Virtuali paroda „Prisiminus vaikystės Kalėdų eglutę“

Ukmergės kraštotyros muziejus, pasitikdamas vieną gražiausių metų šventę – Šv. Kalėdas, parengė virtualią parodą „Prisiminus vaikystės Kalėdų eglutę“. Kviečiame prisiminti savo vaikystės eglutes, o mažuosius susipažinti su eglučių puošimo tradicijomis. Parodoje išvysite muziejaus rinkiniuose saugomus eglutės žaisliukus ir girliandas, kokiais buvo puošiamos eglutės lietuvių namuose sovietmečio laikotarpiu.

Nuo seno Šv. Kalėdos kiekvieno lietuvio gyvenime buvo labai svarbi šventė. Anksčiau didžiausia šios šventės puošmena buvo ant balkio kabinti įspūdingi šiaudų sodai. Manoma, kad aukso spalvos stiebeliuose yra sukaupta daug saulės energijos ir todėl į namus jie atneša laimę bei harmoniją. Buvo tikima, kad pasikabinus namuose sodą, į jį susirinks vėlės ir apsaugos namus nuo nelaimių. Lietuviai namus puošdavo ir žalių augalų šakelėmis, kartais pastatydavo ar pakabindavo rugių pėdą.

Žaliaskarės eglutės puošimo tradicija atsirado Vokietijoje XVI a. ir pamažu pasiekė kitus kraštus. Į Lietuvą šis paprotys atkeliavo visai neseniai, kiek daugiau nei prieš 100 metų, XIX a. pabaigoje. Pirmosios tokių eglučių dekoracijos buvo rankų darbo, padarytos iš gamtoje randamų medžiagų. Pats populiariausias eglutės puošimo būdas – įvairūs šiaudinukai. Tikėta, kad ant eglutės pakabinus šiaudinius žaisliukus, kitais metais šeima sulauks gero derliaus. Lietuviai savo eglutes puošdavo obuoliais, riešutais. Jie simbolizavo vaisingumą, derlingumą, galėjo sustiprinti vedybinius ryšius. Ant eglutės kabindavo ir karpytus spalvotus popierėlius, saldainius, iš tešlos lipdytus ir keptus įvairius figūrinius sausainius. XX a. I p. eglutes imta apibarstyti vatos gniužulėliais, ar iš jos suformuodavo įvairių figūrėlių žaisliukus. Buvo populiaru apšviesti eglutes tikromis žvakėmis, kurios buvo tvirtinamos prie eglės šakų vašku arba segtukais. Tačiau jos buvo uždegamos tik vieną kartą – Kūčių vakarienės metu. Buvo tikima, kad deganti ugnis apsaugos šeimą nuo visų blogybių. XX a. 3 deš. pab. Lietuvoje pradėjo plisti ir pirktiniai eglučių žaisliukai, gaminti iš stiklo, tačiau jie buvo labai brangūs, todėl rankomis gaminti žaisliukai išliko dar gana ilgą laiką.

Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomi kalėdiniai eglutės žaisliukai

Nuo XX a. pr. iki XX a. 7 deš. buvo paplitę žaisliukai gaminti iš stiklo vamzdelių ir karoliukų, naudojant vielą. Šie žaisliukai tarsi tradicinių lietuviškų miniatiūrinių šiaudinių sodų kopijos: įvairaus dydžio ir skirtingų konstrukcijų žvaigždės, nameliai, varvekliai, kūgiai. Tokie žaisliukai tarpukariu buvo gaminti ir Lietuvoje.

Sovietmečiu populiarūs buvo iš kartono gaminti žaisliukai. Jie buvo dengiami folija, o tada dažomi dažais. Tokios kartoninės eglutės dekoracijos SSRS buvo gaminamos iki 1980-ųjų. Paprastai figūrėlėse buvo pavaizduoti rusų liaudies pasakų herojai, gyvūnai, žuvys, drugeliai, paukščiai, automobiliai, laivai, žvaigždės ir kt.

Vieni iš retesnių žaisliukų buvo gaminti iš papjė mašė popieriaus masės. Popierius sumaišomas su klijais, gipsu ar kreida ir padengiamas specialia dažyta druska blizgesiui suteikti ir sutvirtinti. Tokie žaisliukai buvo gaminami iki XX a. vid.

