EKSPONATŲ ISTORIJOS – Žibinčiaus ir balanos duetas
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas žibinčius (diedas).
Stovo aukštis 140 cm, diedo dydis 20x7 cm, balanos ilgis 34 cm. UkKM 1047. IE-128.
EKSPONATŲ ISTORIJOS
Žibinčiaus ir balanos duetas
Žiema – tai pats šalčiausias ir tamsiausias metų laikas. Reikia apsišviesti trobos vidų.
Šiam reikalui senovėje žmonės naudojo žibiñčius (diedus) – senovinis įtaisas balanai įstatyti naudotas iki XIX amžiaus antros pusės gyvenamajai patalpai apšviesti. Balanà – plona sausos pušies ar beržo 0,7–1 m ilgio skala, padaroma iš pušinės ar beržinės pliauskos. Po ja būdavo padėtas dubuo ar geldelė su vandeniu, kad nukritusi žarija nesukeltų gaisro. Prižiūrėti žibinčių, kad jis degtų, būdavo vaikų arba senelių darbas, todėl ir prietaisą balanai laikyti dar vadino „diedu“.
Buvo pastatomųjų, kabinamųjų ir įkišamųjų į sieną žibinčių. Paprasčiausias pastatomasis žibinčius – į kaladę ar šiaip kokią pliauską įtvirtinta vertikali lazda, prie kurios kartais būdavo priglausta kita kilnojamoji lazda. Gebantys meistrauti valstiečiai darydavosi sudėtingesnius, kopėtėlių pavidalo su rėminiu stovu žibinčius, kad būtų galimą reguliuoti degančios balanos aukštį. Žibinčiaus viršuje įtaisytos geležinės žnyplės balanai įstatyti. Kabinamieji žibinčiai buvo daromi iš vientiso medžio su vienu arba dviem kabliais gale, kabinami už sijos ir naudojami dažniausiai per sueigas, iškilmes. Įkišamieji žibinčiai buvo spraudžiami į sienojų plyšį; į jų gale įtaisytas vienas arba dvejas medines, kartais geležines žnyples (vadinamąsias lūpas) įkišama balana.
Daugiau skaitykite čia:
https://www.vle.lt/straipsnis/balana-1/
https://www.vle.lt/straipsnis/zibincius/
https://etnografijosmuziejus.lt/wp-content/uploads/2024/06/RAKANADAI-1.pdf
https://zodis.eu/reiksme/zibincius
EKSPONATŲ ISTORIJOS – muziejuje saugoma burka, turinti savo istoriją
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma burka, turinti savo asmeninę istoriją. Namų darbo. XX a. 5 deš.
Vilnonis audinys. Ilgis 160 cm. UkKM 15735. Au-650.
EKSPONATŲ ISTORIJOS
Burka
Nors už lango šilta kalendorinė žiema, bet visgi žiema. Taip ir norisi apsisiausti kokiu nors šiltesniu apsiaustu. Tad pakalbėkim apie populiarų XIX a. II p.–XX a. vid. žieminį rūbą – burką.
Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje rašoma, kad bùrka – tai viršutinis berankovis milinis apsiaustas. Dėvėtas Kaukazo tautų piemenų.
Lietuvoje burkos, manoma, atsirado XIV amžiuje (Vytauto Didžiojo laikais). XVI–XVII amžiuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenėje dėvėtos dviejų tipų burkos: ilgos, iš ilgaplaukio audinio, su siūlėmis (apgaubia ir žirgą, o lyjant sudrėksta tik paviršius) – raiteliams, ir trumpos, lygios, be siūlių – pėstininkams; pamušalas – ryškaus audinio. Burka susegama puošniomis sąsagomis.
Nuo XIX amžiaus vyrai ir moterys pradėjo dėvėti fabrikines, Voluinėje pagamintas plačias burkas iš veltinio audinio su rankovėmis ir gobtuvais. XIX amžiaus antroje pusėje – XX amžiaus viduryje burkos buvo ypač populiarios.
https://www.vle.lt/straipsnis/burka/
EKSPONATŲ ISTORIJOS – Jono Šepečio skulptūra „Šv. Jonas Nepomukas“
Skulptūra „Šv. Jonas Nepomukas“. Apie 1923–1924 m.
