EKSPONATŲ ISTORIJOS – fotoatvirukas „Laimingų Naujųjų metų“.Burneika, 1986 m. (Kas „sugalvojo“ Kalėdų eglutę?)
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas fotoatvirukas. Fotografas I. Burneika, „Mintis“, 1986 m., K. Požėlos sp. Dydis 10,5x14,7 cm.
UkKM 24545 R-7733
Kas „sugalvojo“ Kalėdų eglutę?
Paprotys švenčių metu puošti medžius atėjęs iš senų pagonybės laikų, kuomet žalio medžio puošimas turėjo magiškos reikšmės, simbolizavo gyvybės atsiradimą, kad saulė, kurios žiemą trūksta, vieną dieną vėl sugrįš ir gamta sužaliuos. Žmonės tikėjo, kad žalio medžio pagerbimas suteiks jiems laimės, stiprybės, padės sulaukti gero derliaus, apsisaugoti nuo raganų, vaiduoklių, blogųjų dvasių ir ligų.
Pirmosios Kalėdų eglutės, panašios į dabartines, atsirado XVI a. Vokietijoje, Elzaso krašte. Per didikų rūmus, dvarus bei bažnyčias Kalėdų eglutės tradicija ėmė plačiai plisti visuomenėje ir pamažu išplito po visą pasaulį.
Iš bažnyčios į miesto aikštę kalėdinę žaliaskarę pirmieji iškėlė Rygos miestelėnai. Priešais jų rotušę į grindinį įleista bronzinė plokštė su įrašu skelbia, kad čia 1510 m. jau stovėjo pirmoji miesto Kalėdų eglė.
Tačiau visuotine namų puošmena, tikruoju šeimų Kalėdiniu džiaugsmu eglutė tapo tik nuo maždaug XIX a. vid. Kai Anglijos princas Albertas 1840 m. savo žmonai karalienei Viktorijai paruošė kalėdinę staigmeną – rūmuose buvo papuošta žaliaskarė, kvepianti žiemos mišku. Mat princas buvo gimęs Vokietijoje, tad žinojo senojo žemyno tautų tradicijas.
Kalėdų eglutė Lietuvoje
Lietuviškuose raštuose ji pirmą kartą paminėta 1853 m.; išpuoštą eglutę matė būsimasis poetas ir vyskupas Antanas Baranauskas caro valdininko – vachmistro namuose Vainute. Ir parašė apie tai savo jaunystės dienoraštyje...
Pirmąsias eglutes su žaidimais ir dovanėlėmis vaikams imta rengti rusiškose mokyklose XIX a. pab. Tuo norėta pavilioti lietuvių vaikus, atitraukti juos nuo slaptųjų daraktorinių mokyklėlių. Lietuvių šviesuomenė priešinosi tokiems vakarėliams, aiškindama, kad tai nesanti mūsų tradicija.
Todėl Lietuvos kaimuose apie Kalėdų eglutę XX a. 1-2 deš. dar nebuvo žinoma. Tačiau buvęs paprotys Kūčių dieną rugių pėdą statyti po Kūčių stalu arba garbingiausioje namo vietoje – krikštasuolėje (krikštãsuolė, aukštaičių ir užnemuniečių gyvenamojo namo pagrindinio kambario kampas ties namo šoninės ir galinės sienų sudūrimu). Mažojoje Lietuvoje Kalėdoms ant durų pritaisydavo eglių šakelių.
I pasaulinio karo metu Kalėdų eglutę Lietuvoje pasipuošdavo vokiečių kariai, išsiilgę gimtųjų namų. Prie eglutės pakviesdavo ir kaimo vaikus, apdalydavo juos saldainiais. Kaizerinės administracijos valdininkai surengdavo šventinį pobūvį, prie eglutės pakviesdami mokytojus, valsčiaus seniūnus, kunigus.
Kalėdų eglutės paprotys per gana trumpą laiką įsitvirtino žmonių sąmonėje ir palaipsniui atsirado tiesioginis eglutės tapatinimas su Kalėdomis. Kalėdų eglutė netrukus išplito į miestiečių, o vėliau ir į kaimo gyventojų namus. Galutinai Kalėdų eglutės puošimo paprotys Lietuvoje susiformavo XX a. 3-4 deš.
Daugiau informacijos skaitykite čia:
https://slaptai.lt/kas-sugalvojo-kaledine-eglute/
https://kauno.diena.lt/naujienos/nuomones/nuomones/trumpa-kaledu-eglutes-istorija-841688
Restauruotos vertybės - žemėlapiai ir planai
Ukmergės kraštotyros muziejus Lietuvos kultūros tarybos lėšomis įgyvendino projektą
„Žemėlapių kolekcijos tyrimai, konservavimas arba restauravimas“, kurio metu restauruoti penki
žemėlapiai ir Ukmergės miesto planai.
