpinti, kad jų tilptų kuo daugiau, neskirstant temomis. Taigi – buvo du Felikso Potockio ir jo žmonos Mnišekaitės [paveikslai] tapyti Batorio [Batory] (originalai). Eilė šeimyninių portretų – Simonas Kosakovskis, Juozapas Kosakovskis (vyskupas), Kotryna Kosakovskienė, Eustachijus Kosakovskis ir eilė kitų. Kai kurie iš tų paveikslų buvo Lampio piešti originalai.

Buvo daug kopijų, kai kurios pieštos mano senelio, kai kurios S. Claizo [Claiz] ir kitų. Buvo Suchodolskio paveikslas – Napoleonas [prie] Fontenblo atiduoda savo mundurą generolui Kosakovskiui.

Didelis mano senelio Felikso Kosakovskio portretas su surdutu ir kažkokia žvaigžde; senelis stovi atsirėmęs ant lazdos. Šalia – jo žmonos portretas, mano senelės de Leval, du didžiuliai mano motinos ir mano tėvo portretai tapyti ponios Eidziatovičienės – mama stovi su baline suknele, tėvas sėdi fotelyje su laikraščiu rankose. Tie paveikslai, labai prasti ir bjaurūs, užėmė plotą nuo lubų iki grindų.

Ta paveikslų mozaika visiškai dengė sienas. Paveikslai kabojo ant virvių pririštų prie auksinių virbų, palubėje supančių visas kambario sienas.

Dar pamenu albumus. Juose buvo šimtai peizažų pieštų mano senelio. Tai buvo jo asmeninių kelionių po pasaulį, žinoma atliktų arkliais, iliustracijos. Po kiekvienu peizažu buvo užrašas ranka prancūziškai, su paaiškinimu ką reiškia šis peizažas.

Kita albumu serija su mano senelio piešiniais – tai veidai, profiliai, ne kartą po keliolika tų pačių veidų viename puslapyje. Dažnai pasikartojantis motyvas buvo aštrių, beveik paukštiškų bruožų, kunigo asketo su juoda sutana veidas su užrašu: “l. able Jacotine” [abatas Jakotinas]. Tai buvo ilgametis mano tėvo mokytojas ir auklėtojas. Tėvas niekada nelankė mokyklos ir mokėsi namuose, vadovaujamas kunigo Jakotino, o vėliau pono Špačinskio, apie kurį vertėtų pakalbėti atskirai.

Dažnai senelio albumuose matome Kristaus veidą – visados su ta pačia išraiška. Po kiekvienu iš tų piešinių yra parašas: “Regėjimas … metų … dieną” bei pateikta diena ir metai. Tuomet, labai sužavėtas regėjimo realistiškumu, čiupdavo pieštuką ir škicuodavo tą veidą – šimtuose škicų visuomet vienodą.

Fotografijų albumus sudarė įkišamos, nedidelio formato, šimtų asmenų iš šeimos ir nežinomų asmenų, fotografijos. Tai buvo tipinės tiems laikams, kai degerotipus pakeitė nuotraukos, fotografijos. Vaitkuškyje buvo ir keli degerotipai ant sidabrinės skardos.

Valgomajame buvo iškabinti Lenkijos karalių portretai. Dauguma tų portretų, tapytų ant drobės buvo įrėminta tamsiuose siauruose rėmeliuose su paauksuotu kampeliu iš vidaus. Tie paveikslai (kartu su rėmais) buvo maždaug 50 x 60 cm dydžio. Atrodo, kai kurie iš jų buvo Bačiarelio tapyti originalai. Man sakė, kad tai yra daugiausia kopijos karalių portretų, kurie yra pilyje [Vavelyje?], kurias padarė Bačiarelio vadovaujami jo mokiniai. Dalis portretų buvo piešta ant skardos, juos tikriausiai piešė mano senelis. Jie ryškiai skyrėsi nuo pieštų ant drobės – neįprasta išvaizda, prastesnėmis spalvomis ir sustingusiomis figūromis. Du portretai buvo labai dideli – 2 x 2,5 m – vienas vaizdavo Stanislovą Augustą Poniatovskį, kitas Augustą Stiprųjį [Augustas II].

Karaliai, atitinkamai pagal valdymo datas, buvo sukabinti ant sienų, o antroje pusėje buvo aprašyta ką paveikslas vaizduoja bei kortelė su užrašu: “Iš Vaitkuškio rinkinių”.

Valgomajame kabėjo didžiulė, kaltinė, geležinė lempa su baltu gaubtu – duodavo nelabai ryškios, bet pakankamos šviesos. Atvykus svečiams, ant stalo visada atsirasdavo daug žvakidžių su stearino žvakėmis. Ant sienos kabėjo termometras ir barometras.

Biliardo kambaryje stovėjo didžiulis senovinis biliardo stalas – su odiniais maišeliais [biliardo] rutuliams keturiuose kampuose. Palei sienas stovėjo bibliotekos spintos – įstiklintos, pilnos gražiai oda įrištų knygų. Spintos buvo užrakintos.

