EKSPONATŲ ISTORIJOS – Laikraštis „Aistuva“. Nr. 6 (25). 1990-03-22

Laikraštis „Aistuva“. 1990.03.22, Nr. 6 (25). Leidėjas LPS Ukmergės apskrities taryba. Gauta 2021 m.
Redaktorių kolegija: Paulius Skuodis, Saulius Skiudulas, Julius Zareckas, Arvydas Pėšina.
Laikraštinis popierius, poligrafiniai dažai, spauda. 29,5x20,5 cm.
UkKM 25067
R-7943

 

EKSPONATŲ ISTORIJOS
​ Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena.
Kodėl „Aistuva“?

Ypatingą vaidmenį lietuvių tautos nacionalinio išsivadavimo judėjime atliko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Sąjūdžio iniciatyvinė grupė susikūrė 1988 m. birželio 3 d. ir tapo visos tautos remiamu judėjimu, su kuriuo sieta Nepriklausomybės atkūrimo viltis.
Sąjūdis užėmė savarankišką politinę poziciją ir 1989 m. vasario 16 d. Kaune priėmė LPS Seimo deklaraciją, kuria viešai deklaravo, kad judėjimo pagrindinis siekis yra Nepriklausomos Lietuvos atkūrimas.
Galima teigti, kad Nepriklausomybės atkūrimą lėmė 1990 m. vasario 24 d. įvykę rinkimai į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą. Per 50 metų tai buvo pirmieji tikrai laisvi ir demokratiniai rinkimai, kuriuos triuškinama balsų persvara laimėjo Sąjūdis, jo iškeltų arba remiamų kandidatų programose buvo įrašytas siekis atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Šis tikslas pasiektas 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausiajai Tarybai priėmus aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“.
Šis dokumentas valstybei reiškė kur kas daugiau nei tik akto pasirašymą, jis žymėjo naują pradžią, naują kelią į demokratiją, į laisvę. Ta laisvė vienijo žmones, įkvėpė naujam etapui, kuriame neliko vietos karui, priespaudai ir įvairioms negandoms.
Kasmet Kovo 11-oji primena mums, kokią didelę dovaną esame gavę – laisvę. Esame laisvi kalbėti ir rašyti lietuviškai, laisvai reikšti savo mintis, norus, jausmus ir emocijas, džiaugtis, palaikyti vieni kitus, mylėti ir didžiuotis savo šalimi.

Ukmergėje Sąjūdžio iniciatyvinė grupė susikūrė 1988 m. rugsėjo 27 dieną. Netrukus, 1988 m. lapkričio 12 d., Ukmergėje virš tuometinių Kultūros rūmų suplazdėjo Tautinė trispalvė. Iškilmėse dalyvavo keli tūkstančiai žmonių. Tuo laikotarpiu organizuotos įvairios akcijos, mitingai, rinkimai, ir kiti renginiai skleidžiantys Lietuvos Nepriklausomybės idėjas.
Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Ukmergės rajono taryba 1989 m. kovo 16 d. įsteigė laikraštį ,,Aistuva“, kurį leido iki 1994 m. Tiražas 1989 m. – 2200 egz., 1994 m. – 1000 egz.
Kodėl „Aistuva“?
Redaktorių kolegijos atsakymas:
„J. Šapoka straipsnyje „Lietuva iki Vytauto“ rašo: „Iš senovės rašytojų pirmasis aiškiai suminėjęs lietuvių giminės tautų gyvenamus kraštus yra I-ojo amžiaus galo Romos istorikas Tacitas. Pasak jo, čia tada gyvenę „aisčių tautos“ (Aestiorum gentes).“ J. Šapoka toliau mini gotų istoriką Jornandį (IV a.), ostgotų karalių D. Teodoriką ir jo sekretorių Cassiodorus (V a.), anglų karalių D. Alfredą (871–901), jūrininką keliautoją Wulfistaną, vienaip ar kitaip paminėjusius aisčius. (...) „Aesti“ esąs etnografinis ar geografinis vardas. (…) Aisčius sudariusios šios tautos (gentys): prūsų, kuršių, latvių (žiemgalių, latgalių, sėlių), jotvingių, galindų. Tarp tų visų tautų, pačiame centre gyvena lietuvių–aukštaičių ir žemaičių.
Tad mes – Lietuvos centre gyveną aisčių palikuonys. Teatgimsta istorijos tiesa, tegyvena istoriniai vardai!“ („Aistuva“ 1989.03.30, Nr. 2)