Po Antrojo pasaulinio karo pradėti gaminti stikliniai žaisliukai vaisių ir uogų pavidalo: vynuogės, avietės, braškės, persikai, citrinos. XX a. 6 deš. vyravo žaisliukai atspindintys žemės ūkį: baklažanai, pomidorai, svogūnai, pupelės, žirniai, pomidorai, morkos ir kukurūzai.

XX a. 7-8 deš. gaminti įvairių formų žaisliukai iš stiklo. Dominavo kalėdinės, gamtos, politinės temos, animacinių filmukų herojai, įvairūs gyvūnai. Žaisliukai buvo gaminti su pakabuku viršuje ar gnybtuku, kad būtų galima jį prisegti prie eglutės šakos. Apie 1990 m. populiariausi tampa ryškūs ir blizgantys burbulai bei įvairūs varvekliai.

Ukmergės kraštotyros muziejaus informacija.


Virtuali paroda „Mūsų senolių buitis“

Ukmergės kraštotyros muziejuje sukaupti įvairūs buities rakandai atspindi XIX a. pab. – XX a. vid. žmonių gyvenimo kasdienybę. Buityje naudotus rakandus žmonės gamindavosi patys arba užsakydavo pas vietinius amatininkus. Dažniausiai jie buvo gaminami iš medienos, nes medis buvo pigi ir lengvai pasiekiama medžiaga. Muziejaus fonduose saugomi paprasti, bet labai praktiški namų apyvokos daiktai, skirti drabužių ir tekstilės priežiūrai, maisto gaminimui ir laikymui, darbo įrankiai, interjero detalės. Kai kurie iš jų išsiskiria išraiškingomis formomis, meniškomis savybėmis, tai liudija apie gilias medžio apdirbimo tradicijas mūsų krašte. Įvairius darbo įrankius bei kasdien buityje naudotus namų apyvokos daiktus, puoštus įvairiais išpjaustytais, išdrožinėtais, išpieštais ar tapytais ornamentais, gamino senieji liaudies meistrai. Šiandien visi šie daiktai – tai prisiminimas apie mūsų senolių buitį ir jų kasdienybę.

Kviečiame susipažinti su mūsų senolių namų apyvokos daiktais, kurie stebina išradingumu, praktiškumu ir paprastumu.


Skalbimo, lyginimo reikmenys

Kultuvė (skalbiamoji) – medinis įrankis skirtas skalbimui vandens telkinyje. Skalbta ritmingai daužant su kultuve skalbinius, patiestus ant specialios lentos (velėklės, prikultuvo), kad būtų minkštesni. Kultuvė buvo gaminama iš neskilaus medžio (beržo, klevo, liepos, žilvičio) plokščia su ~ 10 cm rankena. Skalbimui eketėje daryta ilgakotė kultuvė su pastorinta ~1 m rankena. Ja buvo galima skalbti stačiomis, nesiklaupiant ant ledo. Kartais kultuvės būdavo išraižomos arba išpjaustomos geometriniais, augaliniais ornamentais. Naudotos iki XX a. vid.

 Kultuvė. XIX a. pab. UkKM 5045, IE-856 Kultuvė. 1919 m. UkKM 75, D-21

 

Rumbė (rintė) – rumbėta lenta skalbiniams trinti. Medinė, stačiakampio formos, su rankena. Viena lentos pusė išpjaustyta grioveliais, į kuriuos trinamas drabužis.

IE-479
Lenta skalbiniams trinti (rintė, rumbė), XX a. vid. UkKM 3044, IE-479

Kočėlas (volkas) – porinis įrankis skalbiniams lyginti (kočioti). Jį sudarė kočėlas skalbiniams apvynioti ir kočėtuvė (volkas, rintė) kočėlui ritinėti. Kočėtuvė daryta iš stačiakampės lentos jos apačią išpjaustant ranteliais (dantukais), o viršų paliekant tiesų, gale išdrožiant arba įstatant rankeną. Viršus puoštas išdrožinėjant arba išpjaustant įvairius ornamentus; kartais būdavo išraižomi pagaminimo metai, savininkės inicialai.

Ruošiantis kočioti skalbinys buvo užvyniojamas ant kočėlo; kočiojama ant suolo arba stalo padėtą apvyniotą kočėlą ritinėjant ir spaudžiant kočėtuvę.