Aut. Jonas Šepetys (1858–1932) gyvenęs Kazliškių k., Želvos vls., Ukmergės aps.
Gauta iš V. Miškinio 1968 m. Medis. Aukštis 77,5 cm UkKM 2635 D-255
EKSPONATŲ ISTORIJOS
Jono Šepečio skulptūra „Šv. Jonas Nepomukas“
Vienas garsiausių Ukmergės krašto medžio drožėjų – Jonas Šepetys (1858–1932) iš Kazliškių kaimo. Skulptorius dirbo įvairių šventųjų statulėles, darė kryžius, koplytstulpius, stogastulpius. Meistro darbai pasklidę ne tik jo gyvenamojoje vietoje ir apylinkėse.
J. Šepetys augo valstiečių šeimoje. Sulaukęs 18 metų amžiaus, pradėjo drožti lazdas, kaukes, šaukštus, kultuves, ratelius, buvo pasidirbęs medinį dviratį. Vėliau pradėjo drožti kryžius, statulėles. „Kryžių ir statulėlių drožybos meno niekur nesimokė (…).“ Statulėles meistras droždavo iš liepos medžio ir nudažydavo aliejiniais dažais.
Vyskupas Nepomukas buvo mėgstamas J. Šepečio – šio šventojo skulptūros yra Utenos bei Ukmergės muziejuose.
Šv. Jonas Nepomukas (g. 1340 m. Pomuke, dabartinis Nepomukas, netoli Pilzeno – 1393 m.) – šventasis, čekų katalikų kunigas, teisininkas. 1729 m. jį kanonizavo popiežius Benediktas XIII.
J. Nepomuko kultą daugelyje šalių išplatino jėzuitai, kovodami su išpažintį neigusiu protestantizmu. Šventasis populiarus ne tik Čekijoje, bet ir Slovakijoje, Lenkijoje, Vokietijoje (Bavarijoje), Austrijoje, Slovėnijoje. Jis – vienas mėgstamiausių šventųjų globėjų lietuvių liaudies skulptūroje. Lietuvoje šventasis kaimo žmonių dažnai buvo švelniai vadinamas „Šventu Joneliu“ arba tiesiog „Joneliu“.
Nedaugelis liaudies skulptūrų iki mūsų dienų išliko nepažeistos, turinčios visus siužetą nurodančius atributus: vienoje rankoje kankinių simbolis palmės šakelė, kitoje – tikėjimo simbolis krucifiksas. Tačiau ir be atributų jis atpažįstamas iš kanauninko aprangos (juoda sutana, balta kamža, stula, kapa ir biretas).
Šv. Jonas Nepomukas žuvo nustumtas nuo tilto į upę, todėl laikomas tiltų globėju, apsaugo nuo nelaimių prie vandens ar vandenyje, potvynių. Lietuvos kaime taip pat įsigalėjo ši šv. Jono Nepomuko samprata, todėl paminklai su jo skulptūromis statomi prie tiltų, upių, upelių, didesnių ar mažesnių vandens telkinių, griovių ar pažliugusių vietų.
Daugiau skaitykite čia:
https://ukmergesmuziejus.lt/ukmerges-krasto-medzio-drozejai-ir-dievdirbiai/
https://www.vle.lt/straipsnis/jonas-nepomukas/
https://www.bernardinai.lt/sv-jonas-nepomukas-sazines-kankinys/
EKSPONATŲ ISTORIJOS - Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia ir klebonija (nuotraukos)
Atvirukas. Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia ir klebonija. Fotografas J. Krajevskis. Apie 1900 m.
UkKM 16343/40 R-4930/40
Atvirukas. Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia ir varpinė. Fotografas J. Krajevskis. Apie 1900 m.
UkKM 16343/41 R-4930/41
Fotografija. Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. 1932 m.
UkKM 14404 F-3008
EKSPONATŲ ISTORIJOS
Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia ir klebonija
Dėl savitai susiklosčiusių aplinkybių Lietuvoje ilgiau negu kitur Europoje išliko pagonybė. Katalikybė Lietuvoje ėmė plisti XIII a. 1251 m. apsikrikštijo Mindaugas ir dalis aukštuomenės. Lietuvos didieji kunigaikščiai Vytenis ir Gediminas statė bažnyčias, kvietė į Lietuvą vienuolius ir kunigus. Jogailos iniciatyva 1387 m. apkrikštyta Aukštaitija, o 1413 m. – ir Žemaitija. Įkurtos Vilniaus ir Žemaičių vyskupijos.