Daugiau skaitykite čia:
https://virtualios-parodos.archyvai.lt/lt/virtualios-parodos/34/kovo-11-osios-aktas-nepriklausomybes-sviesoje-lvna/exh-121/lietuvos-persitvarkymo-sajudis-ir-lietuvos-nepriklausomybes-atkurimo-parengiamieji-darbai/case-625#slide1
https://www.archyvai.lt/lt/parodos_lvna/kovo-11-oji-w5w2.html
https://www.vle.lt/straipsnis/kovo-11-aktas/
https://www.youtube.com/watch?v=CPsjAaw1ppc
http://www.grazitumano.lt/w/index.php?title=Specialus:Search&ns0=1&redirs=1&search=Ukmerg%C4%97s+persitvarkymo+s%C4%85j%C5%ABdis&limit=500&offset=0

pagal Muziejininkai

EKSPONATŲ ISTORIJOS – Lietuvos pašto ženklas skirtas Lietuvos nepriklausomybės dienai. 1994 m.

 

Vokas su Lietuvos pašto ženklu. Pašto ženklas skirtas Lietuvos nepriklausomybės dienai. 1994 m. Gauta 2021 m.

Popierius. Pašto ženklas – 4,5x2,6 cm, vokas – 11,5x16,2 cm.

Nepriklausomybės dienai 1994.02.16 serijoje išleistas 1 Lt vertės pašto ženklas „Valstybės prezidentas Antanas Smetona“. Dail. Jokūbas Zovė. Tiražas: 500.000 vnt.

UkKM 25168

R-7994

 

Lietuvos nepriklausomybės akto kopija su dėklu. Gauta 2021 m.

Spaudos popierius, daugiasluoksnis kartonas, plastikas. Dokumentas – 42x51,8 cm, dėklo ilgis – 54,5 cm.

Lietuvos nepriklausomybės aktas, kopija – Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje pasirašytas dokumentas, skelbiantis, kad atkuriama Lietuvos Valstybė, ir ji atsižada nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis. Tolimesnį valstybės likimą bei santvarką pavesta kurti Atkuriamajam Seimui. Parašyta lietuvių ir vokiečių kalbomis.

UkKM 25167/1-2

R-7993/1-2

 

 

EKSPONATŲ ISTORIJOS

Vasario 16-oji – Lietuvos valstybės atkūrimo diena

 

Vasario 16-oji – išskirtinė diena mūsų tautai ir valstybei. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba savo posėdyje paskelbė „atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę“.

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos aktas, kuriuo teisiškai atkurta Lietuvos valstybė. Priimtas remiantis tautų apsisprendimo teise, lietuvių tautos valia ir Lietuvių konferencijos nutarimu. Vasario 16 Aktas nustatė, kad valstybė bus demokratinė, jos sostinė – Vilnius. Numatė, kad valstybės santvarką nustatys Steigiamasis Seimas. Vasario 16 Aktu buvo kreiptasi į Rusiją ir Vokietiją, kitas valstybes, jas informuojant apie Lietuvos valstybės atkūrimą ir bet kokių buvusių valstybinių ryšių nutraukimą. Dokumentas buvo įteiktas Vokietijos okupacinės valdžios atstovams Lietuvoje, perduotas Vokietijos valdžios institucijoms. Į tarptautinį gyvenimą Aktas įtrauktas 1918 m. vasario 20 d, kai buvo perskaitytas Vokietijos Reichstage.