Volkas (rintė). 1886 m. UkKM 2226, D-20 Kočėlas. UkKM 3668, IE – 568


Lygintuvas
– prietaisas skalbiniams ir drabužiams lyginti, pagamintas iš metalo (žalvario, ketaus). Jis buvo vientisas arba tuščiaviduris lygiu pagrindu su medine ar geležine rankena. Tuščiaviduriai lygintuvai turėjo pakeliamą dangtį, kaminėlį arba kiaurymes korpuso šonuose ir traukos angą; jo viduryje buvo įtaisytos grotelės arba išimama metalinė plokštelė – kaitrutė. Vientisas ketaus lygintuvas įkaitinamas pastačius ant žarijų arba įkaitusio duonkepės pado; tuščiaviduris – į vidų įdėjus krosnyje įkaitintą kaitrutę arba ant grotelių papylus rusenančių anglių. Gaminti nuo XVIII a. iki XX a. 6 deš.

Lygintuvas, žalvarinis. Gamintas Rusijoje XX a. pr. UkKM 13718, IE-2456


Darbo įrankiai

Verpstė – verpimo įtaisas kuodeliui pritvirtinti. Verpstes drožė iš beržo, drebulės, eglės, liepos ar pušies. Ją sudarė plokščia galva su kotu ir statmenai pritvirtinta gulsčia pasėste. Galva lygiašonė, platėjanti arba siaurėjanti į viršų arba karklo lapo nupjauta viršūne pavidalo; su skylutėmis viduryje kuodeliui prismeigti smeigtuku arba su išpjovomis šonuose pririšti jį virvele. Galva (dažniausia iš vienos pusės) ir kotas puošti augaliniais, geometriniais, gyvūniniais ar architektūriniais motyvais. Kartais būdavo įrėžiami pagaminimo metai. Naudota verpiant rateliu iki XX a. I p.


Verpstė, 1852 m. UkKM 185, D-47


Vėtyklė
– įrankis grūdams ar sėmenims valyti vėtant. Ją sudarė semtuvėlis su rankena. Naudota iki XX a. pr. Grūdai semiami vėtykle ir siaučiami pusračiu prieš vėją, dirbama sėdint. Sunkiausi ir geriausi grūdai ar sėmenys lekia toliausiai, smulkesni krinta arčiau, o pelai (sėklų atliekos – luobelės, javų lapų atplaišos ir kt.) prie pat vėtytojo kojų. Tai seniausias grūdų valymo būdas


Vėtyklė grūdams vėtyti. Gaminta 1937 m. UkKM 1256, IE-140

 

Maisto ruošimo, laikymo rakandai

Piesta (grūstuvė) – indas grūdams ir sėmenims grūsti. Įdubos dugne dažnai įdėtas akmuo arba geležinė plokštelė, kad greičiau grūstųsi. Grūsta grūstuvu (piesčiumi).

Piesta. UkKM 102, IE-24

Grūstuvas (piesčius) – įrankis grūdams ir sėkloms grūsti piestoje. Storokas kietmedžio pagalys per vidurį buvo suploninamas arba išdrožiama iškarta, kad būtų patogiau įsitverti ranka, o galai pasmailinami ir prikalinėjami smulkių vinelių arba apkaustomi geležinėmis užmovomis.


Grūstuvas. UkKM 5972, IE- 1060

Piestelė – indas skirtas maistui grūsti. Gaminta dažniausiai taurės formos, kad grūdant būtų patogiau prilaikyti ranka. Gaminta iš kietmedžio. Grūdama ąžuoliniu ar kleviniu grūstuvėliu. Naudotos lašiniams, taukams, druskai ir prieskoniams grūsti. XX a. pr. medines piesteles pradėjo keisti žalvarinės.

Piestelė medinė. UkKM 8748, IE-1725

Kaušas – semiamasis namų apyvokos reikmuo, naudotas grūdams semti. Darytas iš beržo, juodalksnio, klevo ar žilvičio išskobiant gilią galvą ir nudrožiant kotą. XX a. I p. paplito skardiniai kaušai su mediniu kotu.


Kaušas, medinis. 1930 m. UkKM 1318, IE-147

Kubiliukas – indas maistui laikyti. Buvo skobtiniai arba šuleliniai. Skobtinis (duobinukas) darytas išskobiant iš vientiso liepos medžio ir įdedant lentinį dugnelį; šulelinis (šulinukė) darytas iš šulelių, sutvirtinant juos lankeliais. Kubiliukas naudotas lydytam sviestui, varškei, taukams laikyti.


Kubiliukas, šulelinis. XIX a. pab. UkKM 7002, IE-1312


Gorčius
– biralų ir skysčių saiko vienetas. Buvo moliniai, mediniai, pinti iš šakų, vytelių ar šiaudų. Seniau gorčius atitiko 2,82 l. XIX a. buvo suapvalintas iki 3 litrų. Naudotas iki metrinės matų sistemos įvedimo 1922 m.


