Rezistencija
1944 m. vasarą, grįžtant sovietinei okupacijai, Ukmergės apylinkėse kilo nauja partizaninio karo banga.
Partizaninis pasipriešinimas Lietuvoje turėjo tris etapus: I-as etapas - 1944 m. - 1946 m. gegužės mėn. Jo metu spontaniškai ir organizuotai kūrėsi partizanų būriai, kurie buvo gana gausūs. Vykdavo atviros kautynės su sovietų kariuomene, būdavo puolami ir užimami valsčių centrai, išlaisvinami kaliniai. II-as etapas - 1946 m. gegužė - 1948 m. lapkritis. Partizanų būriai skaidėsi, smulkėjo, buvo atsisakoma atvirų kautynių, rengiamos pasalos. III-as etapas - 1948 m. lapkritis - 1953m. gegužė. Buvo pasiekta organizacinė ir idėjinė branda, tačiau kartu ir partizaninio judėjimo silpnėjimas, ginkluoto pasipriešinimo pabaiga. Šiame etape buvo sukurta bendra visai Lietuvai partizanų vadovybė, kuri viešai paskelbė nepriklausomos valstybės idėjos tęstinumą okupacinėmis sąlygomis (1949.02.16 deklaracija).
Partizanų daliniai pagal teritorijas buvo skirstomi į apygardas.
Nors atskiri būriai veikė savarankiškai, jie buvo pavaldūs partizanų apygardos vadovybei. Dabartinis Ukmergės rajonas priklausė dviem apygardom - „Vyčio“ ir „Didžiosios Kovos“ (toliau „DK“). Apygardų pasiskirstymo riba ėjo per rajono vidurį. Rajono šiaurės vakarų dalis priklausė „Vyčio“, o pietrytinė - „DK“ apygardai.
„Vyčio“ apygarda apėmė Panevėžio, Kėdainių ir Ukmergės apskrities dalį. I-uoju apygardos vadu tapo šalies prezidento A. Smetonos sesers sūnus - kapitonas Juozas Krikštaponis iš Užulėnio.
Pradiniame etape apygardos štabas buvo Lėno miške. 1944 m. pab. J. Krikštaponio rinktinę sudarė virš 300 partizanų. Apie 60 iš jų bazavosi Užulėnio miške, prie štabo. 1945 m. sausio 12 d. keleriopai didesnės rusų pajėgos apsupo Lėno mišką. Kautynėse žuvo apie 20 vyrų ir apygardos vadas J. Krikštaponis.
Po J. Krikštaponio žūties, apygardai vadovavo vyr. leitenantas Danielius Vaitelis - Briedis. (žuvo 1948.05.), po jo - Alfonsas Smetona - Žygaudas (žuvo 1950.07.), vėliau Mykolas Šemežys - Putinas (žuvo 1951.04.), vėliau Bronius Karbočius - Algimantas (žuvo 1953.01).
Pagrindiniai Ukmergėje veikę „Vyčio“ apygardos būriai buvo šie: Šarūno (vadas J. Survila), Žaibo ( A. Žilys), Tankisto (A. Stimburys), Stiklo (Br. Jakubonis), Perkūno (F. Katlioris).
Didžiosios Kovos apygarda oficialiai įkurta Jono Misiūno - Žalio Velnio iniciatyva 1945 m. balandžio mėn.
Didžiosios Kovos apygardai priklausė pietrytinėje dabartinio rajono dalyje 1944 m. pab. susikūrusi taip vadinama Balninkiečių rinktinė, kurios centras buvo šalia Balninkų (Molėtų raj.). Ji veikė Ukmergės apskrities Balninkų, Želvos, Šešuolių, Kavarsko, Kurklių, Pabaisko, Žemaitkiemio valsčiuose ir Utenos apskrityje. Vadovavo Balninkų mokyklos mokytojas Juozapas Šibaila - „Diedukas“ ir vyr. puskarininkis Alfonsas Morkūnas - „Plienas“, kilęs iš Žemaitkiemio vlsč. Juodžiūnų k. Balnininkų rinktinei priklausė apie 500 partizanų. 1945 m. gruodžio 1 d. Balninkų rinktinė prisijungė prie „DK“ apygardos ir tapo apygardos „B“ rinktine.
