Praėjusią savaitę į Kraštotyros muziejų rinkosi sambūrio ,,Prie židinio” (vadovė Z.Stunžėnienė) nariai ir žmonės, kurie neabejingi istorijai, turintys norą kuo daugiau sužinoti apie iškilias asmenybes, garsinusius mūsų kraštą.
Labai įdomų ir išsamų pranešimą apie Igną Šeinių (1889-1959), svarbių mūsų istorijos įvykių liudininką, kilusį iš Ukmergės apskrities, skaitė Zuzana Stunžėnienė. Pranešėja priminė, kad Ignas Šeinius 1919 m. tapo Lietuvos Respublikos pasiuntinybės sekretoriumi Kopenhagoje, 1921 m.-Lietuvos pasiuntiniu Helsinkyje, o 1923-1926 m. atstovavo Lietuvai skandinavų kraštuose.
Pasitraukęs iš diplomatinės tarnybos , I. Šeinius irgi turėjo progos iš arti matyti Lietuvos padėtį: ir redaguodamas ,,Lietuvos aidą” (1933-1935), ir būdamas Klaipėdos krašto gubernatūros patarėju spaudos reikalams, ir tapęs Lietuvos Raudonojo Kryžiaus vyriausiojo įgaliotinio pavaduotoju Vilniaus kraštui (1939-1940). 1940 metais emigravo į Švediją, po trejų metų gavo pilietybę ir ten gyveno iki mirties.
Ignas Šeinius literatūrinę karjerą pradėjo 1910 m. ,,Vilties” dienraštyje rašydamas trumpus feljetonus. Žinomiausi I. Šeiniaus kūriniai yra romanas ,,Kuprelis” (1913) ir grožinės memuaristikos kūrinys ,,Raudonasis tvanas”(1940).
,,Kuprelis”-pirmasis ir bene ryškiausias impresionizmo krypties romanas lietuvių literatūroje. Tai idealistinis kūrinys, vaizduojantis įgimtą negalią turinčio žmogaus, kuproto malūnininko Olesiaus ir gražuolės Gundės meilės istoriją.
Kūrinį ,,Raudonasis tvanas” pristatė sambūrio ,,Prie židinio” narys profesorius Rimvydas Tumas, kuriam mokslininkų simpoziume Estijoje teko galimybė pabendrauti su I. Šeiniaus anūku.
,,Raudonajame tvane” į politinius įvykius žvelgiama per asmeninio buvimo, autentiškų įspūdžių prizmę. Tautos, valstybės likimas susipina su paties I. Šeiniaus, diplomato, žymaus visuomenės veikėjo, rašytojo, padėties netikrumu: ,,Ryt poryt nutrūks ir tas paskutinis ryšys su pasauliu”, „…Geležinė dangtis virš Lietuvos hermetiškai užvožiama”. Gelbėjo Raudonojo Kryžiaus darbuotojo statusas, atsiliepęs ir knygos pasakotojo pozicijai. I. Šeinius neskuba smerkti. Nori suprasti, kas dedasi Lietuvoje, kodėl laidojama nepriklausomybė. Atskiruose įvykiuose, atsitikimuose, o kartais net smulkmenose buvusio diplomato skvarbus žvilgsnis užčiuopia esmę. Knygoje susiklosto mozaikiškas, bet istorines tendencijas tiksliai atkuriantis 1939-1940 metų Lietuvos politinės situacijos vaizdas.
Retas sambūrio ,,Prie židinio” narių susitikimas, pasirinktos temos nagrinėjimas lieka be vaidybos. Čia didžiulis nenuilstančios, kūrybingumu pasižyminčios, režisierės talentą turinčios vadovės Z. Stunžėnienės nuopelnas. Ir šį kartą ji sugebėjo meistriškai parašyti scenarijų, suburti gražų aktorių būrelį, kurie suvaidino I. Šeiniaus komedijos ,,Diplomatas” A veiksmą su prologu.
Renginio dalyviai nuoširdžiai juokėsi ir plojo vaidinusiems : žurnalo ,,Vinter” redaktorei Beti, vedusiai forumą (A.Survilienė), ministeriui (Mečislovas Grigucevičius), ministerio meilužei (Zofija Navalinskienė), grožio profesorei Rinoldi (Onutė Žiedelienė), siuvėjai (Alvyda Gindželienė), ministerio sekretorei (Emilija Vaitkevičienė), tarnaitei (Apolonija Grigaliūnienė), bedarbiui (Alfonsas Atkočiūnas). Skambėjo 1934 m. Lietuvos radijo dainos, kurias atli ko ansamblis ,,Sedula”.
Renginyje svečiavosi Marijampolės literatų klubo ,,Sietynas” pirmininkas Ričardas Jurgelevičius. Jis atvežė poetei Z.Stunžėnienei diplomą už eilėraštį, laimėjusį konkurse tema ,,Meilė-šeimos ir gerovės pagrindas”. Respublikinis literatų konkursas vyko Marijampolėje. Jame dalyvavo 35 poetai iš 12 rajonų. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojai anonimiškai atrinko penkis eilėraščius, tarp jų ir mūsiškės poetės Z.Stunžėnienės. Džiaugiamės drauge su ja dėl svaraus apdovanojimo ir linkime tolesnės kūrybinės sėkmės.
Po renginio jo dalyviai dar ilgokai bendravo, dalinosi įspūdžiais, aptarinėjo vaidybą, kalbėjosi apie tolimesnius planus.