Gorčius. UkKM 4661, IE-753

Puodynė – molinis indas maisto produktams laikyti. Puodynė buvo lipdytinė juodai degta arba žiestinė glazūruota. Skirtingos talpos ir pavidalo darytos medui, uogienei laikyti, pienui sukošti, rauginti ir grietinei laikyti. Būdavo uždengiamos mediniu dangteliu arba aprišamos drobine skepetėle. Įtrūkusios arba naujos (kad ilgiau laikytų) būdavo apipinamos beržo tošimi.

Molinė puodynė, apipinta beržo tošimi
UkKM 92, IE-14

Molinė puodynė
UkKM 5065, IE-864


Pipirinė
– indelis pipirams laikyti. Pipirinės buvo medinės arba tošinės. Daryta išskobiant ar ištekinant iš medžio kamieno arba susukant iš tošies lygiašonį kubilėlį. Kartais daryta su įleidžiamu į vidų dangteliu arba su dviem dugneliais, kurių vienas buvo uždaromas stumdoma šovele.


Pipirinė tošinė. UkKM 106, IE-28

Šaukštas – įrankis skirtas valgymui arba maišymui. Šaukštai buvo drožiami iš klevo, kriaušės, liepos ar obels medienos. Prieš valgant šaukštai būdavo sudedami ant stalo į vieną krūvelę, iš kurios kiekvienas atsirinkdavo pagal savo žymenį kote. XIX a. pab. naudoti ir metaliniai šaukštai. XX a. paplito suvenyriniai šaukštai su puoštais kotais.

Šaukštas, medinis, skirtas maišymui, ~ 1935 m. UkKM 6249, IE-1125

Lėkštė – apvalus indas lėkštais kraštais valgiams dėti ir valgyti. Lėkštės buvo medinės ir molinės. Medinės skobtos ar tekintos iš beržo, guobos, klevo, liepos; kraštai dažnai puošiami vingeliais ar augaliniais, geometriniais raštais. Kad nepraleistų skysčio, naujos lėkštės būdavo pavirinamos aliejuje.


Lėkštė, medinė. UkKM 98, IE-19

Gelda – pailgas skobtinis indas su galuose išdrožtomis rankenomis (ausimis). Skobta iš lapuočio medžio (drebulės, klevo, liepos ar žilvičio) pusrąsčio. Skirtingų dydžių geldos naudotos įvairiai – tešlai minkyti, kruopoms ir grūdams laikyti, mėsai sūdyti, skalbti žlugtą, vaikus maudyti.


Gelda, tešlai minkyti. UkKM 5976, IE-1064

Sviesto forma – indelis sviestui formuoti. Buvo stačiakampė arba apvali, skobta iš klevo medžio kamieno arba kalta iš lentelių. Šaltu vandeniu sudrėkinta sviesto forma būdavo dedama ant vaškuoto popieriaus ir šlapiu šaukštu spaudžiant pridedama sviesto. Dangteliu – stūmokliu sviesto gabalas išstumiamas ir vyniojamas į popierių. Vaišėms sviestas būdavo formuojamas augaliniais ornamentais išpjaustytose formose.

Sviesto forma, stačiakampė. UkKM 2421, IE- 339

Sviestmušė (muštokė) – medinis prietaisas sviestui mušti. Skirstomos į skobtines, šulelines ir lentelines. Lietuvoje paplitusi iš šulelių sukalta sviestmušė, uždengiama dangteliu. Per dangtelio skylę prakišamas kotas su kryžiokėliu apačioje – šis įtaisas, mušant sviestą, kilnojamas aukštyn žemyn

Muštokė sviestui mušti. Pirkta Ukmergės m. turguje apie 1956 m.
UkKM 10657, IE-2120

Interjeras

Rankšluostinė – skirta rankšluosčiui pakabinti. Sudarė pora stačių lentelių ir tarp jų gulsčiai įtaisytas volelis, kurio ilgis priklausė nuo kabinamo rankšluosčio pločio. Priekinė lentelė išraižyta, išdrožinėta ar ištapyta įvairiais ornamentais. Kaip gyvenamosios patalpos puošmena rankšluostinė kabinta ant sienos, krikštasuolėje, netoli stalo gerojoje patalpoje.