Žymesni Balninkų rinktinės būrių vadai: Kazys Ališauskas - Spartakas, Viktoras Meilus - Šturmas, Kazimieras Puodžiūnas - Titnagas, Vilius Karaliūnas - Viržis, Vytautas Rokas - Beržas, Stasys Narušis - Skiltuvas, Stasys Markauskas - Galijotas, Antanas Morkūnas - Šalna, Stasys Venckus - Kardas, Bronius Jakubonis - Stiklas, Kazys Tušas - Nemunas, Alfonsas Tušas - Papuošalas.
DK apygardos vadai - Jonas Misiūnas - Žalias Velnias (1944.09. – 1945.04. ; 1945.04. - 1946.07.), Mykolas Kareckas - Serbentas (1945.01. - 1945.04.), Alfonsas Morkūnas - Plienas (1948.08. - 1949. 12.)
1950 m. Ukmergės rajono teritorijoje veikė 13 būrių, kuriems priklausė apie 100 partizanų. Paskutinieji partizanai Užulėnio miške buvo likviduoti 1953 - 1954 m. Vienas paskutiniųjų - Marijonas Smetona - Ripka, Komendantas žuvo 1953.06.19.
Paskutinis Lietuvos partizanas A. Kraujalis - Siaubūnas žuvo Utenos raj. 1965 m.
Ukmergės gimnazijoje 1945m. pab. - 1952 m. veikė kelios pogrindinės organizacijos: “Ukmergės partizanų štabas” (vadovavo Bronius Malinauskas ir Vitoldas Augustinas), “Keršytojai už tėvynę” vėliau persivadinusi į “Lietuvos patriotus” (vadovavo Edvardas Burokas), būrys „Lituanika“ (vadas - Vytautas Raugalas - Žilvitis).
Vaitkuškio dvaras
Vaitkuškio kolekcijos pradėjo sklaidytis dar prieš I pasaulinį karą. 1905 m. mirus Stanislovui Kazimierui, vertingiausią kolekcijos dalį – tapybos ir grafikos rinkinį – paveldėjo vyriausias jo sūnus Juzefas (1866 – 1916 m.). Tačiau tik po trečiosios Stanislovo Kazimiero žmonos Zofijos Bover de Saint Clair (1869 – 1911 m.) mirties ši kolekcija buvo pervežta į D. Berestovicos dvarą, o vėliau (greičiausiai po 1916 m.) į Varšuvą, kur 1944 m. sukilimo metu sudegė. Išliko tik pavieniai kūriniai, kurie vėliau buvo parduoti. Nedidelę dalį dailės kolekcijos į 1907 m. įsigytą Lyduokių dvarą persivežė kitas Stanislovo Kazimiero sūnus – Mykolas Stanislovas. Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje saugomi Kosakovskių laiškai bei sąrašai, kuriuose aprašytas ir 1915 m. iš Lyduokių dvaro išvežtas turtas. Tarp kitų daiktų minimas ir arkivyskupo Vl. Zaleckio paveikslas bei 58 tapybos darbai. Vėliau šie dailės kūriniai buvo pervežti į naująją jo gyvenimo vietą netoli Varšuvos, tačiau po II pasaulinio karo jie buvo parduoti. Mykolas Stanislovas perėmė ir dalį Vaitkuškio bibliotekos – apie 2277 tomus. Ten buvo religijos ir filosofijos, gamtos mokslų, matematikos, geografijos, medicinos, istorijos, muzikos bei grožinės literatūros, vaikiškų leidinių. Dar 8032 tomai liko Vaitkuškyje ( bažnyčios istorijos, teisės, karybos, politinės ekonomijos, heraldikos, chemijos knygos, senoviniai kalendoriai ir almanachai).
Be to į Lyduokius pateko ir dalis senovinių ginklų bei sidabro dirbinių, giminės archyvo dalis. Lyduokiuose likusios bibliotekos dalis (1347 knygos) 1922 m. buvo perduota Valstybinei centrinei bibliotekai, o likusios knygos ir archyviniai dokumentai 1927 m. dvaro patikėtinio J. Radvilavičiaus buvo perduotos Ukmergės švietimo draugijai prie miesto lenkų gimnazijos.
