EKSPONATŲ ISTORIJOS – paveikslas „Šventosios krantai“. 1976 m. Aut. J. Klimašauskas.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas paveikslas „Šventosios krantai“. 1976 m. Aut. J. Klimašauskas.
Aliejus, kartonas. Dydis 86×64 cm. UkKM 5317. D-751.
EKSPONATŲ ISTORIJOS
Šventosios krantai
Šventosios upė (rivulum, qui Sanctus dicitur – „upė, kurią Šventa vadina“) minima 1370 m. Hermanto Valtbergės Livonijos kronikoje. Upės pavadinimas nusako jos sakralinę reikšmę senajame lietuvių tikėjime (kilmė iš žodžio šventas).
Šventosios upė buvo besiformuojančios Lietuvos valstybės branduolio dalis, jos baseine įsikūrė pirmosios kunigaikščių žemės, siejamos tiek su legendiniais, tiek su istoriniais vardais. XIII a. dauguma šių žemių pateko į Lietuvos valdovų domeną. Šių žemių niekada nevaldė nei kryžiuočiai, nei kiti grobikai iki pat trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalinimo, išskyrus kelis metus XVII-XVIII a., kai visa valstybės teritorija buvo trumpam užimta priešų. Po XVI a. viduryje Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje vykdytų reformų, Šventosios upės baseino pagrindu buvo sudarytas Vilkmergės (Ukmergės) pavietas, kuris administraciniais saitais buvo susietas su Vilniaus vaivadija.
Šventoji – upė Lietuvos rytuose ir vidurinėje dalyje, didžiausias Neries dešinysis intakas. Ši upė yra ilgiausia, kuri teka vien tik per Lietuvos teritoriją. Ilgis 247,7 km, baseino plotas 6889 km2 (iš jų 6801 km2 Lietuvoje).
Šventosios ištakos – Ignalinos rajone telkšantis Samanio ežeras (3 km į šiaurės vakarus nuo Dūkšto). Aukštupyje upė prateka per Dūkšto, Luodžio, Luodykščio, Asavo ir Ūparto ežerus, toliau – Antalieptės tvenkinį (iki jam išsiliejant, pastačius Antalieptės hidroelektrinę, jo vietoje irgi buvo grupė ežerų), Sartus, Rašus, Paštį. Visas šis ežeringasis Šventosios aukštupys yra Ignalinos, Zarasų ir Rokiškio rajonuose. Žemiau jo upė teka į pietvakarius jau lygesniu kraštovaizdžiu Utenos, Anykščių, Ukmergės ir Jonavos rajonų teritorijomis. Šventoji įteka į Nerį 44 km nuo jos žiočių, 4 km į šiaurės rytus nuo Jonavos. Šventoji patvenkta ties Antaliepte (211 km nuo jos žiočių) ir Kavarsku (69 km nuo žiočių, ten susidaręs Kavarsko tvenkinys). Ties Kavarsku Šventoji 12 km ilgio kanalu yra sujungta su Nevėžiu; iš Kavarsko tvenkinio vanduo iki 2000 m. buvo perpumpuojamas į Nevėžio baseiną. Vandens matavimo stotys šalia Šventosios veikia Anykščiuose ir Ukmergėje.
Svarbiausi Šventosios intakai:
kairieji: Šavaša, Alauša, Bradesa, Vyžuona, Aknysta, Taurožė, Varius, Elmė, Anykšta, Virinta, Siesartis, Žirnaja, Širvinta;
dešinieji: Nasvė, Jara-Šetekšna, Vadaksta, Grieža, Latava, Biebė, Pienia, Mūšia, Dukstyna, Ukmergėlė (Vilkmergėlė), Storė, Armona.
Svarbesnės gyvenvietės prie Šventosios:
Antalieptė, Dusetos, Užpaliai, Andrioniškis, Anykščiai, Kavarskas, Vidiškiai, Ukmergė, Vepriai, Upninkai.
ĮDOMYBĖS
Lietuviškas animacinis filmukas apie Šventosios upės vardą: https://www.youtube.com/watch?v=hUch7_y5XZM&t=16s
Daugiau skaitykite čia:
https://ukmergesmuziejus.lt/istoriniai-marsrutai/marsrutas-sventosios-upe-1920m/
https://vietosdvasia.lt/item/sventoji/
https://www.vle.lt/straipsnis/sventoji/