Rankšluostinė, XX a. I p. UkKM 3045, IE- 480

Kuparas (skrynia) – baldas audiniams ir drabužiams laikyti, kraičiui krauti. Viduje būna dėžutė su dangteliu smulkiems daiktams krauti. Kartais skrynios būdavo gaminamos su 2 dugnais: atitraukus antrąjį dugną per visą skrynios apačią būdavo plaštakos pločio slėptuvė pinigams, svarbiems dokumentams ar daiktams slėpti. Skrynių antvožai lygūs, kuparų lenkti. Dažytos žalia, vyšnine, mėlyna spalva, priekinė skrynios dalis, šonai ir antvožas dažnai papuoštas tapytais augaliniais ornamentais, kartais užrašomi pagaminimo metai. Skrynios kaip kraitiniai baldai Lietuvoje minimos jau nuo XVI a. XIX a. pab. - XX a. pr. vietoj jų pradėtos naudoti komodos ir spintos.

Kuparas. UkKM 3779, IE-606

Stovynė – įtaisas vaikams mokytis stovėti. Stovynę sudaro dvi lentelės, kurių viršutinėje išpjauta skylė tokio dydžio, kad joje įstatytas vaikas galėtų laisvai judėti. Viršutinė lentelė keturiomis kojelėmis sujungta su kita panašaus dydžio lentele. Kartais būdavo įtaisoma lentelė vaikui atsisėsti. XX a. I. p. darytos su ratukais.

Stovynė vaikams. UkKM 8753, IE-1730

Žibalinė lempa – apšvietimo priemonė. Ją sudarė skardinis arba stiklinis indelis žibalui su dagčiu ir stiklinis gaubtas. XIX a. II p. – XX a. pr. naudotos pastatomos ir prie lubų ar sienos kabinamos lempos. Pastatomos žibalinės lempos buvo su viena kojele ir puošniu stikliniu gaubtu. Prie lubų gerojoje patalpoje kabintos kabinamosios lempos buvo įstatytos į vielinius rėmus su 2 apvaliais skirtingo dydžio skardos skydeliais: mažesniu virš stiklo luboms apsaugoti ir didesniu šviesai atspindėti.


Žibalinė lempa. XX a. vid. UkKM 18728, IE-3343

Battraukis (oželis, trauktuvas) - įtaisas batams nusiauti. Sudarė 30-50 cm ilgio lentelė su išpjova priekyje kulnui įstatyti. Nusiaunant batą, kulnas buvo įstatomas į išpjovą, kita koja priminamas battraukio galas, kad nejudėtų, o ranka prilaikomas bato priekis.


Battraukis, XX a. I p. UkKM 19520, IE-3573

Informacija pateikta remiantis Lietuvių etnografijos enciklopediniu žodynu“, LNM, 2015 m.


Virtuali paroda - Stasio Jankaus grafikos ciklas „Senoji Ukmergė“

Grafika ( graphikos – nupieštas, užrašytas) –vaizduojamosios dailės šaka, kurioje taikomos įvairios, kuriamo vaizdo ir jo galutinio rezultato, tiražavimo technikos. Svarbiausios galutinio kūrinio vaizdavimo priemonės – štrichas, kontūrinė linija, monochromija ir medžiaga, ant kurios piešiama arba spausdinama. Grafika išskiriama į kelias atskiras atlikimo technikas: nespausdintinę – piešiniai tušinuku ar tušu ir grotažai bei spausdintinę, kuri dar skirstoma pagal paskirtį - lakštinė, knygų, reprodukcinė ir taikomoji. Pagal taikomus spaudos ar piešimo būdus skiriamios – giliaspaudė, iškiliaspaudė, plokščiaspaudė, trafaretinė. Kaip atskira spausdintinės grafikos technika egzistuoja ir monotipija, kuri yra labai artima tapybai.

Grafiką galima laikyti įvairių meno šakų pradininke, nes jos užuomazgos jau buvo ikiistorinėje dailėje, o tiksliau – pirmieji abstraktūs ir linijiški piešiniai ant uolų, kaulo dirbinių bei keramikos. VIII-IX a Rytų šalyse atsirado seniausia spausdintinės grafikos technika,– medžio raižinys, kuriuo atliktais piešiniais pradėta imti iliustruoti įvairius tuometinius rankraščius. Jauniausia spausdintinės grafikos technka, atsiradusi XX a.pr. – lino raižinys, iškart perėmė tuomet dailės pasaulyje vyravusias naująsias meno kryptis – ekspresionizmą, kubizmą, abstrakcionizmą. Per pagrindinius grafiško vaizdavimo elementus – raiškią raižybą, linijiškumą, štrichavimą, spalviškumą, tuometiniams naujųjų dailės šakų šalininkams buvo įdomu ir lengva savo stilistiškas formas ir tikrovės interpretacijas išreikšti grafikoje.