Nemažai knygų buvo išvogta. Archeologijos komisija, besirūpinanti dvaruose buvusių vertybių išsaugojimu, nepatenkinta, kad daug vertingų archyvinių dokumentų atiduota Švietimo draugijai, gavo Švietimo ministerijos leidimą atsirinkti vertingiausius archyvinius dokumentus. Į Kauną buvo išvežta asmeninė grafų Kosakovskių korespondencija, dvarų įgaliotinių pareiškimai, inventorių aprašai, įvairios politinės brošiūros iš lenkų Seimo laikų su Kosakovskių užrašais. Lenkų gimnazijoje buvo paliktos kanceliarinės knygos ir bylos, laiškai firmoms, dvarų įgaliotinių pasirašytos darbų sutartys ir kt. Dauguma iš visų čia minėtų dokumentų dabar yra saugoma M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyriaus Kosakovskių fonde. (Eglė Lukaševičiūtė, Vaitkuškio dvaro kolekcijos ir rinkiniai. “Eskizai” Nr. 11)
Iš paskutiniojo Vaitkuškio dvaro savininko Jono Eustachijaus Kosakovskio (1900 – 1979 m.) prisiminimų:
Vaitkuškio pavadinimas tariamai kilo iš lietuvių kunigaikščio Kukovaičio, kurio sustiprinta pilis turėjo stovėti netoli rūmų, čia pat prie Vilniaus trakto t.y. prie paprasto smėlėto ir labai blogo kelio, kuris iš Pašilės, nutolusios per 1 km nuo Vaitkuškio, tai galbūt buvo ta vieta, kur labai senais laikais galėjo stovėti kunigaikščio Kukovaičio pilis. Šią legendą kažkada patvirtino ponas Dominykas Daugėla iš kaimyninių Siesikų, kuris po mano tėvo mirties buvo mano globėjas ir Lietuvos bei Žemaitijos istorijos žinovas.
Oficinoje vėliau sudėta nesuskaitoma daugybė knygų iš Vaitkuškio bibliotekos. Tai buvo daugiausia beletristika, dažniausiai prancūzų ir truputis mokslinių knygų, o taip pat įrištų senų dokumentų. Visa tai buvo netvarkingai išmėtyta ant grindų, ant medinių lentynų, dalis pakuose, sudėliotuose įvairiuose “teatro” užkaboriuose. miegamasis kambarys - čia labiausiai matomoje ir garbingoje vietoje kabėjo rykštė, o tiksliau jos techninis patobulinimas, taip vadinami “kaučiukiniai pirštai”. Tai buvo 3 “pirštai” iš lieto kaučiuko, storumo kaip suaugusio vyro, kiekvienas apie 50 cm ilgumo, sujungti tvirta rankena iš kažkokios kietos raudonos masės, su įspaustu firmos, kurį tą prietaisą padarė, pavadinimu.
Rūmuose nebuvo ir išvietės su kanalizacija. Keliose rūmų išvietėse, po taip vadinamu “sostu” – tai yra statiniu iš lentų su skyle viduryje, buvo pastatomas kibiras. Įžymesniems svečiams ar senyvo amžiaus žmonėms bei vaikams ligos metu į jų kambarius buvo atnešami aliejiniais dažais senos bronzos [spalva] nudažyti kubilėliai su įtaisytais skardiniais įdėklais, kur buvo įstatomas kibiras ir jie buvo uždengiami dvigubu dangčiu. Vienas [dangtis], su rankenėle, uždengdavo [kubilėlio] skylę, o kitas dangtis sandariai uždengdavo visą kubilą. Tokiu būdu toks kibiras ne tik talpindavo nešvarumus, bet ir galėjo per visą naktį būti kambaryje ir santykinai nedaug teršti orą, kadangi negalima sakyti, kad visiškai nieko nesijautė. Todėl, dažniausiai, šis įrenginys nakčiai būdavo pastatomas koridoriuje arba gretimame kambaryje.
Be maudyklės garderobe buvo tualetas [prausimuisi, rengimuisi, puošimuisi] su dideliu sidabriniu sietynu, apipavidalintu Kosakovskių herbais ir gausus komplektas herbinių šepečių, šukų iš dramblio kaulo kartu su komplektu įvairių formų krištolinių su sidabriniais aptaisais indų segtukams, šukoms, vamzdeliams plaukų garbanojimui ir pan. Be to garderobe kabėjo chalatai, stovėjo batai, ten buvo daug suolelių ir stalelių leidžiančių čia būti daugeliui asmenų, kurie mano motinai rengiantis ir šukuojantis atlikdavo [čia] įvairius darbus ir pareigas.