Ukmergės katalikų parapija – viena iš septynių parapijų, įsteigtų pirmaisiais Lietuvos apkrikštijimo metais Vilniaus vyskupijoje. 1387 m. pastatyta pirmoji Ukmergėje ir viena pirmųjų Lietuvoje katalikų bažnyčių – Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia, kurios fundatoriumi tapo pats didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila su žmona Jadvyga.
Klebonui išlaikyti Jogaila skyrė 3 valakus žemės. Apie 1560 m. pastatyta nauja parapijos bažnyčia. Maskvos kariuomenė 1655 m. bažnyčią sudegino. Ji iki 1674 m. atstatyta. Vėlesnė, statyta 1764 m., 1786 m. sudegė. Netrukus pastatyta laikina.
Klebono Motiejaus Šneideravičiaus rūpesčiu ir parapijiečių aukomis 1800–1820 m. pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčia. 1836 m. pagal archit. K. Gregotovičiaus projektą šalia bažnyčios pastatyta varpinė. 1900 m. šventorius aptvertas akmenų ir plytų mūro tvora su stulpiniais vartais. 1931–1935 m. pagal inž. V. Michnevičiaus projektą buvo atlikta bažnyčios rekonstrukcija: altorius perkeltas į priešingą pusę, buvusio pagrindinio fasado gale primūryta presbiterija su apside ir dvi zakristijos, o buvusios apsidės gale − portikas. Bažnyčios fasadas papuoštas skulpt. S. Jakševičiaus pagamintomis šventųjų skulptūromis.
XIX a. 3 deš. šalia Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios pastatyta mūrinė klebonija, kuri 1894–1896 m. buvo perstatyta. 1985 m. mūrinė klebonija buvo nugriauta, jos vietoje 1985–1987 m. pastatytas daugiabutis namas.
Bažnyčia neoklasicistinė, turi baroko bruožų, stačiakampio plano, bebokštė. Vidus 3 navų, dengtų cilindriniais skliautais. Klasicistinės varpinės apačia akmenų mūro, o viršus medinis. Šventoriaus tvora akmenų mūro, su stulpiniais vartais.
EKSPONATŲ ISTORIJOS – Ukmergės miesto elektrinė ir užtvanka (nuotraukos)
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomos šios fotografijos – tai praeities palikimas ateičiai.
EKSPONATŲ ISTORIJOS
Ukmergės miesto elektrinė ir užtvanka
1916 m. Ukmergėje, ant Šventosios upės kranto (netoli dab. baldų fabriko), vokiečių buvo įrengta garinė elektrinė ir aukštos įtampos perdavimo linija. Stotyje veikė iš Rokiškio r. atvežtas lokomobilis bei iš Kauno tvirtovės atgabenta dinama. Minėti elektros įrenginiai buvo sumontuoti iš lentų sukaltoje pašiūrėje. Iš šios elektros stoties išvestos trys elektros linijos: viena iki Daugpilio gatvės (dab. Vytauto g.), antra baigėsi Kauno gatvėje, trečia tęsėsi iki Kęstučio a. 3. Didesnėse gatvėse įvestas elektros apšvietimas. Prie elektros tinklo leista prisijungti kai kuriems gyventojams, daugiausia tiems, pas kuriuos buvo apsigyvenę vokiečiai.
Traukdamiesi vokiečiai iš Ukmergės vadovų pareikalavo 133 000 auksinų, kitaip jie elektros stotį susprogdinsią. Valdžia sutiko įvykdyti reikalavimus ir elektros stotis liko miestui, kuris turėjo tapti pramonės centru.