Kalbant apie grafikos pradžią Lietuvoje, svarbu tai, kad jos atsiradimas mūsų šalyje nelabai nutolęs nuo pasaulinio konteksto. Lietuvoje grafikos užuomazgų randama jau archeologinių tyrinėjimų metu, tai piešiniai ir įvairūs ornamentai ant puodynių, įrankių. XVI a. buvo pradėtos spausdinti knygos, o kartu su jom jau buvo naudojama ir spausdintinės garfikos technika – medžio raižinys. XIX a. grafika Lietuvoje jau tapo profesionalia dailės šaka, tam didelį postūmį padarė 1805 m. Vilniaus universitete įkurta Grafikos katedra. Tuo metu studentai buvo mokomi istorinio žanro, portreto, peizažo atlikimo technikų. Daugiausia buvo kuriama naudojant vario raižymo techniką. XX a. pradžioje kartu su M. K. Čiurlionio, A. Žmuidzinavičiaus, P. Rimšos kūryba išpopuliarėjo knygų grafika. XX a. grafikos raidai Lietuvoje buvo itin svarbus, nes pradėta ugdyti svarbius dailininkus, o jiems pradėjus savo kūrybinį kelią grafikoje įvyko šie pokyčiai: išsiplėtė kūrinių tematika, stipri modernaus meno įtaka, taikyta tautodailės ornamentika bei daugiau imta kurti naudojant medžio raižinių ir linoraižinių technikas. Grafika Lietuvoje suklestėjo XX a. ir tam įtakos turėjo įkurtos mokymo studijos, tuometinių jaunųjų menininkų susidomėjimas šia meno šaka, vyraujantys dailės stiliai, atsisukimas į savo tautiškumą, improvizacijos ir etninių simbolių jungimas. 10 dešimtmetyje atsirado naujasis grafikos kūrinys – dailininko knyga – individuali tam tikros idėjos interpretacija, jungiant tekstą ir vaizdą.

Virtualioje parodoje pamatysite 9 nespausdintinės grafikos Stanislovo Jankaus grafikos ciklo „Senoji Ukmergė“ kūrinius, atliktus tušu ant popieriaus. Kiekviename paveiksle vaizduojamas vis kitas Ukmergės senamiesčio urbanistinis fragmentas. Kiekvienas ciklo kūrinys pasižymi itin tiksliai atkartotu vaizdiniu, gausiu žaidimu linija, spalviškumu ir ritmo sukūrimu. S. Jankaus kūriniuose nepamatysime žmonių ar gyvūnų atvaizdų, juose nėra pašalinių figūrų trukdančių ar užstojančių tam tikro pastato ar jų grupės tikslų detalių atvaizdavimą. Tačiau jo darbai nėra statiški ir liūdni, priešingai – nuotaikingi, ritmiški ir judantys, o visą tai sukuria – štrichavimas, žaismas linijomis ir taškais, atitinkamų detalių kontūrinis vaizdavimas. Kūriniuose įamžintas pavienių objektų ar jų kompleksų realistiškas vaizdas su nutrupėjusiomis sienomis ar įskeltu stiklu liudija, jog siekis išsaugoti senamiesčio sustabdytą akimirką piešinyje tampa svarbiu tikslu – išsaugoti kultūrinę, meninę ir istorinę atmintį ne tik tekste, bet ir vaizdiniuose.

I, 1992 m., Popierius, tušas ir tušinukas, 20x40 cm


II, 1992 m., Popierius, tušas ir tušinukas, 20x40 cm


III, 1992 m., Popierius, tušas ir tušinukas, 20x40 cm
IV, 1992 m., Popierius, tušas ir tušinukas, 20x40 cm

V, 1992 m., Popierius, tušas ir tušinukas, 20x40 cm


VI, 1992 m., Popierius, tušas ir tušinukas, 20x40 cm

VII, 1992 m., Popierius, tušas ir tušinukas,20x40 cm

VIII, 1992 m., Popierius, tušas ir tušinukas, 20x40 cm

IX, 1992 m., Popierius, tušas ir tušinukas, 20x40 cm