Gerai atsimenu mano tėvo kabinetą. Jame buvo įrengtas labai primityvus telefono aparatas su kalbėjimo vamzdeliu aparate ir ausinėmis atskirai, ištisa baterija dėžučių su gausybe skylučių, nuo kurių ant įvairiaspalvių laidų buvo nukarę kištukai. Skambinimas vyko sukant rankeną, kas keldavo didelį triukšmą, o visas medinis aparatas drebėjo net atstojęs nuo sienos. Eilė metalinių ritinėlių ant lankstelių, lydint siaubingam skambesiui, ritmiškai nukrisdavo rodydami numerėlius. Tuo būdu buvo rodoma, koks numeris skambina į Vaitkuškį ir rankiniu būdu manipuliuojant kištukais buvo galima pradėti pokalbį, kuris vykdavo iš visų jėgų šaukiant į vamzdelį. Vaitkuškio telefonas buvo sujungtas su Ukmerge (vaistine, paštu, gydytoju dr. Mackievičium) ir su keletu aplinkinių dvarų. Centrinė stotis buvo Ukmergėje.
Ant tėvo kabineto sienų kabėjo nesuskaičiuojama daugybė fotografijų – genealoginiai mūsų ir kitų giminių medžiai, mano tėvo antrosios žmonos Zaleskytės fotografijos, [padarytos] jai sergant, dešimtys parko, miško, svečių grupių, vaikų skirtingais amžiaus tarpsniais ir pan., atvaizdų. Be to ant staliukų, lentynų, lentynėlių stovėjo atskiros fotografijos rėmeliuose. Kabineto languose buvo keletas matinių stiklų, juose kabėjo kai kurių vaizdų stikliniai diapozityvai. Keletas stiklų buvo raudoni ir mėlyni, kas, tikriausiai, buvo reikalinga mano tėvui spausdinant nuotraukas saulės šviesos pagalba. Ant stalų stovėjo žibalinės lempos ir keletas žalvarinių žvakidžių su stearininėmis žvakėmis.
Salonas Vaitkuškio rūmuose buvo jų didžiausiu kambariu. Jį su tėvo kabinetu jungė mažos durys ir valgomasis.
Svarbiausiu salono bruožu buvo paveikslai, patalpinti vienas šalia kito, nuo lubų beveik iki grindų, užimant visas laisvas sienas. Be garsių tapytojų paveikslų čia kabėjo ir kopijos bei labai silpni kūriniai, sukabinti be jokios tvarkos. Susidarė įspūdis, kad paveikslai buvo taip patalpinti, kad jų tilptų kuo daugiau, neskirstant temomis. Taigi – buvo du Felikso Potockio ir jo žmonos Mnišekaitės [paveikslai] tapyti Batorio [Batory] (originalai). Eilė šeimyninių portretų – Simonas Kosakovskis, Juozapas Kosakovskis (vyskupas), Kotryna Kosakovskienė, Eustachijus Kosakovskis ir eilė kitų. Kai kurie iš tų paveikslų buvo Lampio piešti originalai.
Buvo daug kopijų, kai kurios pieštos mano senelio, kai kurios S. Claizo [Claiz] ir kitų. Buvo Suchodolskio paveikslas – Napoleonas [prie] Fontenblo atiduoda savo mundurą generolui Kosakovskiui.
Didelis mano senelio Felikso Kosakovskio portretas su surdutu ir kažkokia žvaigžde; senelis stovi atsirėmęs ant lazdos. Šalia – jo žmonos portretas, mano senelės de Leval, du didžiuliai mano motinos ir mano tėvo portretai tapyti ponios Eidziatovičienės – mama stovi su baline suknele, tėvas sėdi fotelyje su laikraščiu rankose. Tie paveikslai, labai prasti ir bjaurūs, užėmė plotą nuo lubų iki grindų.
Ta paveikslų mozaika visiškai dengė sienas. Paveikslai kabojo ant virvių pririštų prie auksinių virbų, palubėje supančių visas kambario sienas.
Dar pamenu albumus. Juose buvo šimtai peizažų pieštų mano senelio. Tai buvo jo asmeninių kelionių po pasaulį, žinoma atliktų arkliais, iliustracijos. Po kiekvienu peizažu buvo užrašas ranka prancūziškai, su paaiškinimu ką reiškia šis peizažas.