Vasario 16 Aktas, parašytas lietuvių ir vokiečių kalbomis, buvo pasirašytas Vilniuje, vadinamajame Štralio name (Didžioji g. 30, dabar Pilies gatvė 26, Signatarų namai), Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti patalpose. Lietuvos Tarybos posėdžiui pirmininkavusio J. Basanavičiaus perskaitytas Aktas buvo priimtas vienbalsiai. Jį pasirašė: J. Basanavičius, S. Banaitis, M. Biržiška, K. Bizauskas, P. Dovydaitis, S. Kairys, P. Klimas, D. Malinauskas, V. Mironas, S. Narutavičius, A. Petrulis, K. S. Šaulys, J. Šaulys, J. Šernas, A. Smetona, J. Smilgevičius, J. Staugaitis, A. Stulginskis, J. Vailokaitis ir J. Vileišis.

Buvo pasirašyti du lygiaverčiai Vasario 16 Akto egzemplioriai: vieną jų saugojo J. Basanavičius, antrasis panaudotas darant jo faksimiles.

Prasidėjo kova dėl Nepriklausomybės Akto įgyvendinimo, paskelbtos valstybės kūrimo.

Vasario 16 Akto įgyvendinimą lėmė palanki tarptautinė padėtis – Rusijos imperijos suirimas, aiškėjantis Vokietijos pralaimėjimas kare, tautų teisės į valstybingumą visuotinis pripažinimas. 1918 rudenį Vokietijai pralaimėjus I pasaulinį karą, spalio 5 d. Reichstagas pripažino tautų apsisprendimo teisę ir spalio 20 d. Lietuvai buvo leista sudaryti vyriausybę, pereita nuo nepriklausomybės deklaravimo prie jos įgyvendinimo. 1920 metais Steigiamasis Seimas nustatė valstybės valdymo formą – demokratinė respublika.

1919–40 metais Nepriklausomybės Akto priėmimo diena minėta kaip valstybinė šventė. Vasario 16 Aktas tapo tautos valstybingumo, jo tęstinumo ir vienybės simboliu. Okupacijų metais toliau švęsta išeivijoje, Lietuvoje minėta slapta, tą dieną nelegaliai keltos Lietuvos vėliavos. 1989 m. vasario 16 d. Kaune sušauktoje Sąjūdžio Seimo sesijoje priimtoje deklaracijoje nurodytas Nepriklausomos Lietuvos siekis.

Lietuvos Respublikos įstatymu nustatyta, kad vasario 16-oji yra Lietuvos valstybės atkūrimo diena.

 

Daugiau skaitykite čia:

https://www.vle.lt/straipsnis/vasario-16-aktas/

https://ukmergesmuziejus.lt/virtuali-paroda-vasario-16-oji-tarpukario-spaudoje/

https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=35532&p_k=1

https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/ar-zinai/1917-m-vasario-16-aja-dauguma-lietuvos-gyventoju-nesuvoke-kas-yra-nepriklausomybe-1634-754980

 

 

pagal Muziejininkai

EKSPONATŲ ISTORIJOS – Mamuto ilties fragmentas 13–12 tūkst. m. pr. Kr.

 

Mamuto ilties fragmentas su apdirbimo žymėmis.

Mamutas – dramblinių šeimos iškastinis žinduolis. Kūnas 2,5–3,5 m aukščio, iki 7 t masės, kresnas, apaugęs ilgais tankiais plaukais. Rudas. Kojos ir uodega trumpesnės negu dabartinių dramblių, iltys labiau išlinkusios. Gyveno arktinėse stepėse ir tundroje. Mito žolėmis, krūmokšniais, kuriuos žiemą pasiekdavo iltimis. Mamutus maistui intensyviai medžiojo akmens amžiaus žmonės, tą liudija mamutų kaulų radiniai ir piešiniai. Manoma, kad Lietuvos teritorijoje mamutai gyveno nuo 74–24 tūkst. m. pr. Kr. Tačiau dalis mokslininkų, remdamiesi geologiniais duomenimis, teigia, kad mamutai Lietuvos teritorijoje galėjo gyventi prieš 13–12 tūkst. m. pr. Kr. Visuotinai sutinkama, kad mamutai Lietuvos teritorijoje išnyko prieš čia apsigyvenant pirmiesiems žmonėms.