Ištirtos ir restauruotos ypatingai pažeistos, todėl sparčiai nykusios kultūros vertybės – tai vieni
įdomiausių XIX–XX a. vid. dokumentų iki šiol plačiai visuomenei sunkiai prieinami dėl sunykimo
lygio. Eksponatai ne tik išsaugoti nuo sunykimo, suklijuoti, atkurtos netektys, bei atliktas retušas.
Suskaitmenintos restauruotos vertybės lengvai prieinamos muziejaus bei LIMIS internetiniuose
portaluose. Tikimės, kad tai paskatins ne tik akademinės visuomenės, bet ir gyventojų susidomėjimą
krašto istorija.
R 2852
R 2993
R 3671
R 3678
R-1239
R-3679
Siesikų dvaras. Liūdna XX a. istorija
XX amžiuje viena paskui kitą sekusios katastrofos Europai atnešė neregėtus išbandymus - stichiškos, brutalios jėgos naikino nusistovėjusią gyvenseną, visuomenė atsidūrė tarp kraštutinių priešpriešų, tragiškų patirčių, baugių klausimų ir ateities nežinomybės. Negandų verpetas neaplenkė ir Siesikų dvaro bei jo gyventojų. Pirmo pasaulinio karo metais, palikusi namus likimo valiai, dvaro šeimininko Dominiko Daugėlos šeima nuo artėjančio fronto traukėsi į Rytus. Grįžus - užklupo žemės reforma, pakirtusi dvaro ekonominius pagrindus, o po gero dešimtmečio, 1940 metais, paskutiniam Siesikų dvarininkui Oskarui Daugėlai teko vėl trauktis, tik šį kartą į Vakarus. Sovietų valdžia, išgrobsčiusi kilnojamąjį turtą, Siesikų dvarą nacionalizavo. Antrojo pasaulinio karo metais po truputį nykstantys dvaro pastatai beveik nenukentėjo. Tik kulkų žymės sienose ir skeveldros parko medžių kamienuose primena 1944 metų Siesikų miestelio šturmą.
1946 metais dvaro rūmuose įkurdinama septynmetė mokykla ir keletas gyventojų. Prasideda tragiškiausias dvaro istorijos etapas užsitęsęs iki pat šimtmečio pabaigos. Jau 1951 metais Lukinės tarybinio ūkio direktorius I.Kazinec rašo, kad mokyklos administracija rūmų antrajame aukšte padarė „masę sugadinimų ir sugriovimų“ ir nesiėmus priemonių pastatas sugrius. Biurokratinis susirašinėjimas dėl Siesikų dvaro tarp atsakingų institucijų ir Lukinės (vėliau pervadintu Daugailių) tarybinio ūkio, truko net 20 metų ir baigėsi be rezultatų. Tiesa, 1968-1969 m. buvo parengtas restauravimo projektas, kuris dėl lėšų stygiaus taip ir nebuvo realizuotas. Tuo tarpu, tiek rūmų, tiek kitų pastatų būklė toliau blogėjo, konstatuota avarinė būklė, pasiūlyta „“iškelti ūkio kontorą, nutraukti kino filmų demonstravimą ir iškeldinti gyvenančius žmones į kitas patalpas“.
1972 metais, likvidavus Daugailių tarybinį ūkį, Siesikų dvaro sodyba buvo palikta likimo valiai. Lietūs, šaltis ir žmonės iki pat šimtmečio pabaigos negailestingai naikino neįkainojamą kultūros paveldą.
Parodoje pristatome XX amžiaus archyvines neišlikusių ir išlikusių pastatų vaizdus, atspindinčius iki kokios tragiškos ribos buvo priartėję Siesikų dvaras.
EKSPONATŲ ISTORIJOS – fotoatvirukas XX a. pr.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas fotoatvirukas. Naudotas Lietuvoje XX a. pr. Dydis 8,5x13,5 cm.
UkKM 14941 R-436
EKSPONATŲ ISTORIJOS
Pasveikinkime savo draugus su Draugo diena!
Lietuvoje lapkričio 29-oji paskelbta Draugo diena. Šią dieną visi kviečiami prisiminti, pasveikinti savo draugus, pasakyti vieną kitą gerą žodį ir pabrėžti, kokie svarbūs mūsų visų gyvenime yra tie keli artimi žmonės.
Yra sakoma, kad draugai – tai šeima, kurią patys pasirenkame. Draugai mūsų gyvenime yra labai svarbūs. Moksliškai nustatyta, kad asmenys, turintys artimų draugų, yra labiau patenkinti gyvenimu, rečiau suserga depresija, yra atsparesni kylantiems sunkumams, labiau pasitiki savimi, pasižymi geresne fizine sveikata ir ilgiau gyvena.