Ukmergės miesto taryba 1921 m. vasario 7 d. paskelbė konkursą koncesijos sutarčiai ant Šventosios upės statyti hidroelektrinę. 1921 m. mieste įsteigta bendrovė „Inkaras“, kurios tikslas – elektrinės statyba. (LCVA F.388.Ap.2a. B.38)
1921 m. kovo 18 d. Ukmergės miesto valdyba, atstovaujama burmistro Boleslovo Dirmanto bei valdybos narių, pasirašė koncesijos sutartį su bendrovės „Inkaras“ pirmininku Jankeliu Pakemunskiu ir nariais, pagal kurią jis įsipareigojo iki 1922 m. liepos 7 d. ant Šventosios upės pastatyti hidroelektrinę ir tiekti miestui elektrą. Sutartyje rašoma, kad pasibaigus sutarties terminui, visi elektros stoties įrenginiai be skolų pereina Ukmergės miesto nuosavybėn. (LCVA F. .388. Ap. 2a. B. 38)
Pasirašius sutartį „Inkaras“ perėmė esamą Ukmergės elektrinę su elektros linijomis, lentpjūve bei malūnu.
1921 m. rugsėjo 19 d. Ukmergės apskrities komisija apžiūrėjo statomą elektrinę ir nurodė trūkumus. 1922-ųjų pavasarį vanduo net tris kartus pralaužė užtvanką ir miesto komisija, patikrinusi, kaip ji atstatoma, surašė pastabas. (LCVA. F.1262.Ap.2. B.353) Su bendrove „Inkaras“ prasidėjo ginčai ir Ukmergės savivaldybė teismui pateikė ieškinį.
1922 m. gruodžio 12 d. koncesininkai nutarė likviduoti bendrovę „Inkaras“ ir išsiderėjo iš būsimo koncesininko 900 dolerių kompensaciją. 1923 m. liepos 20 d. Ukmergės miesto valdyba pasirašė naują 28 metų koncesijos sutartį su Kaziu Deveikiu, kuris perėmė malūną, lentpjūvę bei statomą elektrinę su atskirai veikusia elektrine.
K. Deveikiui nesisekė vykdyti sutarties sąlygų, nes 1926 m. rugsėjo 9 d. Šventoji vėl pralaužė užtvanką ir elektrą miestui pradėjo tiekti bendrovė „Br. Orvina ir Ch. Krikunas“. (LCVA. F.1265.Ap.2. B.380)
K. Deveikis buvo įrengęs ir atsarginę dyzelinę elektros stotį. Tuo metu Ukmergėje buvo 766 elektros vartotojai, elektrą naudojo dirbtuvės ir fabrikai.
1940 m. liepos 31 d. Ukmergės HE buvo nacionalizuota. Traukdamiesi vokiečiai 1944 m. liepos 24 d. dyzelinę elektrinę ir HE susprogdino.
Tais pačiais metais pradėti hidroelektrinės atstatymo darbai. Gruodžio mėnesį jau veikė dvi 60 AG turbinos ir elektra buvo tiekiama vandentiekio įmonei bei ligoninei. Miestui elektrą taip pat tiekė „Vienybės“ dirbtuvės bei iš Pageležių durpyno atvežta 22 kW elektros stotis.
1954 m. Ukmergės HE buvo rekonstruota. 1957 m. Ukmergės elektrinė pagamino 1 950 tūkst. kWh elektros energijos. 1958 m. mieste veikė 712 KW, 1959 m. – 1 305 kW galios elektriniai generatoriai.
1960-aisiais Ukmergėje pradėjo veikti 110/10 kV transformatorinė pastotė ir miestas gavo patikimą elektros tiekimą iš Lietuvos energetinės sistemos. 1964 m. buvo elektrifikuoti ir rajono ūkiai bei dalis kaimų sodybų.
Prasidėjus elektrifikacijai Ukmergės miesto elektrinės naudojimas palaipsniui mažėjo. Apie 1962–1965 m. ji buvo panaikinta.
Daugiau skaitykite čia:
https://www.gzeme.lt/2017/11/08/17894/
https://www.vle.lt/straipsnis/hidroelektrine/
EKSPONATŲ ISTORIJOS – Kada ir kur Ukmergėje Sąjūdžio laikais pirmą kartą iškelta trispalvė?
