EKSPONATŲ ISTORIJOS – Lino pluošto skulptūra „Didžioji pieta“. 1992 m.
Lino pluošto skulptūra „Didžioji pieta“. 1992 m. Aut. G. Gavenavičius. Gauta 2011 m.
Neminto lino pluoštas. 180x105 cm.
Pf-3692
Gintautas Gavenavičius (1960 m. Kaunas – 2004 m. Ukmergė) kūrė originalias religines neminto lino pluošto skulptūras ir buvo pramintas šių laikų dievdirbiu, o jo kūriniai vadinti dvasiukais.
Menininkas gimė 1960 m. gruodžio 27 d. Kaune, 1976–1980 m. mokėsi Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, įgijo medžio apdirbimo specialybę. Keletą metų kūrė avangardinius eilėraščius. Su žmona persikėlęs gyventi į Ukmergės r. atrado kūrybinę medžiagą – augalus. Iš jų gamino pirmuosius kūrinius: verbas, sodus, paukščiukus, arkliukus, žmonių figūrėles. Vėliau skulptūrinėms kompozicijoms ėmė naudoti neminto lino pluoštą.
EKSPONATŲ ISTORIJOS – Fotografija Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona su Lietuvos kariuomenės karininkais. 1929 m.
Fotografija Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona su Lietuvos kariuomenės karininkais. 1929 m. Gauta 1999 m.
Fotografinis popierius. 9x13,9 cm.
Saugoma fotografijos rinkinyje.
UkKM 16494, F-3197
EKSPONATŲ ISTORIJOS – Žygimanto Augusto (1545–1572) Lietuvos dvidenaris. 1566 m.
Averse: Žygimanto Augusto monograma „SA“, virš jos – karūna, abipus monogramos – leidimo metai. Reverse: lietuviškas Vytis, po juo romėniškas skaičius „II“.
Bilonas. Skersm. – 1,4 cm.
UkKM 9866
N-1955
Bečių kapinynas (Ukmergės r.) – būdingas viduramžių Lietuvos laidojimo paminklas, kuriame aptikta daug XIV a. pab.–XVIII a. laikotarpio radinių, tarp kurių rastos 66 monetos.
Dvidenaris nukaldintas Vilniaus kalykloje Žygimanto Augusto valdymo laikotarpiu (1544–1572), kuris įvardijamas kaip LDK monetų kalybos spindesio laikai. Pradėta kaldinti daug naujų nominalų monetų, kurios turėjo palengvinti atsiskaitymus tarp LDK ir Lenkijos karalystės, nes jose kursavo skirtingos vertės monetos.
Biloniniai dvidenariai, buvo reikalingi kaip tarpininkai tarp denarų ir lietuviškų bei lenkiškų pusgrašių, kaldinti 1566, 1567, 1569 ir 1570 m. Dvidenariai kaldinti iš tokio pat sidabro kaip ir denarai, jų praba buvo apie 220.
EKSPONATŲ ISTORIJOS – Skulptūra „Šv. Antanas Paduvietis“. 1860 m.
Skulptūra „Šv. Antanas Paduvietis“. 1860 m. Aut. M. Vyšniauskas. Gauta 1959 m.
Medis, drožyba, polichromija. Aukštis – 31 cm.
UkKM 1475
D-159
Antanas Paduvietis, kurio tikrasis vardas Ferdinandas – Bažnyčios mokytojas, pamokslininkas, misionierius (1195–1231). Šventasis (1232 m., šventė – birželio 13 d., Lietuvoje vadinama Antaninėmis).
Gimęs turtingoje ir kilmingoje šeimoje Lisabonoje. 1210 m. Ferdinandas įstojo į šv. Augustino kanauninkų vienuolyną. Vėliau pranciškonas, Pranciškaus Asyžiečio mokinys ir sekėjas. Kovojo už vieningą Bažnyčią, priešinosi naujiems Biblijos aiškinimams.
Atributai – kūdikėlis Jėzus, rankoje laikoma liepsnojanti širdis ar liepsna, knyga, žydintis ar žaliuojantis kryžius, monstrancija, lelija.
EKSPONATŲ ISTORIJOS
Ukmergės krašto senoji medinė liaudies skulptūra
Šventųjų skulptūrėlės – labiausiai brangintina tradicinės liaudies skulptūros dalis. „Šventųjų buvimas namų aplinkoje, kaimo erdvėje tarsi priartindavo Dievą prie žmogaus.“
Žmonės tikėjo šventųjų ginamąja ir saugojamąja galia, laukė jų užtarimo ir globos. Tad ir prašydavo meistrų vienokia ar kitokia proga išdrožti pasirinktą šventąjį, padaryti jam skirtą koplytstulpį, kryžių, stogastulpį.
Tradicinės liaudies skulptūros prototipai – bažnytinis menas, maldaknygių iliustracijos, šventi paveikslėliai. Siužetų šaltiniai – pamokslai, šventųjų gyvenimo aprašymai, liaudies giesmės. Iš liepos, rečiau – ąžuolo skulptūras droždavo savamoksliai drožėjai – dievdirbiai. Skulptūros dažniausiai būdavo polichrominės, ryškių, kontrastingų spalvų, joms būdinga masių pusiausvyra, lakoniškos apibendrintos formos. Tradicinėje liaudies dailėje vyrauja Jėzaus Kristaus, Švč. Mergelės Marijos, šventųjų statulėlės.
Polichrominės arba nedažytos skulptūrėlės pagal aukštaitišką tradiciją Ukmergės apylinkėse buvo drožiamos gana aukštiems vienaaukščiams arba dviaukščiams (retais atvejais triaukščiams) stogastulpiams, kurie buvo statomi bažnyčių šventoriuose, miesto aikštėse, sodybose. Mėgstami vaizduoti šventieji: šv. Agota, šv. Florijonas, šv. Augustinas, šv. Barbora, šv. Jonas Nepomukas, šv. Petras, šv. Kazimieras, šv. Kristoforas, šv. Stanislovas, šv. Ona, šv. Antanas bei Jėzus Nazarietis, Marija, arkangelas Mykolas ar Nukryžiuotasis. Šventųjų figūros gana statiškos, pailgesnės nei žemaičių, veidai išsiskiria išreikšta vidine dažnai skausminga nuotaika.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomos XIX a. pab. – XX a. pr. medžio skulptūrėlės. Tai žinomų ir nežinomų autorių iš Ukmergės apylinkių kūriniai.
Žymiausi Ukmergės krašto dievdirbiai: Kazimieras Katinas (1836-1913), Mykolas Vyšniauskas (1856-1918), Juozas Zapalskis (1868-1949), Jonas Šepetys (1858–1932), Ignas Radzevičius (1871-1931), Karolis Virbalas (1870-1940), Bernardas Gezevičius (1835-~1910), Kazys Gezevičius (sūnus) (1870-1930).
Reikia džiaugtis ir didžiuotis, kad ir šiandieną turime ukmergiškių medžio drožėjų, kurie tęsia buvusių meistrų tradicijas – tai Lietuvoje žinomi kūrėjai Rimantas Zinkevičius ir Valentinas Butkus.
Daugiau skaitykite čia:
https://ukmergesmuziejus.lt/ukmerges-krasto-medzio-drozejai-ir-dievdirbiai/
https://sekunde.lt/leidinys/sekunde/jezaus-nazariecio-ir-jono-nepomuko-sergstimi/
https://www.vle.lt/straipsnis/lietuviu-liaudies-skulptura/