Draugystė – tai abipusis ryšys, puoselėjantis bendravimo atvirumą, nuoširdumą, paremtas abipusiu pasitikėjimu, pagarba kito asmens nuomonei, poreikiams ir laisvei, mokantis tolerancijos. Draugystė yra kuriama, auginama, puoselėjama. Tikro draugo vardą reikia užsitarnauti. O kas yra tas tikras draugas? Tikras draugas yra tas, su kuriuo tu gali būti savimi. Tai žmogus, kuris sugeba mylėti, priimti tave tokį, koks tu esi, nepaisant to, kad mato visas tavo silpnybes, klaidas ir trūkumus. Kitaip tariant, tikra draugystė – pastovūs, ilgalaikiai, abipusį pasitenkinimą teikiantys santykiai, kurie remiasi abipuse pagarba, pasitikėjimu ir atvirumu. Atrodo, kad draugams yra keliami nemaži reikalavimai? Taip ir yra, ir tikriausiai būtent dėl to tikrų draugų mūsų gyvenime nėra daug. Be to, reikia nepamiršti ir bene pagrindinės draugystės taisyklės – norint turėti gerų draugų, pirmiausia pats turi tokiu tapti! Niekada nevėlu atrasti draugus, tačiau be galo svarbu nepamiršti ir jau esamų.
Laikui bėgant draugystės samprata kinta. Ir tai visiškai normalu, nes žmogui bręstant keičiasi jo vertybės, prioritetai, tikslai, tad ir lūkesčiai draugų atžvilgiu tampa visai kitokie. Jei ankstyvoje vaikystėje svarbu turėti su kuo pažaisti slėpynių, ar statyti pilis smėlio dėžėje, tai augant svarbus tampa ne tik kartu leidžiamas laisvalaikis, bet ir kiti dalykai – pasitikėjimas vienas kitu, ištikimybė, nuoširdumas, panaši pasaulėžiūra, galop – tiesiog žinojimas, kad parpuolus draugas tau išties ranką. Ne veltui liaudis sako, kad bėdoje draugą pažinsi.
Pasidalinkite su draugais savo šypsena, jausmais, išgyvenimais. Prisiminkime ir pasveikinkime draugus, kurie šalia, ar kurie toli nuo mūsų, pasakykime vienas kitam gerą, šiltą, širdžiai mielą žodį!
Daugiau informacijos skaitykite čia:
https://jp.lt/psichologe-kas-yra-tikras-draugas/
https://day.lt/sventes/straipsniai/draugo_diena
https://mokslai.lietuviuzodynas.lt/psichologija/kas-yra-draugyste
http://laiskailietuviams.lt/index.php/1962m-9-rugsejis/1720-draugyste
Muziejus virto gyvos muzikos švente
Muziejus skirtas ne tik istorijos mėgėjams ar tyrinėtojams. Muziejininkai stengiasi sukurti tokią erdvę ir renginius, kur bet kuris žmogus galėtų praleisti laiką jaukiai, prasmingai, įdomiai ir atpalaiduojančiai. Šiuolaikinis muziejus – tai ne apdulkėjusių eksponatų saugykla, kaip kažkas įsivaizduodavo anksčiau. Modernus muziejus – tai vieta bendravimui, įkvėpimui, naujoms patirtims ir alternatyviam laisvalaikiui.
Praėjusį penktadienį Ukmergės kraštotyros muziejus tapo gyvos muzikos švente. Jaukų rudens vakarą žmonės susirinko į muzikalios, Lietuvių tradicinių muzikos instrumentų ir fotografijų parodos, atidarymą. Lankytojai galėjo išvysti ne tik įvairius autentiškus liaudyje naudotus muzikos instrumentus, pamatyti istorines muzikantų fotografijas, bet ir išgirsti kaip tuos instrumentus naudoja profesionalai. Renginyje skambėjo nuotaikinga muzika atliekama Siesikų liaudiškos muzikos kapelos „Vieversa“ , bei Pabaisko mišraus ansamblio „Šilojas“ vadovo, birbynininko Mariaus Mikučionio.
Renginį taip pat papildė istorinių pasakojimų dalis. Giliomis žiniomis dalinosi Vilius Marma – liaudies muzikantas, multiinstrumentalistas, folkloro ansamblių „Ratilio“, „Piliarožė“, „Kauno bandonija“, „Serbentėlė“ dalyvis ir vadovas. Jis ne tik pasakojo apie kiekvieną parodoje eksponuojamą instrumentą, jo specifiką, gamybos tradicijas, meistrus, bet ir pademonstravo daugumos iš jų skambesį.
Atidarytoje parodoje eksponuojamos ir lietuvių liaudies muzikos puoselėtojų – Prano Puskunigio, Jurgio Žentelio, Andriejaus Paplausko fotografijos. Ukmergės krašto ansamblių ir kapelų muzikavusių XX a. 7 – 9 dešimtmečiais fotografijos.
Kviečiame miesto gyventojus ir svečius nepraleisti Ukmergės kraštotyros muziejaus renginių. Informaciją sekite muziejaus svetainėje ir Facebook tinkle:
www.UkmergesMuziejus.lt
www.facebook.com/muziejus
Muzikos instrumentų ir fotografijų parodą kviečiame lankyti nemokamai, muziejaus darbo valandomis: II-V: 9-17 val. VI: 9-16 val. VII-I: išeiginės.