ĮDOMESNI FAKTAI:

Lietuvoje geriausiai išsilaikę mamuto griaučiai rasti 1957 m. Vilniuje, Neries slėnio terasoje.
Iš mamuto ilties išdrožta "Brassempouy Ledi", rasta 1894 m. Prancūzijos pietvakariuose, yra vienas seniausių (apie 25 tūkst. metų senumo) žmogaus veido pavaizdavimų.
Lietuvos teritorijoje tirpstant ledynams, vanduo išplovė mamutų kapavietes, tačiau mamutų kaulų randama retai ir dažniausiai jie būna pavieniai.
Mokslininkai, ištyrę suledėjusius mamutų skrandžių turinius ir DNR, nustatė, kad jų mėgstamiausias maistas buvo laukinės gėlės - dobilai, saulėgrąžos, kanapės, karpažolės ir kt..
Mamutai dar vaikščiojo žemės paviršiumi, atokioje Arkties saloje, kai buvo statoma Didžioji Gizos piramidė (pastatyta 2580 m. pr. Kr.).
2012 m. juvelyras Sigitas Virpilaitis sukūrė juvelyrinių kūrinių kolekciją "Mamuto kaulas ir perlas", naudodamas dovanų gautą - mamuto ilties dalį.

 

pagal Muziejininkai

EKSPONATŲ ISTORIJOS – atvirukas su Ukmergės arklių pašto stoties vaizdu. XX a. pr.

Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas atvirukas su Ukmergės arklių pašto stoties vaizdu. XX a. pr.
UkKM 16343/30 R – 4930/30 

EKSPONATŲ ISTORIJOS

Ukmergės arklių pašto stotis

Augant pramonei ir prekybai, 1817–1860 m. daugiau dėmesio skirta plentų ir kelių tiesimui. Pirmasis Lietuvoje kietos dangos (žvyro arba skaldos) plentas, Petrapilio–Varšuvos traktas, baigtas tiesti 1830–1835 m. Kartu buvo statomos ir arklių pašto stotys. Ruože Daugpilis–Kaunas–Virbalis arklių pašto stotys buvo Zarasuose, Degučiuose, Daugailiuose, Utenoje, Laužadžiuose, Staškūniškyje, Ukmergėje, Pageležiuose, Jonavoje, Turžėnuose, Kaune, Veiveriuose, Ąžuolų Būdoje, Marijampolėje, Vilkaviškyje, Virbalyje, Kalvarijoje.

Ukmergės arklių pašto stotis (dabar UAB „Vilkmergės klinika“) pastatyta 1835 m. pagal čekų kilmės Lenkijos architekto Vaclovo Ričelio (Wacław Ritchel, 1794–1872) projektą – tuomet viena puošniausių ir didžiausių Kauno gubernijos pirmosios klasės stočių. Ją sudaro tipinių klasicizmo pastatų kompleksas. Vidurinėje dalyje, lygiagrečiai su gatve, stovi pašto namas, iš galų – pagalbiniai ūkiniai pastatai. Visus pastatus jungia mūro tvora su dvejais simetriškai išdėstytais vartais. Tarp pastatų yra stačiakampis kiemas.

1835 m. pastatyti pagalbiniai pastatai – arklidės, sandėliai, gyvenamieji kambariai. Kiemo pietinėje pusėje įrengta erdvi ratinė, kurioje laikė kelionių diližanus, karietas ir furgonus. Sklype buvo ir pašto tarnautojų sodai bei daržai. Šalia pašto kelio buvo pastatyti nedideli apeivių namai. Apeiviai prižiūrėjo tvarką trakto keliuose, lygino duobes, dažė kelių ženklus, remontavo tiltus.

1836 m. visos stotys priimtos eksploatuoti. Ukmergės arklių stoties kompleksas kainavo 66 460 rub. asignacijomis. Stotyje buvo laikomi 57–77, vėliau – net 100–120 arklių.