Kita albumu serija su mano senelio piešiniais – tai veidai, profiliai, ne kartą po keliolika tų pačių veidų viename puslapyje. Dažnai pasikartojantis motyvas buvo aštrių, beveik paukštiškų bruožų, kunigo asketo su juoda sutana veidas su užrašu: “l. able Jacotine” [abatas Jakotinas]. Tai buvo ilgametis mano tėvo mokytojas ir auklėtojas. Tėvas niekada nelankė mokyklos ir mokėsi namuose, vadovaujamas kunigo Jakotino, o vėliau pono Špačinskio, apie kurį vertėtų pakalbėti atskirai.
Dažnai senelio albumuose matome Kristaus veidą – visados su ta pačia išraiška. Po kiekvienu iš tų piešinių yra parašas: “Regėjimas … metų … dieną” bei pateikta diena ir metai. Tuomet, labai sužavėtas regėjimo realistiškumu, čiupdavo pieštuką ir škicuodavo tą veidą – šimtuose škicų visuomet vienodą.
Fotografijų albumus sudarė įkišamos, nedidelio formato, šimtų asmenų iš šeimos ir nežinomų asmenų, fotografijos. Tai buvo tipinės tiems laikams, kai degerotipus pakeitė nuotraukos, fotografijos. Vaitkuškyje buvo ir keli degerotipai ant sidabrinės skardos.
Valgomajame buvo iškabinti Lenkijos karalių portretai. Dauguma tų portretų, tapytų ant drobės buvo įrėminta tamsiuose siauruose rėmeliuose su paauksuotu kampeliu iš vidaus. Tie paveikslai (kartu su rėmais) buvo maždaug 50 x 60 cm dydžio. Atrodo, kai kurie iš jų buvo Bačiarelio tapyti originalai. Man sakė, kad tai yra daugiausia kopijos karalių portretų, kurie yra pilyje [Vavelyje?], kurias padarė Bačiarelio vadovaujami jo mokiniai. Dalis portretų buvo piešta ant skardos, juos tikriausiai piešė mano senelis. Jie ryškiai skyrėsi nuo pieštų ant drobės – neįprasta išvaizda, prastesnėmis spalvomis ir sustingusiomis figūromis. Du portretai buvo labai dideli – 2 x 2,5 m – vienas vaizdavo Stanislovą Augustą Poniatovskį, kitas Augustą Stiprųjį [Augustas II].
Karaliai, atitinkamai pagal valdymo datas, buvo sukabinti ant sienų, o antroje pusėje buvo aprašyta ką paveikslas vaizduoja bei kortelė su užrašu: “Iš Vaitkuškio rinkinių”.
Valgomajame kabėjo didžiulė, kaltinė, geležinė lempa su baltu gaubtu – duodavo nelabai ryškios, bet pakankamos šviesos. Atvykus svečiams, ant stalo visada atsirasdavo daug žvakidžių su stearino žvakėmis. Ant sienos kabėjo termometras ir barometras.
Biliardo kambaryje stovėjo didžiulis senovinis biliardo stalas – su odiniais maišeliais [biliardo] rutuliams keturiuose kampuose. Palei sienas stovėjo bibliotekos spintos – įstiklintos, pilnos gražiai oda įrištų knygų. Spintos buvo užrakintos.
Rūmuose buvo taip vadinama “šveicorinė”. Tai buvo didelis vestibiulis, į kurį vedė pagrindinio įėjimo durys apsuptos stiklo verandėle, iš kurios per dvi šonines duris buvo įeinama į prieškambarį. Šitaip žiemą buvo išlaikoma šiluma, nes įėjus pro įėjimo duris, jos būdavo uždaromos ir tik po to atidaromos šoninės stiklinės durelės bei įeinama į vestibiulį. Grindys “šveicorinėje” buvo iš juodai – baltų šachmatine tvarka sudėtų kvadratinių koklių. Priešais duris, palei sieną, stovėjo didelis židinys iš glazūruotų tamsiai rudos spalvos koklių.
Ant sienų – truputis ragų ir ginklų – šalmų, skydų, kirvukų ir pan. Kai kurie tą kambarį vadino arsenalu, bet daugelis vartojo pavadinimą “šveicorinė” ir tas pavadinimas išliko iki pat Vaitkuškio pabaigos.
Vaikų kambariai, manasis – prie pat valgomojo – ir šalia mano sesers Jadvygos – buvo įrengti tipiškai vaikiškai. Ten stovėjo metalinės, baltai dažytos lovos. Mano sesers kambaryje stovėjo stalas pamokoms ruošti, be to tualetinis staliukas, veidrodis, prausykla, etažerė knygoms… Vienos durys vedė į išvietę, kuri mums tarnavo ir kaip tamsus kambarys negatyvų ryškinimui, kitos – į koridorėlį, kuriame vaidenosi, apie ką papasakosiu kiek vėliau.