Tautinės vėliavos šventinimas šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. 1988 m. lapkričio 12 d. Ukmergė. Gauta 2018 m. UkKM 24397 F-4182
Pašventinta Tautinė vėliava nešama Vytauto gatve iki tuometinių Kultūros rūmų. 1988 m. lapkričio 12 d. Ukmergė. Fot. A. Krištaponis. Gauta 1989 m. Pf-2607
Tautinės vėliavos iškėlimas virš tuometinių Kultūros rūmų. 1988 m. lapkričio 12 d. Ukmergė. Fot. D. Karalis. Gauta 2015 m. Pf-3962
Mitingas įvykęs Tautinės vėliavos iškėlimo dieną. 1988 m. lapkričio 12 d. Ukmergė. Fot. D. Karalis. Gauta 2015 m. Pf-3964
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma Tautinė vėliava, kuri 1988 m. lapkričio 12 d. buvo iškelta virš tuometinių Kultūros rūmų. Fot. A. Vyšniauskas. Gauta 1989 m. UkKM 11855 IE-2285
EKSPONATŲ ISTORIJOS
Kada ir kur Ukmergėje Sąjūdžio laikais pirmą kartą iškelta trispalvė?
Pasak Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Ukmergės grupės atstovų 1988 m. pradžioje „kažkas jau sklandė ore“. Prieš 35 metus, 1988 m. lapkričio 12 d., Ukmergėje oficialiai 1-mą kartą buvo iškelta trispalvė. Nepriklausomybės idėja skambėjo vis aiškiau ir drąsiau.
Ukmergėje dar 1986 m. įkurtas kino klubas „Disputas“. Jo nariai žiūrėdavo filmus, kurių nerodydavo kino teatruose, diskutuodavo. Apie 1986–1987 m.(?) susikūrė Ukmergės Kultūros fondas, kurio nariai siekė išsaugoti istorinius paminklus, bažnyčias, kelta senamiesčio išsaugojimo problema. Pasipuošę trispalvėmis juostelėmis, tautinėmis vėliavėlėmis fondo nariai valė Deltuvos liuteronų bažnyčios griuvėsius.
1988 m. vasarą Ukmergės rajone įvairiose vietose laikinai buvo iškeltos arba nešamos trispalvės vėliavos ekologinio studentų ir moksleivių žygio per Lietuvą metu. Žygeiviai buvo pasipuošę tautinės vėliavos spalvų kepuraitėmis.
Ukmergėje Sąjūdžio iniciatyvinė grupė susikūrė 1988 m. rugsėjo 27 dieną. Netrukus, 1988 m. lapkričio 12 d., Ukmergėje virš tuometinių Kultūros rūmų suplazdėjo Tautinė trispalvė. Ji buvo pašventinta Ukmergės Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje Šv. Mišių metu kunigo klebono Jurgio Užusienio, vikarų Vytenio Vaškelio ir Viktoro Aukštakalnio. Lydima itin gausios minios tautiniais rūbais apsirengusių vaikinų ir merginų, ji buvo nunešta per miestą Vytauto gatve iki tuometinių Kultūros rūmų ir iškelta virš jų.
Vėliavos iškėlimo dieną įvyko didžiulis mitingas. Jame dalyvavo keli tūkstančiai žmonių. Mitinge kalbėjo už trispalvės iškėlimą sovietmečiu baustas ir kalintas S. Žižys, tarybos nariai V. Gipas, K. Grinius, Sąjūdžio Seimo nariai K. Uoka, Č. Stankevičius, A. Zalatorius, G. Stankaitis ir kiti.
Tuo laikotarpiu organizuotos įvairios akcijos, mitingai, rinkimai, ir kiti renginiai skleidžiantys Lietuvos Nepriklausomybės idėjas.
Apsilankę Ukmergės kraštotyros muziejuje sužinosite ne vien tik daug įdomių faktų apie Ukmergės miesto kūrimąsi ir plėtrą, bet ir pamatysite Tautinę vėliavą, kuri 1988 m. lapkričio 12 d. buvo iškelta virš tuometinių Kultūros rūmų.
Daugiau skaitykite čia:
http://www.grazitumano.lt/w/index.php?title=Specialus:Search&ns0=1&redirs=1&search=Ukmerg%C4%97s+persitvarkymo+s%C4%85j%C5%ABdis&limit=500&offset=0
http://grazitumano.lt/wiki/index.php/Ukmerg%C4%97s_s%C4%85j%C5%ABdis._Pirmieji_metai.
https://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/kauno-atminties-ekranai-kviecia-ziureti-zaliuosius-muskietininkus-952914
https://www.delfi.lt/grynas/aplinka/istorinis-protesto-zygis-atveria-siuolaikines-zaizdas-73641162