Pašto stotys intensyviausiai buvo naudojamos iki XIX a. 9-to dešimtmečio. Tuo metu pro Ukmergę praeinantis Kauno–Daugpilio vieškelis buvo viena iš pagrindinių vakarinės Rusijos imperijos dalies transporto arterijų ir, iki nutiesiant Romnų–Jelgavos geležinkelio atkarpą, juo keliavo didžiuliai prekių ir keleivių srautai.

Arklių pašto, kaip keleivių pervežimo priemonės, reikšmė ėmė mažėti tik XIX a. pab.–XX a. pr. 1924 m. Ukmergės arklių pašto stotyje buvo 4 arkliai ir 5 vežimai. Tačiau ji jau daugiau tarnavo kaip pagalbinė miesto transporto priemonė.

ĮDOMYBĖS

* 1857 m. per Ukmergės arklių pašto stotį važiavo apie 20 tūkst. keleivių.

* Kai 1840 m. Ukrainoje buvo tiesiami nauji plentai Charkovo, Černigovo ir Poltavos generalgubernatorius prašė Vilniaus generalgubernatoriaus jam atsiųsti Ukmergės pašto stoties brėžinius, kad pagal juos galėtų įsirengti pirmos klasės pašto stotis sau.

* Iš Kauno į Peterburgą nuo 1840 m. pašto karietos-diližanai per Ukmergę važiuodavo kasdien, išskyrus trečiadienius ir sekmadienius.

* Kelionė kainavo 3 kapeikas už kiekvieną varstą (1 varstas = 1,07 km). Taip pat reikėdavo sumokėti už kėlimąsi keltais, arklių keitimą, ratų tepimą ir pan.

Daugiau informacijos ir pikantiškų įdomybių sužinosite apsilankę Ukmergės kraštotyros muziejuje.

pagal ukmuziejus

EKSPONATŲ ISTORIJOS – UKMERGĖS SIAURASIS GELEŽINKELIS (fotografijos)

Ukmergės kraštotyros muziejuje saugomas atvirukas, kuriame įamžintas Ukmergės geležinkelio stoties pastatas. Fotografas M. Romanovskis. XX a. pr.
UkKM 16343_10 R-4930_10


Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma fotografija, kurioje įamžintas Ukmergės siaurasis geležinkelis su važiuojančiu garvežiu. Fotografas R. Šileikis. 1943 m. lapkričio 11 d.
UkKM 18741 F-3497

EKSPONATŲ ISTORIJOS

UKMERGĖS SIAURASIS GELEŽINKELIS

  1. XVIII–XIX a. Ukmergėje augęs gyventojų skaičius, XIX a. pab.–XX a. pr. sustojo mieste nesant geležinkelio.

  2. 1898 m. pradžioje Rusijos imperijos vyriausybė suteikė pirmajai geležinkelių susisiekimo draugijai teisę pastatyti ir eksploatuoti siaurąjį geležinkelį nuo Švenčionių ir Panevėžio stočių su atšaka į Ukmergės miestą. Rugpjūtį vyriausybė leido nusavinti valdiškas ir privačias žemes būsimo geležinkelio statyboms, tačiau jos taip ir neprasidėjo.

Ilgai nesėkmingai bandę gauti valdžios pritarimą geležinkelio per Ukmergę nutiesimui, miestiečiai 1911 m. įkūrė „Geležinkelio einančio per Ukmergės miestą statybos draugiją“, kurios tikslas buvo: „rasti būdų ir lėšų Ukmergės miesto sujungimui su Rusijos imperijos bendruoju geležinkelio tinklu“.

1914 m. vasarį mieste ėmė sklisti kalbos apie būsimą geležinkelį, apsilankiusių inžinierių netgi buvo parinkta vieta stočiai. Todėl nemažai namų mieste žymiai pabrango.

I-ojo pasaulinio karo metu, Vokietijai užėmus Lietuvą, okupacinė valdžia pradėjo tiesti siaurojo geležinkelio tinklą. 35 km ilgio 600 mm pločio siaurasis geležinkelis Jonava-Ukmergė buvo nutiestas rusų karo belaisvių 1916 m.