Puikiai pamenu koplyčią. Ten buvo metalinė širdies formos dėžutė, kurioje neva buvo saugoma etmono Karolio Chodkevičiaus širdis. Ant sienų – dešimtys pomirtinių įvairių laikotarpių fotografijų, daugiausia liečiančių šeimą, pagrinde Vaitkuškio gyventojus. Be pomirtinių mano bobučių, senelio, įvairių dėdžių bei tetų, kartais ir mažų vaikų fotografijų, ten buvo ir mano tėvo fotografija katafalke, šalia Adomo Košciukevičiaus, ilgamečio Vaitkuškio kamerdinerio fotografija. Šalia – mirusio buhalterio ir bibliotekininko fotografijos ir pan.
Mišios bažnyčioje vykdavo kartą per savaitę – atrodo, penktadieniais, o laikotarpiu kai rūmuose gyvendavo kažkokie kunigai – laikydavo mišias kiekvieną dieną, o kai jų būdavo daugiau tai ir kelis kartus per dieną. Vienok, Vaitkuškio koplyčioje nebuvo nuolatinio Švenčiausiojo Sakramento, nes rūmuose nebuvo nuolatinio kunigo.
Pirmojo aukšto svetainės buvo daugiausia niūrios, tamsios, drėgnos, o ant grindų ir sienų pūtėsi grybelis. Apie kovos su tuo grybeliu būtinumą, kad jį visiškai sunaikinti, kalbas girdėjau viso mano vaikystės laikotarpio metu, tačiau nepamenu, kad kas nors dėl to būtų daroma.
Vaitkuškio koridoriai iki pusantro metro aukščio buvo dažomi aliejiniai dažais ruda spalva. Aukščiau panelių sienos buvo išbaltintos bei nukabinėtos šimtais juodų profilių prilipdytų ant balto popieriaus.
Manija gaminti visų į Vaitkuškį atvažiuojančių, netgi trumpam, žmonių profilius prasidėjo jau XVIII amžiaus pradžioje, netgi ir XVII amžiuje, nes kai kurie profiliai ant visai išgeltusio popieriaus turėjo netgi 1698 metų datas: tokių buvo nemažai. Tai buvo maždaug 40 x 40 cm dydžio kartonai įrėminti juodo popieriaus pakraščiais. Ant kartono buvo lipdomas iškirptas natūralaus dydžio asmens profilis. Apačioje buvo įrašas: data, metai, Vaitkuškis, nuprofiliuoto asmens vardas ir pavardė. Kai kas nors atvykdavo į Vaitkuškį, iškart būdavo klausiamas, ar jau turi padarytą profilį. Jeigu neturėdavo, tai kai tik uždegdavo šviesą, nusikaltėlį sodindavo profiliu nukreiptu į sieną, prie kurios būdavo prilipdomas baltas popierius, juodas atvirkščioje pusėje. Po to būdavo [tol] manipuliuojama lempa, kol veido šešėlis ryškiai neatsispindėdavo baltame fone. Tada, įspėjus nusikaltėlį, kad nejudėtų, būdavo apibrėžiami profilio kontūrai, vėliau iškerpami žirklėmis, blakstienų ir plaukų vietoje sukarpant popierių plonomis juostelėmis, kad šitaip pagyvinti profilį.
Už laiptų aikštelės – po kelių vingių – buvo prieinama iki nuolat užrakintos salė, talpinančios spintose senų aktų ir dokumentų archyvą. Mano laikais niekas tuo archyvu neužsiiminėjo. Visa tai gulėjo užrakinta, netvarkoje, dulkėse ir užmarštyje. Toliau buvo virtuvė, o už jos apdengtas perėjimas į šiltnamį, tai yra oranžeriją, kurioje žiemą augdavo palmės, agavos ir kiti egzotiški augalai.
Tuo ir užbaigiu rūmų aprašymą, tiksliau jų gyvenamos dalies. Likusių daugelio kambarių išdėstymas ir įrengimas jau nebeišliko mano atmintyje.(...)”
“Magazyn Wilenski” 1999 m. Nr. 2 – 5, iš lenkų kalbos vertė R. Ramanauskas