Rūmuose buvo taip vadinama “šveicorinė”. Tai buvo didelis vestibiulis, į kurį vedė pagrindinio įėjimo durys apsuptos stiklo verandėle, iš kurios per dvi šonines duris buvo įeinama į prieškambarį. Šitaip žiemą buvo išlaikoma šiluma, nes įėjus pro įėjimo duris, jos būdavo uždaromos ir tik po to atidaromos šoninės stiklinės durelės bei įeinama į vestibiulį. Grindys “šveicorinėje” buvo iš juodai – baltų šachmatine tvarka sudėtų kvadratinių koklių. Priešais duris, palei sieną, stovėjo didelis židinys iš glazūruotų tamsiai rudos spalvos koklių.

Ant sienų – truputis ragų ir ginklų – šalmų, skydų, kirvukų ir pan. Kai kurie tą kambarį vadino arsenalu, bet daugelis vartojo pavadinimą “šveicorinė” ir tas pavadinimas išliko iki pat Vaitkuškio pabaigos.

Vaikų kambariai, manasis – prie pat valgomojo – ir šalia mano sesers Jadvygos – buvo įrengti tipiškai vaikiškai. Ten stovėjo metalinės, baltai dažytos lovos. Mano sesers kambaryje stovėjo stalas pamokoms ruošti, be to tualetinis staliukas, veidrodis, prausykla, etažerė knygoms… Vienos durys vedė į išvietę, kuri mums tarnavo ir kaip tamsus kambarys negatyvų ryškinimui, kitos – į koridorėlį, kuriame vaidenosi, apie ką papasakosiu kiek vėliau.

Puikiai pamenu koplyčią. Ten buvo metalinė širdies formos dėžutė, kurioje neva buvo saugoma etmono Karolio Chodkevičiaus širdis. Ant sienų – dešimtys pomirtinių įvairių laikotarpių fotografijų, daugiausia liečiančių šeimą, pagrinde Vaitkuškio gyventojus. Be pomirtinių mano bobučių, senelio, įvairių dėdžių bei tetų, kartais ir mažų vaikų fotografijų, ten buvo ir mano tėvo fotografija katafalke, šalia Adomo Košciukevičiaus, ilgamečio Vaitkuškio kamerdinerio fotografija. Šalia – mirusio buhalterio ir bibliotekininko fotografijos ir pan.

Mišios bažnyčioje vykdavo kartą per savaitę – atrodo, penktadieniais, o laikotarpiu kai rūmuose gyvendavo kažkokie kunigai – laikydavo mišias kiekvieną dieną, o kai jų būdavo daugiau tai ir kelis kartus per dieną. Vienok, Vaitkuškio koplyčioje nebuvo nuolatinio Švenčiausiojo Sakramento, nes rūmuose nebuvo nuolatinio kunigo.

Pirmojo aukšto svetainės buvo daugiausia niūrios, tamsios, drėgnos, o ant grindų ir sienų pūtėsi grybelis. Apie kovos su tuo grybeliu būtinumą, kad jį visiškai sunaikinti, kalbas girdėjau viso mano vaikystės laikotarpio metu, tačiau nepamenu, kad kas nors dėl to būtų daroma.

Vaitkuškio koridoriai iki pusantro metro aukščio buvo dažomi aliejiniai dažais ruda spalva. Aukščiau panelių sienos buvo išbaltintos bei nukabinėtos šimtais juodų profilių prilipdytų ant balto popieriaus.

Manija gaminti visų į Vaitkuškį atvažiuojančių, netgi trumpam, žmonių profilius prasidėjo jau XVIII amžiaus pradžioje, netgi ir XVII amžiuje, nes kai kurie profiliai ant visai išgeltusio popieriaus turėjo netgi 1698 metų datas: tokių buvo nemažai. Tai buvo maždaug 40 x 40 cm dydžio kartonai įrėminti juodo popieriaus pakraščiais. Ant kartono buvo lipdomas iškirptas natūralaus dydžio asmens profilis. Apačioje buvo įrašas: data, metai, Vaitkuškis, nuprofiliuoto asmens vardas ir pavardė. Kai kas nors atvykdavo į Vaitkuškį, iškart būdavo klausiamas, ar jau turi padarytą profilį. Jeigu neturėdavo, tai kai tik uždegdavo šviesą, nusikaltėlį sodindavo profiliu nukreiptu į sieną, prie kurios būdavo prilipdomas baltas popierius, juodas atvirkščioje pusėje. Po to būdavo [tol] manipuliuojama lempa, kol veido šešėlis ryškiai neatsispindėdavo baltame fone. Tada, įspėjus nusikaltėlį, kad nejudėtų, būdavo apibrėžiami profilio kontūrai, vėliau iškerpami žirklėmis, blakstienų ir plaukų vietoje sukarpant popierių plonomis juostelėmis, kad šitaip pagyvinti profilį.

Už laiptų aikštelės – po kelių vingių – buvo prieinama iki nuolat užrakintos salė, talpinančios spintose senų aktų ir dokumentų archyvą. Mano laikais niekas tuo archyvu neužsiiminėjo. Visa tai gulėjo užrakinta, netvarkoje, dulkėse ir užmarštyje. Toliau buvo virtuvė, o už jos apdengtas perėjimas į šiltnamį, tai yra oranžeriją, kurioje žiemą augdavo palmės, agavos ir kiti egzotiški augalai.

Tuo ir užbaigiu rūmų aprašymą, tiksliau jų gyvenamos dalies. Likusių daugelio kambarių išdėstymas ir įrengimas jau nebeišliko mano atmintyje.(...)”

“Magazyn Wilenski” 1999 m. Nr. 2 – 5, iš lenkų kalbos vertė R. Ramanauskas