Nuo 2 iki 7 garvežių

Siaurieji geležinkeliai buvo tiesiami strateginiais tikslais, patogiam medienos, žemės ūkio produktų ir kitų krovinių gabenimui į Vokietiją.

1919 m. liepos 4 d. Kaune pasirašyta sutartis tarp Lietuvos vyriausybės ir vokiečių okupacinės valdžios, pagal kurią Lietuvos valstybės ribose esantys geležinkeliai su visais statiniais ir įrengimais buvo perduoti Lietuvos susisiekimo ministerijos žinion.

Ukmergės siauruku tuo metu važinėjo tik 2 garvežiai. 1934 m. linijoje buvo 6 garvežiai, 7 keleiviniai, 55 prekiniai vagonai, 1936 m. – 7 garvežiai, 87 prekiniai ir 18 keleivinių vagonų. 1934 m. Ukmergės-Jonavos ruožą aptarnavo 37 darbuotojai (mašinistai, iešmininkai, remontininkai, konduktoriai, stoties viršininkas ir kt.), 1936 m. – 33 žmonės.

Ukmergė liko be geležinkelio

1935 m. dauguma 600 mm pločio siaurųjų geležinkelių ruožų buvo paplatinti iki 750 mm pločio. Garvežiai galėjo pasiekti 75 km/val. greitį, tuo tarpu siauresniųjų bėgių garvežiai važiavo apie 30 km/val. greičiu.

1937 m. sudarytame siaurųjų geležinkelių statybos 12 metų plane numatyta nauja linija Kaunas-Ukmergė-Anykščiai-Svėdasai-Dusetos-Zarasai su atšaka Ukmergė-Kėdainiai. Darbai turėjo prasidėti 1942 m.

Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą 1939 m., 1940 m. pradžioje nutarta tiesti platųjį geležinkelį Kėdainiai-Ukmergė-Pabradė ir siaurąjį Rokiškis-Svėdasai- Anykščiai-Ukmergė-Vilnius, taip pat Kaunas-Jonava-Ukmergė ir Panevėžys-Ukmergė.

Visų projektų įgyvendinimą nutraukė sovietinė okupacija ir po jos prasidėjęs karas. Sovietinei geležinkelių vadovybei siaurieji geležinkeliai atrodė neperspektyvūs ir jų linijų Lietuvoje vis mažėjo. Tarp išardytų siaurojo geležinkelio linijų pakliuvo ir Jonavos-Ukmergės ruožas.

1961 m. nebeliko nei siauruko bėgių, nei vagonų.

  1. ĮDOMYBĖS

* Ukmergės lėtą siauruką primena tik prieškario anekdotas.

Važiuoja jaunuoliai siauruku iš Ukmergės į Jonavą. Mato – šalia geležinkelio bobutė su lazdele klibinkščiuoja. Jaunuoliai siūlo: „Sėsk, močiute, pavešim“.

Močiutė atsako: „Negaliu, vaikučiai, skubu“.

Daugiau informacijos skaitykite čia:

https://ukmergesmuziejus.lt/istoriniai-marsrutai/lietuvos_kariuomenes_kelias_6_objektas/

​https://lt.wikipedia.org/wiki/Ukmerg%C4%97s_gele%C5%BEinkelio_stotis

pagal ukmuziejus

EKSPONATŲ ISTORIJOS – muziejuje saugomos fotografijos, kuriose įamžintas tiltas per Šventąją (1922 m. ir XX a. 4 deš.)


UkKM 14573 F-3020 Tiltas per Šventąją, Ukmergė. 1922 m.


UkKM 8773 F-2504 Tiltas per Šventąją, Ukmergė. XX a. 4 deš. 

EKSPONATŲ ISTORIJOS

TILTAS PER ŠVENTĄJĄ

Kada ir kurioje vietoje buvo pastatytas pirmasis medinis tiltas per Šventąją, turbūt, niekas negali pasakyti, bet jis jau minimas XVIII a. pab. rašytiniuose šaltiniuose. Pagal 1784 m. inventorių miestiečiams paskirtos prievolės: „(…)išskyrus pinigines įmokas už žemę, (…) pataisymas savo sąskaita kelto ir jam priklausančių įrengimų ant Šventosios upės, tiltų ir užtvankų taisymas ir statyba(...)”(LVIA F.378 B.S.1823 m. b.80 l.40-42;KM)

1829 m. rugpjūtį Benediktas Marikonis, nuomojantis Ukmergės seniūniją, skundėsi Lietuvos generalgubernatoriui, kad ispravnikas Šafranskis ir žemės teismo tarėjas Starskis verčia seniūnijai priklausančius valstiečius grįsti Ukmergės aikštę ir statyti tiltą per Šventąją naujoje vietoje, kur jis turės būti kelis kartus ilgesnis. (LVIA F.378 B.S.1829 m. b.401 l.1-2)

1834 m. gegužės 19 d. Ukmergės Gorodničius, Vilniaus kariniam Gubernatoriui Nikolajui Andriejevičiui Dolgorukovui raportavo, kad gegužės 12 d. baigta tilto per Šventosios upę statyba ir „vyksta patogus pravažiavimas“.

1840–1841 m. vyko ginčas tarp miesto ir gubernijos bajorų vadovo, iš kokių lėšų apšviesti tiltą, kadangi jis pastatytas miesto ribose, tačiau iš zemstvos prievolių lėšų. Gubernijos Valdybai išdėsčius abiejų pusių argumentus Vilniaus kariniam gubernatoriui, šis priėmė sprendimą tiltą apšviesti iš miesto pajamų, pridėdamas, kad „norint sumažinti išlaidas dėl nedidelių Ukmergės miesto pajamų, galima be būtino reikalo neuždeginėti visų žibintų ant tilto, bet tik kai kuriuos, išskyrus tuos atvejus kai laukiama žymių asmenų pravažiavimo.” (LVIA F.378 B.S.1840 m. b.809 l.1-3;KM)

Medinio tilto konstrukciją labai dažnai pažeisdavo ledų sangrūdos ar pavasariniai potvyniai. Tilto tvarkymo darbai buvo atliekami beveik kiekvienais metais.

1915 m. traukdamasi rusų kariuomenė sudegino medinį tiltą. Per du mėnesius vokiečiai pastatė naują (taip pat medinį): prie tilto statybos priverstinai dirbo ir vietos gyventojai, medžiagas ruošė rusai karo belaisviai. Šis tiltas išstovėjo iki 1935 m. („Lietuvos aidas” 1935-03-11 Nr. 57, psl.8)

1935 m. rugpjūtį pradėtas statyti gelžbetoninis 125 m ilgio ir 11 m pločio tiltas. Statyba truko 15 mėnesių, kainavo 240 000 litų. „Statinys priimtas naudojimui 1936 10 15.“ („Ūkininko patarėjas” 1936-10-15, Nr. 42, psl.13)

  1. „Naujasis tiltas yra gelžbetoninis, rėminės sistemos, su ypatingais pamatais, kokių nėra kitose Baltijos valstybėse. (...) Naujojo tilto statybai buvo sunaudota 1 500 kubinių metrų betono, 200 000 kilogramų geležies ir daug miško medžiagos. Prie statybos darbų dirbo 80–100 darbininkų.“ („Ūkininko patarėjas“, 1936 m.)

  2. 1936 m. spalis: „Baigiant statyti tiltą per Šventąją, iš jo galų prie supiltų pylimų buvo padaryti betoniniai laiptai. (…) Ant tilto bus įvesta elektra. Norima tiltą ir jo galus gerai apšviesti, bus pastatytos 6, o gal ir daugiau elektros lempų. Iš tilto galų prasidedą šaligatviai bus sujungti su Vilniaus gt. šaligatviais.“ („Lietuvos aidas“, 1936 m.)

Per Antrąjį pasaulinį karą 1944 m. pusė tilto buvo sugriauta. Vėl atstatytas 1958 m. Paskutinį kartą kapitalinis statinio remontas atliktas 1995–1996 m.

2014 m. tiltas perduotas Lietuvos automobilių kelių direkcijos žiniai.

ĮDOMYBĖS

  1. 1834 m. už persikėlimą per tiltą renkamas mokestis:

  2. * nuo pėsčiųjų neturinčių kelionės raštų – 2 varinės kapeikos;

  3. * nuo arklio pakinkyto: karietoje, puskarietėje, bričkoje, brikelėje ir kitose ekipažose – 8 varinės kapeikos;

  4. * nuo jojamo arklio bei pakinkyto vežime su kroviniu ar be krovinio – 6 varinės kapeikos;

  5. * nuo prekių pergabenamų vežimuose be arklių arba ir be vežimų, už pūdą – 1,5 varinės kapeikos;

  6. * nuo taukų statinės pergabenamos vežimuose be arklių arba ir be vežimų – 12 varinių kapeikų;

  7. * nuo karietų ir puskariečių, kurios priklauso neturintiems kelionės raštų, kurios pergabenamos be aklių (arkliai paliekami viename krante, o kiti gaunami kitame) – 20 varinių kapeikų;

  8. * nuo bričkų ir brikelių pergabenamų be arklių – 10 varinių kapeikų;

  9. * nuo nepakinkyto arklio, nuo karvės ar jaučio, išskyrus kasdien varomus į ganyklas; už kiekvieną – 3 varinės kapeikos;

  10. * nuo tuščių vežimų pergabenamų be arklių – 3 varinės kapeikos;

  11. * nuo smulkių gyvulių, išskyrus pervežamus vežimuose bei kasdien varomus į ganyklas – 1,5 varinės kapeikos.

  12. 1834 m. už persikėlimą per tiltą mokestis neimamas:

  13. * nuo visų valdiškų transportų, kurjerių ir tarnautojų;

  14. * nuo arklių ant kurių joja valstybės tarnautojai ir nuo jų ekipažų, pergabenamų su arkliais ar be jų;

  15. * nuo ekipažų ir vežimų pergabenamų arkliais, nuo žmonių važiuojančių ekipažuose, vežimuose ar jojančių bei nuo prekių esančių vežimuose pergabenamuose arkliais;

  16. * nuo praeinančių ar pravažiuojančių gyventojų to miesto ar kaimo šalia kurio yra tas tiltas.

  18. * 1936 m. balandis: „Šiuo metu prie Ukmergės tilto statybos dirba apie 40 darbininkų. Geriausiai uždirba akmenskaldžiai – nuo kb. metro gauna 7 litus. Kitų uždarbis vidutiniškai siekia 3 litus. Dabar statomi poliai – kolonos. Netrukus bus ruošiamas viršus. Be to, dar teks pailginti iš miesto pusės esantį pylimą, nes senasis tiltas buvo kokiais 25 mtr. ilgesnis už dabar statomą. / Šventosios krantų sustiprinimo darbai, greičiausia, prasidės kai tilto statyba eis prie galo. Krantus numatoma stiprinti išsikišusiais pylimais iš akmenų, žabų-šakų. Darbus vykdys ūkio būdu pats kelių rajonas. Darbo gaus keliasdešimt darbininkų.“ („Lietuvos aidas“, 1936 m.)

  19. * 1936 m. spalis: „Šiomis dienomis galutinai baigtas statyti Ukmergės tiltas per Šventosios upę. Tiltas yra didelis, 125 mtr. ilgio. Pagal savo ilgumą naujai pastatytas tiltas sudaro maždaug apie 2/3 vieno kurio nors didelio tilto Kaune, pastatyto per Nemuną.“ („Ūkininko patarėjas“, 1936 m.)

Daugiau informacijos skaitykite čia:

https://lt.wikipedia.org/wiki/Ukmerg%C4%97s_tiltas

https://www.ukzinios.lt/lietuva/praeities-integracija/24192-ukmerges-tiltui-85-eri

pagal ukmuziejus